Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dieviškoji išmintis

„Todėl meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi {Dievo} pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia. Nelyginau jos net ...

„Todėl meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi {Dievo} pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia. Nelyginau jos net su brangakmeniu, nes visas auksas prieš ją tėra tik žiupsnis smilčių, o sidabras prieš ją vien tik molis.“ (Išm 7,7.9) Tokiais žodžiais karalius Saliamonas kalbėjo apie iš aukštybių ateinančią išmintį.

Šitos dieviškos išminties Jėzų maldavo vienas vyras: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10,17).

Žemės vaikų išmintis atsakytų: „Žmogau, nesuk galvos apie amžinąjį gyvenimą, bet kuo geriau ir saugiu įsikurk šioje žemėje.“ Daugelis laikosi šios žemiškos išminties svajoja apie didelius pinigus, gražius namus ir ilgą, malonumų pilną gyvenimą.

Pas Jėzų atėjęs vyras nebuvo elgeta; jis turėjo daug turtų, bet jam nedavė ramybės mintis apie laimingą gyvenimą anapus mirties slenksčio. Jėzus vyrui priminė, kad norint gyventi Dievo artumoje, reikia paisyti Jo valios – laikytis Dekalogo. Mes, katalikai, jį išmokstame dar vaikystėje, kai ruošiamės Pirmajai Komunijai. Pas Jėzų atėjęs vyras pasigyrė, kad jis viso to, ką įpareigoja Dekalogas, laikosi nuo pat jaunystės. 

Šį pasakojimą užrašęs evangelistas Morkus pastebi: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“. Iš tikrųjų, šaunuolis buvo vyras, visą gyvenimą paisęs Dievo valios. O kad dauguma vyrų ir moterų galėtų panašiai pasigirti!

Jėzus nepraleido progos paskatinti vyrą žengti vienu laipteliu aukštyn. Jis patarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“ Taigi, Jėzus pakvietė vyrą įsijungti į savo mokinių būrį. Jei vyras būtų paklausęs, šiandien mes jį prisimintume, kaip šventąjį.

Žemiškos gėrybės, kurių jis apsčiai turėjo, sukliudė vyrui tapti Jėzaus mokiniu. Galilėjos ežero žvejams buvo lengviau atsiliepti į Jėzaus pakvietimą sekti paskui jį, nes jie buvo beturčiai. Be tinklų ir labai kuklios pastogės jie nieko daugiau neturėjo.

Šia proga Jėzus mokiniams pasakė svarbią mintį, kurią ypač reikia įsiminti visiems, savo viltis sudedantiems tik į pinigus ir didelius turtus: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“

Kai atgavome laisvę ir turėjome galimybę pavažinėti po Europos šalis ir Ameriką, pamatėme tenai labai turtingai gyvenančius žmones ir patys panorėjome tokiais tapti. Didžiausia vertybe mums tapo ne išsikovota laisvė, ne didžiojo brolio jungo atsikračiusi Lietuva, bet pinigai. Mes norėjome jų turėti daug ir greitai ir tai tapo daugelio nelaime.

Patarlė sako: „Pinigai – galvažudžiai“. Šioje liaudies išmintyje slypi dieviška išmintis. Bloga neturėti pinigų tiek, kiek jų būtina pragyvenimui, bet dar blogiau juos padaryti nuolat garbinamu stabu, nes tuomet jie tampa kliūtimi būti normaliu žmogumi, gebančiu mylėti Dievą ir žmones. Besaikis turtų troškimas pastūmi daugelį žmonių nepaisyti kitų žmonių gerovės.

Spalio pradžioje paminėjome šv. Pranciškų Asyžietį. Šis vyras gyveno labai trumpai – apie 40 metų. Pirklys tėvas norėjo, kad sūnus taip pat būtų pirklys ir turėtų daug turto. Dievas prakalbo į jaunąjį Pranciškų, atsiųsdamas jam ligą, ir pamažu subrendo mintis gyventi taip, kaip mokė Jėzus. Pranciškus atsisakė tėvo palikimo, nusivilko prabangų drabužį ir apsivilko elgetos drabužiu. Kiek vėliau subūrė idealistų vyrų būrį ir įkūrė vienuolišką ordiną, kurį šiandien žinome, kaip brolius pranciškonus. Jų yra pilnas pasaulis. Dėl Dievo karalystės jie atsižada nuosavybės ir tarnauja Bažnyčiai.

Panašus į Pranciškų buvo šv. Ignacas, kuris irgi jaunystėje svajojo apie riterio karjerą, bet Dievas pakišo mintį, kad geriau tarnauti ne žemiškam, bet dangaus valdovui. Ignacas pakabino savo riterio šarvus ir kalaviją prie Marijos altoriaus ir visiškai pasišventė Dievo tarnybai. Taip pat įkūrė vienuoliškąjį ordiną, kurį žinome kaip Jėzaus Draugiją, ir kurios narių taip pat pilnas pasaulis.

Visiškai nenoriu įteigti mintį, kad pasauliečiai gyventų kaip vienuoliai, tačiau ir jiems reikalinga evangelinė nuostata turto atžvilgiu. Nesiekti turto nesąžiningai. Nesiekti turto labiau kaip sielos išganymo. Kiekvieno iš mūsų didysis turtas turi būti Dievas ir jo išmintis, kuri yra brangesnė už deimantus ir auksą. Dievo žodis skelbia -  „Visas auksas prieš ją tėra tik žiupsnis smilčių.“ (Išm 7,9)  

Susiję

Socialinis mokymas 3151020712733237845
item