Jonas Burokas. Lituanistika tarp valstybinės kalbos gynėjų ir tvirkintojų

Ne vienerius metus kartu su lituanistais bei istorikais teko rengti piketus, mitingus, susitikimu...

Ne vienerius metus kartu su lituanistais bei istorikais teko rengti piketus, mitingus, susitikimus su Seimo nariais, bandant pastariesiems paaiškinti akivaizdų faktą, kad nevalia neigti Konstitucijoje įtvirtinto valstybinės kalbos statuso ir iš jo kylančių reikalavimų. Konstitucija reikalauja, kad asmenvardžiai visų Lietuvos piliečių pasuose ir vietovių pavadinimai visose Lietuvos savivaldybėse būtų rašomi tik valstybine kalba. Šių metų Seimo pavasario sesijos paskutinę dieną buvo svarstomi Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės bei alternatyvus 11 Seimo narių iš skirtingų frakcijų projektai dėl vardų ir pavardžių rašymo tvarkos asmens tapatybės dokumentuose. LSDP atstovai siūlo leisti rašyti pasuose kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos, o alternatyvus projektas – Konstitucijai neprieštaraujantį „latvišką“ variantą, kai pagrindiniame paso puslapyje rašoma tik valstybine kalba, o papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje leidžiama norint įsirašyti vardą ir pavardę kita norima kalba. 

Pastarasis variantas, nors suderinamas su Konstitucija, tarptautine teise, visuomenės nuostatomis ir elementaria pagarba valstybinei kalbai, buvo užblokuotas Teisės ir teisėtvarkos komitete vieno balso persvara 5:4, sprendimą nulėmus Juliaus Sabatausko kaip komiteto pirmininko antrajam balsui. Tačiau galutinis sprendimas dėl vardų ir pavardžių rašymo pasuose buvo atidėtas rudens sesijai. Seimo valdantieji su dalies opozicinių jėgų parama aiškiai linksta priimti G.Kirkilo ir I.Šiaulienės projektą, pagal kurio skirtingus variantus lietuvių kalbos abėcėlė būtų papildyta arba trimis naujomis raidėmis „w, q, x“ arba visa daugiau nei 150 lotyniško pagrindo rašmenų įvairove. 

Nepritardama tokiam antikonstituciniam ir trumparegiškam žingsniui, susibūrė iniciatyvinė grupė „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“. Nematydama kitų būdų išsaugoti lietuvių kalbos valstybinį statusą, TALKA kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir iki lapkričio 4 d. įsipareigojo surinkti 50 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, kad Seime privaloma tvarka būtų svarstomas aptartasis „latviškas“ įstatymo projektas, o visuomenėje ir dvišaliuose santykiuose su Lenkija būtų galima pagaliau padėti tašką nesibaigiantiems ir tik Rusijai naudingiems nesutarimams.

Įžymus pasaulinio garso mokslininkas ir akademikas Zigmas Zinkevičius, matydamas nepaliaujamas pastangas įteisinti asmenvardžių rašybą pasuose nevalstybine kalba, kreipėsi į J. Bernatonį ir priminė jam apie pasekmes, kurios neišvengiamos priėmus tokį sprendimą. Z. Zinkevičius, kaip lietuvių kalbos žinovas, pabrėžė, kad beveik jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia paso įrašų nevalstybine kalba, kad Europos Žmogaus teisių teismas jau ne sykį išaiškino, jog rašyti vardus ir pavardes tik valstybine kalba yra šalių vidaus reikalas. Tai patvirtino ir Lietuvos Konstitucinis Teismas. Z. Zinkevičius tai apibūdino ir savo straipsnyje „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis - nesąmonė“.

Žinoma, tokie socialdemokratų siūlymai ypač nepriimtini Lietuvai, kurios piliečiai per ilgaamžę istoriją, carinę okupaciją, Vilniaus krašto užgrobimą nukentėjo taip, kad lietuvių kalba buvo atsidūrusi ties išnykimo riba. Turbūt nereikia priminti, kaip per lenkmetį buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, parsekiojami mokytojai, lenkinamos pavardės, klebonų valia tą ypač darant ant mirusių lietuvių antkapių, kuriuos LLRA ir Kirkilo šalininkai šiandien begėdiškai pasitelkia kaip tariamą įrodymą, jog „lenkai čia gyveno nuo seno, o jų pavardes leidome rašyti lenkų kalba“. Tai lietuviškai užsirašyti lietuviams nebuvo leidžiama.

Lituanistų mokslininkų tyrimais nustatyta, kad 80 proc. piliečių okupuotame Vilniaus krašte pavardės yra lietuviškos kilmės. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Paimkime asmenvardį, kuriam pradžią davė žodis „vilkas“. Jo sūnų lietuviai vadino Vilkaičiu. Toks iš „vilko“ kilęs pavadinimas išliko dabartinėse lenkiškai kalbančių žmonių pavardėse - Vilkoit, Vilkoic, Vilkanec, Vilkel, Vilkiš. Kadangi gerą dešimtmetį teko dirbti Vilniaus rajone, man ir ne specialistui buvo aišku, kad mano bendradarbių pavardės yra lietuviškos kilmės - Jurgelenec, Juodagalvis, Labut, Labul, Šileiko, Valeiko, Žeimo. Ir dabar vilkti ant tokių nutautintų pavardžių naują rūbą - raides w, x, q - būtų ne kas kita kaip sąmoningas siekis dar labiau nutautinti Vilniaus kraštą, galutinai valstybės vardu įteisinti okupacijos padarinius. Bijau, kad būtent toks ir yra pagrindinis G. Kirkilo, I. Šiaulienės, Lenkijos radikalų ir tamoševskininkų siekis bei senos autonomininkų svajonės išpildymas.

Durdami į nugarą tiek valstybinei lietuvių kalbai, tiek ir pačiai kalbininkų bendruomenei, prie LLRA šalininkų netikėtai ir neviešai prisijungė ir Vilniaus universiteto filologijos ir lituanistikos fakulteto vadovai. Vilniaus karininkų ramovėje rugsėjo 30 dieną vyko nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinės tarybos, kurią vienija 27 organizacijos, posėdis. Dienotvarkėje buvo numatytas susitikimas su KAM ministru Juozu Oleku, kiti svarbūs klausimai. Netikėtai į ją įtrauktas ir susitikimas su VU filologijos katedros dekanu Antanu Smetona ir lituanistikos  katedros vedėju Vytautu Kardeliu. Jų mintys nukrypo socialdemokratų varianto palaikymo link.

Pirmiausia A.Smetona sukritikavo piliečių iniciatyvą „Talka už valstybinę kalbą“ ir visus daugiau nei 150 talką remiantį viešą laišką pasirašiusius inteligentus bei rezistentus, tarp jų ir daug labiau už patį A.Smetoną nusipelniusius akademikus kalbininkus. Tada tema nukrypo į atvykusių į Lietuvą užsieniečių problemas, esą dėl to ir reikia įvesti papildomas raides, nes pasuose negalėsime autentiškai įrašyti jų pavardžių, prasidės Lietuvai nuostolingi teismai. Pulkininkas leitenantas Mindaugas Žibas paklausė, o kaip bus su mūsų piliečiais išvykusiais į Vokietiją, JAV, kaip jų pasuose bus įrašomos ž, š, č raidės – „rašys Zibas ar Žibas?“. Be abejo lietuvių kalbos „korifėjai“ supranta, kad dokumentuose pariteto nebus, save gerbiančios valstybės atvykėlių pasuose išlygų nedaro ir rašo jų vardus valstybine kalba. Jokio atsakymo į šį paprastą klausimą su LLRA kolaboruojantys kalbininkai negalėjo pateikti.

Taigi greta lietuvių kalbos tvirkintojų J.Bernatonio, L.Linkevičiaus, R. Šimašiaus, atsiranda studentus auklėjantys aukščiausio rango pedagogai, kurie ne tik negina lietuvių kalbos išlikimo intereso, bet ir aktyviai agituoja griauti nusistovėjusią raidyno vartojimo tvarką. 

Galima neabejoti, kad jų „netikėtas“ atvykimas į karininkų ramovę dėstyti propagandinių teiginių buvo susietas  su tuo, kad Koordinacinės tarybos organizacijos yra paėmusios per 100 TALKOS parašų rinkimo lapų, taigi įsipareigoja surinkti iki 7000 parašų. Jų niekingas siekis buvo sužlugdyti visuomeninę akciją, už akių ieškant būdų kaip paveikti patriotiškai nusiteikusius piliečius. 

Koordinacinės tarybos nariai nėra lengvai kvailinami. Išgyvenusieji sovietmečio propagandą, girdėję komunistams tarnaujančių „mokslininkų“ demagogijas okupacijos metais, laisvės kovotojai, savanoriai ir kitų su krašto apsauga susijusių organizacijų nariai yra pakankamai atsparūs panašioms provokacijoms. Kiekvienam, patyrusiam sovietinės melo sistemos veikimą, aišku, kad net ir kalbos mokslo srityje yra tikri mokslininkai, turintys profesinę ir pilietinę savigarbą, ir kiti, pasiruošę vykdyti bet kurios valdžios nurodymus ir politikuoti nepaisydami aiškių savojo mokslo teiginių ir faktų apie kalbos vartojimo istoriją Lietuvoje ir esamą vyraujančią praktiką demokratinėse valstybėse, į kurias lygiuojamės. 

Tačiau kiek atsparūs A.Smetonos ir kitų agitatorių klaidinimams yra Vilniaus universiteto studentai, kurie dažnai po mokyklos į universiteto suolą sėda nekritiškai vertindami savo profesorių politiškai angažuotus pasisakymus? Neramina tai, kokia antivalstybine, nes atvirai Konstitucijai prieštaraujančia, veikla užsiima VU filologijos fakulteto administracijos vadovybė, kokios nuostatos ir santykis su kalba bei valstybe yra ugdomos šio fakulteto studentams. 

Valstybinės kalbos statuso ir neiškraipytos abėcėlė išsaugojimas yra ne atskirų partijų, o visų Lietuvos piliečių reikalas, pilietinė ir moralinė pareiga. Visiškai teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakydama, jog nevalia kalbos paversti politinių sandorių įkaite. Būtent tai nori padaryti G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektui pritariantys politikai ir, deja, kai kurie mokslininkai, visiškai nesirūpinantys, kokias pasekmes tai atneš po jų gyvensiančioms lietuvių kartoms.

Susiję straipsniai

Kalbos politika 1491082002688058578

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item