Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje kanonizuota sutuoktinių pora

Sekmadienį, spalio 18 dieną, Sinodo apie šeimą kontekste popiežius Pranciškus kanonizavo keturis...


Sekmadienį, spalio 18 dieną, Sinodo apie šeimą kontekste popiežius Pranciškus kanonizavo keturis žmones, tarp kurių ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės tėvai Liudviką Martiną ir Mariją Azeliją (vadintą Zelija) Guerin.

Martinai, sutuoktiniai, kurie „labiau verti dangaus nei žemės“, kaip apibūdino juos viena iš penkių dukterų, Šv. Teresėlė iš Lizjė, paskelbta šventąja prieš 90 metų. Tai yra pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie kanonizuojami kartu dėl savo nuolankaus liudijimo ir diskretiško šeimyninio bei santuokinio gyvenimo. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent jie, popiežius Pranciškus atsakė, kad tai evangelizuotojų pora, kuri visą gyvenimą liudijo tikėjimo į Jėzų grožį. Žinoma, kokia priimanti buvo Martinų šeima, kuri atvėrė savo duris bei širdį, nepaisant tuomet vyravusios tam tikros buržuazinės etikos, kuri niekino vargšus.  Jie kartu su penkiomis dukterimis skyrė laiką, energiją ir pinigus padėti vargšams. Tai išties šventumo ir poros gyvenimo pavyzdys“.

Abu iš pradžių skausmingai ieškojo pašaukimo. Iš Normandijos kilęs Liudvikas persikėlė per Alpes, kad taptų Šv. Bernardo kanaunininku. Jo nepriėmė, tad grįžęs atsidėjo menui, darbui ir tarnystei parapijoje. Zelija neigiamą atsakymą gavo iš Šv. Vincento dukterų: per silpna jos sveikata. Ji nenusiminė ir meldėsi: Viešpatie, kadangi nesu verta tapti Jūsų sužadėtine, pasišvęsiu santuokai, kad įvykdyčiau jūsų valią, tačiau suteikite man daug vaikų ir kad visi jie taptų pašvęstaisiais“. Liudviką ji sutiko ant Šv. Leonardo tilto ir niekada nebesiskyrė. Jų šeimoje gimė devyni vaikai, iš kurių išgyveno tik penkios dukros. Visos tapo vienuolėmis: keturios karmelitės ir vizitietė. Jauniausioji - Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, 1997 m. paskelbta Bažnyčios mokytoja. Darbas ar vaikų auklėjimas, santuokinė meilė ar dėmesys kitiems? Skaitant jų biografijas, beprasmiška ieškoti vieno ar kito aspekto, kuris būtų nulėmęs kelią šventumo link. Tai veikiau kasdienis liudijimas, išgyventas Dievo akivaizdoje. Jie kartu rūpinosi dukterų dvasine gerove, šeimai buvo būdingas darbštumas, stiprus tikėjimas, paskatinęs visas penkias dukteris pasišvęsti Viešpačiui. Būtent džiaugsmas ir skausmas susijęs su vaikais lydėjo didžiąją sutuoktinių gyvenimo dalį.  Jie gyveno dėl vaikų, ir nors aplinkybės kartais būdavo nelengvos, jie sunkumus įveikdavo lengvai, nes priimdavo juos kaip Dievo plano dalį. Iššūkis skausmui ir sunkumams, vaikų auklėjimas, ypač rūpinantis jų sielos branda. Abu Martinai daug dirbo, jis – laikrodžių dirbtuvėse, ji – tekstilės srityje, kad parūpintų dukroms kraitį. Bet kuriuo atveju, tikrasis sutuoktinių Martinų paliktas kraitis dukterims tai tikėjimo liudijimas. Zelija mirė nuo vėžio  1877 m., Liudvikas po ilgos ligos iškeliavo pas Viešpatį 1894 m.


Susiję straipsniai

Religija 3146445144847103731

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item