Lietuvos intelektualų atviras laiškas dėl Justino Marcinkevičiaus atminimo

Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis da...

Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritikų, kuriems nekritiškai sekant pačia naiviausia („popsine“) kosmopolitizmo mada, „atsiveria akys“ ir jie pasiryžta „pasakyti tiesą“. O toji tiesa, pasirodo, reiškia pastangas susidoroti su tarpukario Lietuvoje dominavusiais tautiškumo „mitais“ ir su tais sovietinių laikų meno kūrėjais, kurie sugebėjo ne tik išgyventi Lietuvoje, bet ir palikti visuotinai žinomus veikalus, stiprinusius žmonių dvasines galias ir išgyvenimo viltis, ugdžiusius pasitikėjimą tautos gyvybingumu, padėjusius Lietuvos žmonėms išsaugoti pagarbą gimtajam kraštui, istorijai ir jos iškiliausioms asmenybėms bei atlaikyti nuolat užgriūvančias represijas.

Bene ryškiausiais ir tipiškiausiais tokių „kritikų“ lyderiais vis dažniau prisistato Nerija Putinaitė ir Rimantas Kmita. Matyt, ne atsitiktinis dalykas, kad pastaruoju metu savo atakas jie nukreipia į vieno iš talentingiausių ir bene labiausiai pilietiškai užsiangažavusių lietuvių poetų Justino Marcinkevičius kūrybą. N. Putinaitė čia jau turi nemažą įdirbį: iš pradžių ji „susidorojo“ su Jonu Basanavičiumi. Dabar atėjo eilė Justinui Marcinkevičiui.

Tikrai į tą „sąrašą“ geresnių kandidatų nebuvo galima rasti, – abu jie ryškiausi Lietuvos gyvybingumo gaivintojai, tautos orumo žadintojai, valstybingumo simboliai. Bene daugiausiai jie nusipelnė gaivindami tautą ir atkurdami valstybę. Šiaip ar taip, bet J. Basanavičius buvo ryškiausias Lietuvos atgimimo puoselėtojas, „Aušros“ redaktorius, žinomas folkloristas ir etnologas, pirmasis valstybės atkūrimo akto signataras, o Just. Marcinkevičius – ne tik rašytojas ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Iš poezijos jis tiesiai ėjo į Lietuvos Nepriklausomybę: buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, kartu su Lietuvos Helsinkio grupės steigėjais (V. Petkumi ir kt.) tapo Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaracijos (1989 m.) autoriumi bei pirmosios oficialios žmogaus teisių organizacijos Lietuvoje steigėju (Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija įsteigta 1990 m.). Šių asmenų pasirinkimas aiškiausiai liudija, ko siekia „naujieji kritikai“ ir jų įkvepėjai. 

J. Basanavičius Lietuvą norėjęs padaryti azijine valstybe, o Just. Marcinkevičius buvęs „sovietinės propagandos formuotojas“. Net poeto „pavyzdinės ateistinės autobiografijos kelias“ buvęs „propagandiškai be galo įtakingas“. Anot jų, poeto kūrybos herojai Mažvydas ir Mindaugas neatsitiktinai tapę kankiniais ir aplinkybių aukomis („auka yra bejėgė – ji sau padėti negali...“), nes „toks tapatybės modelis labai tiko ir sovietinei valdžiai“. Su perdėtu pasitikėjimu jie skelbia savo „atradimą“: poeto kūryba neva „rituališka ir rituališkai interpretuojama“, o pats poetas, tikriausiai nepagrįstai, iki šiol yra „kanonizuotas, mūsų kultūros šventasis“. 

N. Putinaitė neslepia pasitenkinimo, kad gali sugriauti šventumo įvaizdį ir sveikina su „nauja istorikų karta“ atsiradusią sovietmečio kritiką. Anot jos, „tauta bus daug sveikesnė, kai stovės ant tvirtų ir aiškių pamatų, o ne mitų, miražų ir iliuzijų. Just. Marcinkevičius – šiuo metu vienas ryškiausių tokių miražų“. 

Bet ką reiškia „tvirti ir aiškūs pamatai? Ar čia ne ta pati „mokslinė ideologija“, kurią XIX a. išrado marksistai ir pozityvistai? Abi jos sovietmečiu neretai susiliedavo. Tik sovietmečio ideologams „mitai“, „prietarai“ ir „iliuzijos“ buvo religija, o naujiesiems kritikams – Just. Marcinkevičiaus poezija, jos pripažinimas ir patriotinių jausmų raiška. Bet kitur kalbama, kad esma gerų ir blogų mitų (vadinasi, ne visada reikalingi „tie tvirti ir aiškūs pamatai“). Todėl čia Marcinkevičiaus mitas blogas jau ne dėl to, kad jis mitas, bet kad jis „labai gerai pataikė į lietuvių nomenklatūros politinį interesų lauką“, „formulavo ir tarybinio tautiškumo vaizdinius, kuo puikiausiai savo talentą pritaikė situacijos poreikiams.“

„Tarybinis tautiškumas“ – bene pats begėdiškiausias Putinaitės „išradimas“. Sunku patikėti, kad jai nežinomas agresyvus proletarinio internacionalizmo ideologijos diegimas ir apskritai komunistinė tautų išnykimo doktrina. Kokiomis elitinės izoliacijos sąlygomis „kritikė“ turėjo gyventi, kad nei paauglystėj, nei dabar neįstengia pastebėti, jog įvairios įmanomo tautiškumo apraiškos buvo kaip tik vis stiprėjantis atsakymas (ir literatūrinis, ir etnografinis, ir visoks kitoks) į tą agresyvumą? Ir už tai ne vienam teko nukentėti. Tik kaip politologė turėtų pažiūrėti į akis tiems žmonėms (o jų didelė dalis jau išmirusi), kurie buvo persekiojami ir represuojami už tautinės kultūros gynimą? Net jos pačios terminais tai turėtų reikšti spontanišką pasipriešinimą totalitarizmui. Tik ji to nemato. Nors čia didelės paslapties turbūt ir nėra: pačios „naujosios kritikės“ kosmopolitizmas kaip du vandens lašai panašus į „proletarinį internacionalizmą“. Todėl jos plačiai „atvertos akys“ seniai pritaikytos neigimui ir niekinimui tų žmonių, kuriems tikrai rūpėjo tautos likimas. 

Keista tik viena, kodėl taip aistringai atakuojamas poetas. Juolab kad politologė yra įsitikinusi, jog „dabar Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas.“ Ji net nepastebi, kad pati čia pat pripažįsta tai, ką nori paneigti: poetas vis dėl to darė poveikį žmonėms ir buvo tautai įdomus bei reikalingas. Ir, reikia manyti, ne dėl to, kad buvo „sovietinės propagandos formuotojas“? Dar keisčiau atrodo mintis, kad poetas „nebeįdomus“, bet jo „mitas dar tvirtas“. Teisingai sakoma, kad jį gerbia vyresnioji karta. Bet nutylimi du esminiai dalykai: 1) kad toji karta dar gerai žino, ką poetas reiškė sovietmečiu ir 2) kad jis tikrai yra neįdomus politologei ir jos bendraminčiams; tik ji prie jų kažkodėl dar prijungia ir mokinius. 

Žãvi jaunųjų drąsa ir ryžtas išaiškinti sudėtingus mūsų tautos prisitaikymo ir išlikimo būdus, viską išmatuoti savo išmanymu, nesivaržyti pripažintų autoritetų, ištaisyti istorines klaidas ir nesusipratimus. Bet nėra gerai, kai drąsa virsta įžūlumu, maitinamu beveik vien ambicijomis be didesnės moralinės ir profesinės „amunicijos“. Menkai teprisimindami sovietinę epochą, paviršutiniškai ir gana selektyviai pasklaidę pačią literatūrą bei kai kuriuos archyvus, naujosios kritikos „meistrai“ stebėtinai lengvai diagnozuoja „tam tikrą mūsų intelektualinį silpnumą“. Ir pirmiausia šį „trūkumą“ priskiria vienai autoritetingiausių lietuvių literatūros mokslininkių, t.y. Nacionalinės premijos laureatei prof. Viktorijai Daujotytei. Mat jų „modernių“ nuostatų neatitinka jos atidūs ir įžvalgūs poeto kūrybos vertinimai. Ji esą puoselėjanti „poeto šventumo įvaizdį, gretindama jo viešo kalbėjimo galią su Kristaus kalbos galia.“ Gana pretenzingas ne tik tokių išvadų darymo būdas, bet ir pats „kritikos“ metodas: išplėšiamos iš literatūrinio bei istorinio konteksto citatos, fragmentai ir jie interpretuojami kaip patinka. Svarbiausios kūrėjo intencijos lieka nepastebėtos ar nesuprastos. 

Pagirtinas ir ketinimas išaiškinti, kaip sovietmečiu reiškėsi prisitaikymas, kolaboravimas ir pasipriešinimas. Bet nėra gerai, kai ketinimais beveik viskas ir pasibaigia. Į akis krinta stebėtinai menkas sovietmečio išmanymas, o ypač apgailėtinas ten vykusių kūrybos procesų suvokimas. Dėl šių priežasčių jų rašiniai taip toli nuo realybės, kad iš jų neįmanoma atpažinti nei buvusios epochos, nei vertinamų asmenybių. Toks įspūdis pirmiausiai susidaro dėl to, kad represijų sąlygomis menininko sunkiai pasirinktas kūrybinis tarnavimas savo gimtajam kraštui paverčiamas savanorišku kolaboravimu. 

Niekas neginčija, kad anais laikais buvo nemaža žmonių (pirmiausia pareigūnų), kurie iš tiesų kolaboravo ir vergiškai vykdė Maskvos instrukcijas, dirbo pačiame represiniame aparate arba įskundinėjo savo bendradarbius. Kiti priklausė valdžios artimųjų ratui ir visą gyvenimą sėkmingai naudojosi jo priedanga bei privilegijomis. 

Treti, atsiliepdami į visus ideologinio aparato signalus, be perstojo liaupsindami sistemą ir jos lyderius, darė sparčią politinę bei administracinę karjerą. Buvo ir tokių, kurie, gindami savo kailį, nepaliaujamai vinguriavo tarp valdžios reikalavimų ir visuomeninės opinijos. Didelė dalis buvo ir tų, kurie stengėsi išgyventi tylūs, tarsi pelytės po šluota. Po Stalino mirties atsirado ir disidentų, vengiančių kompromisų su okupacine valdžia. Just. Marcinkevičius nepriklausė nė vienam iš šių sluoksnių.

Jis nebuvo disidentas, bet ir niekada nekūrė tik prisitaikymui. Jis priklausė tam nedideliam menininkų ratui, kuris beveik kiekvienu kūriniu plėtė nustatytų apribojimų rėmus. Poetas kūrė bene labiausiai rizikuodamas, tarytum eidamas skustuvo ašmenimis. Jis vienas iš pirmųjų išdrįso po minimaliausia ideologine priedanga išviešinti draudžiamas temas, į pirmą planą iškelti patriotinius, dorovinius motyvus, sugrąžinti pagarbą tautos kultūrai ir istorijai, neįvertintų, į užmarštį nustumtų asmenybių pagerbimui. Taip buvo priešinamasi žmogaus orumo gniuždymui, kultūros vertybių naikinimui. Ir kaip tik dėl to jis ir šiandien labai reikalingas, bent jau daug daugiau negu tai įstengia suprasti naujieji kritikai. 

Žinoma, kai po labiausiai rizikingų darbų, sukėlusių euforiją visuomenėje, poetas sulaukdavo grasinimų iš KGB, tekdavo parodyti ryškesnių kompromisų. Taip atsirado jo „Publicistinė poema“, iš kurios parinktų fragmentų N. Putinaitė lengvabūdiškai daro išvadą apie visą kūrybą. Tarytum nežinotų, kad sovietinėje sistemoje apskritai negalėjo kurti joks rašytojas, nedarydamas kompromisų. Jau pats gyvenimas sovietinėje sistemoje buvo kompromisas. 

Vadovaujantis šių kritikų logika, kolaborantais taptų visi XIX–XX a. lietuviškosios dvasios žadintojai ir švietėjai; tarp jų M. Valančius, S. Daukantas, Maironis, Žemaitė ir kiti patriotai, kuriems teko kurti tada, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Ypač įtartinu kolaborantu galėtų būti laikomas vyskupas Motiejus Valančius, caro valdžios siųstas į Varnių seminariją įvykdyti reikalaujamą reformą; bet jis tai padarė taip „diplomatiškai“ (V. Biržiška), kad patenkino ir valdžią, ir Vatikaną. Dar daugiau diplomatijos jam prireikė vykdant dviejų vyskupijų sujungimo reformą. Mūsų naujieji kritikai veikiausiai skelbtų sovietinių vadovėlių formulę, kad M. Valančius „skleidė klerikalizmą ir skiepijo paklusnumą valdantiesiems.“ O ką sakytų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Žemaitę, kurios 1908 m. buvo išrinktos Lietuvos moterų atstovėmis į visos Rusijos moterų suvažiavimą, t. y. tos Rusijos, kurios priespaudą Lietuva kentė iki 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo. 

Jeigu naujiesiems kritikams stinga laiko archyvams, galėtų atsiversti bent Nepriklausomybės metais išleistą „Grūto parko lyriką“ arba prof. V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymą“, iš kurių pamatytų, kokių būta „kompromisų“ sovietmečiu. Tai kaip jų galėjo išvengti toks nepataisomas „nacionalistas“ kaip Just. Marcinkevičius? Jam nuolat teko rizikuoti, suklupti ir vėl išsitiesti, kad drąsiais iššūkiais su kaupu išpirktų padarytus kompromisus. 

Naujosios kritikų srovės atstovai ignoruoja faktą, kad totalitarinėje valstybėje būta iš principo skirtingų kompromisų: vieni kompromisus darė valdžios postams išsaugoti, privilegijoms užtikrinti ir karjerai daryti, o kiti – elementarioms kūrybos ir išgyvenimo galimybėms išsaugoti. Iš tikrųjų tik pirmieji turėjo pasirinkimo galimybę. Kiti buvo išprievartauti. Dažnai net nereikia didelės literatūrinės nuovokos, kad atpažintum tuos išprievartautus kūrinius, kurie deklaratyvumu, lozungų kartojimu, mechaniškai parinktų frazių tuštumu karikatūriškai iškrinta iš originalios menininko įvaizdžių sistemos, tematikos ir poetinės kalbos. 

Just. Marcinkevičius kaip tik labiausiai stengėsi atsiriboti nuo pataikavimo ir patarnavimų valdžiai ir ištikimiausiai saugojo autonomiškus ryšius su gimtaisiais namais, žeme ir tautine kultūra. Tačiau mūsų naujiesiems kritikams sovietmetis – naktis, kurioje visos katės juodos. Žemindami vieną iškiliausių šalies žmonių, jie iškreipia realybę, kenkia nacionalinei kultūrai ir maskuoja pačių paklusniausių, vergiškiausių literatūrinių kolaborantų darbus. Jeigu Marcinkevičius buvo „sovietinės propagandos formuotojas“, tai kas buvo jie, tie realieji sovietinės politikos apologetai? O jų buvo ne vienas ir ne du. Juk jie naujosios kritikų kartos priedangoje gali jaustis tokie pat saugūs kaip ir sovietmečiu. 

Klausimas, kaip išliko Just. Marcinkevičiaus kūryba, tolygus klausimui, kaip išliko lietuvių kultūra, kuri atvedė mus į Nepriklausomybę. Juk ją kūrė ne tie, kurie dar buvo įsčiose, ne tie, kurie buvo jėga užčiaupti, ir ne tie, kurie emigravo. Bet naujieji kritikai kaip tik puola į ataką ir prieš Just. Marcinkevičių, ir prieš tą kultūrą, kuri mums padėjo išgyventi, kuri atnešė valstybingumą, laisvę ir Nepriklausomybę. 

Sunku pasakyti, ko daugiau šioje „kritikoje“ – nebrandaus naivumo, cinizmo ar egoizmo. Bet aišku viena: ši „kritika“ menkai tesaistoma sovietinio gyvenimo patirties, tautos istorijos suvokimo. Jai sovietmečio represijos – tik istorinė sąvoka, literatūrinis įvaizdis ar nuobodūs tėvų pasakojimai. Todėl ji nenori turėti reikalų nei su tautos kančiomis, tragizmo, dramatizmo, patriotizmo, ištikimybės apraiškomis, nei su jos kultūros ritualiniais faktais, nes tai solidu, rimta ir per daug įpareigoja. Todėl R. Kmita mūsų literatūroje ieško ne prasmės, o „žaismės“. Kitaip sakant, didesnę giminystę jie jaučia grynai fasadiniam, fejerverkiniam sovietmečio optimizmui, o ne buvusiai opozicijai, kuri ėjo su tautos dramomis ir tragedijomis. Todėl jie gali begėdiškai šaipytis iš to, ką iškentėjo patriotai, partizanai ir tremtiniai. 

Reikšdami kategorišką nepritarimą vulgariam kosmopolitizmui ir pilietiniam neatsakingumui, norime pareikšti, kad Justinas Marcinkevičius mums yra tas kūrėjas, kurio darbai šiandien turi nė kiek ne mažesnės reikšmės negu sovietmečiu, todėl su jais ir su jų autoriaus vardu, matyt, iš naujo turėtų prasidėti pilietiškai brandžios kūrybos, moralinės atsakomybės ir visos lietuvių kultūros pagrindų gynimas. 

Atvirą laišką pasirašė: 

JUOZAS ANTANAVIČIUS muzikologas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, apdovanotas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu; 

SAULIUS ARLAUSKAS teisės filosofas, profesorius; 

VACLOVAS BAGDONAVIČIUS filosofas, literatūrologas, etikas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, Vydūno fondo (Čikaga) premijos laureatas, J. Basanavičiaus premijos laureatas; 

JONAS BALČIUS filosofas, mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Etikos didaktikos katedros profesorius; 

TOMAS BARANAUSKAS, istorikas; 

RITA ALEKNAITĖ- BIELIAUSKIENĖ kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio universiteto profesorė; 

ANTANAS BURAČAS LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys; 

GRAŽINA DRĖMAITĖ grafikos restauratorė, Lietuvos Respublikos Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi; 

JUOZAS DOMARKAS Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos muzikos akademijos dirigavimo katedros vedėjas, profesorius; 

BRONIUS GENZELIS humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas; 

POVILAS GYLYS ekonomistas, profesorius, Tarptautinės ekonomistų asociacijos tarybos narys, Sąjūdžio dalyvis, Lietuvos Respublikos ir penkių užsienio šalių ordinų kavalierius; 

JONAS RIMANTAS GLEMŽA architektas, paveldosaugininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys; 

VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ rašytoja, publicistė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja, literatūrinių premijų laureatė; 

VACLOVAS JUODPUSIS muzikologas, kultūros premijos laureatas; 

VLADAS KANČAUSKAS dailininkas, skulptorius; 

NIJOLĖ KARAŠKAITĖ pedagogė, VšĮ „Musica vitale“ vadovė; 

DOMAS KAUNAS knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos mokslinis sekretorius; 

ALGIMANTAS S. KLIAUGA dailininkas; 

JUOZAS ALGIMANTAS KRIKŠTOPAITIS fizikas ir filosofas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas; 

ALBINAS KUSTA Lietuvos MA narys korespondentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo prorektorius, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, Šiaurės ir Baltijos žemės ir veterinarijos universitetų rektorių asociacijos narys; 

ČESLOVAS LADUKAS docentas, socialinių mokslų daktaras; 

ANTANAS MACIULEVIČIUS kino režisierius, aktorius; 

LINAS VIRGINIJUS MEDELIS publicistas, redaktorius, periodikos leidėjas; 

IRENA MERKIENĖ istorikė-etnologė, habilituota mokslų daktarė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, Lietuvos mokslo premijos laureatė; 

GEDIMINAS MERKYS sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras; 

AUŠRA MOTUZIENĖ pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė; 

ALVYDAS PAULIUKEVIČIUS medicinos mokslų daktaras, profesorius; 

ALGIMANTAS JUOZAS POŠKA habilituotas technologijos daktaras, 

VGTU Automatikos katedros profesorius; 

KĘSTUTIS PETRAS RAMONAS dailininkas, dizaineris; 

VYTAUTAS RUBAVIČIUS rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas; 

SILVIJA SONDECKIENĖ muzikė, violončelininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė; 

SAULIUS SONDECKIS smuikininkas, dirigentas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas DLK Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu, Austrijos garbės kryžiumi; 

ANTANAS STAPONKUS žurnalistas, Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius; 

KRESCENCIJUS STOŠKUS filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso ir Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos pirmininkas; 

LIUCIJA STULGIENĖ matematikė, muzikų rėmimo fondo direktorė, apdovanota LDK Gedimino ordinu; 

HENRIKAS ŠADŽIUS istorikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius; 

GRAŽINA VITARTAITĖ docentė, nusipelniusi meno veikėja, dailininkė; 

KĘSTUTIS ZABORSKAS socialinių mokslų daktaras.


Susiję straipsniai

Justinas Marcinkevičius 4277754630789009282

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item