Laurynas Kasčiūnas. Lenkija ir Lietuva: ar įmanoma partnerystė be reikalavimų?

Artėjantį savaitgalį Lenkijoje vyks parlamento rinkimai. Rinkimus turėtų užtikrintai laimėti konservatyvi „Teisės ir teisingumo“ partija. Apklausose ši politinė jėga valdančiąją liberalią „Pilietinę platformą“ lenkia net 15 proc. O juk dar prieš gerą pusmetį, kaip taikliai pastebi Lenkijos vidaus ir užsienio politiką nagrinėjantis Albertas Komaras, „Teisės ir teisingumo“ partijai ir jos lyderiui, tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento broliui Jaroslawui Kaczynskiui buvo pranašaujamas amžinos opozicijos vaidmuo.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai gegužę netikėtai Lenkijos prezidento rinkimus laimėjo Andrzejus Duda. Nuo to laiko konservatyvios „Teisės ir teisingumo“ partijos populiarumas nuolat kilo, o liberalų – krito. Teigiama, kad tai pirmiausiai lėmė labai išmintingas konservatorių lyderio J. Kaczynskio atsitraukimas. Iki tol „Teisės ir teisingumo“ partija buvo laikoma tik vieno asmens valdoma partija.

Tačiau paremdamas A. Dudos kandidatūrą į prezidentus, o į partijos sąrašo lyderius iškeldamas Beatą Szydlo, J. Kaczynskis įrodė, kad gali sėkmingai žaisti aukščiausioje politikos lygoje. „Teisei ir teisingumui“ pavyko stipriai išplėsti jau kelerius metus iki šiol niekaip nedidėjusį savo rinkėjų ratą. Šiai partijai ne tik pavyko mobilizuoti darbininkų, tradiciškai balsuojančių už kairiąsias partijas, paramą, bet ir pasiekti, kad Lenkijos jaunimas juos imtų remti labiau nei liberalus.

Prezidento rinkimų antrajame ture net 61 proc. rinkėjų nuo 18 iki 29 metų balsavo už konservatyvųjį A. Dudą, o ne liberalesnį Bronislawą Komorowskį. Prieš metus tai dar buvo beveik neįtikėtina.    

Konservatyvių jėgų pergalės Lenkijoje nuojauta verčia klausti – kaip tai gali paveikti Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu? Jau girdisi balsų, kad spaudimas dėl asmenvardžių, vietovardžių ir švietimo reikalų iš Lenkijos pusės gali dar labiau išaugti. Ir tokioms įžvalgoms pagrindo yra. „Teisės ir teisingumo“ partijoje požiūris į Lietuvai kaip į Lenkijos „pakraštį“ – vadinamąjį „kresą“ – vis dar yra stiprus.

Tačiau prisiminimai apie „kresus“ buvo gyvi ir 2005 metais, kai prezidento rinkimus laimėjo vienas iš šios partijos kūrėjų Lechas Kaczynskis. Ir tada Lietuvoje buvo labai daug nuogąstavimų – ar pavyks susikalbėti su konservatyviais Lenkijos politikais ir intelektualais? Pavyko.

L. Kaczynskio prezidentavimo laikotarpiu strateginiais saugumo klausimais tarp Lietuvos ir Lenkijos plėtojosi partnerystė. Lietuva ir Lenkija koordinavo savo veiksmus kuriant ES Rytų politiką, kartu siekė įtikinti Vakarų Europos šalis, kad komunistiniai nusikaltimai turi būti prilyginti nacistiniams, o Lenkijos vyriausybė ryžosi geopolitiniam sprendimui – siekiant sumažinti Rusijos įtaką, lenkų kompanija „Orlen“ investavo į „Mažeikių naftą“.

2010 metais valdžią galutinai perėmus Donaldo Tusko liberalams, santykius ištiko krizė, atsirado daug diktato. Jau nukritusi tuometinė Lenkijos diplomatijos žvaigždė Radekas Sikorskis netgi pareiškė, jog neatvažiuos oficialaus vizito į Lietuvą, kol neišspręsime asmenvardžių rašybos klausimo.  

Kodėl įvyko toks lūžis? Lietuvos ir Lenkijos santykiams didelės įtakos turi Lenkijos pasirinkta užsienio politikos kryptis. Ypač – jos regioninė politika. Palankios sąlygos plėtotis Lietuvos ir Lenkijos partnerystei atsiranda tik tada, kai Lenkija imasi tęsti „jogailaičių“ užsienio politikos tradiciją, grįžta prie atsakingos lyderystės Vidurio Europoje. Lenkija stiprina Baltijos ir Vyšegrado šalių telkimąsi tam, kad sukurtų atsvarą Rusijos geopolitinei įtakai ir sustiprintų regiono balsą ES institucijose.

„Jogailaitiška“ Lenkijos geopolitinė koncepcija palanki Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Abi šalis ima sieti bendra saugumo samprata ir geopolitiniai interesai, strateginiai klausimai ima viršų tautinių mažumų ar skirtingų istorinių interpretacijų atžvilgiu. Tik šios Lenkijos užsienio politikos koncepcijos įsitvirtinimu galima paaiškinti, kodėl itin konservatyvaus prezidento L. Kaczynskio santykiai su Lietuva nebuvo užpildyti tautinių mažumų klausimais, o atvirkščiai – abiejų valstybių santykiuose dominavo geopolitiniai ir energetinio saugumo interesai.

Tuo metu D.Tuskas ir jo užsienio reikalų ministras R.Sikorskis vadovavosi ne „jogailaitiška“ vizija, o Lenkiją matė kaip didžiųjų Europos valstybių koncerto dalyvę. Turbūt geriausiai šią kryptį atspindi R. Sikorskio reakcija į Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono kalbą apie neaiškią britų ateitį ES. „Mes galime pakeisti Didžiąją Britaniją ir tapti viena iš tų trijų ar penkių ES valstybių narių, kurios turi reikšmingiausią balsą ES viduje“, – dar prieš trejus metus teigė R. Sikorskis.

Šioje „didžiosios Lenkijos“ vizijoje Lietuva tapo nebereikalinga. Lietuvos tiesiog nebeliko Lenkijos geopolitinėse koncepcijose, todėl dvišaliuose santykiuose su Lietuva ėmė dominuoti ne Rusijos įtakos stabdymo ar ES Rytų politikos klausimai, o nesutarimai dėl tautinių mažumų padėties.

Tad belieka tikėtis, kad laimėjus „Teisės ir teisingumo“ partijai, „jogailaitiška“ užsienio politikos tradicija galų gale įveiks mąstymą apie „kresus“ ir tai leis Lietuvai ir Lenkijai sugrįžti prie partneryste ir abipuse pagarba grįstų santykių. J. Kaczynskis ir jo komanda turi labai autentišką Kremliaus keliamų rizikų Europai suvokimą, akcentuoja poreikį stiprinti NATO kolektyvinę gynybą, be to, jis mano, kad Vidurio Europos tautos turi turėti stipresnį balsą Europos Sąjungoje ir tikrai nesutinka plaukti pasroviui.

Lenkija Lietuvai svarbi dėl NATO gynybos planų. Be to, tik per Lenkiją mes galime išsivaduoti iš energetinės izoliacijos, atsijungti nuo Rusijos elektros energetikos sistemos, sukurti nuo „Gazprom“ nepriklausomą regioninę dujų rinką.

Vakarų Europa jau gyvena „amžinosios taikos“ iliuzijoje, nebenori galvoti apie „realpolitik“ ar „galių pusiausvyrą“, ir tai dažnai naudinga tokiems tarptautinių santykių chuliganams, kaip Vladimiras Putinas, kuris mosikuoja kumščiais gerai žinodamas, kad Vakarai bus labiau linkę susimokėti už taiką nei duoti atgal.

Būtent todėl Lietuva turi remti Vidurio Europos tautų, turinčių panašią istorinę atmintį, saugumo sampratą, išsaugojusių savo savastį, etnines šaknis ir religines tradicijas, telkimąsi. Kartu su Lenkija ir kitomis Baltijos šalimis turime statyti geopolitinį Vidurio Europos bokštą bendroje Europos pilyje. Tik veikdami išvien galėsime tikėtis ne „tirpti“ viršvalstybinėse Europos institucijose, bet ES vairą sukti taip, kad ji geriau suvoktų geopolitinius iššūkius, neatitrūktų nuo pamatinių moralinių orientyrų, istorinio teisingumo principų.

Tačiau labai norisi, kad tokia partnerystė su Lenkija būtų įmanoma be išankstinių sąlygų, kokių nors primestų namų darbų ir išlaikant pagarbą abiejų tautų tradicijoms, tautinėms tapatybėms ir politiniam savarankiškumui. Tik tokia partnerystė gali būti nuoširdi ir gyvybinga.