Aušra Maldeikienė. Syso mokesčiai nėra progresiniai mokesčiai, neišprusimas nėra kairumas

Savo svetainėje ponas Algimantas Sysas didžiosiomis raidėmis šaukia esąs KAIRYSIS. Kairysis??? Seimo nario kairumą, matyt, turėt...


Savo svetainėje ponas Algimantas Sysas didžiosiomis raidėmis šaukia esąs KAIRYSIS.

Kairysis???

Seimo nario kairumą, matyt, turėtų įrodyti ir pateiktas bei pirmu skaitymu Seime priimtas vadinamasis progresinio apmokestinimo įstatymas, kuriuo kuriamas naujas pajamų perdalijimo mechanizmas bei nustatoma, kas konkrečiai yra tas turtuolis, iš kurio jau galima atimti ir padalinti.

Pasak „kairiojo“ Syso, turtuolis Lietuvoje yra tas, kuris į rankas gauna apytikriai 890 eurų. Kiekvienas euras, viršijantis šią sumą jau, mano „kairysis“, turėtų būti apmokestinamas padidintu – 25 proc. – tarifu. Kai užlipama į turtingumo aukštumas ir uždirbama („kairysis“ Sysas čia linkęs vartoti veiksmažodį „gaunama“) apie 2100 eurų, tai šią sumą viršijančioms pajamoms taikomas tarifas jau 40 proc.

Palyginame „kairiojo“ užmojus su dešiniosiomis (vis dar, ar ne?) JAV.

JAV mokesčių sistemos kūrėjai suvokia, kad turi egzistuoti neapmokestanamos pajamos, būtinos išgyvenimui, tad visiems šalies mokesčių mokėtojams nustato kasmet augančią standartinę pajamų išskaitą. 2015 metais, palyginti su 2014-aisiais, ji padidėjo 100 JAV dolerių iki 6300 dolerių (jei šeimoje yra vienas pagrindinis maitintojas, tai jo standartinė iškaita padidėjo 150 dolerių – iki 9 250 dolerių). Be to, kiekvienas mokesčių mokėtojas dar turi asmeninę mokestinę lengvatą, kuri per metus nuo 2014 iki 2015 metų padidėjo nuo 3 950 iki 4 000 dolerių (šia suma mokesčių mokėtojas gali sumažinti savo apmokestinamąsias pajamas ne tik už save, bet ir už kiekvieną savo išlaikytinį). Apmokestinamas pajamas taip pat mažina išlaidos medicinos paslaugoms, viršijančioms 10 proc. pajamų; būsto paskolos palūkanos; įmokos labdarai; studijų paskolų palūkanos; įmokos į pensijų kaupimo planus; išlaidos vaikų priežiūrai; tam tikra išskaita kiekvienam vaikui, net 13 400 dolerių išskaita už įsivaikintą specialių poreikių vaikutį ir t.t. Kiekvienas vaikas turi teisę šeimos biudžetą padidinti 1 050 dolerių ir nereikalaujama už tai mokėti jokių mokesčių. Galima tęsti, bet kol kas stabtelėkime.

Kai JAV mokesčių mokėtojas iš visų savo pajamų (atlyginimų, darbo užmokesčio, arbatpinigių, pensijų, pajamų už suteiktas paslaugas, verslo pajamų, skirtumo tarp parduoto turto įsigijimo ir pardavimo kainos, nuomos pajamų, palūkanų, dividendų, alimentų ir t.t.) atima minėtas ir kitas galimas mokestines lengvatas, jis gauna tą savo pajamų dalį, kuri ir bus apmokestinta.

Aiškumo dėlei, labai paprastas pavyzdys: tarkime per metus vienišas žmogus, kuris neturi vaikų, būsto paskolos, nesirgo, gavo 52 000 dolerių (tiek, teigia statistikai, vidutiniškai per metus uždirba vidutinės klasės amerikietis). Tada mokesčius jis mokės nuo 52 000 JAV dolerių (visos pajamos) – 6 300 JAV dolerių (standartinė mokesčių išskaita) – 4 000 JAV dolerių (asmeninė mokesčių lengvata) = 41 700 JAV dolerių.

JAV mokesčių mokėtojo apmokestinamos pajamos patalpinamos į 7 kategorijas. 2015 metais iki 9 225 dolerių apmokestinamų pajamų (pabrėžiu, ne pajamų, o apmokestinamų pajamų, taigi, ne 52 000 dolerių, o tik 41 700 dolerių) apmokestinama 10%, nuo 9 226 iki 37 450 dolerių – 15%, pajamos tarp 37 451 iki 90 750 dolerių – 25% ir t.t. Galiausiai, apmokestinamos pajamos per 413 201 dolerių apmokestinamos maksimaliu – 39,6% – tarifu. (Prisimenate, „kairysis“ Sysas 40% tarifu siūlo apmokestinti VISŲ pajamų dalį, kuri viršija 36 000 eurų).

Kiek galiausiai mokesčių sumokės tas mūsų „vidutinis“ amerikietis?

$9 225×0,1+ 0,15($37 450 – $9 226) + 0,25 ($ 41 700 – $ 37 451) = $ 6 218,35 arba apytikriai 12% nuo savo 52 000 dolerių pajamų. Pridėjus jo ir darbdavio mokamus socialinio draudimo (šiek tiek daugiau nei po 6% kiekvienas) ir medicininio draudimo (po 1,45% kiekvienas) mokesčius, mokamus nuo visų pajamų, bendras, vadinamasis efektyvus, tarifas sudarys apie 24% nuo visų pajamų.

Primenu, jis mažės – ir žymiai – jei gyventojas turės vaikų, kitų išlaikytinių, būsto paskolą, etc.

„Kairysis“ Sysas, kiekvieną, kurio pajamos viršija minėtus 890 eurų per mėnesį į rankas priskiria turtuoliams ir tarifą kosminiu greičiu kelia nuo 15 iki 25 ir jau po to iškart į 40 proc. Taigi, kalbant apie samdomą darbuotoją, kuris uždirba (pabrėžiu, ne gauna, o uždirba) per 2 000 eurų į rankas per mėnesį ir kurio realus efektyvus tarifas dabar sukasi apie 43% (beveik dukart daugiau nei dešiniosiose JAV) , „kairysis“ Sysas nori priversti mokėti 50% ar dar daugiau.

Tas pats „kairysis“ Sysas nemato jokių problemų, kad Lietuvoje neproporcingai menkai apmokestinamas turtas (kai kurios JAV valstijos, nekalbant apie miestus, iš jo net išsilaiko). Jo nejaudina ir jaunų šeimų ypatingai menkos galimybės įsigyti būstą ar gauti būsto paskolą, taip pat kaip ir tai, kad vyresni žmonės, tarkime, vyresnio amžiaus mokytojos tiesiog negali įpirkti absoliučiai daugumai jų būtinų progresinių akinių (daugybėje šalių už tokias medicinos paslaugas suteikiamos mokestinės lengvatos).

Beje, „kairysis“ Sysas meluoja ir tada, kai aiškina, jog įvertinus jo, kaip Seimo nario, pajamas ir priėmus siūlomus „progresinius“ mokesčius, jis pats neva turėsiąs mokėti didesnius mokesčius. Meluoja, nes „pamiršta“ (arba dar blogiau, tiesiog nesuvokia sąryšių) pasakyti, kad nemažą dalį savo pajamų jis gauna vadinamosiomis „kanceliarinėmis išlaidomis“. Pastarosios, kaip bežiūrėsi, yra jo pajamos, nors pateikiamos kaip kompensuojamos išlaidos, susijusios su darbu, ir į pajamas neįtraukiamos. Komiška, bet jauni Vilniaus universiteto mokslų daktarai, kurių pajamos į rankas dabar yra apie 420 eurų, knygas, reikalingas paskaitoms skaityti, dažnai perka iš savo atlyginimo, nes bibliotekoje jų tiesiog nėra. Tik jie kažkodėl nereikalauja, kad viskas, reikalinga jų darbui, būtų kompensuojama.

O dabar įvertinkime „turtuolio“ jauno informatiko šeimą, auginančią porą vaikučių, kuri turi būsto paskolą, paimtą po 2009 metų (neturi būsto palūkanų mokestinės lengvatos). „Kairysis“ Sysas jį priskirs turtuoliams, iš kurių galima jo asmeninėms „kanceliarinėms“ nulupti dar daugiau, nors aš manau, kad jis yra tiesiog ilgas valandas dirbantis žmogus, kuris vos suveda galus su galais ir kuris iš savo mokamų mokesčių priverstas išlaikyti tingaus proto Seimo narius, negebančius suvokti savo siūlymų ekonominės logikos ir pasekmių.

Progresiniai (iš tikrųjų progresiniai, o ne Syso siūlomas nusikalstamas jų surogatas) mokesčiai Lietuvai būtini, vis dėlto iki jų įvedimo turi būti atlikti bent šie darbai.

1. Vertybiškai ir nuosekliai sulig deklaruojama ideologija visos partijos privalėtų pagrįsti savo pasirinktą apmokestinimo logiką. Kairieji (socialdemokratai) paprastai remiasi pajėgumo mokėti ideologija, kurioje neginčytinai tvirtinama, kad turtingieji gali mokėti daugiau, tad reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Tiesa, save gerbiantis kairysis turi gebėti logiškai pagrįsti, kokie kriterijai leidžia asmenį laikyti pajėgiančiu mokėti daugiau, ir jau tikrai joks sveiko proto kairysis į šią grupę nepriskirs vos galus suvedančio samdomo darbuotojo, kurio mokesčių tarifas jau dabar viršija Europos Sąjungos turtingųjų šalių pajamų mokesčio tarifus.

2. Kadangi mokesčiai „pozityviai“ suvokiami kaip ištekliai valdymo ir kitokioms viešosioms sistemoms išlaikyti ir plėtoti, tai turi būti aiškiai suvokiama, kad jie ir turi būti skiriami šioms funkcijoms, o ne nepamatuotiems ir labai neskaidriems didžios dalies politikų ir aukštųjų valdininkų apetitams tenkinti. Apie tai kasdien skaitome ir tą labai akivaizdžiai patyriau, pradėjusi dirbti Vilniaus miesto Taryboje.

3. Pradedant bet kokius apmokestinimo pokyčius būtina – remiantis ekonomine logika – apibrėžti pajamas nesuplakant jų su įplaukomis ar verslo sąnaudomis. Ekonomine prasme pajamomis laikoma vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma (pagal koncepcijos kūrėjų pavardes ji vadinama „Schanzo–Haigo–Simonso pajamomis“). Vartojimas čia suprantamas kaip visų prekių ar paslaugų įsigijimas (pirkimas), tačiau į vartojimą nepatenka kapitalo išlaidos; kita vertus, įvertinami ir realūs vertės pokyčiai. Taigi, kalbant labai bendrai, žmogaus pajamos yra jo ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. O kalbant apie apmokestinimą, reikia turėti omeny ekonominių pajamų apmokestinimą, ir dar iki bet kokių mokesčių sistemos kūrimo privaloma aiškiai apibrėžti, kas laikoma pajamomis.

4. Nesileidžiant į įdomius, bet sudėtingus ir, tikėtina, nuo temos nuvesiančius niuansus, lieka apibendrinti, kad elementari logika (ką jau kalbėti apie subtilesnius teisingumo ar ekonominės elgsenos klausimus) sakytų, jog visiems šalies gyventojams tie pajamų kriterijai turėtų būti vienodi. Privalo būti apibrėžta visiems mokesčių mokėtojams taikoma neapmokestinama mokesčių suma. Iki mokant mokesčius žmogus turi turėti tiek pajamų, kad galėtų išgyventi: nustatant mokesčius ir jų laiptelius (kurie turi būti logiški, o ne paimti iš dangaus), minimalios pajamos, kurios būtinos žmogui išgyventi, turi būti apmokestinamos nuliniu mokesčių tarifu. Tikėtina, kad Lietuvoje turėtume kalbėti bent apie 5000 eurų vienam mokesčių mokėtojui ir apie 3000 eurų vienam vaikui per metus.

5. Istoriškai Lietuvoje susiformavo maži verslo ir kapitalo kilmės pajamų mokesčiai, o valstybės išlaikymas neproporcingai permestas gerokai ekonomiškai silpnesnei žmonių grupei – samdomiems darbuotojams. Kai kuriems didesnes pajamas gaunantiems žmonėms suteikėme įvairių mokestinių lengvatų, pavyzdžiui, gyvybės draudimo įmokoms ar pensijų kaupimo įmokoms dengti. Bet kokie apmokestinimo taisyklių pasikeitimai turi realiai įvertinti šių lengvatų realų turinį ir jų teikiamas privilegijas vienoms ar kitoms (paprastai turtingesnėms) gyventojų grupėms.

6. Istoriškai mažindami GPM tarifus iš esmės nemažindami vyriausybės išlaidų ir /arba nedidindami kitų grupių mokesčių,  didiname biudžeto deficitą ir į skurdą varome itin aukštos kvalifikacijos viešojo sektoriaus darbuotojus (gydytojus, švietimo, visų pirma, aukštųjų mokyklų dėstytojus, darbuotojus, pareigūnus, etc.) ir pakertame šalies ilgalaikį konkurencingumą. Kuriant apmokestinimo sistemas turi būti labai atsakingai pasirenkamas arba naujų mokesčių įvedimo, arba kai kurių esamų mokesčių didinimo kelias, arba įvedamas mokestis už studijas aukštosiose mokyklose, didinamas ir plečiamas apmokamų medicinos paslaugų ratas.

Tai tik kelios esminės tezės, kurios turėtų atverti viešas ir rimtas viešųjų finansų ir apmokestinimo diskusijas. O kol kas tenka konstatuoti, kad panašūs, kaip Syso siūlomi, mokestiniai kliedesiai gali galutinai pakirsti ir šalies ekonomikos konkurencingumą, ir jau dabar vos kvėpuojantį Lietuvos viešąjį sektorių bei smogti smūgį sąžiningiems aukštai kvalifikuotiems privataus sektoriaus darbuotojams, kurie negali arba nenori pereiti į šešėlinę zoną.

Graudu, bet Lietuvos „kairiojo“ politiko portretas žiaurokas: tai niekada nesimokęs ir politikos bei viešųjų finansų abėcėlės neišmanantis (intrigų ir sumaišties kėlimas nėra politika) bei apie savo veiklos pasekmes nemąstantis optimistas.

Susiję

Ekonomika 7476366054737309116
item