Patrick J. Buchanan. Islamas užkariauja Europą

„Liberalizmas yra Vakarų savižudybės ideologija,“ – rašė Jamesas Burnhamas 1964-aisiais. Burnhamas pranašavo, kad liberalų naivus didžiadvasiškumas, palenkiantis jų pačių tautų ir valstybių interesus utopiškiems ir altruistiškiems impulsams, priartins Vakarų civilizacijos galą. Ar jis klydo? Verta apsvarstyti, kas vyksta Europoje.

Serbija, Vengrija ir Slovakija – mažos šalys, jaučiančios, jog bus prarytos prieglobsčio ieškotojų iš musulmoniškojo pasaulio – mėgina uždaryti savo sienas ir apsaugoti savo prigimtą teritoriją. Jų išlikimo instinktas, jų gelbėjimosi valties etikos įsisąmoninimas, yra tikslūs. Vis dėlto jos yra smerkiamos už bandymą išsigelbėti.

Tuo metu popiežius kviečia visų kraštų katalikus priimti pabėgėlius, o Angela Merkel priims 800 tūkstančių vien šiais metais (naujausiais duomenimis - 1,5 mln., vert. past.), nors Bavarijoje dėl to jau kyla nepasitenkinimas. Tai tik pradžia to, kas laukia Europos, jei ji nepakels tilto prie pilies kuorų. Nes tūkstančiai sirų Balkanuose, Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje yra tik pirmoji banga. Už jų Libane, Turkijoje ir Jordanijoje laukia dar keturi milijonai Sirijos pilietinio karo pabėgėlių. Matydami pirmosios bangos sėkmę, jie ima judėti ta pačia kryptimi.

Už jų dar du milijonai alavitų ir tiek pat krikščionių, kuriems teks palikti Siriją, kai Bašaro al Assado režimas kris prieš ISIS ir al Qaeda teroristus, jau okupavusius pusę šios krauju permirkusios žemės. Dabar pradėjo judėti ir irakiečiai, gyvenantys šalyje, kurios susivienijimo ir taikos perspektyvos tolsta. Tarp tūkstančių, plūstančių į Europą iš Turkijos, yra daugybė Pakistano, Afganistano ir Bangladešo gyventojų. Kai amerikiečiai galutinai paliks Afganistaną ir Talibanas imsis savojo keršto, dar daugiau afganų pajudės vakarų kryptimi.

Afrikoje gyvena milijardas žmonių. Šis skaičius padvigubės 2050-aisiais, o 2100-aisiais prognozuojama jau 4 milijardai gyventojų. Ar milijardai afrikiečių kęs skurdą, nuožmių, nemokšiškų, korumpuotų ir tironiškų režimų slegiami, jei Europa laikys savo duris plačiai atvertas?

Kas laukia – nesunku nuspėti.

Europos altruizmas išseks gerokai greičiau nei į ją plūstantys pabėgėliai. Kaip pastebėjo The New York Times, į Europą iš Trečiojo pasaulio ir islamiškų šalių vykstančiai migracijai galo nematyti. Humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos, rašoma Times, kalba apie „į kelią pajudėjusias, viena po kitos besiritančias migrantų bangas, išvytas iš namų mėnesiams ar net metų metams, kol karai, skurdas ir kitos persikėlimą lemiančios priežastys sumenks.“ Nuo Nigerijos iki Magribo ir Vidurio Rytų plintant terorizmui, karams ir tironijai – kaipgi nebus magnetas taiki, klestinti ir laisva Europa? Jei Europa neužvers savo sienų, kas sulaikys islamiškąjį pasaulį ir Trečiąjį pasaulį nuo atvykimo ir apgyvendinimo tojo kontinento, kurio gimtoji populiacija traukiasi ir miršta? Ar begalėsime atpažinti Senąją Europą šio amžiaus viduryje?

Neišvengiama reakcija į vykstančius procesus jau prasidėjo.

Europos tautos pasidalys – prieš imigraciją nusistačiusios partijos, tokios kaip Nacionalinis Frontas Prancūzijoje ar Nepriklausomybės partija Britanijoje, didins savo šalininkų gretas, kol didžiosios partijos bus priverstos imtis imigracijos apribojimų arba bus nušluotos šalin. Vokietijoje ir Austrijoje jau esama pasipriešinimo dėl tūkstančių kviečiamųjų atvykti. Rytų Europa su mąžtančiomis savo populiacijomis parodė menką norą priimti migrantus. Nors ir puolamas opozicijos, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu nepriims prieglobsčio ieškančių arabų ar musulmonų. Pastatęs užtvarą nuo Gazos iki Elato sulaikyti afrikiečius, keliaujančius per Sinajų, ir sieną atskirti Vakarų Krantą nuo Izraelio, Netanyahu dabar tveriasi palei Jordanijos sieną. Palestinos vadovas Mahmudas Abbasas paskelbė, jog svetingai priims prieglobsčio ieškančius palestiniečius. Abi pusės supranta, kad šioje kovoje demografija gali būti lemtingas veiksnys.

Šengeno susitarimas, garantuojantis atviras sienas tarp Europos šalių, vargiai atlaikys šią invaziją. Senosios sienos tarp Europos valstybių bus atkurtos. Susiskaldymui dėl to, kiek pabėgėlių priimti ir kada užverti duris, tarp šalių ir jų viduje stiprėjant, pati Europos Sąjunga gali neatlaikyti šio vieno reikšmingiausių ir labiausiai jaudinančių iššūkių. Nesuskaičiuojami tūkstančiai migrantų, besiveržiančių į Europą, bei šimtai tūkstančių ar net milijonų, paseksiančių jų pėdomis, privers europiečius užduoti egzistencinį klausimą. Kas mes esame? Ar mes esame unikalios ir atskiros tautos, esančios tam tikros rasės ir kilmės, istorijos ir tikėjimo, kalbos ir kultūros, atpažįstamos visame pasaulyje ir vertos išlikimo, net sumokant aukščiausią kainą? Argi pirmiausia mes nesame vokiečiai, rusai, lenkai, italai, ispanai ir prancūzai? O gal – paprasčiausiai europiečiai, gyvenantys mažiausiame pasaulio žemyne ir besidalijantys tikėjimu į visų žmonių ir kultūrų lygybę, sekuliarizmą ir socialinę demokratiją? Liberalusis žmogus bene vienintelė išimtis iš visų gyvybės rūšių, reaguojančių ir besiginančių, kitoms rūšims įsibrovus į jų gyvybinę erdvę.

Vis dėlto Burnhamas buvo teisus. Liberalizmas tikrai yra Vakarų savižudybės ideologija.