Vytautas Radžvilas. Inteligentijos viešo laiško informacinė blokada. Kas ir kodėl ją vykdo?

„Pro Patria“ redakcija buvo maloniai nustebinta, Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėj...

„Pro Patria“ redakcija buvo maloniai nustebinta, Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje išvykusi paskelbtus profesoriaus Vytauto Radžvilo ir politologo Vytauto Sinicos laiškus su pamąstymais apie informacinę blokadą, kurią prieš inteligentijos išreikštą poziciją valstybinės kalbos klausimu ėmėsi įgyvendinti didžiausios šalies žiniasklaidos priemonės. Daugiau nei 150 žinomų Lietuvos žmonių šią savaitę pasirašė ir paskelbė viešą laišką, kuriame reiškiama parama piliečių iniciatyvai „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“. Šio viešo laiško ignoravimas tapo pagrindu apmąstymams, kuriuos ir paviešino Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje. Kviečiame susipažinti su šiais laiškais, o neskaičiusius - ir su inteligentijos viešu laišku Lietuvos piliečiams.

Sveiki,

Persiunčiu tik ką gautą V. Sinicos laišką. Inteligentijos kreipimasis į visuomenę atvirai blokuojamas vadinamojoje ,,didžiojoje" žiniasklaidoje. Tiesą sakant, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, tai gera žinia. Juk  inteligentijos laišką ,,laisvoji" žiniasklaida blokuoja ne todėl, kad jis nereikšmingas. Priešingai, tai aiškus požymis, kad sumanymas pavyko: pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų šviesuomenei pavyko susitelkti ir svariai pasisakyti itin svarbiu valstybės gyvenimo klausimu. Blokuoti laišką su tokio svorio parašais - tai jau pavojingas ir desperatiškas išsigandusios ir nematančios kitos išeities antitautinės ir antivalstybinės eurokratinės nomenklatūrinės valdžios žingsnis. Matyt, pajuto potencialią grėsmę, arba, kaip taikliai ir vaizdžiai pasakyta, iš tiesų pabūgo Sąjūdžio šešėlio - o gal ims ir prisikels? Šiaip ar taip, įspūdingas pasirašiusiųjų sąrašas suteikia valdžiai ir ją aptarnaujančiai antilietuviškai žiniasklaidai pagrindo būgštauti, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja ir yra įžvelgiamas branduolys žmonių, kuris neleis netrukdomai įgyvendinti M. Suslovo plano. Juk net komunistai ramino, kad Tauta turės išnykti, bet tai įvyks pamažu ir negreitai. Viena iš svarbiausių priežasčių, dė kurios radosi Sąjūdis, buvo aiškus suvokimas, kad Sovietų Sąjungoje tikslingai ir kryptingai vykdytos internacionalinės ,,tautų draugystės" politikos pagrindinis tikslas buvo, planingai ir masiškai perkėlinėjant  imperijos gyventojus iš vienų respublikų į kitas, pasiekti, kad jose nuo amžių gyvenusios tautos taptų mažumomis savo pačių žemėje ir galiausiai asimiliuotųsi pavirsdamos beveidžių ,,tarybinių žmonių" mase. Būtent ši masė buvo pagrindiniai Lietuvos nepriklausomybės priešai ir pasirodė visu gražumu antivalstybiniuose jedinstveninkų mitinguose lemiamu ir sunkiausiu kovos už Nepriklausomybę tarpsniu.

Deja, ES vykdoma panaši tautų ir nacionalinių valstybių griovimo politika. Todėl šiandieniniai ,,europietiški" Suslovo plano tęsėjai ir vykdytojai net nebemato reikalo slėpti, kad jie pasiruošę užtvindyti Lietuvą pabėgėliais ir ištirpdyti lietuvius jų masėje akimirksniu - kai tik pareikalaus tautas sumaišyti ir sulieti siekiantys, kaip ir kažkada tai mėginę padaryti mums įsakinėję Kremliaus bonzos, Briuselio šeimininkai. Todėl einamasis uždavinys aiškus ir konkretus - reikia žūtbūt, kaip ir 1988 m. birželį, patiems pramušti delfių ir lietryčių vykdomą informacinę blokadą ir skleidžiamą melą, kurie rodo, kad šios tariamai ,,nepriklausomos" ir ,,objektyvios" žiniasklaidos priemonės iš tiesų yra tik komunistinių ,,Tiesos" ir ,,Komjaunimo" tiesos dvasinės ir idėjinės įpėdinės, tęsiančios šykščiausias cenzūruojamos ir parsidavėliškos sovietinės antilietuviškos žurnalistikos tradicijas. Po šito įžūlaus akibrokšto dėl tautos ir valstybės ateities nerimaujančiai patriotiškai šalies šviesuomenei klausimas, kuo demokratiškos Lietuvos žiniasklaidos būklė ir cenzūros mastai skiriasi nuo padėties autoritarinėje Rusijoje, yra tik retorinis. Sąjūdžio priešaušriu panašią bokadą įveikėme šviesdami ir perrašinėdami Sąjūdžio žinias - menkutį laikraštuką. Dabar turime kompiuterius. Taigi nėra ko gaišti - visi imkimės darbo. Žinia apie paramos laišką turi pasiekti visą Lietuvą. Tada jie mūsų nepajėgė sustabdyti. Nesustabdys ir dabar - jei tik nesutriksime ir nepasimesime, turėsime drąsos, ryžto ir atkakliai dirbsime. Šitaip sutelktai ir aiškiai inteligentijos ištartas žodis įkvepia pagrėįstą viltį, kad dar vienas Tautos pabudimas yra gyvybiškai būtinas ir neišvengiamas, o kada jis pakils kaip galina banga yra tik mūsų pačių sąmoningų pastangų ir laiko klausimas. Taigi prie darbo, seserys ir broliai, kaip pasakytų mūsų literatūros klasikas...

Vytautas Radžvilas

*-*-*-*-


Labas rytas, 

Siunčiu jums prie šio laiško prisegtą daugiau nei 150 žinomų Lietuvos žmonių viešą laišką, kurį tendencingai ignoravo beveik visa internetinė Lietuvos žiniasklaida. Minėtu viešu laišku išreikšta parama vykstančiai talkai už Lietuvos valstybinę kalbą ir įstatymo projektui, kuriuo siūloma dokumentų įrašus pagrindiniame puslapyje leisti tik valstybine kalba, o kitomis kalbomis - papildomų įrašų puslapyje. Nėra abejonės, jog tokio masto inteligentijos parama kuriuo valstybės viešojoj gyvenimo klausimu yra beprecedentis įvykis pastarojo dešimtmečio Lietuvos gyvenime, ir nuoširdžiai laikyti šią žinią neverta publikavimo būtų mažų mažiausiai neįtikinama ir neprofesionalu. Tai verčia įtarti, kad nors viešame laiške iškeltas kalbos apsaugos klausimas yra visai ne kontraversiškas, pats viešas laiškas su tokia galybe parašų politkorektišką ir nuolatos prieš Lietuvos piliečių nuostatas ir valstybės interesus nukreiptą informaciją transliuojančią žiniasklaidą suneramino, jog galbūt atgimė Lietuvą pardavinėjančią neokomunistinę nomenklatūrą gąsdinanti Sąjūdžio šmėkla. Šis veiksmas savo mastu ir reikšme toli pranoksta įprastines parašų rinkimo konkrečiais klausimais akcijas. Vieningas ir konceptualus šalies tautiškai ir valstybiškai mąstančios šviesuomenės pasisakymas fundamentaliu Lietuvos valstybingumo klausimu galėtų ženkliai pakeisti moralinį ir psichologinį klimatą, o iš dalies ir politinę situaciją. Iš tarptautinės galios centrams ir „pažangos“ madoms nuolaidžiaujančio, taigi kolaboruojančio Lietuvos „elito“ ir režimą aptarnaujančių propagandininkų jis atima galimybę demagogiškai, bet įtikinamai aiškinti visuomenei, kad dviejų „atgyvenų“ - tautinės tapatybės ir valstybinio suvereniteto - išlaikymas yra  saujelės tamsuolių marginalų beviltiškos pastangos sustabdyti ,,istoriją pažangą". Tai ypač akivaizdu dabartinės migrantų krizės akivaizdoje, kai šalyje vis drąsiau aiškinama, kad Lietuva privalo nuolankiai susitaikyti su „objektyviai būtinu“ senstančios lietuvių tautos pakeitimu naujais gyventojais, ką jau anksčiau dėstė sovietinio „Lietuvos be lietuvių“ projekto kūrėjai. Todėl visiškai natūralu, kad reakcija į beprecedentį inteligentijos kreipimąsi yra tokia pati, kaip ir sovietinės žiniasklaidos pirminė reakcija atsiradus Sąjūdžiui - informacinė blokada, kuria buvo siekiama nuslėpti patį šio sambūrio susikūrimo faktą.

Nors jokia prasme nepretenduojame lygiuotis į Sąjūdį, šiandien taip pat bijomasi, kad iš pažiūros kukliai prasidėjusi visuomenės „Talka už valstybinę kalbą“ gali virsti tautinės sąmonės ir valstybinės sąmonės nepraradusios inteligentijos dalies susitelkimu. Todėl tariamai laisvos Lietuvos žiniasklaidos priemonės elgiasi lygiai taip pat, ką darė LKP CK organai „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“. Vyresnieji pamena, jog ši informacinė blokada buvo pralaužta pačios visuomenės pastangomis. Tą patį turėtume padaryti ir šį kartą, informuodami apie masiškai nuo visuomenės nuslėptą šviesuomenės paramą šiai Talkai. Antivalstybiškai besielgiančios didžiosios žiniasklaidos elgesys savaime provokuoja mūsų visų pareigą apginti piliečių teisę į informaciją ir savarankišką telkimąsi svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais bei neleisti tyčiotis iš šalies inteligentijos, kurios pastangos prabilti visuomenei yra sąmoningai slopinamos. Vedinas šių paskatų, siunčiu jums šį laišką ir prašau - jeigu pritariate nuostatai, kad inteligentijos kreipimasis į Lietuvos piliečius turėtų būti paviešintas ir išgirstas - persiųsti jį kolegoms, artimiesiems ir visiems, kam laikote esant prasminga jį pamatyti. 

Kartu pridedu ir jaunimo sambūrio „Pro Patria“ viešą kvietimą Lietuvos jaunimo organizacijoms palaikyti talką. Drįstu manyti, kad tai neblogas pavyzdys tiesaus ir neišplauto jaunimo kalbėjimo apie Pietryčių Lietuvoje egzistuojančias problemas ir tikrąjį su valstybinės kalbos statusu susijusių politinių klausimų kontekstą.

Pagarbiai
Vytautas Sinica

*-*-*-*

Viešas laiškas Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo

Ne pirmus metus tenka stebėti nesibaigiančias diskusijas dėl reikalavimo Lietuvos piliečių pasuose jų vardus ir pavardes rašyti ne valstybine lietuvių, o bet kuria kita gyventojo pasirinkta kalba. Seime pateiktas siūlymas asmens dokumentuose įteisinti rašybą visais lotyniško pagrindo rašmenimis vėliau pačių autorių buvo susiaurintas iki „w, q ir x" įtraukimo, nors šių ženklų vis tiek neužtektų pavardžių rašymui kitomis kalbomis.

Tokia nuolaida akivaizdžiai nebūtų teisinga ir naudinga Lietuvai. Dauguma žmonių tai supranta ir jos nepalaiko. Šalininkai ilgokai skelbė, kad paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau ir tai nepasitvirtino - Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą patvirtino, kad tarptautinė teisė to nereikalauja, kaip nereikalaujama to daryti ir Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartyje. Tačiau net ir ignoruojant piliečių valią, Konstituciją bei aptartus argumentus, projektą vis tiek siekiama priimti.

Siekiant politinio sutarimo, santarvės ir tarpusavio pasitikėjimo Seimui buvo pateiktas alternatyvus projektas, leidžiantis įrašus nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje. Toks sprendimas priimtas Latvijoje, tačiau Lietuvoje jo priėmimas yra stabdomas. Kaip žinia, Lenkija priekaištų dėl tautinių bendrijų padėties Latvijoje neturi.

Esame tikri, kad valstybinę kalbą turime branginti ir puoselėti, išsaugodami nesusiaurintą jos viešąjį vartojimą ir išskirtinį statusą tarp kitų šalyje gyvuojančių kalbų. Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą deramą statusą Lietuvoje iškovojo 1988 metais ir įtvirtino jį 1992 m. Konstitucijoje. Kaip piliečiai ir patriotai, negalime abejingai stebėti, kaip priešiškumas valstybinei kalbai ir bandymai siaurinti jos vartojimą kyla iš naujo.

Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Todėl „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą" siekia paskatinti Seimą Latvijoje pasiteisinusiu keliu išspręsti šiuos nesibaigiančius nesutarimus. Pritariame siūlymui pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje vardus ir pavardes rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis pagal tarimą, o kitomis piliečių norimomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis leisti rašyti paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje.

Kadangi tam reikia surinkti 50 000 palaikančių parašų, viešai kviečiame šį siūlymą savo parašais paremti visus sąmoningus ir geros valios Lietuvos piliečius. Išsaugoti stabilią iškiliausių šalies kalbininkų didžiuliu darbu ir pasiaukojimu sukurtą lietuvių kalbos abėcėlę, taip pat ir valstybinės kalbos konstitucinį statusą, yra visų mūsų tautinė, pilietinė ir moralinė pareiga. Pasirašydami už Lietuvos valstybinę kalbą pasisakome už mūsų tapatumo ir valstybingumo pamatų išsaugojimą!

Pasirašo:

rezistentai Petras Plumpa, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas, Algirdas Endriukaitis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, prof. Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, dr. Arvydas Juozaitis, prof. Bronislovas Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, prof. Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Vidmantė Jasukaitytė, Leonas Milčius, Birutė Valionytė, Konstitucijos bendraautorius Liudvikas Narcizas Rasimas, Kazys Saja, Vladas Terleckas, Kazimieras Uoka, Pirmosios Vyriausybės nariai dr. Vaidotas Antanaitis, dr. Leonas Vaidotas Ašmantas, prof. Algimantas Nasvytis, Albertas Sinevičius, generolai buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas Jonas Kronkaitis ir vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių Česlovas Jezerskas, pulk. Romas Kilikauskas, akademikai Antanas Andrijauskas, Grasilda Blažienė, Viktorija Daujotytė, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis, Arvydas Janulaitis, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Bonifacas Stundžia, Antanas Tyla, Zigmas Zinkevičius, profesoriai Ona Aleknavičienė, Steponas Ašmontas, Rita Bieliauskienė, Alvydas Butkus, Adomas Butrimas, Vytautas Daujotis, Vitas Labutis, Elvyra Martišauskienė, Gediminas Merkys, Danguolė Mikulėnienė, Gediminas Navaitis, Aldona Paulauskienė, Alvydas Pauliukevičius, Vilija Salienė, Marijonas Sinica, rašytojai Vydas Astas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Elena Kurklietytė, Birutė Luškevičienė, Linas V. Medelis, dr. Vytautas Rubavičius, Kristina Mažeikaitė Sajienė, Edita Milaševičiūtė, literatas Algimantas Bučys, poetai Ramutė Skučaitė, Rimvydas Stankevičius, tapytojai prof. Giedrius Kazimierėnas, Vladas Kančiauskas, doc. Irma Leščinskaitė, Gitenis Umbrasas, aktoriai Rolandas Kazlas, Giedrius Arbačiauskas, Redita Dominaitytė, Nerijus Gadliauskas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Michelevičiūtė, Vidas Petkevičius, Ainis Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Elvyra Žebertavičiūtė, režisieriai Algirdas Latėnas, Gytis Lukšas, Miglė Remeikaitė, Jonas Vaitkus, kompozitorė dr. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, teisininkai prof. Saulius Arlauskas, Vytautas Budnikas, prof. Alfonsas Vaišvila, Povilas Žumbakis, ekonomistai Gitanas Nausėda ir dr. Aušra Maldeikienė, filosofai doc. Kęstutis Dubnikas, Marius Markuckas, prof. Krescencijus Stoškus, dr. Laisvūnas Šopauskas, istorikai prof. Rasa Čepaitienė, prof. Benediktas Šetkus, prof. Arūnas Gumuliauskas, Saulius Jurkevičius, Eugenijus Manelis, Mindaugas Nefas, Algis Sindaravičius, Gintautas Terleckas, politologai dr. Algimantas Jankauskas, dr. Andrius Švarplys, Simona Merkinaitė, Paulius Stonis, ISM Politologijos fakulteto dekanas dr. Vincentas Vobolevičius, buvęs „Lietuvos žinių" portalo redaktorius Audrius Makauskas, diplomatas Alfonsas Augulis, alpinistas Vladas Vitkauskas, keliautojas Algimantas Jucevičius, Vilniaus m. tarybos nariai Gediminas Rudžionis, Liutauras Stoškus, prieškario vilniečiai Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierė Birutė Fedaravičienė, rašytoja Birutė Mackonytė, branduolio fizikos pradininkas Lietuvoje, buvęs Lietuvos mokslų tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas, teatrologė Gražina Mareckaitė, paveldosaugininkės dr. Gražina Drėmaitė ir Birutė Biekšienė, Punsko vikaras Marius Talutis, UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Fondo „Algojimas" vadovė Aušra Stančikienė, Sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, LEU Lituanistikos fakulteto dekanė dr. Žydronė Kolevinskienė, agronomai Ramūnas Karbauskis ir dr. Viktoras Pranckietis, verslininkas dr. Audrius Astrauskas, Saulius Meilutis, TV laidų vedėjos Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Rūta Mikelkevičiūtė, architektas prof. Algis Vyšniūnas, Albina Saladūnaitė, archeologas dr. Valdemaras Šimėnas, muzikologas dr. Jonas Vilimas, kalbininkė prof. Jūratė Laučiūtė, prof. Jolanta Zabarskaitė, kultūrologė dr. Daiva Tamošaitytė, Gytis Vaitkūnas, etnologai Nijolė Balčiūnienė, dr. Dainius Razauskas, Inija Trinkūnienė, publicistai dr. Edvardas Čiuldė, Živilė Makauskienė, Irena Vasinauskaitė, vertėjai Vilija Gerulaitienė, Elena Juškevičienė ir Leonas Merkevičius.

Šaltinis: www.lzs.lt

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 9091019102796760881

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-09-12 12:57

    "išsigandusios ir nematančios kitos išeities antitautinės ir antivalstybinės eurokratinės nomenklatūrinės valdžios"

    Būtent tokia "mūsų" valdžia - ji "mūsų", nes mus valdo, bet ne mums dirba...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Prisipažinsiu, pamatęs Mikelkevičiūtės pavardę pasirašiusiųjų sąraše kiek nustebau. Užtat dėl dėlfių ir komsomolkių nenustebau nė kiek. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O kaip kitaip dar gali būti, jei nuolankiai sutinkame atsisakyti nacionalinei Lietuvos valstybei ir tautai priklausančios spaudos? Bet kokios masinio informavimo priemonės niekaip negali būti iš vis niekam nepriklausančios. Būtina uždrausti svetimų kontroliuojamas medijas, o ne savo tautą atstovaujančias.
    Kol gyvensim ne sava galva, o klausysim svetimųjų "demokratinių" patarimų, kaip mums būtina elgtis, šnipštas bus. Demokratija geras dalykas, kai tai tik vidaus reikalas, bet kai "demokratija" primetama iš šalies, tai jau nauja vergvaldystė tik įteisinta pavadinant tai neatitinkančiu tikrovės pavadinimu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-09-14 16:35

    Blokadą visada vykdo valdžia, dėl to kad norima paniškai išsaugoti savo užpakalius, demokratija yra protingųjų žaidimas, sakoma viską sprendžia dauguma, kadangi protingos daugumos visada deficitas, todėl ir valdžia stengiasi kad jos nedaugėtų, tuo užtikrindama savo viešpatavimą, o pasikeitimai vyksta daugiausiai per katastrofas, ar revoliucijas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Valdžia valdytų. Kur tu valdžią matai? Taip naujamadiški okupantai primesdami "demokratiškas" vadžios formavimo taisykles inkriminuoja savus vietininkus į bent kiek įtakingesnius postus. Seniai jau šeimininkauja svetimi, tik dedasi savais, neva, išrinktais. Cirkas grynas iš tokių rinkimų, kai rinkėjai apie kandidatus žino tik tai, ką jie patys apie savus (svetimus mums) pateikia.

      Panaikinti

emo-but-icon

item