Julius Šalkauskas. Apie Vytauto Sinicos straipsnį „Ateityje“

Su dideliu įdomumu perskaičiau Vytauto Sinicos straipsnį „Pasirinkimas – dėtis prie tikėjimo naikintojų arba priešintis“ . Straipsnis y...

Su dideliu įdomumu perskaičiau Vytauto Sinicos straipsnį „Pasirinkimas – dėtis prie tikėjimo naikintojų arba priešintis“. Straipsnis yra aktualus. Labai vertinga visa jame pateikta medžiaga ir jos interpretavimas. Straipsnyje pristatyta  San Francisko arkivyskupo Salvatores Cordilione asmenybė ir jo veikla, įveikiant Vakarų pasaulio ir „liberaliųjų katalikų“ peršamą iškreiptą ir krikščionybės principams bei visuotinei gamtos tvarkai prieštaraujantį požiūrį į tradicinę santuoką, gyvybę ir seksualines mažumas. Nežiūrint visų puolimų, provokacijų ir šmeižto, arkivysk. S. Cordilione apgynė krikščioniškus principus ir įpareigojo savo diecezijos kunigus ir katalikiškų mokyklų mokytojus griežtai jų laikytis.  

Arkivysk. S. Cordilione yra puikus pavyzdys mūsų dvasiškiams ir jų vadovams, vengiantiems aštriai ir tiesiai pasisakyti prieš visuomenėje plintančias ES propaguojamas ar kitas moralines blogybes, jas įvardijant kaip nuodėmes. Kaip dabar Lietuvoje trūksta vyskupo M. Valančios dvasios, gebėjusio savo įtaiga ir tiesiu žodžiu pakeisti Lietuvos kaimo žalingus įpročius!

Aptariamos V. Sinicos straipsnio dvi vietos – straipsnio pavadinimas ir jo pabaigos paskutinė pastraipa – suteikia progą išsamesnei diskusijai. Abiem atvejais keliama kategoriška alternatyva – susitaikyti  t.y. „pačiam dėtis prie tikėjimo naikintojų“ arba „gintis ir kovoti už tikėjimo ir Bažnyčios laisvę“. Kol kas šios alternatyvos kategoriškumas nėra pagrįstas. Abejoms šios alternatyvos pusėms egzistuoja autoriaus minėta „komforto zona“, leidžianti aktyviai nepalaikyti nei vienos nei kitos alternatyvos pusės („komforto“ terminas čia nevisai tinka). Deja, didžioji mūsų visuomenės dalis, nors ir nepritaria ES propaguojamam į išsigimimą vedančiam gyvenimo būdui ir įstatymais bandomam įteisinti lytiniam elgesiui, stengiasi apeiti šį klausimą tylomis. Tai dažnai yra apraiška abejingumo, kuriuo nusikalsta ir didelė dalis dvasiškių bei formaliai tikinčiųjų. Straipsnio autorius teisingai pažymi, kad nepritariantiems šioms „naujovėms“ komforto zona siaurėja ir siaurės. Todėl ateis laikas, kai, nenusižengiant savo sąžinei, kiekvienam teks tiesiai pareikšti savo nusistatymą. Matyt vyskupams ir kunigams-klebonams bei mokyklų mokytojams tas laikas jau yra atėjęs. Arkivysk. S. Cordilione jiems yra idealus pavyzdys. Kiti gal dar gali tylėti, kol nėra verčiami šias „naujoves“ propaguoti ar joms pritarti. Tokiu atveju neišvengiamai reikia šį reikalavimą boikotuoti ar tiesiogiai jam pasipriešinti. Pirmosios alternatyvos dalies šalininkams tylėti galimybės yra daug platesnės, nes sąžinės įpareigojimus jie yra jau praradę ir tylėjimu gali maskuotis. 

Vytautas Sinica yra stebėtinai produktyvus autorius politinėje ir pasaulėžiūrinėje publicistikoje. Turbūt nėra Lietuvos politinių ar visuomenės vertybinių problemų, į kurias Vytautas neatsilieptų gerai argumentuotais ir taisyklinga kalba parašytais straipsniais. Beveik su visų jų teiginiais galiu besąlygiškai sutikti ir jiems pritarti. 

Kadangi Vytautas gimė ir augo jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tai jam neteko patirti mąstančios ir apsisprendusios asmenybės kritiškos situacijos sovietų okupuotoje Lietuvoje. Kildavo daugiau ir sudėtingesnių alternatyvų. Tiesioginis kolaboravimas su okupantu ar jo tikslus vykdžiusiais tautiečiais tokiai asmenybei buvo besąlygiškai atmestinas. Bet savo  pažiūras ir nusistatymą okupanto ir jo politikos atžvilgiu turėjai slėpti ir pagal galimybes vengti bet kokio pataikavimo esamam režimui. Stodamas į aukštąją mokyklą ir joje studijuodamas, ar dirbdamas kokį atsakingesnį darbą, buvai priverstas tylomis, sukąstais dantimis, daryti kompromisus su esamu režimu. Studijuojant turėjai laikyti „mokslinio komunizmo“ egzaminus ir dalyvauti šio „mokslo“ seminaruose, t.y. priverstinai meluoti kalbėdamas prieš savo įsitikinimus. Čia alternatyva buvo tokia – arba išoriškai lyg ir susitaikyti su tokia padėtimi ir toliau studijuoti ar dirbti; arba atvirai priešintis – eiti į partizanus ir kovoti su okupantais ar įsijungti į atvirą kultūrinį priešinimąsi. Tai reikštų leisti slaptą rezistencinę spaudą, organizuoti slaptas organizacijas ugdant patriotizmą ir idealistinę bei religinę pasaulėžiūrą. Stalino laikais kiekvienas toks bandymas asmeniui grėsė kalėjimu ar lageriu, kas neretai baigdavosi mirtimi, o jo šeimai – tremtimi į  Sibirą. Mano tikslas buvo siekti mokslo ir visko, kas pasaulėvaizdžiui ir pasaulėžiūrai iš jo seka. Todėl universitete minėti kompromisai buvo neišvengiami, tuo pat metu jaučiant gėdą ir kaltę prieš tuos savo bendraamžius, kurie aukodami gyvybes kovėsi su okupantu ar atvirai reiškėsi nelegaliose organizacijose ir jų spaudoje. Mirus Stalinui ir ypač po „chruščiovinio atlydžio“ okupacinis režimas iš esmės nepasikeitė, nors kiek sušvelnėjo. Atsirado galimybė kurtis pusiau legalioms organizacijoms, tokioms kaip kraštotyrinis sąjūdis „Ramuva“, „Žygeiviai“, folkloriniai ansambliai, kompleksinės kraštotyrinės ekspedicijos, dainos, klubai ir t.t. Aš, jau baigęs universitetą, su entuziazmu tenai dalyvavau. Pradžioje režimas visa tai toleravo, nes, matyt, tikėjosi, kad tai bus atsvara religiniams judėjimams. Jie taip pat buvo populiarūs ir greitai plėtėsi. Vėliau atsirado leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kuri tuoj pat buvo saugumo pradėta persekioti. Nors ji pareikalavo nemaža aukų, okupantui taip ir nepavyko jos užgniaužti. Aš, kadangi jau anksčiau individualiai rinkau tautosaką, tai greit aktyviai, ir visai nesislėpdamas, įsijungiau į kraštotyrinį judėjimą – ekspedicijas ir „Ramuvą“, bendradarbiavau su „Žygeiviais“. Pradžioje veikėme visai laisvai, bet vėliau, kai kraštotyra tapo masine ir atvirai patriotiška, ją pradėta varžyti, o vėliau ir tiesiog persekioti. 1971 m. uždrausta „Ramuva“. Sukurpta vadinama „kraštotyrininkų byla“. Ne vienas ramuvietis buvo tardomas, o keli nuteisti ir išsiųsti į Mordovijos lagerius. Bet kraštotyrinis darbas vis vien tęsėsi ir Rasos šventės (Joninės) ypač Kernavėje tapo masiškos. Tai labai erzino saugumą, kuris tiesiogiai bandė jas sutrukdyti, bet iš to nieko neišėjo. Tai buvo ryški tautinio-kultūrinio pasipriešinimo dalis, trukusi iki pat Sąjūdžio susikūrimo. 

Dabar mums brukama Europos Sąjungos ideologija turi daug bendro su sovietine. Ji taip pat persekioja tautiškumą, visas patriotizmo  apraiškas, tradicinę šeimą bei santuoką. Toleruojamas gyvenimas be santuokos susidėjus, palaikomas homoseksualizmas ir jo propaganda viešomis demonstracijomis ar net auklėjant vaikus (genderizmas). Šiuo atžvilgiu ES tendencijos savo amoralumu ir cinizmu net pralenkė sovietinių okupantų peršamas komunistines „vertybes“. ES suinteresuota panaikinti visas tautines ir moralines vertybes siekiant išugdyti tik vartotoją, kuris viską pirkdamas skatintų besaikę gamybos ir vartojimo plėtrą, tuo didindamas valdančių oligarchų pelnus. Toms tendencijoms turime besąlygiškai daugiau ar mažiau viešai priešintis, nes tai veda į mūsų tautos ir valstybės sunaikinimą, o vėliau – ir į pačios ES žlugimą. Geriausias to pasipriešinimo kelias yra puoselėti autentiškas moralines ir tautines vertybes. Šis pasipriešinimas eina lygiagrečiai su tikėjimo palaikymu, nes propaguojamas amoralumas tiesiogiai yra nukreiptas prieš krikščionybę ir Bažnyčią.

Taigi Vytauto Sinicos straipsnio teiginiams visiškai pritariu, kiek bandydamas  papildyti ten išsakytos alternatyvos kategoriškumą, iliustruodamas tai analogija su situacija sovietinės okupacijos metais. 

„Ateitis, 2015 m. Nr.7


Susiję

Julius Šalkauskas 2699126709041819011
item