Apaštalinis nuncijus: Santuokos nenutraukiamumas ir šv. Pranciškaus pamokos

Spalio 2–4 dienomis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje buvo švenčiami ti...


Spalio 2–4 dienomis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai parapijos atlaidai. Sekmadienį 10.30 val. iškilmingas šv. Mišias aukojo apaštalinis nuncijus Lietuvai Pedro Lopez Quintana, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas J. E. Gintaras Grušas, vyskupas augziliaras Arūnas Pranciškus Poniškaitis ir parapijos kunigai. Apaštalinis nuncijus šventės proga ir Vatikane prasidedant vyskupų sinodui apie šeimą sakė homiliją.

Negera žmogui būti vienam. Sukursiu jam pagalbą. Tai vienos pirmųjų Šventojo Rašto eilučių. Septynis kartus Dievas pasakė, kad „tai buvo gera“. Tačiau kai kas buvo ir negera: tai žmogaus vienišumas, todėl Dievas nutarė nutraukti žmogaus vienišumą sukurdamas moterį.

Šventasis Raštas sako, kad Dievas nesukūrė Ievos iš Adomo galvos, kad šis jai nedominuotų ir nevadovautų. Taip pat nesukūrė jos iš savo kojų nenorėdamas parodyti, kad ji yra žemesnė, bet iš Adomo šonkaulio, kas simbolizuoja, jog ji yra Adomui lygiavertė draugė, jo gyvenimo būtinybė. Du žmonės, susijungę seksualinėje vienybėje, tampa vienu kūnu. Taigi sukurdamas moterį Dievas vainikuoja savo kūrybą.

Dialogas su Dievu. Žmogus yra sociali būtybė, egzistuojanti tik per nuolatinį dialogą. Ateiname čia, į šventovę, kad kalbėtumės su Dievu, susijungtume su Juo, kuris yra mūsų gyvenimo šaltinis ir galutinis tikslas. Dialogas su Dievu prasideda krikšto dieną, tęsiasi visą gyvenimą ir pasiekia pilnatvę po mirties, nes negera žmogui būti vienam, todėl išgyvensime su Dievu patį nuostabiausią ir unikalų santykį danguje. Tuomet, kai šis dialogas su Dievu nutrūksta, įvyksta pirmosios skyrybos.

Dialogas su kitais. Meilė, didžiausioji Dievo dovana, padaranti žmogų atvirą kitiems. Vyras atranda moterį, kuri nėra tobula, o moteris atranda vyrą, kuris nėra tobulas vyras. Tačiau meilės bendrystėje jie gyvena santuokos ryšyje ir pagal Dievo planą tapdami vaisingi užvaldo žemę. Kai vyras ir moteris garsiai ištaria „taip“ vienas kitam, jie nekalba apie laikinus dalykus ir nepastovius jausmus, jie pasirengę daug didesniems dalykams – ištikimybei sveikatoje ir ligoje, turint perteklių ir stokojant. Jie neištaria „taip“ vien tam, kad kažką gautų iš kito ar patenkintų instinktus, bet kad dosniai dovanotų save vienas kitam. Pagal Dvasios įstatymą ir Dievo planą: ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.

Taip, kaip Dievas neatsiskiria nuo savo vaikų, taip ir sutuoktinių meilė neturėtų nutrūkti. Skyrybos yra dialogo pabaiga, meilės laidotuvės ir grįžimas į vienatvę. Yra civilinių santuokų, kurios vyksta teisme ar viešbutyje. Jose dalyvauja teisėjas, o Dievo vengiama. Kitos santuokos vyksta Dievo akivaizdoje, bažnyčioje, kur Dievas yra jų liudininkas, jų jėga ir stabilumo garantas. Dievo palaimintas Santuokos sakramentas negali baigtis skyrybomis. Šiandienos Evangelija mums kalba, kad Dievas trokšta santuokinės ištikimybės, patvirtina, kad ištikimybė atitinka Dievo valią.

Šventasis Jonas taip pat mus kviečia gyventi tobula meile. Pirmajame laiške jis rašo: „Jeigu mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir Jo meilė tampa tobula.“ Meilė ir ištikimybė eina kartu. Tai pamoka, kurią žmogus mokosi visą gyvenimą ir lengvai neperpranta, nes dažnai meilę supainiojame su savo asmeniniais interesais. Savaime suprantama, kad žmogiškoji meilė yra tam tikras mišinys tarp asmeninių interesų ir dosnumo, todėl be galo svarbu ugdyti meilę, kuri taptų vis ištikimesnė ir dosnesnė.

Santuokoje ir tikroje vienybėje tarp vyro ir moters meilė negali būti pagrįsta vien tik jausmais, bet ir ištikimybe. Tai nelengva, kadangi kiekvienas iš sutuoktinių trokšta sau laimės ir yra gundomas galvoti, kad tai ir yra tikroji meilė. Jeigu meilė nėra išgryninta, seksualinis instinktas gali viršyti meilę ir pasibaigus malonumui ryšys tarp vyro ir moters nutrūksta. Dažnai apsigauname, kad meilė visada yra maloni, todėl atėjus sunkumams atrodo, kad ji išnyko.

Tačiau Dievo planas yra kitas: du taps vienu kūnu. Taigi jie nebe du, o vienas kūnas. Jėzus primena dieviškąjį planą, kad žmogus yra pašauktas siekti ne savo paties pasitenkinimo ir laimės, bet siekti laimės kitam pasiaukojimo ir savęs dovanojimo kaina. Tai yra tikroji meilė, kuria grindžiama krikščioniškoji santuoka. Tai, ką Dievas sujungė, niekada nebus atskirta. Tai dieviškasis įsakymas ir kartu – dieviškoji dovana.

Jėzus moko, kad tikroji meilė ateina su auka, gebėjimu priimti ir pakęsti kitą. Jis pats suteikia žmonėms jėgų ištikimai, kantriai ir gailestingai mylėti. Tartum logiška ir suprantama, kad kiti turi būti kantrūs su mumis, tačiau dažnai nutinka taip, kad nepajėgiame pakęsti kitų žmonių silpnybių.

Tačiau Dievas niekada nenusivilia mumis ir nepavargsta mūsų mylėti, nes yra kupinas gailestingumo. Kadangi Dievas mus taip myli, turime ugdyti savo pačių solidarumą ir dosnumą vieno kitam ir nenusiminti, jeigu kažkas mūsų nemyli, nes pats meilės pamatas ir šaltinis yra Dievas.

Toliau svarstant apie meilę, mums itin svarbus šventųjų pavyzdys, ypač Pranciškaus Asyžiečio, kurio gimimo Dangui dieną šiandien švenčiame. Šventieji mums liudija, kad verta gyventi dėl Kristaus, kad šventumas yra čia pat, pasiekiamas ranka, jog tai nėra kažkas neįmanomo. Jie drąsina diena iš dienos siekti šventumo.

Susitikęs Kristų, šventasis Pranciškus atsižadėjo savęs, lengvabūdiško ir malonaus gyvenimo, kad galėtų susituokti su „Ponia Neturtyste“ ir tapti tikru Dangiškojo Tėvo sūnumi. Jo sprendimas buvo radikalus būdas susitapatinti su Kristumi. Visą jo gyvenimą susivienijimas su nukryžiuotu neturtingu Kristumi ir meilė neturtui buvo neatskiriami tartum dvi monetos pusės.

Ką šv. Pranciškaus liudijimas mums sako šiandien? Ką jis turi mums pasakyti ne vien žodžiais, bet gyvenimu? Pirmiausia jis sako, kad būti krikščioniu pirmiausia reiškia palaikyti asmeninį santykį su Jėzumi, apsivilkti Kristumi ir susitapatinti su Juo.

Jėzaus kelionė į Kristų prasidėjo žvelgiant į Nukryžiuotąjį. Jėzus, leisdamas žvelgti į save, atiduodantį gyvenimą už mus, patraukia mus prie savęs. Šv. Pranciškus ypatingu būdu tą išgyveno melsdamasis prieš San Damiano kryžių.

Kryžius nekalba mums apie pralaimėjimą ir nesėkmę, bet apie mirtį, vedančią į gyvenimą, įsikūnijusio Dievo meilę, meilę, kuri nemiršta, bet triumfuoja prieš blogį ir mirtį. Priešais kryžių galima patirti perkeičiančią malonę, jokiais nuopelnais neužtarnautą Dievo meilę, kuris myli nepaisydamas mūsų nuodėmių.

Galime atsigręžti į šventąjį Pranciškų ir paprašyti pamokyti mus išlikti priešais kryžių, būti Nukryžiuotojo Kristaus akivaizdoje, priimti atleidimą ir būti perkurtiems Jo meilės. Pranciškus liudija ir tai, jog sekantieji Kristų gauna tikrąją ramybę, kurią gali duoti tik Dievas, o pasaulis neturi. Daugybė žmonių, galvodami apie Pranciškų, prisimena ramybę, tačiau retas eina giliau. Toji šv. Pranciškaus ramybė, kurią jis priėmė ir kuria gyveno, buvo toji ramybė, kurią prisikėlęs Jėzus davė savo apaštalams atsistojęs tarp jų (plg. Jn 20, 19–20).

Pranciškoniškoji ramybė ir taika nėra panteistinė harmonija su kosmoso jėgomis. Tai nėra pranciškoniškoji ramybė, o žmonių kūrinys. Pranciškaus ramybė ateina iš Kristaus. Ją gauna visi, vykdantys Jo paliepimą: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau. Tokia ramybė nekyla iš arogancijos ar puikybės, bet tik iš širdies romumo ir nuolankumo. Kaskart galime atsigręžti į Pranciškų ir prašyti pamokyti mus būti „ramybės nešėjais“, nešėjais tos tikrosios ramybės, kurios šaltinis yra Dievas. Pranciškus pradėjo Kūrinijos giesmę žodžiais: Aukščiausiasis Visagali, geras Viešpatie, Tau šlovė, garbė ir gyrius, ir visa palaima. Pranciškus kviečia mylėti visą kūriniją už jos harmoniją. Jis liudija, kad turime gerbti visa tai, ką Dievas sukūrė, nemanipuliuodami ir nenaikindami kūrinijos, tačiau padėdami jai augti, tapti dar gražesnei ir panašesnei į tokią, kokią būti ją sukūrė Dievas.

Pranciškus liudija pagarbą kiekvienam, kad visi esame pašaukti apsaugoti savo artimą, kad žmogus yra visos kūrinijos centre – ten, kur Dievas norėjo mus matyti. Buvome sukurti ne iš stabų malonės!

Šį mokymą apie pagarbą kūrinijai Šventasis Tėvas Pranciškus primena savo enciklikoje „Laudato si“, kviesdamas nebūti griovimo įrankiais, tačiau gerbti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Jis ragina nutraukti ginkluotus konfliktus ir kraujo praliejimą, trokšta, kad nutiltų ginklų žvangesys, o visur neapykantą pakeistų meilė, žaizdas – atleidimas, susiskaldymą – vienybė.

Savo apaštališkoje kelionėje į Jungtines Valstijas, popiežius iš naujo pakvietė įsiklausyti ir atverti savo širdis verkiančiųjų raudoms, pažvelgti į kenčiančius, pasaulyje mirštančius nuo smurto ir terorizmo.

Šiandien atsigręžiame į tave, šventasis Pranciškau, ir prašome: melsk mums Dievo dovanų – ištikimybės, meilės, taikos, pagarbos kūrinijai ir kiekvienam žmogui.

Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 2180238244851725513

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item