Ryšard Maceikianec. Eisime ten, kur eis Lietuva

Esama trijų patriotizmo rūšių – tautos, doktrinos ir peizažo. Tautiniam patriotizmui rūpi tik žmo...

Esama trijų patriotizmo rūšių – tautos, doktrinos ir peizažo. Tautiniam patriotizmui rūpi tik žmonės, gyvenantys tam tikrame peizaže, o pats peizažas jam neįdomus. Doktrininiam patriotizmui nerūpi nei žmonės, nei peizažas, o tik doktrinos sklaida. Ir tik peizažo patriotizme telpa viskas, nes jam priklauso ir oras, ir miškai, ir pelkės, ir žmogus. (Juozapas Mackevičius)

Yra straipsnių, kurie, mūsų nuomone, neturi likti be dėmesio, nors ir pavėluoto. O ypač tada, kai jie parašyti daugžodžiaujant, pateikiant neva iškalbingą statistiką, paremtas stereotipišku, masinės sąmonės lygmenyje jau įsitvirtinusiu mąstymu, mėginant įbrukti mūsų protams dar vieną klaidinančią ir tiesa neparemtą informaciją.

Mūsų sąmonėje tai nusėda dar vienu sunkaus „šlako“ sluoksniu, kuris varžo laisvę nepriklausomai mąstyti, o toks mąstymas paskui lemia mūsų pažiūras ir veiksmus. Čia turime omenyje Mariuszo Antonowicziaus straipsnį Quo Vadis Wileńszczyzna? (Autoriaus vardą ir pavardę bei straipsnio pavadinimą pateikiame kaip internetiniame portale Bernardinai.lt).

Netgi tai, kad pavadinime pavartotas žodis „Wileńszczyzna“ yra labai iškalbingas dalykas. Nes tai nėra joks istorinis pavadinimas, o tiktai Želigovskio laikais į vartoseną paleistas žodis, įsitvirtinęs po to, kai vadinamoji Vidurinė Lietuva buvo inkorporuota į Lenkiją. (…) Žodis „Wileńszczyzna“ atsirado trečiame praėjusio, dvidešimto, amžiaus, dešimtmetyje. (…) Tačiau šalia buvo vartojamas ir pavadinimas „Vilniaus žemė“, kuris yra tinkamesnis, nors taip pat neautentiškas. (Prof. Leszek Bednarczuk. Wileńszczyzna, Litwa Środkowa, Ziemia Wileńska. Nasz Czas 10/2005(660).

Tad žvelgiant atgal šiandien jau nesunku suprasti, kodėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse taip intensyviai, remiant sovietinei valdžiai, buvo stengiamasi grąžinti į gyvenimą ir eksploatuoti žodį „Wileńszczyzna“, ne kaip bendrystės su Lietuva, o nesutaikomo atskirumo ženklą. Netrukus radosi ir kolektyvas tokiu pavadinimu, o žodžius „my Polacy z Wileńszczyzny“ buvo galima girdėti kone kiekviename žingsnyje. Leidinio „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“) skiltyse šis žodis tapo beveik oficialiu teritorijos pavadinimu. Šiandien šios onomastikos „tradiciją“ tęsia Rinkimų akcija ir jos dienraščiai „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei „Kurier Wileński“ (buvęs „Czerwony Sztandar“), žurnalas „Magazyn Wileński“ ir savaitraštis bei radijo stotis „Znad Wilii“.

Straipsnio autorius kelis kartus įvairiais atvejais mini sąvokas „lenkų kultūra“, „lenkų inteligentija“, teigdamas, kad (...) Lietuvos lenkai turi sukurti patrauklią, aukštos kokybės lenkų kultūrą, nors iš anksto žinoma, kad tai neįmanoma. Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvos žemėje, po Lietuvos dangumi, lietuviškame kraštovaizdyje ir lietuviškų tradicijų atmosferoje galėtų atsirasti aukštos kokybės lenkų kultūra. Kas ją sukurs ir kokiu pagrindu ji bus paremta?

Čia atsiradusi kultūra iš esmės ir pagal savo turinį visada bus lietuviška, tačiau tai visai nereiškia, kad kai kurios jos formos negali būti reiškiamos lenkų kalba, pavyzdžiui, poezija ar proza. Pagaliau tai visuotinai pripažinta pasaulinė praktika – kultūros laimėjimai, pasiekti atskirų kūrėjų, neatsižvelgiant į tai, kokia kalba jie kalba ar rašo, pirmiausia priklauso kultūrai tų tautų ir valstybių, kurių teritorijoje jie atsirado.

Pradžioje pateikta J. Mackevičiaus peizažo patriotizmo samprata – giliausio prisirišimo prie savo krašto ir meilės jam išraiška, mūsų nuomone, yra vienintelis pamatas, ant kurio gali būti kuriama ir plėtojama regioninė lenkakalbė kultūra. Tačiau pasiremiant vadinamąja Lenko korta, „Wileńszczyzna“, kaimyninės Lenkijos ženklais bei simboliais ir dvigubų vardų bei pavadžių vartojimu tokia forma kaip Lenkijoje, neįmanoma kurti jokios regioninės kultūros, nes tai dirbtiniai pamatai, antipilietiški ir nepaprastai politizuoti, kurie yra tiktai standartinio lėkšto doktrininio parodomojo patriotizmo išraiška, skirta momentiniams poreikiams, partijos ar asmenų grupės užsakymu.

Nežinau, atsitiktinai ar tikėdamasis ateityje sulaukti mokytojų paramos, autorius tik puse burnos kalba apie lenkakalbių mokyklų mokytojų ir vadinamosios „Macierz Szkolna“ (Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos) vaidmenį formuojant ir įtvirtinant dabartinę situaciją Lietuvos lenkų aplinkoje.

Lenkakalbės mokyklos, be abejo, galėtų būti įvairovės elementas, praturtinantis Lietuvos kraštovaizdį, ir vieta, kurioje ugdomi vietos patriotai, ginantys šalį nuo primityvių išpuolių, taip pat ir iš Lenkijos pusės. Deja, paniekos savo gyvenamajai ir pilietybės šaliai atmosferoje, pernelyg izoliuotos ir politizuotos, beveik ketvirtį amžiaus veikdamos pagal grupės, organizuotos tariamai kaip partija, poreikius, esant dabartinėms programoms, šios kilnios misijos jos nevykdo ir nevykdys artimiausioje ateityje. Tokios sąlygos nepalankios nei subręsti tautinei inteligentijai, nei kurtis regioninei kultūrai. Todėl reikėtų pažymėti, kad per praėjusius 15 metų tarp lenkakalbių mokyklų mokytojų nebuvo nė vieno viešai pareikšto nepriklausomo mąstymo ar kito tikrovės vertinimo atvejo. Čia didžiulis nuopelnas tenka satelitinei Rinkimų akcijos organizacijai, pasivadinusiai „Macierz Szkolna“, kuriai iki šiol vadovauja ir toną duoda veikėjai dar iš praėjusios sovietinės epochos laikotarpio.

Pagaliau vykstant diskusijai apie mokymo programas Švietimo ir mokslo ministerija gavo kolektyvinį Vilniaus aukštųjų mokyklų polonistų protestą dėl mūsų Lietuvos lenkakalbių rašytojų kūrinių įtraukimo į programas – tai išraiškingiausias įrodymas, kad nesuprantama inteligentijai tenkanti kultūros kūrimo misija ir iš viso jos nėra. O tai, kad šią deklaraciją parėmė vadinamoji „Macierz Szkolna“, kuri apskritai vienija mokyklų su lenkų dėstomąja kalba mokytojus, tiktai dar kartą išryškina situacijos, kuri lemia ir toliau lems atitinkamas savo auklėtinių pažiūras, tragizmą.

Tad kyla labai paprastas klausimas – kodėl ir kokiam tikslui mokyklose, išlaikomose iš valstybės biudžeto, valdantiesiems sutinkant, jaunimui skiepijamos pažiūros ir nuotaikos, kaip paminėjome pirmiau, kurios paskui neigiamai veiks dar ilgus metus, darydamos žalą valstybei ir patiems auklėtiniams? Ir ši situacija nekinta, nepriklausomai nuo, kas valdžioje – kairieji ar dešinieji.

Šiuolaikinės provalstybinės bendrijos ir Lietuvos lenkakalbės regioninės kultūros elementai, mūsų manymu, šiuo metu galėtų atsirasti Lietuvos lenkų, įgyjančių išsilavinimą Vilniaus ir prie Vilniaus esančių mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba, aplinkoje. Pilietinis ugdymas ir pažiūros, aukštas mokymo lygis ir gerokai mažesnis šių įstaigų politizuotumas, galimas daiktas, laikui bėgant taps vaisinga tam dirva, su sąlyga, kad atsiras mokyklų, kurios išdrįs supažindinti savo auklėtinius su lenkų kalbos gramatikos pagrindais ir ankstesnių kartų Lietuvos lenkų kultūros laimėjimais.

Pagaliau jauno žmogaus asmenybę formuoja ne tiktai kalba, kuria mokoma, kaip vienas iš kultūros elementų. Reikia atsiminti, kad ir rusų (carinės) mokyklos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išugdydavo daugelį būsimų Lietuvos vadų, veikėjų ir kūrėjų.

Tačiau palyginus su kitomis tautomis, kurios mums yra pilietinių teisės ir demokratijos valstybių pavyzdys, labai aiškiai matyti, kokia neproduktyvi ir smarkiai pasiligojusi yra mūsų šalies švietimo sistema, dideliu mastu iškraipyta dėl sovietinių pavyzdžių kopijavimo ir kaimyninių šalių spaudimo, nes ji nuo pat vaikystės, nuo ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų skatina skirtingų Lietuvos piliečių kartų izoliavimą ir susiskirstymą. Šiandien turime mokyklas su lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir baltarusių dėstomosiomis kalbomis. Netrukus, matyt, jų pavyzdžiu atsiras ir arabų ikimokyklinės įstaigos bei mokyklos. Ir visų rūšių mokyklos, išlaikomos valstybės lėšomis, turi gana skirtingas programas, skirtingai interpretuoja istoriją, ugdydamos izoliuotas, viena su kita nekontaktuojančias jaunimo grupes. O tai, kad šias mokyklas politizuoja dabar valdančios organizuotos grupės, veikiančios po politinių partijų iškabomis, tampa papildoma našta švietimo įstaigų veiklai.

Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija ar Vokietija negali sau leisti tokios brangios ir tokios neefektyvios švietimo sistemos, todėl nesteigia meksikiečių, turkų, arabų, lenkų, rusų, žydų ar lietuvių mokyklų. Visi vaikai mokosi valstybinėse mokyklose valstybine kalba kartu, jausdami bendrumą ir atsakomybę už savo šalies likimą, dėl to įgyja daugybę draugų ir užmezga kontaktus visam gyvenimui įvairiose aplinkose. Ir tokios mokyklos, skirtingai nuo mūsų – nuolatos besipiktinančių, nepatenkintų ir protestuojančių, iš esmės turi tik vieną problemą – kokiu būdu užtikrinti aukščiausią mokymo lygį.

Tačiau be valstybinių mokyklų veikia platus privačių mokyklų ir mokyklėlių tinklas, šeštadieninių – sekmadieninių, prie parapijų, bažnyčių ir cerkvių, kolektyvų, chorų, interesų grupių, kuriose už savo pinigus piliečiai gali mokytis patys ir mokyti savo vaikus kalbų bei visų kitų dalykų, kurių tiktai nori.

Šiandien mažų mažiausia juokingai atrodo, kai organizuotos „lenkiškumo gynėjų“ grupės siekia, kad Lietuvos valstybė verstų vaikus gilinti lenkų kalbos žinias mokantis visų dalykų lenkų kalba ir įvestų valstybinį privalomąjį šio dalyko egzaminą. Pirma, tai nepraktiška ir dėl to šių mokyklų absolventams būtų sunkiau konkuruoti šalies darbo rinkoje, antra – gana didelei iš svetur atvykusių ir aplink Vilnių gyvenančių žmonių daliai lenkų kalba nėra nei gimtoji, nei namuose vartojama kalba.

Pagaliau kalbant apie propagandos tikslams eksploatuojamas vadinamąsias Lietuvos lenkų problemas, kurios faktiškai niekuo nesiskiria nuo lietuviakalbių lietuvių problemų, reikia įsisąmoninti, kad visa tai dirbtina ir išlaužta iš piršto, galimas daiktas, giliau neišanalizuota, tai tėra kai kurių autorių nemąstant ir neatsakingai kartojamos nuvalkiotos frazės (Net ir išsprendus asmenvardžių ir kitus panašius klausimus …). Iškalbingai daugžodžiaudami apie užrašus, pavardes, rašmenis, abėcėlę ir t. t. ir pan., tradiciškai stengiamės neliesti pagrindinės temos ir nutylėti pagrindinę problemą, kuri iš esmės yra vienintelė – tai Lietuvos lenkų santykis su valstybe – Lietuvos Respublika, savo tėvyne. Kardinaliai pasikeitus tai nuostatai, kai į pirmą planą iškils pilietinis interesas ir pareiga stiprinti valstybę, kai Vilniaus regionas bus išvaduotas iš vidinės okupacijos, vykdomos organizuotų grupių, veikiančių prisidengus politinių partijų ir „gynėjų“ organizacijų iškabomis, daugybė propagandinių „problemų“ tiesiog išnyks iš darbotvarkės.

Dar daugiau, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių rašymas vartojant lietuvių kalbos abėcėlės rašmenis, mūsų nuomone, yra geras būdas išvengti klaidinimo ir painiavos tarp Lietuvos lenkų (lenkakalbių lietuvių) ir kaimyninės Lenkijos gyventojų, be to, tai mūsų tapatumo ženklas ir tiltas į istorinę atmintį, kai tautovardis „lietuvis“, nepriklausomai nuo vartojamos kalbos, visada buvo teigiamas asmens skiriamasis bruožas. (…) O tas X ar Y – patikimas žmogus? – Taaaip! Taigi tai lietuvis“ - Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį). Be to, tai dar vienas būdas atkurti mūsų pilietiniam ir žmogiškajam orumui, kurį šiandien yra pamynę ydingos aplinkos veikėjai, įgyvendindami savo neatidėliotinus poreikius.

Skirtingai negu straipsnio autorius, mes manome, kad artimiausiu metu nereikia tikėtis, jog kitaip, atsakingiau ir paisydami valstybės interesų gali pradėti darbuotis ir ims veikti atskiri politikai bei politinės partijos, ir dėl to bus paskatintos permainos Vilniaus regione. Tai posovietinė politikų karta, jiems aiškiai trūksta atsakomybės, pilietinio mąstymo, ir vietoj veiklos jie dažniausiai imasi tuščios demagogijos. Be to, nepamirškime, kad didelė jų dalis, o gal net dauguma, susisaisčiusi su Rinkimų akcijos veikėjais asmeniniais ryšiais, užmegztais per įvairius sandėrius, susijusius su žemių prie Vilniaus parceliavimu. Tad pečius surėmę jie neleis, kad dėl šio dalyko – žemės grąžinimo, apie kurį buvo kalbama daug metų, būtų atliktas nuodugnesnis tyrimas ar patikrinimas.

Prieš daugelį metų, kai konservatoriai ir liberalai pirmą kartą sukūrė precedentą – įtraukė Rinkimų akciją į sostinės valdančiąją koaliciją, teko kalbėtis su tuomečiu liberalų lyderiu. Pažinodami tą asmenų grupę „iki pat panagių“ mėginome įtikinti Eugenijų Gentvilą dėl grėsmių ir padarinių, kurie iš čia gali kilti. Deja, jis buvo neperkalbamas, tvirtino, kad tai išimtinai geras ir patikimas politinis partneris.

Taip ir vyksta iki šiol, o tai liudija, pavyzdžiui, gausus pirmiau paminėtų leidinių ir radijo stoties „Znad Wilii“ finansavimas iš valstybės biudžeto, nors šios žiniasklaidos priemonės gerus penkiolika metų skleidė Rinkimų akcijos propagandą, kurios vienašališkumas įgavo regioninio informacinio teroro požymių. Jau nekalbant apie tai, kad minėta organizuota asmenų grupė naudojosi jomis siekdama nukreipti piliečių dėmesį nuo tikrai sudėtingų valstybės problemų, padidinti rinkėjų aktyvumą per prezidento rinkimus, kad prezidentas būtų išrinktas jau pirmajame ture, ir t. t., ir pan.

Iš tiesų, tai nepaprastai parankus partneris posovietinei surambėjusiai politinei sistemai, kuri savo elektorato akyse dėl susitarimo su valdančiųjų partijų politikais ir plačiai skleidžiamos propagandos už mokesčių mokėtojų pinigus, ir toliau dedasi Lietuvos lenkų interesų „patriotiniu gynėju“. Jeigu jis būtų neparankus šiai sistemai, jo jau seniai nebūtų nė kvapo.

Žvelgiant iš bendro vardiklio pozicijų į dirbtinai sukurtas problemas dėl abėcėlės ženklų vartojimo, užrašų, dvigubų pavardžių asmens dokumentuose, dėl švietimo sistemos suskirstymo, departamento sukūrimo siekiant izoliuoti vadinamąsias tautines mažumas, kad nedalyvautų visos šalies kultūros programose, matant Rinkimų akcijos rėmimą ir gausų jos veiklos finansavimą, jai pataikaujančias žiniasklaidos priemones, taip pat rinkimų slenksčio sumažinimą sąjungai „Вместе мы сила“ iš atminties išplaukia seno anekdoto fragmentas:

- Kokiai šaliai tai naudinga?
- Я не знаю!

Ketvirčio amžiaus patirtis taip pat įrodo, kad straipsnio autoriaus kartojamas teiginys apie tai, kad Lietuvos lenkai gali ir turi būti Lietuvą ir Lenkiją jungiantis tiltas, skamba nerimtai, yra klaidingas ir išlaužtas iš piršto, regis, Varšuvos organizacijos „Wspólnota“, pinigų plovimo poreikiams vykdant „lenkišką verslą“ šalyse, kuriose yra lenkakalbių gyventojų. Vadinamųjų lenkų namų steigimas Vilniuje ir Baltarusijoje yra puikus to pavyzdys.

Jeigu lenkakalbiai lietuviai pakeistų požiūrį į savo šalį, turėtų atitinkamo lygio išsilavinimą ir mokėtų abi kalbas, be abejo, galėtų geriau susigaudyti Lietuvos ir Lenkijos rinkose, veikti kaip vertėjai ar vadovai teisės ir sutarčių labirintuose. Tačiau esamomis sąlygomis šalyse, kuriose nebuvo vykdoma liustracija ir desovietizacija, vadinamosios tautinės mažumos gali būti ir, kaip rodo praktika, greičiausia bus instrumentas kurstyti konfliktams bei nesutarimams, kuriuo lengvai pasinaudos šalies ir Lenkijos politikai kaip savo propagandinių akcijų dalyku ir objektu. Tai įrodo D. Tusko, B. Komarowskio arba R. Sikorskio, kurių ir pėdos jau seniai ataušo, elgesys bei garsios kalbos per vizitus Lietuvoje.

Tačiau neseniai su neoficialiu vizitu Vilniuje apsilankęs toks Marekas Kuchcińskis, Lenkijos Seimo narys, turintis vos vidurinį išsilavinimą ir praktinės patirties, įgytos auginant agurkus ir petražoles, vos įkėlęs koją itin įžūliai ėmė mokyti, kaip turime gyventi savo šalyje ir kaip turi būti organizuota nacionalinė švietimo sistema, ne tik padarė gėdą dabartinės Lenkijos politinei klasei (beje, tai atspindi faktinę būklę), bet ir parodė, kad mumis bus naudojamasi veikiau siekiant dar labiau išklibinti, ir ne stengiantis nutiesti tiltus.

Pagaliau šiuolaikinėje Europos praktikoje nėra pavyzdžių, kai vadinamųjų tautinių mažumų dėka kur nors būtų pagerėję valstybių santykiai. Gerais santykiais su kaimynais privalo rūpintis mūsų valstybės atstovai ir diplomatai. O iš pat pradžių jie bent jau turi išdrįsti oriai, bet griežtai priminti svečiams iš kaimyninės šalies, kad Lietuvos lenkai nėra kilę iš Lenkijos, jie yra Lietuvos piliečiai pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 ir 55 straipsnius, priklauso Lietuvos tautai. Todėl teiginys, kad buvo pažadėtos Lenkijai – originali asmenvardžių rašyba, dvikalbiai gatvėvardžiai, platesnis lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime – tik įrodo, kad mūsų šalies politikams trūksta brandžios politinės kultūros ir orumo bei gebėjimo susigaudyti minėtais klausimais. Straipsnio autoriui, regis, taip pat.

Lietuva, skirtingai negu Lenkija, neturi jokių skolų savo kaimynei, o tiktai didžiulius istorinius nuopelnus. Ir vis dėlto ji tebėra vienintelė valstybė, kuriai politikai bei kiti veikėjai iš Lenkijos ir toliau reiškia nesibaigiančias pretenzijas, kartu apnuodydami gyvenimą ir Lietuvos lenkams. Ir taip, matyt bus tol, kol šalies politikai atsikratys vargšo ir dėl visko kalto jaunesniojo brolio komplekso.

Tai temos, kuriomis reikia diskutuoti, nors, kaip matyti kad ir iš pirmiau paminėto straipsnio turinio, Lietuvos lenkų sąmonėje įsivyravo bandai būdingas mąstymas.

Dar blogiau tada, kai straipsnio autorius imasi temų, į kurias asmeniškai nesigilino, o ypač tada, kai jis sąmoningai viešai paskleidžia netiesą – savo iniciatyva ar pagal vyresniųjų kolegų užduotį. Nes tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas yra itin pavojingas pradedantiems publicistams ir veikėjams ne tiktai dėl to, kad tiktai tiesa yra įdomi, bet pirmiausia dėl to, kad autorius bus priverstas ir toliau veidmainiauti, jis negalės išeiti iš to rato, plačiau ir nepriklausomai pažvelgti į pasaulį.

Tokiai neteisingai informacijai priskirtinas teiginys, kad kultūrinė Lietuvos lenkų sąjungos veikla ėmė nykti 2000 m. dėl asmeninių ambicijų susikirtimo. Sunku suprasti autoriaus minties vingrybes, tačiau banditiškas išpuolis, įvykdytas vieną 2000 m. kovo mėn. naktį, per kurį Sąjungos buveinę ir leidinio „Nasza Gazeta“ redakciją suniokojo „nežinomi kaltininkai“– visai kaip „želigovskininkų“ laikais – visai nepanašus į diskusiją ir garbingą ginčą. Tolesni išpuoliai vykdavo jau dieną, asmeniškai prižiūrint Z. Balcevičiui – signatarui, o kartu ir buvusiam sovietinių tarnybų Vilniuje, įskaitant KGB, koordinatoriui; jie buvo ne mažiau iškalbingi ir taip pat neturėjo nieko bendra su civilizuota diskusija.

Minėtas veikėjas, kaip žinoma, šaliai lemtingu laikotarpiu buvo vyriausiasis „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir šio leidinio skiltyse „ruošė“ Lietuvos lenkus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Ir nepaprastai išmoningai darė su mūsų protais ir sielomis tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais. Tai ne mūsų vertinimas, o neseniai mirusio rašytojo, Vilniuje gimusio Tadeušo Konvickio. Ar redakcijos įdirbio gynimą nuo tokio individo, atsivedančio agresyviai nusiteikusią grupę, kad sunaikintų ir susidorotų su tais, kurie nerėmė Tomaševskio ir jo aplinkos, reikia laikyti išsikerojusiomis ambicijomis, ar pilietine ir žmogiškąja pareiga? Tiesą sakant, netrukus tas pats Balcevičius buvo apdovanotas kaip Rinkimų akcijos veikėjas ir daugelį metų ėjo aukštas pareigas Vilniaus apskrityje, užsiimdamas žemės grąžinimu – negrąžinimu.

Šiandien, kaip nurodo straipsnio autorius, kartu su Č. Okinčicu rengia dalykiškas diskusijas (…viena iš nedaugelio išimčių buvo Lenkų diskusijų klube vykusi diskusija…) „lenkų“ klube, ir dabar jis jau dedasi nepriklausomu veikėju, kritiškai vertinančiu Tomaševskį ir neva niekada su juo neturėjusiu nieko bendra.

Tą patį galima pasakyti apie straipsnio autoriaus įvardytą neva nepriklausomą radijo stotį „Znad Wilii“ ir jos savininką Č. Okinčicą, kuris viešai skelbė, kad yra nepaprastai patenkintas ir laimingas dėl Rinkimų akcijos „pergalių“, kuris buvo sąjungos „Вместе мы сила“ kūrėjas, kartu su Tomaševskiu dalyvavo vadinamuosiuose televizijos tiltuose Vilnius – Varšuva, skųsdamasis pasauliui dėl neva netinkamos mūsų šalies valdžios institucijų politikos Lietuvos lenkų atžvilgiu, viešai apkaltino I. Degutienę kraštutiniu nacionalizmu dėl to, kad nepakvietė Tomaševskio į valdančiąją koaliciją. Draugystė ir uoli parama išliko ir tada, kai kartu su juo Tomaševskiui patarinėjo profesionalus KGB majoras Balakinas, kuris taip pat buvo vadinamosios Lietuvos lenkų (!?) rinkimų akcijos atstovas sostinės savivaldybėje. Ir tai truko penkiolika metų, iki pat 2014 m. įskaitytinai!

Mūsų nuomone, jeigu Z. Balcevičius „ruošė“ mūsų protus „Czerwony Sztandar“ skiltyse ir ilgiems metams į priekį su mūsų sąmone padarė tai,ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, tai Č. Okinčicas, būdamas prezidentų ir premjerų patarėjas „lenkų“ klausimais nuo 1997 m. iki šiol, dalyvaujant žiniasklaidos priemonėms, kartu su Tomaševskiu ir Balcevičiumi užbaigė šį reikalą, galutinai užkirsdamas kelią Lietuvos lenkų aplinkai vystytis, privesdamas iki kraštutinio minties nuskurdimo, visiško geto sukūrimo ir bemaž visiško kultūros veiklos sunykimo. Ir mums atrodo, tai – nebegrįžtamas procesas.

Ir todėl mažų mažiausiai keistai atrodo straipsnio autoriaus iškeliama kažkokios Mackevič pozicija, kuri neva narsiai priešinasi Rinkimų akcijos politikai Šalčininkuose, nors kartu garbsto šios politikos kūrėjus ir žemai jiems lankstosi. Ir ko taip stebėtis, kad lenkakalbėse mokyklose toks populiarus Putinas, jeigu prieš save mato asmenį, kuris remia ir propaguoja sąjungą „Вместе мы сила“?

Lygiai taip pat tikrovės neatitinka ir autoriaus pateikta informacija apie leidinio „Znad Wilii“ „nepriklausomybę“, nes jį dar neseniai leido ir platino R. Mečkovskis daugiausia Lenkijoje.

Prieš porą metų šis leidinys atsitiktinai papuolė mums į rankas ir nepaprastai nustebino. Jis buvo toks antivalstybinis ir antilietuviškas, kad sunku sugalvoti ką nors blogesnio, turinčio įtakos viešosios nuomonės apie mūsų šalį formavimą kaimyninėje Lenkijoje. Kiekvienas šlykščiausias ir veidmainiškiausias Rinkimų akcijos veiksmas buvo skrupulingai pažymėtas ir pateiktas bemaž kaip didvyriškas poelgis! Ir tai darė asmuo, besivadinantis inteligentu ir intelektualu – už didelius pinigus, gaunamus iš Lietuvos biudžeto!

Norint suprasti tokius kardinalius „karšto patrioto“ veiksmų pokyčius, reikia pasidomėti jo darbo laikraštyje „Czerwony Sztandar“ tuo laikotarpiu, kai tiktai jam, kaip pats viešai yra sakęs, sovietinės tarnybos patikėdavo lydėti po Vilnių užsienio turistus. Dėl to, matyt, lengvai galėjo kartu su Č. Okinčicu dar sovietiniais laikais leisti „Znad Wilii”, nesunkiai pergabenti jį per sieną, svečiuotis Paryžiaus salonuose pas J. Giedroycą, nedelsiant ir karštai paremti Rinkimų akcijos išpuolius prieš Lenkų sąjungą ir jos redakciją 2000 m., kaip jau buvo minėta pirmiau.

Tiek metų praėjo, tačiau į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi. Ir nepavyks to paslėpti, net jei straipsnio autorius nepaliaudamas kels į padanges puikius nuogų karalių drabužius.

Žmonės gali klysti. Todėl ir pirmiau paminėtieji Balcevičius, Okinčicas, Tomaševskis, Mečkovskis, Peško, Mackevičius, Kvetkovskis ir panašūs į juos turi teisę pripažinti savo kaltę, atlikti atgailą ir prašyti atleidimo. Ar apskritai jais galima tikėti ir ar patikės visuomenė – tai jau visai kitas dalykas. Tačiau tai iš tiesų turi padaryti jie patys. Nes nevykęs jų išsisukinėjimas nuo šios pareigos ir „balinimas“, kurio imasi straipsnio autorius, ne tik nepagerins situacijos, bet netgi priešingai – tiktai padidins veidmainystės ratą ir neleis pradėti atitaisyti žalos.

Norime sukurti Lietuvos lenkų diskusijų platformą, kurioje gimtų naujos Lietuvos lenkų padėties bei lenkų–lietuvių santykių gerinimo idėjos, – teigia straipsnio autorius. Nepaisant to, pirmąjį susitikimą diskusijų klube vedė oficialiai pripažintas KGB rezervininkas A. Valionis, o paskui – jau minėti Balcevičius ir Okinčicas, nors Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino KGB nusikalstama organizacija. Ir šių asmenų diskusijų organizatoriai laukia naujų idėjų?!

Tuo labiau, kad praėjęs ketvirtis amžiaus labai puikiai parodė, kad pagrindinė idėja, įkvepianti visus mūsų veiksmus, turi būti Tado Vrublevskio beveik prieš šimtmetį Lietuvos lenkams skirta mintis, kad (…) svarstant visus politinius reikalus, o tarp jų ir lenkų bendruomenės, reikia vadovautis išimtinai ir tiktai patikrintais visos šalies interesu bei nauda (iš Tado Vrublevskio 1918 m. gegužės 25 d. laiško Liudvikui Abramavičiui).

Ypač dabar, mūsų nuomone, tai vienintelis kelias, jeigu norime išsaugoti savo tapatumą ir po savęs palikti kultūros pėdsaką savo Tėvynėje, Lietuvoje. Turime matyti savo ateitį šioje žemėje ne (...) iš lenkų bendruomenės perspektyvos, tuo labiau, kad tokia pilietinė bendruomenė dar neegzistuoja - tai liudija ilgus metus be pertraukos trukęs susitarusios Okinčico – Tomaševskio – Balcevičiaus trijulės valdymas, o iš valstybės perspektyvos, kaip jos piliečiai. Iš šios perspektyvos atsiveria visiškai kitos, platesnis ir aiškus vaizdas į neribotą veiklos lauką daugeliui būsimų kartų. Tada ir klausimas Quo Vadis Wileńszczyzna? – netenka bet kokios prasmės. Eisime ten, kur eis Lietuva.

Ir pabaigai keli žodžiai apie mūsų vardą – lenkus, Lietuvos lenkus, lenkakabius lietuvius. Jeigu laikome save vietos gyventojais, čionykščiais, kurių daugybė kartų daug amžių gyveno Lietuvoje – istoriniai šaltiniai ir nepriklausomo mąstymo logika leidžia daryti tiktai vieną išvadą: esame lenkakalbiai lietuviai. Taip susiklostė vykstant istoriniams procesams, kuriuos lėmė Abiejų Tautų Respublikos buvimas, o paskui, ypač antroje XIX a. pusėje ir tarpukario laikotarpiu Želigovskio užimtoje teritorijoje, polonizacijos procesai sustiprėjo. Tiesą sakant, dar tarpukario laikotarpiu, (…)iki Antrojo pasaulinio karo baltarusių kalba buvo valstiečių kalba, pradedant jau nuo dešimto kilometro iš miesto. (Barbara Toporska.Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Devintame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, iki pat jo pabaigos, gana didelė Šalčininkų ir Vilniaus rajono gyventojų dalis kalbėjo tiktai paprastąja lenkų kalba („po prostu“), o kai kuriais šios visuotinai vartojamos kalbos keliai siekė net iki Vilniaus vartų – per Lavoriškes ir Mickūnus, Šumską, Keną ir Pakenę, Medininkus ir Rukainius, Turgelius ir Rudaminą, Šalčininkus ir Jašiūnus. Šiandien šie gyventojai, o ypač jaunoji karta, tam tikru laipsniu kalba lenkiškai, nors ir toliau tai nėra jų namuose vartojama kalba. (…) Daug mokytų lietuvių, o tarp jų ir profesorius Mykolas Romeris, kalbėdami su manimi sakė, kad šis procesas jau seniai žinomas. Neva gyventojai lietuviai niekada nebuvo lenkinami tiesiogiai. Pirmiausia jie surusėjo ir tik paskui lenkėjo. (Juozapas Mackevičius. Išsiaiškinti „čionykščių“ reikalą“).

Taip pat reikia atsiminti, kad po karo dauguma lenkakalbių gyventojų išvyko iš Lietuvos į Lenkiją, todėl šiandien kai kuriuose rajonuose praktiškai nėra žmonių, kuris galėtų įrodyti gyvenęs šioje teritorijoje anksčiau, dar prieš karą. Pavyzdžiui, dauguma Šumsko, Kalvelių, Kuosinų, Medininkų gyventojų yra atvykėliai iš vakarinės ir rytinės Baltarusijos.

Šių žmonių elgesį ir jų vertybes puikiai aprašė Melchioras Vankovičius knygoje „Šuniški metai“. Ponas (valdžia) nebaudžiamas galėjo daryti su valstiečiu ką tik panorėjo, o plakimas iki kraujo buvo laikomas pagarba ir išskyrimu. O svajonių viršūnė – būti kaip ponas, lenku ir kataliku. Šitą tradiciją ir atmosferą iš „Šuniškų metų“ šioje teritorijoje aptinkame iki šiol kone kiekviename žingsnyje. Pagaliau ši knyga vertinga dar ir dėl to, kad joje aprašytos visiškai skirtingos tradicijos ir papročiai Lietuvoje – šiandien jau nebeegzistuojančiame Naujatriobių dvare Kauno apylinkėse.

Tad kas jie yra šiandien, tie ištikimiausi Tomaševskio – Okinčico– Balcevičiaus trijulės rėmėjai, savo paramą reiškiantys bandai būdingu būdu, aktyviai dalyvaujantys mitinguose ir protesto akcijose – už pavardžių rašymą kaip Lenkijoje, už lenkiškų raidžių įtraukimą į lietuvišką abėcėlę, už vaikų mokymą mokyklose tiktai lenkų kalba? Vyresnioji tų iš svetur atvykusių žmonių karta į minėtą klausimą atsako taip, kaip įsakė vietos valdžia, ir kartu išreikšdami tai, ko patys trokšta:

- Мы паляки.

Tačiau šiandien, matyt, juos būtų galima išgirsti ir kitaip kalbant, jeigu prieš ketvirtį amžiaus nebūtų palikti minėtos trijulės ar į ją panašių malonei ir nemalonei.

Iš tos atvykusių žmonių masės kartkarčiais atsirasdavo individų, kurie, skirtingai nuo savo senelių ir tėvų, pirmieji ėmė kalbėti ir rašyti lenkiškai, nepaprastai įžūliai ir triukšmingai tvirtindami apie tariamą savo lenkiškumą ir darydami nemenką įtaką vietinių Lietuvos lenkų situacijai. Toks buvo J. Ciechanovičius (Tichonovičius) ir daugybė mokyklų direktorių bei mokytojų, kuriuos penktame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš Baltarusijos į Lietuvą siuntė sovietinės institucijos ir tarnybos lenkakalbių mokyklų plėtros poreikiams. Tokie yra broliai Antonas bei Aleksandras Radčenkos ir Č. Okinčicas.

Sprendžiant pagal rašytinius šaltinius ir pirmiausia pradžioje cituoto Juozapo Mackevičiaus kūrinius, tokias pavardes turėjo tik antilenkiškai ir antilietuviškai nusiteikę veikėjai, dalyvavę persekiojant vietos gyventojus; tai iš Pskovo kilęs Ivanas Račenko, NKGB įgaliotinis Rudaminoje prie Vilniaus, Fabianas Okinčicas, fašistinis baltarusių nacionalistas, sovietinio GPU agentas, paskui – hitlerinės SD, leidinio „Nowy Szljach“(„Naujasis kelias“) redaktorius ir Baltarusijos hitlerininkų partijos įkūrėjas, karo metais Minske perduodavęs kunigus į Gestapo rankas.

Prieš kelerius metus paklausėme vieno iš Radčenkų, kuo jie save laiko – rusais, baltarusiais, Lietuvos lenkais ar lenkakalbiais lietuviais? Atsakė, kad jis yra „tiesiog lenkas“. Tad nekeista, kad „tiesiog lenkai“ gerai sutinka su Tomaševskiu, Balcevičiumi, Peška, Mackevičiumi ir į juos panašiais, nes nori bet kokia kaina ir be jokių skrupulų įsitvirtinti mūsų žemėje. O jų vizija, kuri skirta tik vienai kartai ir kurios nevaržo visuomeninė atsakomybė bei istorinė atmintis, puikiai tam pasitarnauja.

Tačiau sprendžiant iš straipsnio turinio ir autoriaus pavardės, galima manyti, kad ir jis yra „tiesiog lenkas“. Iš čia, matyt, kyla toli siekiantis jo pažiūrų bendrumas su organizuotos grupės, vadinamos Rinkimų akcija, sumanymais.

Šaltinis: www.pogon.lt

Susiję straipsniai

Ryšard Maceikianec 5744727922848441763

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-31 19:18

    puikiai atskleista Mariuš Antonovič klastinga veikla. Ačiū autoriui

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-31 19:42

    Labai stiprus tekstas. Baisu, kad tokius jaunus lenkų fašistus kaip Antonovičius jau net nacionalinis transliuotojas kviečia komentuot Lenkijos politikos įvykius, nors jie (jis) apie ją nieko nenutuokia. Visa laimė, yra Lietuvos lenkų, kurie mąsto kitaip ir yra ištikimi mūsų valstybei.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-11-01 16:39

    "gana didelei iš svetur atvykusių ir aplink Vilnių gyvenančių žmonių daliai lenkų kalba nėra nei gimtoji, nei namuose vartojama kalba."

    Ką čia slėpti: tiktų sakyti - ko gero visiems.

    Girdėjau, kaip vienas iš Lenkijos į Vilnių ne per seniausiai atvykęs pats tikriausias lenkas guodėsi, kad pasiilgo savo šalies, o paklaustas, ar neužmezgė ryšių su vietiniais "tautiečiais", atsakė:
    Čia nesutikau jokių lenkų!
    Tai štai kaip.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item