Kun. Matthias Gaudron. Naujoji kard. Kasperio teologija

Ar galima leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti eucharistinę Komuniją? Priešingai, nei skelbia Bažnyčios mokymas, kard. Kasperis mano, kad tai įmanoma tam tikromis sąlygomis. Kun. Matthias Gaudronas, Šv. Marijos instituto Šveicarijoje profesorius, parodo, kokiais sofistiniais argumentais yra pagrįstas šis tariamai sielovadinis pasiūlymas.

Pakviestas pasakyti kalbą kardinolų konsistorijai 2014 m. vasario 20 d., kard. Kasperis nepraleido progos pasiūlyti leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti eucharistinę Komuniją ‒ bent jau tam tikromis sąlygomis. Savo kalboje jis gynė mūsų amžiui pritaikytos šeimų sielovados būtinybę.

Pats savaime šis kard. Kasperio pasiūlymas mūsų nenustebino. Jau 1993 m., būdamas Rotenburgo ir Štutgarto vyskupas, jis viename laiške, parašytame kartu su Mainco vyskupu Karlu Lehmannu ir Freiburgo arkivyskupu Oskaru Saieriu, mėgino pateisinti leidimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ priimti sakramentinę Komuniją, jeigu šie remiasi „atsakingu sąžinės sprendimu“. Bet tada Tikėjimo doktrinos kongregacija išreiškė kategorišką nepritarimą laiškui.

Labiausiai stebina tai, kad šį kartą kard. Kasperis sulaukė entuziastingo popiežiaus palaikymo. Šventasis Tėvas teigė perskaitęs kardinolo kalbą prieš miegą, bet „ne tam, kad užmigtų“, ir radęs joje „aiškią bei gilią teologiją“, kurią studijuoti reikią „klūpint“.

Savo kalboje kard. Kasperis tipiškai modernistiniu stiliumi sukuria dialektinį prieštaravimą tarp „viena vertus“ ir „kita vertus“, šitaip pasiekdamas trokštamą išvadą ir kartu nuramindamas savo sąžinę ortodoksijos regimybe:

Viena vertus, „negalima siūlyti sprendimo, kuris skirtųsi nuo Jėzaus žodžių arba jiems prieštarautų“. „Sakramentinės santuokos neišardomumas esąs neatskiriama Bažnyčios tikėjimo dalis.“

Antra vertus, dėl vaikų gerovės negalima išskirti civiliškai susituokusių porų, neapsunkindami jų „nauja nuodėme“. Juo labiau, kad kai kurie šią antrąją, civilinę, sąjungą laiko „dangaus dovana“.[1]

Pasak kardinolo, negalima rasti bendro sprendimo visiems atvejams, todėl kiekvieną individualią situaciją reikią tirti atskirai. Remdamasis konkrečiais faktais, jis išskiria tokius problemos aspektus:

1) „Daugelis ganytojų yra įsitikinę, kad daug bažnytinių santuokų nėra galiojančiai sudarytos.“[2]

Iš tiesų gali būti, kad daug bažnytinių santuokų yra negaliojančios. Tiesą sakant, tai liudija apie katastrofišką jaunavedžių rengimo programų padėtį. Pagal vieną autorių, jos „arba prilygsta biurokratiniam formalumui, arba būna pernelyg globėjiškos ir neinformatyvios“[3]. Tokiems atvejams yra skirti bažnytiniai tribunolai, kuriuose galima pradėti teisminį procesą dėl santuokos paskelbimo negaliojančia. Šie tribunolai nesiekia „katalikiškų skyrybų“, priešingai, juose tiriama, ar konkrečiu atveju santuoka buvo sudaryta galiojančiai.

2) Dėl vaikų, gimusių šiose civilinėse sąjungose gerovės, porai būna sunku išsiskirti.

Jeigu abi šalys pasiryžta gyventi visiškai skaisčiai, „kaip brolis ir sesuo“, ir nekelia papiktinimo pavojaus, jiems iš tiesų gali būti suteiktas leidimas priimti Šventąją Komuniją.[4]

3) Draudimas priimti sakramentus jų trokštantiems tikintiesiems verčia suabejoti Bažnyčios sakramentų pagrindu. Esą kam tada reikalinga Bažnyčia ir sakramentai?[5]

Šis argumentas yra tik niekingas sofizmas, nedarantis garbės katalikų teologui. Išsiskyrę ir antrą kartą „susituokę“ gyvena situacijoje, kuri yra priešinga Dievo valiai. Maža to, jie atsisako nutraukti šią būseną ir taip tampa nepajėgūs gauti Dievo atleidimą. Mat tam visada reikia atgailos ‒ būtinos sąlygos, nuo kurios kard. Kasperis ir stengiasi juos atleisti. Banko plėšikui neleidžiama pasilikti grobio, net jeigu jis atsėdi visą bausmę kalėjime.

Toliau kardinolas išvardija penkias sąlygas, kurios, jo nuomone, leistų išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ asmenims po „tam tikro pasirengimo laikotarpio“ gauti nuodėmių atleidimą, o po to priimti Šventąją Komuniją:

1) Jeigu jie gailisi dėl savo pirmosios santuokos iširimo;

2) Jeigu suvokia su pirmąja santuoka susijusias pareigas ir jeigu grįžimas į ją yra visiškai neįmanomas;

3) Jeigu jie, neužsitraukdami naujos kaltės, negali atsisakyti naujų pareigų, kurias gavo savo antrąja, civiline santuoka;

4) Jeigu jie stengiasi gyventi remdamiesi tikėjimu ir auklėja savo vaikus katalikiškai;

5) Jeigu jie iš sakramentų tikisi ypatingos jėgos, padėsiančios jiems gyventi dabartinėje situacijoje.[6]

Net griežtai išpildžius visas šias sąlygas ‒ o tai, greičiausiai, yra tik tuščia iliuzija turint galvoje dabartinę sielovados būklę ‒ Kasperio pasiūlymas leistų žmonėms, gyvenantiems svetimoterystėje ir neketinantiems nieko keisti, gauti savo nuodėmių atleidimą ir priimti eucharistinę Komuniją. Tokią praktiką galima būtų interpretuoti dvejopai: arba nuo šiol žmogui leidžiama priimti Komuniją esant sunkios nuodėmės būklėje, arba nesantuokiniai lytiniai santykiai nebelaikomi sunkia nuodėme.

Kardinolo Kasperio nuomonė, regis, linksta prie antros išvados. Viename interviu žurnalistui Andrea Tornielli (2014 m. rugsėjo 18 d.) jis pareiškė:

„Ar tam tikrais atvejais civilinėse santuokose negalime įžvelgti kai kurių sakramentinės santuokos elementų? Pavyzdžiui, ilgalaikių įsipareigojimų, tarpusavio meilės, rūpinimosi vienas kitu ir krikščioniško gyvenimo?“

Tai reiškia, kad gerose civilinėse santuokose ‒ ypač jeigu jas sudaro tikintys katalikai ‒ galima rasti kai kurių krikščioniškos sakramentinės santuokos elementų. Tiesa, jų negalima vertinti vienodai, tačiau civilinė sąjunga nėra savaime bloga ‒ ji tik mažiau gera! Iki šiol katalikai kalbėjo apie gerus ir blogus veiksmus, apie gyvenimą malonės būklėje arba nuodėmės būklėje. Dabar liko tik geri ir ne tokie geri veiksmai. Vienų žmonių gyvenimas visiškai išreiškia krikščionišką idealą, kitų ‒ tik dalinai!

Kardinolas Kasperis savo idėjas pagrindžia naująja Vatikano II Susirinkimo ekleziologija:

„Bažnyčios mokymas nėra uždara sistema. Vatikano II Susirinkimas moko, kad jis vystosi, tai reiškia, mes galime į jį pažvelgti giliau. Aš klausiu savęs, ar šiuo [šeimos sielovados] atveju įmanomas gilesnis supratimas, kokį mes matėme ekleziologijoje: nors Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus Bažnyčia, už institucinių Bažnyčios ribų galime rasti bažnytiškumo elementų.“

Prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčia mokė, kad nekatalikiškos krikščioniškos denominacijos nepriklauso tikrajai Bažnyčiai ir todėl nėra Jėzaus Kristaus Bažnyčios dalis. Frazė „subsistit in“ [liet. laikosi, yra] Susirinkimo dokumente „Lumen gentium“ (8) atvėrė galimybę pripažinti jas dalinėmis Kristaus Bažnyčios išraiškomis. Dabar teigiama, kad nekatalikiškos denominacijos, neturėdamos Katalikų Bažnyčios  pilnatvės, nėra tokios geros, bet nėra ir savaime blogos: jos neatsiskiria nuo Kristaus, bet nėra ir tobulai su Juo susivienijusios!

Kaip tik tai savo tarpiniame pranešime 2014 m. spalio 13 d. teigė Neeilinio vyskupų sinodo pagrindinis pranešėjas kardinolas Peteris Erdö:

„Reikšmingą hermeneutinį raktą galime rasti Vatikano II Susirinkimo mokyme. Nors Susirinkimas ir patvirtino, kad „vienatinė Kristaus Bažnyčia <...> laikosi Katalikų Bažnyčioje“, jis pripažįsta, kad „ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei.“ (Lumen gentium, 8.) Atsižvelgiant į tai pirmiausia reikia pabrėžti prigimtinės santuokos vertę ir pastovumą. Kai kurie klausia, ar sakramentinė santuokos pilnatvė neišskiria galimybės pripažinti tam tikrų pozityvių elementų netgi netobulose [gyvenimo kartu] formose, kurios randamos už šios santuokinės tikrovės, tačiau yra tvarkomos atsižvelgiant į ją. Vatikano II Susirinkimo suformuluotas mokymas apie bendrystės laipsnius patvirtina krikštytų asmenų dalyvavimo „Bažnyčios slėpinyje“ idėją. Laikydamasis to paties požiūrio, kurį galime pavadinti „apjungiančiu“, Susirinkimas leidžia vertinti pozityvius elementus, esančius kitose religijose ir kultūrose („Nostra Aetate“, 2), nepaisant jų ribotumo ir nepakankamumo („Redemptoris Missio“, 55).“[7]

Bet tai dar ne viskas. Netgi homoseksualiose sąjungose esą galima rasti „pozityvių elementų“, kaip pareiškė kard. Kasperis 2014 m. gegužės 22 d., gindamas referendumą dėl gėjų „santuokų“ įteisinimo Airijoje. Interviu vokiečių televizijai „ARD“ 2014 m. spalio 15 d. jis pakartojo, kad homoseksualų santuokose galima įžvelgti pozityvių elementų, net jei šias sąjungas Bažnyčia niekada nelaikė sektinu pavyzdžiu.

Šitaip Jėzus Kristus ir Jo Bažnyčia tampa dar vienu pasirenkamu produktu iš daugybės įvairių religijų ir gyvenimo būdų. Kaip ir visose religijose, kiekviename asmenyje ir kiekvienoje gyvensenoje galima įžvelgti kai ką gera, vadinasi, viskas šiame pasaulyje tampa keliu į išganymą.

Iš tikrųjų tas, kas įsitikino katalikų tikėjimo teisingumu, tačiau nenori prisijungti prie Katalikų Bažnyčios, nebus išgelbėtas. Tai patvirtina netgi Vatikano II Susirinkimas: „Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.“ (Lumen gentium, 14.) Todėl kitų religijų tikintieji gali būti išgelbėti tik tada, jei gyvena klaidoje ne dėl savo kaltės ir elgiasi taip, kaip liepia jų sąžinė. O tie, kurie sąmoningai nepaklūsta Dievo įsakymams, negyvena Dievo malonėje. Prigimtinės dorybės ir natūraliai geri veiksmai padaro jų gyvenimą ne tokį blogą, koks jis būtų, jeigu jie visiškai nusisuktų nuo tiesos ir meilės; vis dėlto jis nėra geras savaime!

Neįmanoma paneigti, kad kard. Kasperio kalbai būdingas tam tikras nuoseklumas ‒ Susirinkimo ekumenizmas tiesiog pritaikomas Bažnyčios moraliniam mokymui. Ji puikiai parodo, kur galima nukeliauti, jei klaidą nebevadinsime klaida, o tik mažiau tiesa, ir kai blogio nebelaikysime blogiu, o tik mažesniu gėriu.

Versta iš Dici.org

www.fsspx.lt