Kun. Matthias Gaudron. Naujoji kard. Kasperio teologija

Ar galima leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti eucharistinę Ko...


Ar galima leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti eucharistinę Komuniją? Priešingai, nei skelbia Bažnyčios mokymas, kard. Kasperis mano, kad tai įmanoma tam tikromis sąlygomis. Kun. Matthias Gaudronas, Šv. Marijos instituto Šveicarijoje profesorius, parodo, kokiais sofistiniais argumentais yra pagrįstas šis tariamai sielovadinis pasiūlymas.

Pakviestas pasakyti kalbą kardinolų konsistorijai 2014 m. vasario 20 d., kard. Kasperis nepraleido progos pasiūlyti leisti išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti eucharistinę Komuniją ‒ bent jau tam tikromis sąlygomis. Savo kalboje jis gynė mūsų amžiui pritaikytos šeimų sielovados būtinybę.

Pats savaime šis kard. Kasperio pasiūlymas mūsų nenustebino. Jau 1993 m., būdamas Rotenburgo ir Štutgarto vyskupas, jis viename laiške, parašytame kartu su Mainco vyskupu Karlu Lehmannu ir Freiburgo arkivyskupu Oskaru Saieriu, mėgino pateisinti leidimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ priimti sakramentinę Komuniją, jeigu šie remiasi „atsakingu sąžinės sprendimu“. Bet tada Tikėjimo doktrinos kongregacija išreiškė kategorišką nepritarimą laiškui.

Labiausiai stebina tai, kad šį kartą kard. Kasperis sulaukė entuziastingo popiežiaus palaikymo. Šventasis Tėvas teigė perskaitęs kardinolo kalbą prieš miegą, bet „ne tam, kad užmigtų“, ir radęs joje „aiškią bei gilią teologiją“, kurią studijuoti reikią „klūpint“.

Savo kalboje kard. Kasperis tipiškai modernistiniu stiliumi sukuria dialektinį prieštaravimą tarp „viena vertus“ ir „kita vertus“, šitaip pasiekdamas trokštamą išvadą ir kartu nuramindamas savo sąžinę ortodoksijos regimybe:

Viena vertus, „negalima siūlyti sprendimo, kuris skirtųsi nuo Jėzaus žodžių arba jiems prieštarautų“. „Sakramentinės santuokos neišardomumas esąs neatskiriama Bažnyčios tikėjimo dalis.“

Antra vertus, dėl vaikų gerovės negalima išskirti civiliškai susituokusių porų, neapsunkindami jų „nauja nuodėme“. Juo labiau, kad kai kurie šią antrąją, civilinę, sąjungą laiko „dangaus dovana“.[1]

Pasak kardinolo, negalima rasti bendro sprendimo visiems atvejams, todėl kiekvieną individualią situaciją reikią tirti atskirai. Remdamasis konkrečiais faktais, jis išskiria tokius problemos aspektus:

1) „Daugelis ganytojų yra įsitikinę, kad daug bažnytinių santuokų nėra galiojančiai sudarytos.“[2]

Iš tiesų gali būti, kad daug bažnytinių santuokų yra negaliojančios. Tiesą sakant, tai liudija apie katastrofišką jaunavedžių rengimo programų padėtį. Pagal vieną autorių, jos „arba prilygsta biurokratiniam formalumui, arba būna pernelyg globėjiškos ir neinformatyvios“[3]. Tokiems atvejams yra skirti bažnytiniai tribunolai, kuriuose galima pradėti teisminį procesą dėl santuokos paskelbimo negaliojančia. Šie tribunolai nesiekia „katalikiškų skyrybų“, priešingai, juose tiriama, ar konkrečiu atveju santuoka buvo sudaryta galiojančiai.

2) Dėl vaikų, gimusių šiose civilinėse sąjungose gerovės, porai būna sunku išsiskirti.

Jeigu abi šalys pasiryžta gyventi visiškai skaisčiai, „kaip brolis ir sesuo“, ir nekelia papiktinimo pavojaus, jiems iš tiesų gali būti suteiktas leidimas priimti Šventąją Komuniją.[4]

3) Draudimas priimti sakramentus jų trokštantiems tikintiesiems verčia suabejoti Bažnyčios sakramentų pagrindu. Esą kam tada reikalinga Bažnyčia ir sakramentai?[5]

Šis argumentas yra tik niekingas sofizmas, nedarantis garbės katalikų teologui. Išsiskyrę ir antrą kartą „susituokę“ gyvena situacijoje, kuri yra priešinga Dievo valiai. Maža to, jie atsisako nutraukti šią būseną ir taip tampa nepajėgūs gauti Dievo atleidimą. Mat tam visada reikia atgailos ‒ būtinos sąlygos, nuo kurios kard. Kasperis ir stengiasi juos atleisti. Banko plėšikui neleidžiama pasilikti grobio, net jeigu jis atsėdi visą bausmę kalėjime.

Toliau kardinolas išvardija penkias sąlygas, kurios, jo nuomone, leistų išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ asmenims po „tam tikro pasirengimo laikotarpio“ gauti nuodėmių atleidimą, o po to priimti Šventąją Komuniją:

1) Jeigu jie gailisi dėl savo pirmosios santuokos iširimo;

2) Jeigu suvokia su pirmąja santuoka susijusias pareigas ir jeigu grįžimas į ją yra visiškai neįmanomas;

3) Jeigu jie, neužsitraukdami naujos kaltės, negali atsisakyti naujų pareigų, kurias gavo savo antrąja, civiline santuoka;

4) Jeigu jie stengiasi gyventi remdamiesi tikėjimu ir auklėja savo vaikus katalikiškai;

5) Jeigu jie iš sakramentų tikisi ypatingos jėgos, padėsiančios jiems gyventi dabartinėje situacijoje.[6]

Net griežtai išpildžius visas šias sąlygas ‒ o tai, greičiausiai, yra tik tuščia iliuzija turint galvoje dabartinę sielovados būklę ‒ Kasperio pasiūlymas leistų žmonėms, gyvenantiems svetimoterystėje ir neketinantiems nieko keisti, gauti savo nuodėmių atleidimą ir priimti eucharistinę Komuniją. Tokią praktiką galima būtų interpretuoti dvejopai: arba nuo šiol žmogui leidžiama priimti Komuniją esant sunkios nuodėmės būklėje, arba nesantuokiniai lytiniai santykiai nebelaikomi sunkia nuodėme.

Kardinolo Kasperio nuomonė, regis, linksta prie antros išvados. Viename interviu žurnalistui Andrea Tornielli (2014 m. rugsėjo 18 d.) jis pareiškė:

„Ar tam tikrais atvejais civilinėse santuokose negalime įžvelgti kai kurių sakramentinės santuokos elementų? Pavyzdžiui, ilgalaikių įsipareigojimų, tarpusavio meilės, rūpinimosi vienas kitu ir krikščioniško gyvenimo?“

Tai reiškia, kad gerose civilinėse santuokose ‒ ypač jeigu jas sudaro tikintys katalikai ‒ galima rasti kai kurių krikščioniškos sakramentinės santuokos elementų. Tiesa, jų negalima vertinti vienodai, tačiau civilinė sąjunga nėra savaime bloga ‒ ji tik mažiau gera! Iki šiol katalikai kalbėjo apie gerus ir blogus veiksmus, apie gyvenimą malonės būklėje arba nuodėmės būklėje. Dabar liko tik geri ir ne tokie geri veiksmai. Vienų žmonių gyvenimas visiškai išreiškia krikščionišką idealą, kitų ‒ tik dalinai!

Kardinolas Kasperis savo idėjas pagrindžia naująja Vatikano II Susirinkimo ekleziologija:

„Bažnyčios mokymas nėra uždara sistema. Vatikano II Susirinkimas moko, kad jis vystosi, tai reiškia, mes galime į jį pažvelgti giliau. Aš klausiu savęs, ar šiuo [šeimos sielovados] atveju įmanomas gilesnis supratimas, kokį mes matėme ekleziologijoje: nors Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus Bažnyčia, už institucinių Bažnyčios ribų galime rasti bažnytiškumo elementų.“

Prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčia mokė, kad nekatalikiškos krikščioniškos denominacijos nepriklauso tikrajai Bažnyčiai ir todėl nėra Jėzaus Kristaus Bažnyčios dalis. Frazė „subsistit in“ [liet. laikosi, yra] Susirinkimo dokumente „Lumen gentium“ (8) atvėrė galimybę pripažinti jas dalinėmis Kristaus Bažnyčios išraiškomis. Dabar teigiama, kad nekatalikiškos denominacijos, neturėdamos Katalikų Bažnyčios  pilnatvės, nėra tokios geros, bet nėra ir savaime blogos: jos neatsiskiria nuo Kristaus, bet nėra ir tobulai su Juo susivienijusios!

Kaip tik tai savo tarpiniame pranešime 2014 m. spalio 13 d. teigė Neeilinio vyskupų sinodo pagrindinis pranešėjas kardinolas Peteris Erdö:

„Reikšmingą hermeneutinį raktą galime rasti Vatikano II Susirinkimo mokyme. Nors Susirinkimas ir patvirtino, kad „vienatinė Kristaus Bažnyčia <...> laikosi Katalikų Bažnyčioje“, jis pripažįsta, kad „ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei.“ (Lumen gentium, 8.) Atsižvelgiant į tai pirmiausia reikia pabrėžti prigimtinės santuokos vertę ir pastovumą. Kai kurie klausia, ar sakramentinė santuokos pilnatvė neišskiria galimybės pripažinti tam tikrų pozityvių elementų netgi netobulose [gyvenimo kartu] formose, kurios randamos už šios santuokinės tikrovės, tačiau yra tvarkomos atsižvelgiant į ją. Vatikano II Susirinkimo suformuluotas mokymas apie bendrystės laipsnius patvirtina krikštytų asmenų dalyvavimo „Bažnyčios slėpinyje“ idėją. Laikydamasis to paties požiūrio, kurį galime pavadinti „apjungiančiu“, Susirinkimas leidžia vertinti pozityvius elementus, esančius kitose religijose ir kultūrose („Nostra Aetate“, 2), nepaisant jų ribotumo ir nepakankamumo („Redemptoris Missio“, 55).“[7]

Bet tai dar ne viskas. Netgi homoseksualiose sąjungose esą galima rasti „pozityvių elementų“, kaip pareiškė kard. Kasperis 2014 m. gegužės 22 d., gindamas referendumą dėl gėjų „santuokų“ įteisinimo Airijoje. Interviu vokiečių televizijai „ARD“ 2014 m. spalio 15 d. jis pakartojo, kad homoseksualų santuokose galima įžvelgti pozityvių elementų, net jei šias sąjungas Bažnyčia niekada nelaikė sektinu pavyzdžiu.

Šitaip Jėzus Kristus ir Jo Bažnyčia tampa dar vienu pasirenkamu produktu iš daugybės įvairių religijų ir gyvenimo būdų. Kaip ir visose religijose, kiekviename asmenyje ir kiekvienoje gyvensenoje galima įžvelgti kai ką gera, vadinasi, viskas šiame pasaulyje tampa keliu į išganymą.

Iš tikrųjų tas, kas įsitikino katalikų tikėjimo teisingumu, tačiau nenori prisijungti prie Katalikų Bažnyčios, nebus išgelbėtas. Tai patvirtina netgi Vatikano II Susirinkimas: „Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.“ (Lumen gentium, 14.) Todėl kitų religijų tikintieji gali būti išgelbėti tik tada, jei gyvena klaidoje ne dėl savo kaltės ir elgiasi taip, kaip liepia jų sąžinė. O tie, kurie sąmoningai nepaklūsta Dievo įsakymams, negyvena Dievo malonėje. Prigimtinės dorybės ir natūraliai geri veiksmai padaro jų gyvenimą ne tokį blogą, koks jis būtų, jeigu jie visiškai nusisuktų nuo tiesos ir meilės; vis dėlto jis nėra geras savaime!

Neįmanoma paneigti, kad kard. Kasperio kalbai būdingas tam tikras nuoseklumas ‒ Susirinkimo ekumenizmas tiesiog pritaikomas Bažnyčios moraliniam mokymui. Ji puikiai parodo, kur galima nukeliauti, jei klaidą nebevadinsime klaida, o tik mažiau tiesa, ir kai blogio nebelaikysime blogiu, o tik mažesniu gėriu.

Versta iš Dici.org

Susiję straipsniai

Straipsniai 7869710054527511192

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-20 12:10

    Visu pirma - keista kad publikuojamas SEKTOS straipsnis. Taip - fsspx arba Pijaus X kunigu brolija yra sektantine!!! ir yra atskirta nuo kataliku baznycios - joje nera jokiu legaliu kardinolu, vyskupu ir kunigu o visi jie eretikai.

    O antra. Tikrajai kataliku baznyciai reiktu priimti praktiskesni staciatikiu poziuri - jie buvo arciau zmoniu ilga laika ir neuzdejo bereikalingu sunkenybiu - ten skyrybpos leidziamos,,,. Kartais kataliku bazbycia atrodo kaip tie fariziejai Jezaus laikais - meta nastas ant tikinciuju, kuriu patys nenesa. Ka daryti musamai sadisto vyro zmonai, a?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Ka daryti musamai sadisto vyro zmonai, a?" - cha, įdomus bandymas prakišti demagogiją - bet nevykęs, nes jau pirmas straipsnio sakinys: "Ar galima leisti išsiskyrusiems ir ANTRĄ KARTĄ civiliškai SUSITUOKUSIEMS priimti eucharistinę Komuniją?" parodo, kad tai tėra demagogija. ;)
      O apskritai, esama situacija yra logiška liberastijos brovimosi į RKB pasekmė, kai vietoj "dura lex, sed lex" atsiranda "viskas yra reliatyvu - įskaitant moralę". Kažkiek primena mūsų liberastikų aiškinimus apie lenkų separatistus: girdi, jeigu jie vis tiek mūsų šalies įstatymų nesilaiko, tai kodėl tų įstatymų nepakeitus taip, kad jie, nekeisdami savo elgesio, jau nebebūtų įstatymo pažeidėjais - juk tada problema išsispręstų, ne? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-10-20 15:00

      "Ka daryti musamai sadisto vyro zmonai, a?" klausimas lieka neatsakytas. Mano pazystamas yra liuteronu pastorius, kuris vede buvisia katalike. Ja paliko vyras su mazu vaiku ir pabego...tai ka..jai dabar daryt - eiti keliais i baznytini teisma? Neatsakyti klausimai lieka neatsakytais.

      Panaikinti
    3. Anonimiškam 12.10, šaukusiam api sektantizmą.

      Klausyk, o kas Broliją paskelbė sekta, ar ne tie demagogai, kurie griauna Bažnyčią? Kas laikosi tikrojo Bažnyčios mokymo - Brolija ar modernistinė ir žydmasonių prilindusi Katalikų Bažnyčia? Ir tuomet atsakyk į klausimą pats sau: kas yra sektantai - Brolija ar tu pats?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2015-10-21 06:51

      Brolija pati save atskyrė nuo bažnyčios kada Lefebras įšventino vyskupus be popiežiaus pritarimo - Lefebras nebuvo išrinktas į popiežius - jis buvo niekingas arogantiškas antipopiežius.

      Jeigu jau grįžti į radicija - tai gal reikėtų pradėti mišias laikyti aramėjiškai:). Bučiau už tai - nes Jėzus ta kalba kalbėjo. O lotynų kalba - kuo ji nusipelnė būti išskirtine? ...o tradicionalistai teul prisimena popiežius Borgijas...jų laiku buvo viskas labai radiciska...net ir paleistuvystes tarp kunigu.

      Panaikinti
    5. Na, broleli, ilgas dar bus tavo kelias į "radiciją" (ko tavo kompas švepluoja?). Kai imsi gaudytis, kas ir kaip, dėkosi Dievui, kad Jis per stebuklą mums dar išlaiko tuos "sektantus". O apie lotynų ir kitų sakralinių kalbų (iki II VS jų būta gal net koks 10) vartojimą irgi niekur neradau išsamiau parašyta, išskyrus fsspxų tinklalapy: http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=583&Itemid=65. Paskaityk, įdomiai ir tiksliai parašyta.

      Kodėl arkiv. Lefebvre'as įšventino, irgi pats ieškok, kol suprasi. Pritariu tau, kad tai labai sunku. Bet nejau pats priimi modernistų lopšines ir kitas "pažangybes"?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-20 14:58

    "Ka daryti musamai sadisto vyro zmonai, a?"

    Šiaip jau tokiomis sąlygomis Bažnyčia nedraudžia gyventi atskirai ar žmonai kur nors pabėgti, jei kyla grėsmė jos ar vaikų gyvybei/sveikatai. Tačiau santuoka yra sakramentas, o sakramentas yra antgamtinis ir todėl net teoriškai negali būti nutrauktas (nebent iš karto jis buvo negaliojantis, t.y. niekada neįsigaliojęs). Todėl visokie siūlymai pripažinti antrą kartą "susituokusių" žmonių gyvenimą yra demagogija, nes antra santuoka apskritai nėra įmanoma, kadangi neįmanoma nutraukti sakramento, t.y. išsiskirti. Jei neįmanomos skyrybos, tai neįmanomos ir antros vedybos. O jei neįmanomos antros vedybos, tai antrą kartą civiliškai susituokę svetimoteriauja.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-20 15:03

      Vacia tai demagoija...

      Panaikinti
    2. Pons "Anonimiškas", panašu, nepastebėjo (ar tyčia pražiūrėjo) ne tik pirmąjį straipsnio sakinį, bet ir paslaugiai mano pateiktą jo pakartojimą su paryškintomis vietomis, aiškiai parodančiomis, kodėl tas klausimas yra demagogiškas. Aš nesu artimas religijai, todėl šioje situacijoje vadovaujuosi grynai loginiu mąstymu, kuris sako, kad straipsnis yra ne apie skyrybas, o apie antrąją santuoką. Kitaip tariant, niekas skriaudžiamos moters nesmerks, jei ji nuspręs negyventi kartu su skriaudiku, bet nauja partnerystė - visai atskira situacija. Tai reiškia, kad komentatorius "Anonimiškas", sulygindamas situacijas "išsiskyriau, nes mane mušė" ir "susiradau kitą vyrą, nes mane mušė", elgiasi, švelniai tariant, nesąžiningai. ;)

      Panaikinti
  3. Anonimiškam 15.00

    Dievui nėra neišsprendžiamų klausimų, o čia, į klausimą apie sadisto žmoną, reikia atsakyti remiantis paprasta ir sveika tikėjimo logika: kadangi buvusi katalikė išdavė savo tikėjimą, tai ar ne pats Dievas jai rodo, kur reikia grįžti?
    Nors pagalvojus, tai labai dar neaišku, kas kaltesnis: ar toji moteriškė, ar Bažnyčia, per daug atleidusi vadžias ir užsimerkusi prieš protestantiškų bendruomenių ar kitų religijų klaidatikystes. Katalikai visur ėmė matyti "brolystę", "bendrystę" ir visokias kitokias patogias -ystes, o Dievą pastūmė į šalį, kad jiems netrukdytų "draugauti". A?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-21 07:01

      Kalikų bažnyčia - ne Dievas - ji jo nepastūmė. Tai bažnyčia, tokia kokia yra dabar, parodė jai nugarą.
      Jėzaus žodžiai :
      Mt 19,8-9
      Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.9 Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,-jei ne dėl ištvirkavimo,-ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.

      Kaskodel staciatikiai, kurie yra archaiskesni uz katalikus, del sios eilutes leidzia skyrybas, o katalikai ignoruoja šiuos Jėzaus žodžius ir užsiima demagogija.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-10-21 11:05

      Man visai nerūpi kodėl kažką daro stačiatikiai, arba kodėl homoseksualus tuokia kiti save krikščioniais vadinantys. Žiūrėkime ir rūpinkimės savo "daržu". Atsiverčiame RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. Mt 19 -
      4 Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį
      5 ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.
      6 Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. KĄ DIEVAS SUJUNGĖ, ŽMOGUS TENEPERSKIRIA“.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-10-21 11:44

    Kaskodel praledai 8-9 eilutes. Nepatogios?:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-21 13:13

      ... na Jūs irgi kažkaip praleidot kad ir 6 eilutę ... :) MT19 8 eilutėje Jėzus užsimena kad kažkokia galimybė tarsi buvo, tačiau prieštarauja - "pradžioje taip nebuvo". Kodėl aš priimu tai kaip prieštaravimą, nes 9 eilutėje jo mintis išskleidžiama. Kas atsisako savo žmonos ar kas pradeda gyventi su svetima žmona - svetimauja. Išskyrus "jei ne dėl ištvirkavimo". Bet ponas oponente neskubėkite džiaugtis. Ištvirkavimo sąvoka Biblijoje priklausomai nuo epizodų visada artėja link svetimavimo. O svetimavimas baudžiamas Įst 22 22 „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio." citatos pabaiga. Taigi Biblijoje ištvirkavimu pagrįstos Skyrybos gresė šermenimis. Anonimiškas (2015-10-21 11:44) jūs dar vis geidžiate skyrybų įteisinimo remiantis Biblija ir Mt 19,9 ? :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item