Pasiryžę tarnauti Lietuvai

Prabėgo dvi pirmosios savaitės nuo dienos, kai šauktiniai pradėjo bazinius kario kursus, kurie b...


Prabėgo dvi pirmosios savaitės nuo dienos, kai šauktiniai pradėjo bazinius kario kursus, kurie buvo grąžinti, siekiant užpildyti kariuomenės dalinius ir parengti rezervą. Didžioji dalis iš trijų tūkstančių – savanoriai, likusieji – buvę šauktinių sąraše ir norą pirmumo tvarka atlikti tarnybą pareiškę jaunuoliai. Keturi šaunūs jauni vyrai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie karinę tarnybą, studijas bei iššūkius Lietuvos karo akademijoje ir apie kiekvieno piliečio konstitucinę pareigą ginti savo tėvynę.

Martynas Barkauskas, 23 metai: VU TSPMI absolventas, savanoris.

Kodėl nusprendei tapti savanoriu? Kas turėjo daugiausia įtakos šiam sprendimui?

Savanoriu tapti nusprendžiau tikrai ne dėl vienos priežasties. Vis dėlto pagrindinė priežastis buvo savotiška baimė. Kaip tarptautine politika besidomintis žmogus, matau akivaizdžią politinę ir karinę grėsmę mūsų kaimynystėje. Nori nenori kyla déjavù prisimenant mūsų tarpukario istoriją. Ta istorija lėmė, jog mano seneliai po daugiau nei 10 metų kalėjo ir išbuvo tremtyje Kazachstano stepėse, kur tiesė kelius, kirto miškus, gamino plytas. Mano senelį, pirmo kurso Vilniaus universiteto studentą, suėmė ant dabartinės Prezidentūros laiptų. Nors meilė miškui (ko gero, paveldėta iš jo paties tėčio, kuris buvo urėdas Kamajų k., Aukštaitijoje) niekada neišnyko, senelis mokslų taip ir nebaigė. Man tai pamoka, jog savo laisvę reikia gerbti ir saugoti. Nenoriu, kad svetima jėga įsikištų ir tampytų mano likimą – jį kuriu aš pats. Tad dabar ir bandau išmokti ginti savo laisvę. Laisvę ir Lietuvą. Apie Lietuvą daug nepostringausiu, nes patriotinis diskursas, mano manymu, jau kiek infliavęs. Pasakysiu tik tiek, kad ši šalis, jos istorija ir kalba man reiškia labai daug.

Papasakok, kaip vyksta baziniai kario kursai ir kokiame etape dabar esi. Ko jus moko?

Nuolatinėje pradinėje privalomojoje karo tarnyboje karinis bazinis mokymas trunka pirmas aštuonias tarnybos savaites. Jų metu esi išmokomas kariui būtinų pagrindų: rikiuotės, šaudymo, ginklo valdymo, topografijos, ryšių, pirmosios pagalbos ir t. t. Šių mokymų metu taip pat esi įtraukiamas į kariuomenę pagal jos veikimo principus: pradedi laikytis subordinacijos (principas, draudžiantis su klausimais „šokti“ tiesiai prie aukščiausių vadų ir įpareigojantis užduotis, problemas ir situacijas spręsti visų pirma skyriuje, tuomet būryje, jei nepavyksta išspręsti šiuose dviejuose lygmenyse, tada – kuopoje, dalinyje ir t. t. Paprastai kalbant, turi lipti kopėčiomis iki aukščiausių vadų, neperšokdamas nė vienos pakopos), griežtos disciplinos, grūdiniesi ir pradedi ruošti savo organizmą ir kūną ekstremalioms sąlygoms. Taip pat pratiniesi būti būrio dalis, imi pažinti tarnybos draugus, bandai atsikratyti mus visus lydinčios savimeilės ir perlaužti mąstymą, nes nuo šiol privalai suprasti, jog individualiai geras pasirodymas gali būti blogas, o gal net ir netgi tragiškas, jei likęs būrys rodys prastus rezultatus. Karinio bazinio kurso pradžioje veikia vadinamasis karantinas, kurio pabaigoje, jau apsitrynus su kariška tvarka, teikiama priesaika, su kariuomene susiejanti ne tik emociškai, bet ir teisiškai. Šiuo metu man kaip tik ir yra likusios vos kelios dienos iki priesaikos, po kurios juridiškai galėsiu vadintis kariu.

Praėjo jau kelios savaitės tarnybos: kas labiausiai nustebino, nudžiugino, o gal nuvylė?

Labiausiai nustebino tai, jog aprūpinimas savanoriams suteikia sąlygas džiaugtis naujutėlaite apranga ir įranga. Nudžiugino nuostabus maistas dalinio valgykloje (ir čia kalbu absoliučiai be jokios ironijos). Moterys – šaunuolės! O nuvilia tik savo paties jėgos. Visuomet norisi padaryti daugiau, nei sugebi. Jei padarai 60 atsispaudimų, norisi padaryti 70, jei nubėgi pusmaratonį, norisi įveikti maratoną ir t. t. Man niekada nepakaks to, kiek spaudžiu iš savęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Juozas Algirdas Šutas, 22 metai: studentas ateitininkas, studijuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, 4 kurse. 2012 metais, po pirmų trijų studijų mėnesių Juozas buvo išrinktas geriausiu kurso kariūnu.

Kas turėjo daugiausia įtakos tavo sprendimui studijuoti Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje?

Pati karininko profesija. Ji labai universali. Karininkas intelektualus. Jis turi būti sveikas ir sportiškas. Būtina nuolatos mokytis naujų dalykų ir palaikyti kompetenciją aukščiausiu lygmeniu. Karininkas laiko užčiuopęs valstybės gyvenimo pulsą ir yra pasiruošęs jį gaivinti. Ir visa tai dėl Lietuvos. Visada svajojau tarnauti Lietuvai.

Koks iššūkis tau šiandien tarnyboje yra didžiausias?

Kasdieną išlikti idealistu ir siekti vien tik geriausio. Man tai nėra lengva. Kai žinai, kad gali geriau ar daugiau, nei reikalaujama, kyla didelės pagundos pasitenkinti minimumu. Mokantis, atliekant kasdienes pareigas ir būnant draugu bendrakursiams. O tai labai svarbu.

Tavo nuomone, kokios yra trys pagrindinės priežastys, dėl kurių šiuo metu Lietuvai reikalingi baziniai kario kursai ir šalies gynybos stiprinimas?

Pirmiausia, atgraso visokio plauko ne͂draugas. Antra – baziniai kario kursai moko dirbti komandoje. Išmoksti sveiko nuolankumo – drausmės. Tai puiki galimybė pamatyti, koks stiprus ir neribotas yra žmogus kaip kūrinys. Ir trečia – mes ruošiamės blogiausiems scenarijams. Todėl nebelieka ko bijoti.

Ar karo grėsmė, tavo nuomone, Lietuvai reali?

Kaip visi matome, tarptautinių santykių scenarijai darosi sunkiai prognozuojami. Blėsta iliuzijos, jog per amžius gyvensime taikoje. Manau, kad ji realesnė nei prieš 3 metus, tačiau mums nėra ko panikuoti. Verčiau pabūkime tikri šiauriečiai. Šaltai vertinkime faktus ir dirbkime, kad karas nekiltų. Tačiau būkime pasiruošę blogiausiam.

Sklando kalbos, kad jus ten baudžia už sumirksėjimą ne laiku. Kokių nuobaudų ir už ką esi gavęs?

Už negerai sulankstytą kompiuterio laidą, už tai, kad tikrinausi elektroninį paštą ne laisvalaikio metu. Tačiau tai pirmo kurso kuriozai. Vėliau nusikaltimais laikomi stambesni dalykai, tačiau ir nuobaudos didesnės. Baziniame kurse atsiskaitymo valiuta buvo atsispaudimai. Buvo atsispaudimų bankas, tvarkomas seržantų. Kiekvienas turėjome sąskaitą, į kurią prikaupdavom šimtus atsispaudimų. Laisvalaikiu juos atsiskaitydavome. Akademijoje stipriausias ginklas yra neišleidimas.

Ko akademijoje ilgiesi labiausiai? Mamos, tėčio, kultūrinio gyvenimo, neriboto feisbuko?..

Pirmame kurse tiesiog norėdavosi bent trumpam ištrūkti iš 4 sienų, tarp kurių gyvenome. Pasėdėti sau ramiai ant suoliuko žinant, kad nesi stebimas. Tik tiek. Kai antrame kurse ėmė išleisti į miestą, gyvenimas palengvėjo.

Trys priežastys, dėl kurių verta studijuoti karo akademijoje?

Pirma – atlieki pareigą tėvynei. Antra – randi draugų, su kuriais esi patyręs retam mirtingajam įsivaizduojamų nuotykių. Galiausiai – esi visiškai išlaikomas valstybės – gali visu šimtu procentų lavinti save.

Vytautas Keršanskas, 24 metai: šaulys, VU TSPMI magistrantas, Rytų Europos studijų centro analitikas.

Kodėl nusprendei tapti šauliu?

Mane, kaip ir daugelį lietuvių, labai sukrėtė Rusijos karas Ukrainoje. Pajutęs didelį nesaugumo jausmą pradėjau galvoti, ar pats pakankamai prisidedu prie to, kad Lietuvoje nepasikartotų panaši situacija. Iš tiesų per Nepriklausomybės laikotarpį buvo priimta daug neapgalvotų sprendimų, kurie ne tik nestiprino, bet ir silpnino mūsų gynybinius pajėgumus. Kiekvieno piliečio pareiga yra prisidėti prie valstybės saugumo, todėl pradėjau gailėtis, jog man neteko atlikti karinės tarnybos – pora metų prieš mokyklos baigimą šauktinių sistema buvo panaikinta. Svarsčiau, ar jungtis prie savanorių pajėgų, ar stoti į šaulius, tačiau dėl įvairių kitų įsipareigojimų tarnybą KASP palikau ateičiai.

Kuo, tavo nuomone, svarbi Šaulių sąjunga?

Šaulių sąjunga turi ypatingą istorinį svorį. Tarpukariu veikusi organizacija vienijo daugiau nei 60 tūkst. šaulių, kurie buvo gana gerai ginkluoti ir itin patriotiški. Todėl Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Šaulių sąjunga buvo netrukus likviduota, jos vadai persekioti. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui didžioji dauguma šaulių prisijungė prie rezistencinio judėjimo, buvo jo branduolys. Partizaninis pasipriešinimas, nors ir nuslopintas, buvo labai svarbus išlaikant tautos stuburą priešintis okupacijai. To neturime pamiršti.

Šiandien, kai kalbame apie naujo arba hibridinio pobūdžio karo grėsmę, Šaulių sąjunga tampa ypač aktuali ir svarbi struktūra. Šauliai vykdo svarbią švietimo misiją ir stengiasi jauniesiems piliečiams ugdyti patriotiškumo jausmą. Tačiau dar svarbesnė yra pilietinės gynybos funkcija, kurią kiekvienas prisiekęs šaulys turėtų vykdyti prasidėjus neramumams. Kuo daugiau jaunų žmonių jungsis prie Šaulių sąjungos, tuo saugesni būsime.

Kodėl svarbu rūpintis krašto gynyba šiandienėje geopolitinėje situacijoje?

Drįstu teigti, kad išgyvename didžiausią saugumo krizę Europoje po Šaltojo karo pabaigos. Rusija, jausdamasi nepripažinta pasauline galia, demonstruoja savo raumenis ir visiškai spjauna į visas nusistovėjusias tarptautines taisykles. Lietuva yra tame regione, kuris yra nuolatiniame demokratinių Vakarų ir autoritarinių Rytų jėgų susikirtimo sūkuryje. Ir nors jau dešimtmetį esame didžiausio karinio aljanso – NATO – dalis, saugūs ir ramūs jaustis negalime. Turime parodyti, kad patys esame pasiryžę gintis, ir tai yra kiekvieno Lietuvos piliečio konstitucinė ir moralinė pareiga. Todėl labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais įvyko daug teigiamų poslinkių stiprinant mūsų gynybinius pajėgumus.

Kpt. Alminas Sinevičius, 28 metai: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventas, šaulys, ateitininkas. Šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje, Karaliaus Mindaugo husarų batalione, Panevėžyje.

Kodėl pasirinkai studijas Lietuvos karo akademijoje?

Tai buvo vienintelis įrašas stojimo dokumentuose, dėl jo niekada neabejojau, nes neįsivaizdavau savęs niekur kitur. Žinoma, tam tikrus orientyrus, besimokant mokykloje ir dalyvaujant visuomeninėje veikloje, man nubrėžė Šaulių sąjunga, kuri, tiesą sakant, patriotiškumą ir meilę savo šaliai sužadino jau vaikystėje.

Kuo jos prisidėjo prie tavo, kaip asmenybės, ugdymosi ir kodėl, tavo nuomone, verta studijuoti akademijoje?

Studijuojant LKA buvau tarsi agurotis šiltnamyje, kuriame idealios sąlygos tobulėti protiškai, dvasiškai ir fiziškai. Tuo pat metu, tau yra ugdomos karininko savybės: lyderystė, atsakomybė už save ir kitus, pareiga, garbės jausmas. Jei jaunuolis motyvuotas ir imlus, jis gali tapti nepalaužiamu, racionaliai mąstančiu patriotizmo pripildytu kovotoju plačiąja prasme. Čia tu vystai aukščiausius Abrahamo Maslow piramidės laiptelius, nes žemiausius užtikrina sistema.

Trys pagrindinės priežastys, tavo nuomone, kodėl Lietuvai reikalingi baziniai kario kursai ir krašto apsaugos stiprinimas?

Bazinis kario kursas – kiekvieno karinę uniformą dėvinčio žmogaus bendras pagrindas. Šauktinis, rezervo karys, karininkas, savanoris, specukas ar štabo peliukas, visi yra tai baigę. Tai yra visa ko pradžia. Antra, tai leidžia jauniems žmonėms paragauti kario duonos ir su juo susitapatinti, taip mažinant skirtį tarp visuomenės ir kariuomenės. Juk konflikto metu kovoti reikėtų visiems – tik skirtingais būdais. Trečia, ir svarbiausia – kuo daugiau mūsų piliečių mokės ginklu apsaugoti Lietuvą, tuo geriau. Svarbu, kad, išaušus tai valandai, jie gintų Tėvynę. Juk net alkana meška nelenda į avilį, kuriame pilna pamišusių dėl motinėlės saugumo bičių ir visos kartu pasiruošusios įgėlus mirti dėl jos.

Ar teko susidurti su šauktiniais? Kokie jie? Kokia tavo nuomonė apie jų grąžinimą?

Nors man dar neteko su jais bendrauti, nes į mūsų batalioną jie atvyks tik gruodžio 14 d., bet kariuomenėje atsiliepimai apie juos vien teigiami. Tarp jų dauguma yra savanorių, todėl motyvacijos trūkumo praktiškai nėra. Jie labai įvairūs. Sumanūs, bet kartais sutrikę, norintys tobulėti, bet nekantrūs. Manau, šie lūžio metai yra labai svarbūs grąžintai šauktinių sistemai. Nepaisant kai kurių neigiamų nuotaikų visuomenėje, šiuo metu tai neišvengiama, nes kiekvienas veiksmas reikalauja atoveiksmio, o ypač jei tie veiksmai yra didžiosios politikos tarp valstybių dalis. Bėgant laikui visuomenė pripras ir, tikiuosi, tai taps savaime suprantama pilietine pareiga, kaip ir mokslas mokykloje ar mokesčių mokėjimas. Tokiu atveju mūsų kariuomenė taps modernus, mišrią sistemą turintis darinys, galintis prisitaikyti prie tarptautinių įsipareigojimų ir įvairių grėsmių – tiek konvencinių, tiek asimetrinių.

Ar karo grėsmė Lietuvai, tavo nuomone, reali? Kodėl?

Nepaisant daugumos žurnalistų hiperbolizavimo, karo grėsmė yra labiausiai išaugusi turbūt nuo 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kai paskutinis Sovietų Sąjungos karinės technikos vienetas paliko jau nepriklausomą Lietuvą. Įsiliejus į euroatlantinę šeimą, mes pradėjome gyventi ramų gyvenimą. Visada buvo galvojama apie kitus svarbius dalykus: socialinę politiką, švietimą, sveikatos sistemą ir nenorima net tamsiausių košmarų užkampiuose galvoti apie totalų blogio viešpatavimą – karą. Nors taikoje kariuomenės vegetuoja, patikėkite, dažniausiai kariai ir yra tie žmonės, kurie labiausiai nori karo išvengti. Jie žino ginklų galią ir tikrai nenori jos pajausti savo kailiu. Rytų Ukrainoje vykstantis Rusijos sukeltas konfliktas įsiplieskė stabiliausiame pasaulio žemyne – Rytų Europos regione, kuriam priklausome ir mes. Anot Samuelio P. Huntingtono, Lietuva yra galimoje civilizacijų susidūrimo vietoje. Kita vertus, aš manau, šiuo atveju nereikia būti nei Samueliu P. Huntingtonu, nei Edwardu Lucasu, kad suprastum grėsmės tikimybę.  

Jei kiltų realus karas, iš kur likusiai visuomenės daliai žinoti, ką daryti, kaip elgtis, ko griebtis?

Nors šis klausimas daugiau susijęs su civiline sauga negu su kariuomene, bet manau, kad visuomenė greičiausiai bus informuota per masines informavimo priemones: televiziją ir internetą. Net neabejoju, kad žurnalistai apie tai labai greitai sužinos. Pavyzdžiui, Pentagonas iš karinių palydovų sužinos apie aktyvų didelių karinių junginių judėjimą ir sankaupas, tarkim, Rusijos teritorijoje netoli Latgalos (Latvija) ar Narvos (Estija), o ten kas nors už pinigus nutekins informaciją The New York Times ar Washington Post, kurių naujienas kiaurą parą stebi mūsų žurnalistai. Mūsų Saugumo tarnyba ir šiaip entuziastai, tarkim, iš Šaulių sąjungos 24/7 vykdo Rusijos žiniasklaidos monitoringą, kurioje taip pat galima rasti tam tikrų išankstinių indikacijų. Gyvenant informacijos sklaidos ir milžiniško jos masto laikais, tai labai paprasta. Kitas dalykas – terorizmas. Nors precedentų Lietuvoje nėra, bet tai sunkiai iš anksto numatoma grėsmė. Juk gyvenant demokratinėje valstybėje tau nerūpi, ką už sienos savo bute veikia laisvas ir nevaržomas kaimynas.

Šiaip gyventojų perspėjimo sistemos yra pasenusios ir tinkamai neveikia. Kiek žinau, Vilniuje trūksta sirenų ant daugiabučių stogų, o telefoninio perspėjimo sistema praėjusio šeštadienio 12 val. patikrinimo metu taip pat tinkamai neveikė. Ką daryti kilus konfliktui? Krašto apsaugos ministerija išleido leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Taip pat apie tai galima daug informacijos surasti plačiajame interneto vandenyne. Tik ji gali būti ne visada patikima. Netgi mačiau reklamą, kad Jonavoje yra žmonių, kurie organizuoja kursus: „Kaip išgyventi karo metu?“ Manau, kas ieško, tas randa.

Kaip manai, ar gyvenant šalia agresyvios kaimyninės šalies, nebūtų pravartu nuo mažens vaikus mokyti, kaip reikėtų elgtis išgirdus pavojaus sireną?

Kaip ir minėjau, pradžiai reiktų sutvarkyti esamą sirenų ir slėptuvių sistemą. Paskui, žinoma, vaikai tikrai turėtų būti mokomi reakcijos, kilus tokio pobūdžio pavojui. Nuo kurio amžiaus reikėtų apmokyti vaikus, reikėtų rimtai apsvarstyti. Gal pradinukus, o gal darželinukus? Nors aš jau beveik prieš dešimt metų baigiau mokyklą, bet dar atsimenu, kad važiuodavome į civilinės saugos pamokas. Be to, greitu laiku bus keičiama Lietuvos mokyklų pilietinio ugdymo pamokų koncepcija ir programa. Bus daugiau orientuojamasi į praktinius užsiėmimus, susijusius su nacionaliniu saugumu ir krašto gynyba. Nežinau, kiek tai palies reakciją į perspėjimą apie pavojų, bet tam tikra prasme vaikų ugdymo klausimas jau sprendžiamas.

Susiję straipsniai

Politika 1153296725010956467

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item