Lina Kančytė. Ir toliau ginčysimės dėl kiekvieno paminklo?

Žaliojo tilto skulptūrų problemą po truputį pamirštame, nors ji buvo tapusi tikra žvaigžde Lietuv...

Žaliojo tilto skulptūrų problemą po truputį pamirštame, nors ji buvo tapusi tikra žvaigžde Lietuvos kultūrinės atminties padangėje. Ne vienerius metus visuomenėje, ypač Vilniuje, vykusius ginčus, ką daryti su skulptūromis, 2015 m. naujasis Vilniaus meras išsprendė netikėtai apolitišku būdu. Skulptūros buvo nuimtos dėl avarinės jų būklės, o jų remontas bei gražinimas atidedamas neribotam laikui, argumentuojant lėšų trūkumu. Problema išspręsta pagal visas viešųjų ryšių taisykles, todėl visuomenėje ginčas tarsi nutilo. Bet klausimas, ką daryti toliau, išlieka. Kultūros paveldo politiką formuojančios komisijos (VKPK) pirmininkė Gražina Drėmaitė įsitikinusi, kad skulptūras protingiausia grąžinti į autentišką vietą, kiti sako, kad užtektų jas eksponuoti muziejuose Vilniuje, dar kiti pataria vežti į Grūto parką. Būta ir išradingų siūlymų, pavyzdžiui skulptūras nugabenti į Veneciją ir pažiūrėti, kokį diskursą jos sukeltų būdamos visai kitoje geopolitinėje erdvėje.

Kodėl nepaisant visų pasiūlytų variantų kol kas skulptūras glaudžia UAB „Grinda“, atsakyti nesunku, kai suokiame, kad tai vadinamasis disonansinis paveldas. Toks, kuris visuomenėje kelia įtampą ir konfliktą. Šiuo atveju turime vieniems nepageidaujamus ir skaudžius prisiminimus, o kitiems nostalgiją keliančio režimo palikimą, kurį neutralizuoti galima tik aiškiai atsakius į klausimus, kaip vertinti tokį konfliktinį paveldą bei kaip su juo elgtis. Skulptūrų atveju, viešojoje erdvėje buvo pastebimos net penkios nuomonių grupės, kurių primityvius profilius  galima išskirti.

Didžiausią, bet visai negirdimą grupę sudaro abejingi žmonės, kuriems Žaliojo tilto skulptūrų likimas nerūpi.  Neabejingus skulptūrų klausimui galima skirti į dvi grupes pagal tai, ar jos laiko skulptūras politiškai neutraliu objektu. Vieni teigia, kad skulptūros yra politiškai neutralūs objektai, turintys meninę bei istorinę vertę. Šių objektų pašalinimas iš autentiškos vietos ar pakeitimas jų priimamas neigiamai. Jiems oponuojantys teigia, kad skulptūros turi politinį krūvį, todėl jų buvimas ant tilto priimamas kaip problema.

Pati ši skulptūras politiškai vertinanti grupė viduje yra nevienalytė. Dalis jų teigia, kad skulptūros turi tik ideologinę prasmę, kuri daro žalą valstybingumui. Dėl šios priežasties logiška, jog skulptūras būtina pašalinti ir visai nesvarbu, kaip tai padaryti – įmetant į upę, ar išvežant į Grūto parką.

Tačiau tarp vertinančiųjų politiškai egzistuoja ir dvi nuosaikesnės grupės, kurios abi sutinka, kad skulptūros turi ne tik nepageidaujamą ideologinę reikšmę, bet taip pat ir neįkainojamą istorinę bei kažkuria dalimi meninę vertę, todėl jas išsaugoti būtina. Viena nuosaikioji grupė yra už skulptūrų išsaugojimą autentiškoje vietoje, tačiau jas kitaip interpretuojant, pavyzdžiui, uždedant metalinius narvus. Kita kompromisinė grupė sako, kad skulptūras labai svarbu išsaugoti kaip istorinę vertybę, tačiau specialioje erdvėje, pavyzdžiui, Grūto parke ar specialioje muziejaus ekspozicijoje Vilniuje.

Nuėmus skulptūras grupių pasiskirstymas išlieka panašus. Nepripažįstantys politinio aspekto siekia skulptūras sugrąžinti, nes disonanso jose neįžvelgia. Politiškai vertinantys skulptūras skyla į dvi grupes, kurios ieško būdų išsaugoti skulptūras kaip istorines vertybes bei sumažinti disonansą, ir trečią griežtai oponuojančią grupę, kuri pripažįsta vien tik politinį Žaliojo tilto skulptūrų aspektą ir mano, kad jų keliamą disonansą visuomenėje gali sumažinti tik jų pašalinimas.

Žaliojo tilto atvejis išryškino, kokiais tempais ir kokiomis priemonėmis Lietuvoje yra sprendžiama disonansinio paveldo problema. Iš tiesų nėra valstybinės strategijos strategijos, kaip elgtis su sovietmečio paveldu.

Lietuvoje galima rasti įvairių sprendimų pavyzdžių. Tarkime Naujosios Akmenės miestelis buvo pradėtas statyti 1949 m. kaip būsimos cemento gamyklos darbininkų gyvenvietė. Lietuvai išsilaisvinus iš SSRS, kilo didelė sovietinio paveldo atmetimo banga. Kaip tokiu atveju reikėjo elgtis tokių miestų kaip Elektrėnai, Visaginas ar Naujoji Akmenė gyventojams? Juk staiga visa jų gyvenamoji aplinka pradėta traktuoti neigiamai.

Akmenės atveju buvo pasirinkta strategija ne neigti sovietinės miestelio istorijos, bet ją sumuziejinti, pateikti kaip ano laikmečio iliustraciją. Savotišku to simboliu tapo 1958 m. pastatyti Akmenės kultūros namai, taip išryškinant, kad tai vienas iš nedaugelio tipinių sovietinių kultūros namų pavyzdžių su išlikusiu interjeru[1]. Tokia strategija padeda miestelio gyventojams jausti pasididžiavimą savo gyvenamąją erdve bei patiems jaustis savotiškais istorijos saugotojais. Tai, žinoma, teigiamai veikia vietinių gyventojų santykį su jų gyvenamąją erdve bei parodo, kad su disonuojančiu paveldu yra tvarkomasi gana sėkmingai.

Kiek kitokia situacija yra su Visaginu, kuris kadaise buvo pavyzdinis sovietinis miestas. Sociologė Rasa Baločkaitė teigia, kad šiam miestui būdingas atminties skilimas į dvi atskiras šakas. „Viešoji atmintis remiasi „aktyvios užmaršties“ principu – iš viešųjų erdvių, turistams skirtų brošiūrų šalinami bet kokie sovietmetį primenantys ženklai ir nepageidaujami istorijos epizodai, konstruojamas naujas, išskirtinai nepolitinis žalio, jauno, kūrybiško miesto įvaizdis. Tačiau privačioji atmintis persunkta sovietmečio nostalgijos – užkulisiuose, turistams ir prašalaičiams nepastebimose erdvėse tebeegzistuoja daugybė sovietmečio atminimo ženklų“[2].

Pasirinktas užmaršties kelias skatina vietinių gyventojų ir jų gyvenamosios erdvės konfliktą. Nors Visaginas bando spręsti disonuojančio paveldo problemą pasirinkdamas neigimo strategiją, tačiau, anot sociologės, tai tik pagilina paveldo poveikį gyventojams.

Šios situacijos bei siūlomi sprendimo būdai nėra originalūs, bet būdingi daugeliui po-sovietinių šalių. Pavyzdžiui, britų paveldosaugininkas D. Lightas aprašo Vokietijos, Vengrijos ir Rumunijos atvejus[3]. Vokietijoje pasirinkta taktika palikti dalį traumuojančio paveldo elementų kaip to istorinio etapo liudininkus, todėl buvo atkurtos tam tikros Berlyno sienos dalys ir skirtingos paveldo erdvės sukurtos aplink Sienos perėjos postą Charlie ir Bernauer Strasse esančiame Vokietijos padalijimo memoriale.

Budapešte pasirinkta taktika paminklus iš viešosios erdvės pašalinti: už miesto buvo sukurtas skulptūrų parkas, kuriame ir buvo apgyvendinta nemaža dalis socialistinės valstybės paminklų. Galiausiai Rumunijoje, skirtingai nei Vokietijoje ar Vengrijoje, buvo pasirinkta dar kitokia strategija, pavyzdžiui, diktatoriaus Nikolajė Čaušesku statyti „Tautos namai“ paliekami savo vietoje, tačiau stengiamasi paneigti nepageidaujamas jų sąsajas su diktatūra bei bandoma „prigydyti“ pageidaujamas sąsajas su demokratija.

Taip pat dėmesio vertas yra Krokuvoje esantis pavyzdinis socialistinis darbininkų rajonas Nova Huta. Buvo pasirinkta strategija ne bandyti pamiršti socialistinę šios miesto dalies istoriją, bet ją šiek tiek perinterpretavus inkorporuoti į Lenkijos didįjį naratyvą. Manyta, kad jei negalima pakeisti istorijos, galima pakeisti apie jį pasakojamas istorijas[4].

Galiausiai grįžtant į Lietuvą, akivaizdu, kad strategijos kaip elgtis bei kaip vertinti tokį paveldą nebuvimas yra viena iš Lietuvoje taip ir nebaigto desovietizacijos proceso pasekmių. Miestų, miestelių, gyvenviečių ar gyvenamųjų rajonų, suprojektuotų bei pastatytų sovietmečiu, Lietuvoje yra gausu. Nėra strategijos, kaip tvarkytis ne tik su atskirais konfliktinės atminties paminklais, bet ir ką daryti tokioms vietovėms, kurios pačios savaime yra disonuojantis sovietinis paveldas. Išeities paieškos paliekamos vietiniams gyventojams bei vietos valdžios institucijoms. Prisimenant Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės kažkada sakytus žodžius apie inteligentijos pamėgtą tezę, esą desovietizacija jau pavėluota, kuria tik dangstomas patogus neveiklumas. 

Kol tokios strategijos konfliktiniam paveldui spręsti nėra, nėra ir ko stebėtis, kodėl Žaliojo tilto skulptūras reikia slėpti beglobių gyvūnų prieglaudoje ar kodėl Visagine tikrąją miesto istoriją reikia rodyti pasislėpus už kampo tarsi užsiimant kontrabandinių cigarečių prekyba. Į pradžioje iškeltą klausimą „ką daryti toliau?“ yra keli atsakymai – arba ir toliau nieko, arba judėti desovietizacijos link. Kaip drąsinančiai teigė šių metų Europos paveldo dienų šūkis, „Paveldėkime savo ateitį“. Tik nuspręskime kaip.

________________________________________
[1] Drėmaitė M. Akmenės kultūros rūmai // turbine.su.lt [interaktyvi prieiga: http://turbine.su.lt/lt/1.html], [žr. 2015-01-10].
[2] Baločkaitė R. Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis // Šiaurės Atėnai, 2014 08 26, [interaktyvi prieiga:http://www.satenai.lt/2014/08/26/nepatogus-paveldas-nepageidaujama-praeitis/], [žiūrėta: 2015-01-10].
[3] Light D. Žvelgiant į komunizmą: paveldo turizmas ir pokomunistinės Vokietijos, Vengrijos ir Rumunijos tapatumai // Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas / Sud. R. Čepaitienė. Vilnius, 2010, p.299-318.
[4] Baločkaitė R. Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis // Šiaurės Atėnai, 2014 08 26, [interaktyvi prieiga:http://www.satenai.lt/2014/08/26/nepatogus-paveldas-nepageidaujama-praeitis/], [žiūrėta: 2015-01-10].. 


Susiję straipsniai

Lina Kančytė 8424033740816865635

Rašyti komentarą

  1. Esminė logikos klaida straipsnyje - į vieną suplakti ideologiją simbolizuojančias skulptūras ir tuo laikotarpiu statytus pastatus ar gyvenvietes, viską sujungiant į vieną "paveldą". Tokiu požiūriu remiantis ir atsiranda homosovietikų ir neomarksistų "argumentai" iš serijos - "jeigu sovietines skulptūras nuimam - tai gal ir visą tiltą ar sovietmečiu statytus namus griaukim?!"
    Jau nekalbu apie tai, kad "lengvai ignoruojama" esminė detalė - t.y. kad dėl Žaliojo tilto skulptūrų nebūtų buvę tiek problemų, jei viena jų nebūtų vaizdavusi okupacinės kariuomenės kareivius (ir su okupantų vėliava) - su kokiu nors pastatu ar miesteliu tai lyginti kaip ir nelabai... ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item