Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dievo meilės planas

Pradžios knygoje skaitome apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą. Pirmasis žmogus Adomas nesijautė laimingas, nes tarp sutvertų gyvų būtybių nerado, su kuo galėtų bendrauti. Tuomet Dievas nutarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. Po Ievos sukūrimo įkvėptas Šventojo Rašto autorius parašė mintį: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2,24). Toks buvo Dievo meilės planas, kad vyras ir moteris vienas kitą papildytų ir būtų jo kūrybos tęsėjais.

Fariziejų kamantinėjamas apie skyrybas, Jėzus patvirtino Dievo planą: „Nuo sutvėrimo pradžios ‚Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos ir du taps vienu kūnu“ (Mk 10,6-7).

Dievo žodis aiškiai kalba, kad šeima nėra žmonių išradimas, bet Dievo kūrinys. Žmonės gali sukurti įvairius klubus, organizacijas, net valstybes, bet šeimą sukūrė Dievas. Ši Dievo žodžio kalba šiandien yra ypač aktuali, nes niekada nebuvo taip kėsinamąsi į prigimtinę šeimą, kaip tai daroma pastaruoju metu. Tai labai pavojingos tendencijos, nes visos visuomenės, kurios kėsinosi sugriauti šeimą, sužlugo. Gaila, kad daugelis politikų tiesiog užsimerkia pavojaus akivaizdoje.

Žmogus turi prigimtinę teisę kurti šeimą. Žmogus turi teisę gimti ne mėgintuvėlyje, bet šeimoje, nes to reikalauja jo žmogiškasis orumas. Kaip žmogaus kūnas gali normaliai vystytis tik moters įsčiose, taip žmogaus asmenybė gali normaliai vystytis tik darnioje vyro ir moters sukurtoje šeimoje. Šeimos nariai dalijasi viskuo: ne tik meile, bet ir savo medžiaginiais bei dvasiniais turtais. Todėl niekas neturi teisės ardyti šio šeimos trikampio: tėvas, motina, ir vaikas.

Prigimtinė šeima yra reikalinga ne tik jos narių gerovei, bet ir visuomenei. Tauta ir valstybė klesti ir vystosi tik tiek, kiek klesti ir vystosi šeimos. Kiek griaunama šeima, tiek griaunama ir visuomenė. Teisingumo, meilės, atjautos, gebėjimo daryti gera ir kitų bendražmogiškųjų dorybių žmogus išmoksta tik šeimoje. Šeima išmoko vaiką būti geru piliečiu. Gerbdamas savo tėvus, brolius ir seseris, vaikas išmoksta gerbti ir savo tėvynę. Todėl šiandien reikia skambinti visais pavojaus varpais, nes tik aklas gali nematyti pragaištingų vaisių, kuriuos neša prigimtinės šeimos negerbimas. Mažėjantis gimstamumas, augantis apleistų vaikų skaičius, tuštėjančios mokyklos ir universitetai, dirbančiųjų trūkumas, daugėjantys senyvo amžiaus žmonės – visa tai kasdien beldžiasi į mūsų sąžines,

Sergėti ir stiprinti šeimą, padėti jai daryti pažangą, kad galėtų oriai gyventi, yra kiekvienos tautos gyvybės ir mirties klausimas. Sveikas protas tiesiog reikalauja šeimos atžvilgiu teisingos politikos. Politikai ir visuomenininkai, kurių programose randame partnerystes, skyrybas, gimimų mažinimą, abortus, eutanaziją ir panašius dalykus, tiesiog ardo visuomenės pamatus, nors to, galbūt, ir nesiekia. Šeimos klausimai yra tiek svarbūs, kad tiesiog nepateisinami bet kokie lengvapėdiški, neapgalvoti sprendimai. 

Tėvai kartu su Dievu kuria nauja gyvybę. Per meilę vyras ir moteris yra pašaukti dalyvauti pačiame kūrimo stebukle. Gamtoje yra daug grožio stebuklų: saulėlydžiai, rytmetį išsiskleidžiantys rožių žiedai, į uolas dūžtančios bangos ir daugelis kitų. Tačiau nė vienas jų neprilygsta gyvybei, kurią motina nešioja savo įsčiose. Tai trapiausias ir švelniausias kūrinys visoje Visatoje, tačiau sykiu jis vertesnis už visą Visatą.

Kiekviena moteris apie savo vaikus galėtų kalbėti, kaip Makabiejų motina: „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią“ (2 Mak 7,22-23).

Kad šeima išliktų tvirta ir saugi nuo visų išorės pavojų, joje turi būti dvi stiprios kolonos: tarpusavio meilė ir malda. Tikrą meilę nužudo savimeilė, kai žmogus pradeda ieškoti tik savęs ir savo norų išsipildymo. Kadangi žmogus yra labai silpnas ir be Dievo paramos jis nepajėgus išsaugoti meilę. Todėl be meilės šeimoje turi būti praktikuojama malda. Nieko nėra geresnio ir brangesnio šeimoje, kaip tėvai ir vaikai suklupę šlovina Dievą, jam paveda savo džiaugsmus bei rūpesčius ir jį atsiprašo už padarytas kaltes. Besimeldžianti šeima tampa Dievo šventove, kurioje garbinamas Dievas, išmokstama gyventi pagal Dievo valią ir tokiu būdu leidžiama išsiskleisti gražiausioms žmogiškosioms dorybėms.

Šį sekmadienį Vatikane prasideda vyskupų sinodas, kuriame bus svarstomi svarbūs klausimai apie šeimą. Kviečiu tris savaites kasdien melstis, kad Sinodo nutarimai prisidėtų prie krikščioniškų šeimų atgaivinimo.