Raphael Waters. Bažnyčios mokymas apie mirties bausmę

„Net ir tada, kai reikia vykdyti nusikaltėliui skirtą mirties bausmę, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Tokiais atvejais vieš...


„Net ir tada, kai reikia vykdyti nusikaltėliui skirtą mirties bausmę, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Tokiais atvejais viešajai valdžiai rezervuota teisė, atperkant nuteistojo kaltę, atimti jam priklausančią gyvybę, nes jau pačiu savo nusikaltimu jis atėmė iš savęs teisę gyventi.“

Popiežius Pijus XII


„Tradicinis Bažnyčios mokymas skelbia, kad mirties bausmė neprieštarauja dieviškajai teisei ... katalikas negali teigti, kad taikant šią bausmę yra pažeidžiamas prigimtinis įstatymas.“

Moralinės teologijos žodynas

Viena iš rimtesnių mūsų laikų antiintelektualizmo tendencijų yra didėjantis priešinimasis mirties bausmei. Su šia nuostata susijusios klaidos stebėtinai paplitusios tarp katalikų, kurie, neteisingai cituodami Bibliją ir popiežių Joną Paulių II, išplatino neigiamą požiūrį į mirties bausmę, beveik prilygindami jį dogmai.

Nerimą kelia tai, jog katalikai pasiduoda politiniam korektiškumui – mirties bausmės oponentai skelbia, kad „ji prieštarauja Dievo įstatymams“. Kai kurie kiti teiginiai sukėlė katalikų mokslininkų susirūpinimą ir sumaištį daugelio žmonių protuose. Pavyzdžiui: „Mirties bausmę pasmerkė vyskupai “ – šis teiginys skelbiamas nedarant reikiamo skirtumo. „Mirties bausmę pasmerkė popiežius [Jonas Paulius II].“ „Jei pritariate mirties bausmei, negalite būti pakrikštyti ir tapti Bažnyčios tikinčiuoju.“ „Negalima balsuoti už gubernatorių George‘ą Bushą, nes jis pasisako už mirties bausmę.“

Pati savaime mirties bausmė nėra blogis. Tai patvirtina ne tik moralinė filosofija – mokslas, aptariantis ir mirties bausmę. Šią filosofijos bei etikos mokslų išvadą, grindžiamą racionaliais principais, patvirtina ir moralinė teologija – mokslas, besiremiantis Dievo apreikštais principais[1]. Tad jei abu šie moralinės išminties šaltiniai pateikia mums tokią išvadą, tai tik kvailys gali tą išvadą atmesti, net neišstudijavęs ją pagrindžiančių argumentų.

Kitos disciplinos, pavyzdžiui, politikos mokslai ir įvairūs socialiniai mokslai, yra empirinės disciplinos, kurios tiria stebimus reiškinius, aptaria tai, kas yra (kaip yra įprasta daryti, kokia yra paplitusi praktika), o ne tai, kaip turėtų būti daroma. Juk neįmanoma empiriškai stebėti to, kas turėtų būti. Galime stebėti tai, kas yra (kas patiriama juslėmis čia ir dabar). Vadinasi, nagrinėti ir spręsti klausimus, kaip turėtų būti, gali tik praktiniai ontologiniai mokslai, būtent moralinė filosofija ir moralinė teologija.

Taip pat derėtų paaiškinti, kad mums rūpi mirties bausmės moralumas, o ne sveiku protu grįstas sprendimas dėl jos taikymo konkrečiais atvejais. Čia mums rūpi, ar mirties bausmė yra bloga priemonė bendrajam gėriui apsaugoti, ar priešingai – ji suderinama su teisinga moraline tvarka.

Turint omenyje humanitarinių mokslų, sisteminės teologijos ir apologetikos studijų – jas, atrodo, visiškai išstūmė Biblijos studijos – nuosmukį, nestebina iš to kylantis ydingas mąstymas. Dabartinėse Biblijos studijose paplitusi nuostata, labiau būdinga protestantų teologijai, leidžiančiai skirtingas asmenines interpretacijas, iš kurių dažnai kyla priešingi požiūriai į konkrečius klausimus. Būtų nesunku suprasti pasipriešinimą mirties bausmei, jei jis remtųsi užuojauta kitam žmogui, tačiau toks pasipriešinimas neįtikinamai argumentuojamas.

Kadangi šiandien neretai apsiribojama vien fizinių bausmės vykdymo detalių aprašymu (apeliuojant į vaizduotę), mirties bausmę lyginant su žmogžudyste, būtina grįžti prie sveiko proto ir apsvarstyti racionalius principus. Mūsų dienomis labai aktualu vėl apmąstyti mirties bausmės klausimą – ypač remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu.

Atsakydami visiems, kurie neigia katalikišką mokymą, pirmiausia turėtume iškelti šį klausimą: Ar Katalikų Bažnyčia smerkia mirties bausmę kaip amoralią sankciją?

Žemiau pateikiami teiginiai atspindi tik Bažnyčios vyresnybės bei teologų mokymą ir nepretenduoja į išsamią studiją mirties bausmės tema. Tačiau būtent šie šaltiniai labiausiai nušviečia aptariamą klausimą.

I. BIBLIJOS MOKYMAS

Bažnyčios šaltiniuose esama daug įrodymų, pagrindžiančių išvadą, kad pilietinė valdžia gali teisėtai skirti mirties bausmę. Svarbiausiai Bažnyčios knygai, Biblijai, derėtų skirti tam tikrą pirmenybę nagrinėjant krikščioniškosios tiesos šaltinius, nes daugelis krikščionių, atmetančių mirties bausmę, siekia pagrįsti savo nuomonę būtent Biblija. Tačiau Biblijos duomenys nepatvirtina jų teiginių.

Senasis Testamentas

Remiantis moksliniais tyrimais, atliktais kun. Davido Nuñezo, Senajame Testamente galime rasti ne mažiau kaip 55 mirties bausmės reikalingumą pagrindžiančių vietų[2]. Taip pat reikėtų pažymėti, kad lotyniškas Dievo įsakymo tekstas („non occides“) iš tiesų reiškia „nedaryk žmogžudystės“. Tai gana akivaizdu iš konteksto.

Iškart po žmogžudystę draudžiančio Dievo įsakymo keliskart įspėjama apie tam tikrus nusikaltimus, už kuriuos reikėtų skirti mirties bausmę. Pavyzdžiui Išėjimo knygoje (20, 13) mums sakoma „Nežudysi“. Tada sekančiame skyriuje daromas skirtumas tarp mirties, kaip neteisingumo akto, ir mirties, kaip bausmės, – mums pasakoma, kad esama tam tikrų blogų veiksmų, kurie turėtų būti baudžiami mirtimi.

Kiti įspėjimai skamba taip: Išėjimo knyga 21, 12: „Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi“; Išėjimo knyga 22, 17: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“ (šią vietą citavo Tomas Akvinietis, kaip teologinį savo pozicijos įrodymą[3]); Išėjimo knyga 22, 18: „Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi“; Pradžios knyga 9, 6: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“; Skaičių knyga 35, 16: „Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi“. Tai pakartojama 18, 30 ir 31 eilutėse. 19–21 eilutėse pateikiami kiti mirties bausme baustinų poelgių, kuriais atimama nekalto žmogaus gyvybė, pavyzdžiai.

Kadangi kai kas teigia, jog Senasis Testamentas esąs pasenęs ir pakeistas Naujuoju Testamentu, mums kyla noras paklausti, ar Dešimt Dievo įsakymų taip pat yra pasenę?

Naujasis Testamentas

Naujajame Testamente mūsų Viešpats pripažįsta, kad teisėjo galia nuteisti mirtimi duota iš aukštybių (Jono 19, 10), kaip pastebi McHughas ir Callanas[4]. Apaštalo Pauliaus laiškas Romiečiams (13, 1–4): „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos… jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta“. Taip pat žr.: Mato 15, 4; Apaštalų darbai 25, 11; Apreiškimo knyga 13, 10.

Nors Kristus aiškiai kalbėjo prieš visus blogus veiksmus (nusikaltimus, nuodėmes), Jis nei karto nepasmerkė mirties bausmės, nepaisant to, kad pats buvo neteisingai nubaustas šia bausme. Tiesa, Kristus įspėjo neskirti bausmės, viršijančios žmogaus nusikaltimą. Kitaip tariant, bausmės mastas turi atitikti nusikaltimo mastą. Mat Jis cituoja Išėjimo knygą: „Akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją.“ (Mato 5, 38; plg. Išėjimo knyga 21, 24). Tai yra Taliono įstatymas [lot. „talis“ – toks, arba „talio“ – atpildas].

Kai kas teigia, kad nė vienas žmogus neturi teisės atimti kito žmogaus gyvybės, bet jei kas nors tai skelbiančius asmenis priremia prie sienos klausdamas, ką jie darytų būtinosios ginties atveju, atsakymas paprastai būna: „Jei nenužudysiu jo, nužudys mane“. Kitaip tariant, atimti kito žmogaus gyvybę staiga tampa moralu! Tačiau, kadangi žmogus yra tikrasis valdžios subjektas[5], o valdžia deleguojama pilietinėms institucijoms, kurios visuomenės vardu ir kaip Dievo atstovai dirba visuomeninės savivaldos darbą[6], būtinosios ginties nuo užpuolimo atveju, nedalyvaujant teisėtiems valdžios vykdytojams, besiginantis asmuo atstovauja minėtoms pilietinėms institucijoms, atimdamas užpuoliko gyvybę. Jei valdžia neturėtų teisės atimti gyvybės, tada tokios teisės neturėtų ir besiginantis asmuo[7].

II. POPIEŽIŲ MOKYMAS

Nėra įrodymų, kad koks nors Katalikų Bažnyčios hierarchas būtų oficialiai pasmerkęs mirties bausmę kaip blogą pačią savaime.

Nors būdavo abejojama mirties bausmės moralumu, daug dažniau būdavo reiškiama nuomonė, kad mirties bausmės taikymas praktiškai neįmanomas dėl bausmių vykdymo sistemos netobulumo. Šios sistemos neigiamas vertinimas kontrastuoja su argumentais, kuriuos mini Jonas Paulius II, atkreipdamas dėmesį į minėtos sistemos tobulėjimą. Žinoma, būtų galima paprieštarauti, kad jis turėjo omenyje gerėjančias sąlygas kalėjimų sistemoje, o ne baudžiamojoje sistemoje apskritai. Tačiau kai kas mano, kad faktai nepatvirtina šios nuomonės.

Beje, reikėtų trumpai pažymėti, kad Jonas Paulius II jau seniai teigė, jog politinė nuomonė nėra privaloma:

„Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pokyčius norint atpažinti naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magisteriumo kompetencija.“[8]

Kita vertus, joks popiežius nepasmerkė mirties bausmės kaip amoralios, priešingai – keli popiežiai tiesiogiai ar netiesiogiai pasisakė už tai, kad ji gali būti teisėtai vykdoma. Šie popiežiai vis aiškiau kalbėjo apie galimybę atimti žmogaus gyvybę tinkamoms aplinkybėms. Jie matė, kaip siaubingai kai kurių žmonių veiksmai griauna visuomenę, kuri yra tokia trapi ir gali būti sunaikinta piktų žmonių machinacijomis.

Popiežių mokymas, taip pat jo aiškinimas, savo svarba pranoksta minėtus katalikiškų šaltinių įrodymus. Taigi, mums tikrai naudinga išanalizuoti popiežių pareiškimus. Be to, turėtume prisiminti, kad kalbėdami apie mirties bausmę popiežiai liečia moralės klausimus. O juk tikėjimo ir moralės klausimais jie žino, ką kalba. Argi ne tikėjimo ir moralės sritis apima popiežiaus neklystamumas? Vis dėlto, turėtume įsiklausyti net ir į tuos popiežių pareiškimus, kurie neatitinka visų neklystamumo sąlygų. Atsižvelgiant į tai reikėtų išnagrinėti šias citatas:

1. Popiežius Inocentas I (405 m.) mokė: „Reikia nepamiršti, kad valdžią magistratams [t. y. valdžios institucijoms – vert. past.] suteikia pats Dievas, o atlyginti už nusikaltimą kardu yra leista. Tas, kuris įvykdo šį atpildą, yra Dievo įrankis (Rom 13, 1–4). Kodėl turėtume pasmerkti praktiką, kurią visi laiko Dievo leista? Todėl mes patvirtiname tai, ko buvo laikomasi iki šiol, kad nepakistų disciplina ir kad neimtume veikti prieš Dievo autoritetą.“[9] (Epist. 6, C. 3. 8, ad Exsuperium, Episcopum Tolosanum, 405 m. vasario 20 d., PL 20495).

2. Inocentas III 1210 m., kalbėdamas prieš katarus ir norėdamas pataisyti klaidingą jų požiūrį, įpareigojo juos atsisakyti savo mokymo. Tame popiežiaus pareiškime buvo ir tokie žodžiai: „Dėl pasaulietinės valdžios mes tvirtiname, kad kraujo nuosprendis [mirties bausmė] gali būti vykdoma tuo nepadarant mirtinos nuodėmės, o pasaulietinė valdžia vykdo atpildą [ne kerštą] ne iš neapykantos, bet kaip [Dievo] bausmę, ne atmestinai, o išnagrinėjusi reikalą.“ (Denz. 425.)

3. 1891 m. popiežiusLeonas XIII, smerkdamas dvikovų praktiką, pripažino civilinės valdžios teisę skirti mirties bausmę (Denz. 1939).

4. Pijus XI, cituodamas Tomą Akvinietį[10], netiesiogiai išreiškia savo pritarimą mirties bausmei, teigdamas, jog „sveikas protas sako, kad žmogui niekada negalima be jo paties kaltės skirti tokios bausmės kaip mirtis, suluošinimas ar plakimas“ (Denz. 2246).

5. Aiškiausias ir nepaprastai tikslus pareiškimas šiuo klausimu nuskambėjo iš popiežiaus Pijaus XII lūpų:

„Net ir tada, kai reikia vykdyti nusikaltėliui skirtą mirties bausmę, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Tokiais atvejais viešajai valdžiai rezervuota teisė, atperkant nuteistojo kaltę, atimti jam priklausančią gyvybę, nes jau pačiu savo nusikaltimu jis atėmė iš savęs teisę gyventi.“[11]

6. Naujesnis pareiškimas priklauso popiežiui Jonui Pauliui II. Jis išdėstytas enciklikoje „Gyvybės Evangelija“, kurioje išsamiai ir su pasigėrėtinu aiškumu aptariami žmogaus gyvybės klausimai ir pasmerkiamas mūsų dienomis siautėjantis mirties fanatizmas. Kai kurie autoriai itin pabrėžia tam tikrus „Gyvybės Evangelijos“ aspektus, nepaisydami kitų ypač svarbių pareiškimų, patvirtinančių mirties bausmės leistinumą.

Kiti autoriai netiksliai cituoja Joną Paulių II. Jis, pakartodamas Katekizmo tekstą, teigė, kad „…teisėta gintis gali būti ne tik teisė, bet ir rimta pareiga tam, kuris atsako už kito žmogaus gyvybę, bendrą šeimos ar valstybės gerovę. <...> Nelaimei, atsitinka taip, kad, prireikus užpuoliką padaryti nepavojingą, tenka atimti jam gyvybę.“ (55.)

Jis paaiškino, kad pirmasis visuomenės skiriamos bausmės tikslas yra „atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką“ (56). Čia popiežius išreiškia tą pačią mintį kaip ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas (2266), pastebėdamas, kad „ir Bažnyčioje, ir pilietinėje visuomenėje stiprėja tendencija reikalauti, kad ši bausmė būtų taikoma labai ribotai ar net visai panaikinta“ (56).

Toliau Jo Šventenybė pažymi: „Šiandien, nuosekliai pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, tokie atvejai labai reti, praktiškai jų iš viso nebūna.“ Kai kas neteisingai suprato šiuos žodžius, esą jie reiškia, kad popiežius pasisako prieš mirties bausmę iš principo. Reikia pažymėti, jog padaryti tokį sveiku protu grįstą sprendimą, kad mirties bausmė šiais laikais nėra būtina, nėra tas pats kaip teigti, jog mirties bausmė yra amorali.

Susidaro įspūdis, kad būtent tai ir teigiama Amerikos Vyskupų pareiškime: „Turint omenyje, kad Katalikų Bažnyčios mokymas sutinka su principu, jog valstybė turi teisę atimti gyvybę iš žmogaus, padariusio labai sunkų nusikaltimą, ... šiandien kylantis klausimas ir sprendimas, kurį reikia priimti, yra toks: ar mirties bausmė yra pateisinama dabartinėmis aplinkybėmis?“[12]

Pasirodžius šiam tekstui būta ir daugiau kai kurių Bažnyčios veikėjų pareiškimų, kuriuose teigiama, kad aukščiausioji bausmė turėtų būti panaikinta[13]. Ši nuomonė, politinė nuomonė, daugelio protuose pamažu peraugo į manymą, jog mirties bausmė yra labai amorali.

7. Keletas kitų popiežių kalbėjo apie mirties bausmę jai pritardami arba pripažindami jos teisėtumą, pavyzdžiui: Klemensas VIII, Grigalius XIII, Urbonas VIII[14].

III. KAI KURIŲ TEOLOGŲ MOKYMAS

Daugelis teologų labai aiškiai pasisako apie mirties bausmę. Tiesą sakant, man teko sutikti tik vieną, kuris suabejojo dėl galutinės sankcijos naudojimo, bet pripažino mirties bausmės teisėtumą tam tikrais atvejais. Visi kiti, kurių teiginius išnagrinėjau, moko, kad mirties bausmė yra teisėta. Šv. Tomo darbus, daug kartų aptariančius bausmes apskritai ir būtent mirties bausmę, daugelis vėlesnių rašytojų ir komentatorių naudojo kaip šaltinį; taigi jo argumentus būtų verta išnagrinėti atidžiau.

Šv. Tomas Akvinietis

Aristotelis sakė, kad kai kurie žmonės yra „žiauriausi iš visų gyvūnų“[15], kad „blogas žmogus yra blogesnis už žvėrį“[16] ir kad kiekvienas, kuris gyvena už visuomenės ribų „turi būti arba žvėris, arba dievas“[17]. Šv. Tomas Akvinietis kalbėjo panašiai, paaiškindamas, kad kai kurie piliečiai yra netinkami gyventi tarp žmonių.[18]

Mažai kas pateikė tokių gilių įžvalgų apie žmogaus prigimtį ir žmogaus amžinąjį likimą kaip šv. Tomas, tačiau jis suprato, kad iš kai kurių žmonių būtina atimti jų žemiškąjį gyvenimą[19]. Tai tarsi pasakymas: „Mes tave mylime Džo, bet su tavimi neįmanoma gyventi!“ Kokis tragiškas likimas laukia žmogaus, nužudyto mirtinosios nuodėmės būsenoje, kai jis staiga susiduria veidas į veidą su savo Sutvėrėju, prieš mirtį neturėjęs nei trupučio laiko su Juo susitaikyti – juk jis pasmerktas amžinoms kančioms! Tokie nusikaltimai nusipelno griežčiausios bausmės.

Šv. Tomas savo brandžiausiame darbe labai aiškiai išreiškia mintį, kad yra pagirtina, jei valdžia visam laikui pašalina žmogų iš visuomenės, jeigu tai būtina bendro gėrio labui[20]. Kas jau kas, o šv. Tomas tikrai žinojo visas žmogaus gyvenimo aplinkybes. Jis turbūt geriau nei bet kuris mokslininkas žinojo, koks rimtas dalykas yra žmogaus gyvenimas, kiek daug prasižengimų turėtume atleisti kitiems, žinojo žmogaus paklydimus, žmogaus – nusidėjėlio – baudimo mirtimi rimtumą, ir vis tiek šv. Tomas buvo įsitikinęs, kad mirties bausmė būtina pilietinės visuomenės apsaugai[21].

Pažymėtina, kad šv. Tomas pirmiausia (64 q.) aptaria žemesnių už žmogų gyvų būtybių žudymą, o jau vėliau, 2 paragrafe, nusikaltusio žmogaus nužudymą. Jis pateisina bausmę, kuria, remiantis visumos principu, siekiama pašalinti iš visuomenės jai kenkiančius žmones, nes jie elgiasi blogiau už žvėris[22]. Iš tiesų, jis įsitikinęs, kad toks valdžios veiksmas nuopelningas. Maža to, jis pakartoja tokį savo mokymą keliose vietose.

Nors antrajame paragrafe dvigubo efekto principas nėra atvirai taikomas, tačiau yra gana akivaizdžiai numanomas[23]. Juk šv. Tomas niekada nepateisina veiksmo, kuriuo tiesiogiai siekiama blogo tikslo (mirtis yra fizinis blogis), bet toleruoja savaime blogą veiksmą, kuriuo pasiekiamas geras tikslas.

Įvairiuose darbuose šv. Tomas aiškiai išdėsto savo mintis. Jis įsitikinęs, jog mirties bausmė yra būtina pilietinės valdžios funkcija, kaip ir Aristotelis paremdamas savo argumentus tuo, kad „kai kurie žmonės yra netinkami gyventi tarp žmonių“. Tuo pačiu jis atsako į tam tikrus prieštaravimus, pavyzdžiui, dėl nusikaltėlio perauklėjimo, ir kitus panašius argumentus, pabrėždamas, kad „šie argumentai yra paviršutiniški“[24], nes, kaip jis paaiškino, „... bendrasis gėris yra geresnis dalykas nei dalinis vieno asmens gėris“.

Iš daugelio šv. Tomo nuorodų į mirties bausmę ypatingo dėmesio nusipelno šios: II-II, q. 64 ir q. 65; II-II, q. 108; I-II, q. 87; SCG IlI, 140-146; Sent. IV d. 20, a. l, q. 3, 3m; d.21, q. l, a. 3, g. 2, 3m; ir daugelyje kitų vietų.

Šv. Augustinas

Šv. Augustino daromos distinkcijos yra labai įdomios:

„Karys, nužudęs žmogų iš paklusnumo valdžiai, kuriai jis teisėtai tarnauja,... pagal savo valstybės teisę nėra kaltas žmogžudyste; Priešingai, jei karys to žmogaus nenužudė, jis yra kaltinamas valstybės išdavyste ir įstatymo niekinimu. Bet jei jis veikia savo vardu ir dėl savo jausmų protrūkio, tuo atveju jis užsitraukia bausmę už žmogaus kraujo praliejimą. Taigi, jis yra baudžiamas už tai, kad padarė neįsakytas tą patį veiksmą, už kurio nedarymą jis baudžiamas tada, kai jam įsakyta tai daryti“.[25]

Šv. Augustinas aiškiai moko, kad valdžios galia bausti kyla iš valdžios pareigos atlikti savo darbą, nes valdžios pareigūnai „savo asmenimi atstovauja viešąjį teisingumą ar valdžios išmintingumą ir, eidami šias pareigas, turi mirtimi bausti piktadarius. Šie žmonės [pareigūnai] jokiu būdu nepažeidžia Dievo įsakymo „Nežudyk.“[26]

F. C. R. Billuartas. Šis autorius teigia: „Aš sakau: Leistina žudyti nusikaltėlius, kenkiančius bendrajam gėriui.“[27]

Michelis Labourdette. Labourdette atkreipia dėmesį į šv. Tomo samprotavimus, parodydamas, kad šv. Tomas grindžia savo argumentaciją dviem prielaidomis: 1) faktu – tas, kuris daro nusikalstamą veiką, elgiasi blogiau nei žvėrys; 2) visumos principu: jei užkrečiama dalis (nusikaltėlis) kelia pavojų visumai (bendruomenei), tai pilietinė valdžia pašalindama tą dalį atlieka nuopelningą veiksmą.[28]

B. H. Merkelbachas. Jis įrodo šią tezę: „Pagal prigimtinę teisę... aukščiausioji pilietinė valdžia gali pašalinti už sunkų nusikaltimą nuteistus piktadarius, taikydama mirties bausmę tiek, kiek to reikalauja bendrasis gėris[29].

Bernardas Haringas. Jis skelbia, kad „iš Biblijos mokymo ir visų krikščioniškosios tradicijos duomenų turime daryti išvadą, kad valstybė turi teisę skirti mirties bausmę. Mes negalime iš esmės ir iš principo paneigti šios teisės. Švelnumas nusikaltėliams yra žiaurumas nekaltųjų atžvilgiu, kurie žlugus teisingumui netenka veiksmingos apsaugos. Dėl to didėja nusikalstamumas – tai dažnai galima ir tiesiogiai atsekti. Užteks paminėti vieną pavyzdį: valdžios institucijos, nebaudžiamai leidžiančios daryti papiktinančią gausybę abortų, iš tiesų žiauriai elgiasi su niekuo nekaltais negimusiais vaikais, nužudytais savo motinų įsčiose.“[30]

Henry Davisas pažymi, kad „Dievas valstybei davė teisę lemti gyvenimą ir mirtį, o kiekvienam žmogui – teisę į savigyną prieš neteisėtą agresiją. Ši valstybės moralinė galia visuotinai pripažinta krikščioniškojoje Tradicijoje.“[31]

Johnas Fordas aiškina, kad „...valstybė tokiais atvejais tik vykdo savigyną ir naudoja gamtos Kūrėjo jai suteiktą teisę, skirtą pasiekti būtinam tikslui. Šiuo atveju ne žmogus žudo savo artimą be Dievo leidimo, bet Dievas, gyvenimo ir mirties Valdovas, vykdo teisingumą naudodamasis žmogumi kaip įrankiu. Nes jis (valdžios atstovas) yra Dievo tarnas ir ne veltui nešioja kalaviją“.[32]

H. Jone'as ir U. Adelmanzas. Veikale, pavadintame „Nusikaltėlio nužudymas“ („Killing the Criminal“), jie paaiškino: „Nusikaltėlį galima bausti [mirtimi], jeigu juridiniais įrodymais užtikrinamas moralinis tikrumas, kad tas žmogus padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį valstybė bendrosios gerovės labui skiria mirties bausmę ir jeigu kas nors yra valstybės įgaliotas įvykdyti tą bausmę.“[33]

Kiti teologai skelbia panašų mokymą apie mirties bausmę.[34]

Katalikų Bažnyčios katekizmas ir kiti šaltiniai

1993 m. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Bendrojo visuomenės gėrio išsaugojimas reikalauja užtikrinti, kad agresorius negalėtų padaryti žalos. Dėl šios priežasties tradicinis Bažnyčios mokymas pripažįsta pagrįsta teisėtą viešosios valdžios teisę ir pareigą bausti piktadarius taikant bausmes, proporcingas nusikaltimo sunkumui, neišskiriant ir mirties bausmės, taikomos ypač sunkių nusikaltimų atvejais. Dėl panašių priežasčių valdžią turintieji pareigūnai turi teisę ginkluotosiomis pajėgomis atremti agresorius, puolančius jiems patikėtą bendriją“ (2266).[35]

Katekizmas išreiškia jau aptartą Jono Pauliaus II mąstymą – jame teigiama, kad nors mirties bausmė ir yra moraliai leistina, ji neturėtų būti taikoma mūsų laikais.

Toks teiginys neapibrėžia mirties bausmės kaip nuodėmingo akto ir neskelbia, jog Bažnyčia neva suklydusi praeityje, ir dabar keičia savo mokymą moralės klausimu. Taip skelbti būtų šventvagiška, nes teisę aiškinti moralinį įstatymą Bažnyčiai suteikė pats Kristus, pažadėjęs kad bus su mumis iki pat laikų pabaigos. Tačiau Katekizmas aiškiai nurodo, kad valstybė turi teisę gintis, net atimdama žmogaus gyvybę. Naujoji Katalikų enciklopedija (The New Catholic Encyclopedia) pateikia mirties bausmės istoriją iš katalikiškos perspektyvos[36].

Moralinės teologijos žodynas. Šiame darbe teigiama, jog:

„Tradicinis Bažnyčios mokymas skelbia, kad mirties bausmė neprieštarauja dieviškajai teisei... jos būtinumas priklauso nuo aplinkybių. Katalikas negali teigti, kad taikant šią bausmę yra pažeidžiamas prigimtinis įstatymas“[37].

IŠVADA

Darytina išvada, jog mes galime laikytis tradicinio Bažnyčios mokymo, kad mirties bausmė yra leistina, o kartais net būtina. Šį mokymą skelbia autoritetingiausi ir žymiausi Bažnyčios mokytojai – jų pernelyg daug, kad visų jų mintis galėtume čia cituoti. Tai patvirtina mirties bausmės moralinį statusą.

Remdamasis prigimtiniu moraliniu įstatymu, etikos mokslas įrodo, kad mirties bausmė leistina, nes ji iš esmės nėra blogis[38].

Atsižvelgdami į tai ir dar kartą patvirtindami žmogžudystę draudžiantį Dievo įsakymą, kartu su etikos mokslo atstovais galime daryti išvadą, kad žmogaus nužudymas nėra blogas savaime, bet tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas yra blogio aktas. Nepaisant to, dėl išorinių priežasčių mirties bausmė gali prarasti savo pozityvumą konkrečiame istoriniame kontekste. Žmogus yra arba nekaltas, arba kaltas. Tinkamomis aplinkybėmis atitinkamų valdžios institucijų funkcija yra nustatyti kaltę ir pašalinti pilietį už tam tikrus sunkius nusikaltimus, jei reikia – ir mirtimi.

Daugiau informacijos galima rasti Dr. Denniso Bonnette veikale „The Science of Ethics“.

Šaltinis: Catholic family news 

[1] Higgins T., Man as Man, The Science and Art of Ethics, Milwaukee: Bruce, 1958 m., 5llff, p. 513; Waters R., „The Moral Justification of Capital Punishment“, Social Justice Review, July/August (1982) 99-106.
[2] Nuñez D., La Pena de Muerte, Buenos Aires: Organizacion San Jose, 1969, 72-73.
[3] Summa Theologica, II-II, q. 64, a. 2.
[4] McHugh J. A., Callan C. J., Moral Theology, A Complete Course, New York: J. F. Wagner, 1930, vol. II, N. 1820.
[5] Messner J., Social Ethics, rev. ed,, St. Louis, MO: B. Herder, 1965, 204; Catechism of the Catholic Church (1st. ed., Collegeville, MN: The Liturgical Press, 1994, n. 1898.
[6] Catechism, n. 1899: Rom 13, 1.
[7] Summa Theologica, II-II, q. 64, a. 7; Higgins T., op. cit. 744ff.
[8] Centesimus Annus, 9.
[9] Summa Theologica, II-II, q.108, a.4, ad 2.
[10] Ten pat, q.108, a.4, ad 2.
[11] Pirmasis tarptautinis nervinės sistemos histopatologijos kongresas, 1952 m. rugsėjo 14 d.; Labourdene M., Cours de Théologie Morale, La Justice, Toulouse: 196l, 103; Papal Teachings, The Human Body, Boston, MA: Daughters of St. Paul, 1960, 205-206.
[12] „Statement on Capital Punishment“, 3400, 1980 m. lapkričio 13 d.
[13] Gyvybės evangelija, 56.
[14] Ludovico Pastor, Historia de los Papas, Buenos Aires: Ediciones Gili, 1948. Taip pat: Walsh W. T., Felipe II, 282-283; Delaney J., Tobin J. E., Dictionary of Catholic Biography, Garden City, NY: Doubleday, l96l.
[15] Politika, I, 3, 1253a, 36-37; plg. Summa theologica, II-II, 64, 2, ad 3.
[16] Ten pat.
[17] Ten pat.
[18] Šv. Tomas, Summa Contra Gentiles, III, ch. I46 [4].
[19] Summa theologica, II-II, 644, 2.
[20] Ten pat.
[21] Summa Contra Gentiles, IIl, ch. I46 [9].
[22] Ten pat, III, 146, [4].
[23] Žr. Waters R., „The Moral Justification of Capital Punishment“
[24] Summa Contra Gentiles, IIl. ch. 146.
[25] Dievo valstybė, I, XXVI.
[26] Ten pat, XXI.
[27] „Tractatus de Jure et Justitia“, Summa Sancti Thomae, Diss X, a.1.
[28] Labourdette, 100-104.
[29] Summa Theologia Moralis, Paris: Desclée de Brouwere, 1931, II, p. 353.
[30] The Law of Christ, Westminster, MD: Newman Press, 1966, vol. Ill, pp. 124.126.
[31] Moral and Pastoral Theology, New York: Sheet and Ward, 1943, Vol. 1, p. 151.
[32] Abelson R., „Capital Punishment – A Defense“, Ethics and Metaethics, New York: St. Martin’s Press, 1963, 21. 1; plg. Ford J., Kelly G., Contemporary Moral Theology, Westminster MD: Newman Press, 1962, vol. 1, pp.262-264.
[33] Moral Theology, Westminster, MD: Newman, 1960, p. 214.
[34] Pvz.: Sabetti A., Compendium Theologia Moralis, 32nd ed., Cincinnati: F. Pustet, 1929, n. 265; Aregui A. M., Summarium Theologia Moralis, Bilbao: 1927; Tanquerey A., Brevior Synopsis Theologia Moralis, Paris: Desclée, 1933; Muller L., Sonne de Théologia Moralis, Paris: Desclée, 1936;.
[35] Collegeville, MN: The Liturgical Press, 1944.
[36] Žr. „Capital Punishment“.
[37] Roberti F., Palazzini P., ed. (trans. H.J. Yannone, Westminster, MD, Newman Press, 1962) 1009.
[38] Waters R., „Capital Punishment: An Evil Act or an Act of Injustice?“, Social Justice Review, Jan./Feb., 1996, 5-11; Higgins T., Man as Man, The Science and Art of Ethics, rev ed., Milwaukee: Bruce, l9-58, 5llff; Cox I. W., Liberty: It’s Use and Abuse, New York: Fordham University Press, 1946, 2l5ff; Cathrein V., Philosophia Moralis, 21 st. ed., Friberg: Herder, 1959, n. 733ff.

Susiję straipsniai

Straipsniai 5238671844700446931

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item