William T. Cavanaugh. Žvelgti į ateitį, pasikliaujant sveika nuovoka

Su profesoriumi Williamu T. Cavanaugh, tarp kurio mokslinių interesų reikšmingą vietą užima ekonomikos  etika, Kultūros barai kalbėjosi ...


Su profesoriumi Williamu T. Cavanaugh, tarp kurio mokslinių interesų reikšmingą vietą užima ekonomikos  etika, Kultūros barai kalbėjosi apie painius krikščionybės, moderniosios ekonomikos ir vartotojų visuomenės santykius, apie viltį išsivaduoti iš metafizinio aklumo pančių.

Vienas iš alternatyviosios ekonomikos kūrėjų – Ernstas Fritzas Schumacheris, beje, katalikas, garsiame veikale „Mažiau yra gražu“, išverstame į daugiau kaip tris dešimtis kalbų, rašė apie budistinę ekonomiką. Tačiau kartu tvirtino, kad kiekviena didžioji religinė tradicija – krikščionybė, budizmas, islamas ir kt. – turi filosofinius pamatus, leidžiančius plėtoti žmogišką ekonomikos supratimą. Kad ir kaip keista, pastangų kurti ekonomikos teoriją, remiantis krikščionybės filosofine doktrina, būta ne itin daug. Priklausote negausiam būreliui autorių, žvelgiančių į ekonomiką iš krikščioniškos perspektyvos. Ar krikščionybė gali pateikti rimtą alternatyvą dominuojančiam ekonomikos supratimui, apibrėžti jos vietos žmonių gyvenime?

Taip, gali. Esu įsitikinęs, kad krikščioniškoji tradicija turi reikšmingų resursų plėtoti ekonomiką, pagrįstą sveika nuovoka. Įprasta manyti, esą teologija ir ekonomika – tai dvi visiškai skirtingos veiklos sritys, tarp kurių nėra nieko bendra. Tačiau iš tikrųjų neegzistuoja ekonomika be pasaulėžiūros, t. y. be joje įsišaknijusios teologijos, antropologijos, eschatologijos... Kai tą suvokiame, plėtoti ekonomikos praktiką ir teoriją, atitinkančią krikščioniškąją pasaulėžiūrą, visiškai neatrodo keista. Viduramžiais Bažnyčia ir ekonomika buvo glaudžiai susijusios, modernioji ekonomika išaugo, remdamasi moralės teologų apmąstymais apie ekonominę praktiką. Kai imama nusigręžti nuo tokios ekonomikos, kuri be gailesčio eksploatuoja aplinką ir marginalizuoja milijardus žmonių, pradedama ieškoti kokių nors teologinių tradicijų, kurios leistų žvelgti į ateitį, pasikliaujant sveika nuovoka.

Protestantų filosofas, teologas, ekonominis mąstytojas Johnas B. Cobbas prieš keletą metų vykusiame mudviejų pokalbyje pabrėžė, kad Romos katalikų etikai labai svarbi „bendrojo gėrio“ koncepcija. Kaip būtų galima ją pritaikyti ekonomikai, pagrįstai krikščionišku požiūriu? Gal bendrojo gėrio koncepcija padėtų geriau suprasti, kaip funkcionuoja ir kaip turėtų funkcionuoti šiuolaikinės visuomenės ekonomika?

Bendrojo gėrio idėja iš esmės yra priešinga minčiai, esą kiekvienas individas egoistiškai siekia savo tikslų, neatsižvelgdamas į kitus. Jeigu mums rūpi bendrasis gėris, ekonominius sprendimus turėtų lemti tai, ar jie prisideda prie visų žmonių gerovės, tačiau „laisvosios rinkos“ ekonomistai šį kriterijų atmeta. Bendrojo gėrio sampratoje įsišaknijusi ištisa mūsų, to paties Dievo vaikų, bendro gyvenimo antropologija. Suvokti šitą aksiomą vis didesnį skaičių žmonių verčia būtent gamtinės aplinkos krizė. Mintį, kad visų mūsų gyvenimas yra susijęs, patvirtina ir faktas, kad esame priklausomi nuo to paties klimato. Popiežius Pranciškus apie tai kalba naujausioje savo enciklikoje. Ekologija aprėpia ne vien fizinę aplinką, svarbūs ir socialiniai, ir moraliniai aspektai, viskas čia susipynę tarpusavyje.

Kokiais krikščioniškosios tradicijos šaltiniais remdamiesi galėtume atsispirti konsumerizmo spaudimui? Ar seni kanoniniai tekstai galėtų prasmingai paveikti šiuolaikinę visuomenę, taip įtariai žvelgiančią į religijas?

Pradžios knygos pirmųjų skyrių istorijos – tai gilūs apmąstymai apie žmonių prigimtį ir apie prigimtį pasaulio, kuriame gyvename. Senovės autoriai padarė dvi svarbias išvadas: a) kūrinija yra gėris, b) kūrinija nėra Dievas. Viena vertus, padrąsino įžvelgti daiktuose slypintį gėrį, antra vertus, paragino nesimelsti daiktams. Materialybė turi dieviškumo apraiškų, tačiau privalome suvokti, kad materialumas yra tik būdas bendrauti su Dievu ir kitais jo kūriniais, bet jokiu būdu ne tikslas, kurio turėtume siekti, kurį sakralizuotume, kaip tą daro konsumeristinė ekonomika, valdoma rinkodaros. Pradžios knyga iliustruoja sakramentalų vaizdą pasaulio, kuris subręsta, Dievui įsikūnijus į Jėzų Kristų, neturtingą žmogų, kuris paaukoja savo gyvybę dėl kitų. Esu svarstęs apie eucharistiją kaip aktą, kuris vartojimą apverčia aukštyn kojomis. Užuot vartoję materialųjį pasaulį, patys esame suvartojami Dievo, kad ištrūktume iš mažutėlių savo „aš“, susivienytume Kristaus kūne, dalydamiesi bendru gyvenimu, vieni kitų džiaugsmais ir vargais.

Kai kurios įtakingos ekonomikos teorijos, pavyzdžiui, ta, kurią plėtojo Miltonas Friedmanas ir vadinamoji Čikagos mokykla, grindžiamos individualizmu. Tačiau Jūs knygoje „Suvartojami“ pabrėžiate: žmogaus autonomiškumas turi aiškias ribas. Kad žmonės priklausomybės ryšiais yra saistomi su kitomis būtybėmis, teigiate, žvelgdamas iš krikščionybės pozicijų. Budizmas, beje, irgi moko, kad visos būtybės pasaulyje yra glaudžiai susijusios. Ar budizmas ir krikščionybė galėtų papildyti, pratęsti vienas kitą?

Taip, krikščioniškoji tradicija aiškiai pabrėžia bendrumą ir susisaistymą, manyčiau, Vakarų ir Rytų tradicijos šiuo atžvilgiu rastų nemažai sąlyčio taškų. Mane gerokai stebina, kad žmonės šios tarpusavio priklausomybės dažniausiai nesieja su krikščionybe. Pagal Bibliją esminė išganymo logika remiasi tuo, kad esame sukurti gyventi bendrai, žmonijos susiskaidymas, susvetimėjimas yra nuodėmė, žmonės išsigelbės, tik susitelkę Dievo kūne.

Knygoje „Suvartojami“ pateikiate nemažai pavyzdžių, kaip krikščioniškos bendruomenės ir institucijos ieško alternatyvų dominuojančiai, rinkos nulemtai socioekonominei tvarkai. Ar tokių prasmingų iniciatyvų gausėja?

Esu aptaręs kai kuriuos stambesnius sąjūdžius, tokius kaip Focolare bendruomenės ekonomikos sąjūdis, kaip Mondragono korporacija, valdoma ir veikianti kaip bendra nuosavybė, jau tapusi milijardų dolerių vertės verslu... Tačiau dar daugiau vilčių teikia iš apačios kylančios pastangos materialinę praktiką susieti su dvasine. Tėvas Andrew O’Connoras savo parapiją Bronkse (Niujorkas) pavertė vieta, kur ne tik vartojama, bet ir gaminama. Parapijiečiai augina bites ir apynius, lieja žvakes, turi drabužių gamybos kompaniją, pavadintą „Sąžinės gėrybės“. Jie perka medvilnę iš Gvatemalos valstiečių kooperatyvų, plėtojančių organišką žemdirbystę, ir siuva puikios kokybės drabužius. Tokio pobūdžio vietinių iniciatyvų gausėja, jos tęsia tradicijas, kurias Jungtinėse Valstijose puoselėjo imigrantai kaimo parapijose.

Tačiau ryškėja ir priešinga kryptis – tolyn nuo tradicijų. Pavyzdžiui, universitetai vis dažniau atsisako ekonomikos istorijos, etikos kursų. Ar turite vilčių, kad aukštosios mokyklos ilgainiui subalansuos studijų programas ir jose atsiras vietos tiek istoriniam žvilgsniui į nutylimas teorines problemas, tiek etinio pobūdžio svarstymams?

Norėčiau turėti tokią viltį, bet panašu, kad viskas krypsta priešingon pusėn. Prieš keletą metų Notre Dame – pagrindinis katalikiškasis universitetas Jungtinėse Amerikos Valstijose ekonomikos katedras pavertė ekonometrijos katedromis, išstūmė tuos, kurie tyrinėjo istoriją, etiką. 

Popiežiaus naujoji enciklika rodo: suvokimas, kad ekologinė krizė kartu yra moralės ir dvasios krizė, didėja. Kadangi aplinkos likimas labai smarkiai priklauso nuo ekonomikos pobūdžio, viliuosi, kad žmonės pagaliau suvoks: gamtos niokojimo nesustabdysime, ekonomikos nuosmukio ir skurdo neįveiksime, ignoruodami žmogaus dvasią ir kuriantįjį, vienijantį Dievą...

Williamas T. Cavanaugh aukštąjį išsilavinimą įgijo Notre Dame ir Kembridžo universitetuose, doktoratą apgynė Duke’o universitete JAV. Keletą metų praleido Čilėje, kur kaip pasaulietis talkino Šv. Kryžiaus ordino nariams, globojantiems skurdžiausius Santjago gyventojų sluoksnius. Šiuo metu jis – teologijos profesorius Čikagos De Paulo universitete, dėsto krikščioniškosios teologijos, teologijos ir politikos, krikščionybės ir vartotojų kultūros kursus, vadovauja Pasauliniam katalikybės ir tarpkultūrinės teologijos centrui. Yra paskelbęs nemažai knygų, sulaukusių plataus pripažinimo: „Kankinimai ir eucharistija“ (1998), „Teologinė vaizduotė“ (2003), „Suvartojami: ekonomika ir krikščioniškas geismas“ (2008), „Religinio smurto mitas: sekuliarios moderniojo konflikto šaknys“ (2009), „Šventumo migracijos“ (2011).


Susiję

Ekonomika 8446787049740281826
item