Dovilas Petkus. Tarp Kremliaus ir terorizmo

Jungtinės Valstijos nebevaldo pasaulio. Bent jau tai savo kalbomis bando pademonstruoti Vladimiras Putinas, teigdamas, jog su Amerika ar...


Jungtinės Valstijos nebevaldo pasaulio. Bent jau tai savo kalbomis bando pademonstruoti Vladimiras Putinas, teigdamas, jog su Amerika ar be jos Rusija rems Sirijos kovinius veiksmus, nukreiptus prieš Islamo valstybę.

JAV, kurios administracija jau kelintus metus iš eilės vangiai reaguoja į situacijas tiek Ukrainoje, tiek Artimuosiuose Rytuose, vėl atsiduria viso labo į kitų valstybių veiksmus reaguojančios, bet ne lyderiaujančios žaidėjos vaidmenyje. Prieš keturiolika metų, prasidėjus karui su pasauliniu terorizmu, niekam nekildavo net abejonių, jog pasaulio policininko vaidmenį atliekančios Jungtinės Valstijos yra vienintelė jėga, galinti prisiimti lyderystę kovoje su islamo fundamentalizmu. Rusija, vykdydama karinius antskrydžius Sirijoje, užsienio reikalų vadovui Sergejui Lavrovui teigiant, jog tokios operacijos gali būti ir kur kas gausesnės, bando įrodyti, jog šioje kovoje ilgą laiką dominavę amerikiečiai – jau nebe vieni.

Nors iš pradžių tokie Rusijos žingsniai Vašingtono buvo sutikti kritiškai ir įvardinti kaip žibalo pylimas į konflikto zoną, dabar JAV tonas atrodo pastebimai sušvelnėjęs. Jungtinės Valstijos neatmeta V. Putino pasiūlymo burti koaliciją, kovose su ISIS, o Vakarų žiniasklaidoje jau pasirodė teiginiai, kad karas Ukrainoje esąs labai „kontraversiškas“. Dar prieš keletą mėnesių ignoravę Rusijos Federacijos vadovus oficialių susitikimų metu, dabar Vakarų lyderiai yra nusiteikę ištiesti rankas.

Tikėtina, kad JAV delsimą lemia keletas faktorių. Visų pirma, dabartinis JAV prezidentas yra nusiteikęs išvengti bet kokio karinių veiksmų eskalavimo ar papildomo pajėgų siuntimo į Artimuosius Rytus. Taikos Nobelio laureatas Barackas Obama, matyt, yra linkęs pateisinti savo trofėjų, net jei islamo ekstremistų veiksmai šiame regione taptų visiškai nekontroliuojami. Negana to, prieš dvejus metus, pasmerkusios Sirijos diktatoriaus B. al–Assado režimą, kaip galimai panaudojusį cheminį ginklą prieš savo piliečius, JAV savo pačių ginkluote rėmė sukilėlius, kurių pagrindu, neoficialiais duomenimis, ir susikūrė dabartinė islamo fundamentalistų grupuotė – Islamo valstybė.

Vėlesni bandymai išspręsti šią klaidą ir sutramdyti ISIS pavojų remiant kurdus taip pat buvo nesėkmingi, mat paaiškėjo, kad kurdų karine sėkme nėra suinteresuota kita NATO organizacijos narė – Turkija. Artimuosiuose Rytuose amerikiečiai atrodo pakliuvę į aklavietę ir netekę nei vieno galimo sąjungininko kovoje su vis gausėjančiomis ISIS gretomis. Antra – artėja rinkimai. Panašu, jog amerikiečiai yra nusiteikę nieko nevykdyti, kol bus išrinktas naujasis JAV prezidentas, kuriam ir atitektų atsakomybė už naujausias pasaulio grėsmes, tačiau iki rinkimų dar daugiau nei metai, o ISIS vyrukai stabtelėti tikrai neketina.

Nors dažnai atrodo, jog Islamo fundamentalistai – tolima, mūsų neliečianti grėsmė, tokios mintys gali greitai išgaruoti pažvelgus į islamo kovotojų pasiekimus Sirijoje ir Šiaurės Irake. Jau dabar Islamo valstybė kontroliuoja teritoriją, kurioje gyvena per 8 milijonus gyventojų. Šiuo metu ISIS jau turi per 40 000 tūkst. kovotojų, kurių užduotis neapsiriboja tik arabų šalių kontrole. Grupuotė puoselėja vizijas apie visišką Vakarų civilizacijos sunaikinimą. Internete tiesiog knibžda filmuotos medžiagos iš ISIS stovyklų, kur jie rengia apmokymus savo nariams, teigia juos infiltruosią į Vakarų šalis ir taip paskandinsią „kraujo tvane“ visus vakariečius. Ignoruodami grėsmes Sirijoje ir Šiaurės Irake, labai greitai galime leisti kovoms persikelti į mūsų pačių kiemus.

Tokią realybę puikiai suvokia ir Rusija, kurios tikslas yra ne tik pažeminti Jungtines Valstijas tarptautinėje arenoje. Šalyje, kur iš 140 mln. gyventojų daugiau nei kelios dešimtys milijonų yra musulmonai, tik laiko klausimas, kada fundamentalistinės idėjos atsiris ir iki Rusijos Federacijos. Neoficialiais duomenimis, jau dabar iš Rusijos išvyko ir prie Islamo Valstybės prisijungė per 2 tūkst. kovotojų. Natūralu, jog nemaža dalis Rusijos gyventojų, kurie prisijungia prie islamo fundamentalistų, kelia didelę grėsmę pačios Rusijos saugumui. Parama Asadui yra ne tik savo įvaizdžio gelbėjimas, smunkančios ekonomikos akivaizdoje, bet ir akivaizdaus terorizmo pavojaus įvertinimas.

Kol Europa sprendžia ne pabėgėlių ir migrantų antplūdžio priežastis, o tik kaunasi su to pasekmėmis, kol amerikiečiai užsiima savo vidaus politikos reikalais, Rusija bando bent sukurti iliuziją, jog ir su gerokai menkesnėmis karinėmis jėgomis jie yra pajėgūs spręsti tokias problemas kaip pasaulinis terorizmas. Rusija turi pajėgų sąjungininką Sirijoje, pastebimai pagerėję santykiai ir su Iranu. Dėl šių aplinkybių vis labiau pradeda atrodyti, jog daugiau nei dešimtmetį arabų kraštuose kaip savo smėlio dėžėje šeimininkavę amerikiečiai vis labiau užleidžia savo pozicijas.

Galime net nesistebėti, jog iš JAV pasaulio policininkės vaidmenį bandantys perimti rusai jau artimiausiu metu susilauks šlovinančių balsų kitose Europos šalyse. Putino režimą palaikančios euroskeptikų partijos nepraleis progos pažymėti, jog JAV tylint, o Vokietijai dorojantis tik su karo Irake ir Sirijoje rezultatais, Rusija buvo ta, kuri nusprendė reikalo imtis iš esmės. Rusijos valdžios iniciatyva kurti anti-ISIS koaliciją daug kam kelia susižavėjimą jau ne tik Rusijoje, tačiau ir Vakarų Europoje. Kovos su ISIS sėkmės atveju ne kas kitas, o Rusija su V. Putinu priešakyje prisiimtų Europos gelbėtojos nuo terorizmo, pabėgėlių ir migrantų vaidmenį.

Norėdama susigrąžinti savo įtaką regione ir įvaizdį Europoje, JAV privalo veikti ir daryti tą jau dabar. Amerikiečiai privalo panaikinti ISIS grėsmę jų pačių teritorijoje ir paskatinti įsitraukti Vakarų partnerius, kol terorizmo geografija neišplito po visą pasaulį. Priešingu atveju džihadas vėl gali atkeliauti į Niujorką, o Artimuosiuose Rytuose bei Europoje išaugusius meškutės nagus apkarpyti gali būti per vėlu.

Putinas šią situaciją skaito puikiai ir daro savalaikius ėjimus. Tikėtinas prieš Islamo valstybę pradėtų veiksmų pozityvus vertinimas, ypač Vakarų Europoje, bus Putino komunikacinė ir informacinė pergalė. Tai, ko gero, ir tikrasis NATO pralaimėjimas šioje situacijoje. Kol kas B. Obama nesiūlo jokios perspektyvios alternatyvos Rusijos veiksmams ir apsiriboja Rusijos antskrydžius smerkiančiais pranešimais iš Pentagono. Ne veltui „Wall Street Journal“ šią savaitę pažymėjo, kad Putinas turi tris kozirius dabartiniame geopolitiniame lošime – tankus Ukrainoje, naikintuvus Sirijoje ir neryžtingąjį Baracką Obamą Baltuosiuose Rūmuose.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 580593636688123342

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-07 20:48

    Pasigedau tiek nuorodų į faktus ar skaičius patvirtinančius šaltinius, tiek pilno problemos išnagrinėjimo. Straipsnis vienpusiškas ir tik imituoja visavertę analizę. Iš esmės straipsnis Rusijos vidaus vartojimo rinkai ir nelabai kritiškiems kaimyninių šalių skaitytojams, gaila kad toks straipsnis atsidūrė čia,

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na taip, kai straipsnius rašo prorusiški ar proamerikoniški piliečiai - jie tai faktų ir skaičių turi sočiai.. Ir dar nesupratau Tamstos pastebėjimo,- į kurią pusę tas vienpusiškumas,- negi į Rusijos? - Kažkaip nepastebėjau nė vieno pagyrimo Kremliui, tik pastebėjimus, kad Putinas aktyviau siekia savo tikslų nei Obama.

      Panaikinti
  2. Jeigu amerikonai neištėkš "kiaulės iš bažnyčios" (t.y. juodo barako ir visos raudonos jo šutvės iš baltų rūmų) - paskęs išmatose. Rusų įsikišimas nieko neišspręs, o tik dar pagilins krizę (o tuo pačiu ir nelegalų srautus), kuri vėzdu tarpuragin lups apsisnargliavusiems ir seilių burbulus pučiantiems tolerastiniams-ksenofiliniams Vakarams. Labai tikėtina, kad būtent toks chuilo planas ir yra - o atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu (tiksliau, jau gerokai per ilgai) Vakarai yra visiški impotentai (ir dar tuo mėgaujasi), jam greičiausiai pavyks.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item