Lietuvos atstovo JAV Povilo Žadeikio nota apie 1941 m. vasaros įvykius

Tęsdami Vidmanto Valiušaičio straipsnyje apie Kazį Škirpą plėtotą 1941 m. rezistencijos vertinim...

Tęsdami Vidmanto Valiušaičio straipsnyje apie Kazį Škirpą plėtotą 1941 m. rezistencijos vertinimo temą, dalinamės su skaitytojais archyviniu šaltiniu, labai taikliai pristatančiu 1941 m. Lietuvos situaciją. Teksto autorius - Lietuvos atstovas Vašingtone Povilas Žadeikis (1887-1957), 1941 m. rugsėjo 3 d. įteikęs notą to meto JAV valstybės sekretoriui Cordell'iui Hull'ui. Šis dokumentas amerikiečių buvo vienareikšmiškai suprastas ir įvertintas kaip „nuostabus Lietuvos pozicijos pristatymas“ („excellent presentation of Lithuanian position“), tačiau Lietuvoje iki šiol yra labai retai pasitelkiamas kaip šaltinis vertinant to meto įvykius. 


Nr. 996 1941 m. rugsėjo 3 d.

Pone

Remdamasis savo pareiškimu dėl ką tik įvykdytos Vokietijos invazijos į Lietuvą, kuris buvo pateiktas Valstybės Departamentui 1941 m. birželio 25 d., turiu garbės Jums pateikti šią informaciją.
Kai praktiškai visos šiuo metu diktatoriaus valdomos Europos tautos kenčia nuo svetimšalių priespaudos ar įsiveržimo grėsmės, mano šalis Lietuva taip pat nėra šios žiaurios realybės išimtis. Iš tiesų Lietuva patyrė daugiau nelaimių nei kai kurios kitos Europos šalys, nes per vienerius metus ji du kartus patyrė užsienio įsibrovėlių siaubą.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Rusija klastingai užėmė Lietuvą. Sovietinis okupacinis režimas savo teroristiniais valdymo metodais ir priverstine sovietizacija, pasižymėjo visos žemės ir privačios nuosavybės nacionalizavimu, blogu valdymu ir grobimu, masiniais įkalinimais bei ištrėmimais į Sibirą, buvo nesibaigiantis košmaras visų sluoksnių žmonėms, - taip buvo siekiama išnaikinti visą lietuvių tautą. Toks užsienio įsibrovėlių negailestingumas galiausiai sukėlė spontanišką gyventojų sukilimą daugelyje vietovių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas, kurio metu sukilėliai patyrė didelių nuostolių, sudarė rizikingas sąlygas skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui. Lietuvos sukilėlių dvasia buvo nukreipta prieš abu įsibrovėlius: atsitraukiančias sovietines jėgas ir besiartinančias vokiškąsias. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti laisvę. Esant tokiom sąlygom bandymas žlugo, tačiau dvasia išliko.

Antroji invazija į Lietuvą prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietijos kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją ir pradėjo persekioti Raudonosios armijos divizijas. Per vieną savaitę jai pavyko okupuoti visą Lietuvą. Nors Vokietijos vyriausybė neigė turinti ketinimų okupuoti Lietuvą ir atkakliai tvirtino, kad Vokietijos armijos įsiveržimas į Lietuvą ėjo greta su pačios Vokietijos nustatyta misija ginti Europą, įskaitant gynimąsi nuo sovietinio pavojaus, vis dėlto du mėnesius mano šalyje trukusi vokiečių okupacija jau įtikinamai įrodė, jog Lietuvos karinis užėmimas buvo tik žingsnis į bendrosios Vokietijos plėtimosi politikos, žinomos kaip „Drang nach Osten”, t.y. plėtimasis į Rytus, realizavimą.
Vokietijos įsiveržimas į Lietuvą, iš anksto numatytas Vokietijos - Sovietų 1939 m. nepuolimo pakte, iš tiesų yra užpuolimo aktas bei Lietuvos neliečiamybės pažeidimas. Tuo buvo išsižadėta normalios dviejų kaimyninių tautų draugystės, besiremiančios anksčiau sudarytomis sutartimis; tai atėmė iš mano šalies šventas teises į apsisprendimą ir nepriklausomybę. Vokietijos įsibrovėlių režimas panaikino laikinąją vyriausybę, sudarytą sukilimo prieš ankstesnį sovietų okupacinį režimą metu, ir paskyrė civilinius komisarus naujai užimtų teritorijų valdytojais. Taip elgdamiesi jie net nepaminėjo, kad ateityje turėtų būti gerbiamos lietuvių tautos elementarios teisės. Paskutiniu metu naujieji kryžiuočiai vengia net pačios šalies vardo LIETUVA, kuri prieš keletą šimtmečių sėkmingai pasipriešino Teutonų ordinui, kadangi Lietuva dabar yra prijungta prie naujai sudaryto Ostlando.

Būdamas teisėtos Lietuvos Vyriausybės paskirtu akredituotu atstovu prie Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės, savo ankstesniuose, 1940 m. liepos 23 d. ir rugpjūčio 3 d. laiškuose aš protestavau prieš neišprovokuotą Sovietų Rusijos agresiją prieš Lietuvą ir prašiau Amerikos Vyriausybės atsisakyti pripažinti Lietuvos prijungimą prie sovietų, grindžiamą klaidingais pretekstais ir iškreiptais netikrų parlamento rinkimų rezultatais. Šiuo atveju aš esu laimingas, prisimindamas aiškią Amerikos Vyriausybės užimtą poziciją šiuo klausimu.

Šiuo metu, kai sovietinę okupaciją pakeitė vokiškoji, o Lietuva ir toliau priešinasi svetimiems įsibrovėliams, aš laikau savo pareiga savo vyriausybės vardu pareikšti protestą prieš Vokietijos imperialistinę invaziją į mano šalį ir paskelbti, kad bet koks Vokietijos mėginimas formuoti Lietuvos politinę ateitį, tinkamai neatsižvelgiant į Lietuvos žmonių laisvą valią, taip pat bet kokie Vokietijos okupacinio režimo veiksmai Lietuvoje, prieštaraujantys tarptautiniams įstatymams, bus laikomi neteisėtais. Be to, pasitikint Amerikos žmonių pažiūromis, aš pasinaudodamas šia proga išreiškiu savo visišką pasitikėjimą, kad Amerikos Vyriausybė nepripažins šio aneksuojančio Vokietijos režimo, kuris, lietuviai tiki, anksčiau ar vėliau turės pasitraukti ir duoti kelią demokratinei ir teisingai, atstovaujančiai Lietuvos žmonių, dabar kenčiančių nuo dviejų svetimų šalių įsibrovėlių,Vyriausybei.

Kol sovietinė diktatūra, šiuo metu pati esanti savo ankstesnio partnerio agresijos auka, neatsisakys 1940 m. Lietuvos prijungimo ar bent kol nenurodys savo agresyvios politikos Baltijos šalims pakeitimų, virš mano šalies likimo kabos sovietinių grasinimų Damoklo kardas. Jokia tauta nebus saugi, kol nebus sulaikytas vokiečių diktatūros begalinis troškimas kariauti ir nugalėti. Tačiau šviesesnės ateities viltį visų engiamų tautų, tarp kurių yra ir Lietuva, širdyse atgaivino du didžiausi demokratinio pasaulio lyderiai, kurie kažkur toli prie Atlanto vandenyno paskelbė svarbią deklaraciją. Aštuoni nepaprastai svarbūs šios deklaracijos punktai tikrai atneš laukiamus rezultatus, t.y. leis atsikratyti visų diktatorių despotiško viešpatavimo.

Prašau priimti, pone, mano giliausią pagarbą.

Lietuvos Ministras
Gerbiamam Cordell Hull Valstybės Sekretoriui
Washington, D.C.

VDU ISC F.l. Ap.1-4. B.140-17. L. 1-5. Originalas. Rankraštis. Kopįja. Mašinraštis.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6530974032635940173

Rašyti komentarą

  1. "is dokumentas amerikiečių buvo vienareikšmiškai suprastas ir įvertintas kaip „nuostabus Lietuvos pozicijos pristatymas“ („excellent presentation of Lithuanian position“)", tačiau nesutrukdė jiems "sumesti skudurus" su kruviniausiu XX a. režimu ir pagelbėti jam pavergti dar daugiau tautų (o ilgainiui - ir sukelti virtinę milijonus gyvybių nusinešusių karų). :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-21 11:38

      Cituoju pasakėčią "O dramblio tai nepastebėjai"

      Panaikinti
    2. Apšvieskite, prašau, kokio dramblio nepastebėjau? Mano galva, garsiai deklaruoti viena ("šaunuoliai, gerai pavarėt!"), o realiai daryti ką kita (Uncle Joe, daryk, ką nori - mes pagelbėsim!"), yra pakankamas "dramblys". :) Dėl pačios notos teksto nelabai yra ko ginčytis - ten tikrai viskas gerai surašyta, mano galva - nebent tik dėl naivumo galima būtų priekaištauti (nors nematau pagrindo - gi jis nežinojo, ką mes dabar žinome).

      Panaikinti

emo-but-icon

item