Viktoras Orbanas. Epochos pabaiga. Pamokos

Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano* kalba Keturioliktoje piliečių iškyloje Kiočėje (Kötcse) 2015 m. rugsėjo 5 d.

I

Ponios ir Ponai,

Atleiskite, jei mano šiandieninė kalba pasirodys ne visai sklandi. Tai dėl to, kad kalbėsiu apie dalykus, apie kuriuos anksčiau taip nesu kalbėjęs; taigi šen bei ten gali šmėstelėti ir griežtai logiškai nesusijusių minčių. Žinoma, noriu pasakyti keletą dalykų apie pabėgėlius ir imigrantus, bet kitame kontekste ir kitais žodžiais, negu tai daryčiau viešesniame renginyje. Pabandysiu kalbėti taip, kaip politikai viešai paprastai nekalba, arba tiksliau – kaip jiems viešai kalbėti nepatariama.

Jei leisite man prisipažinti, aš, be abejo, nesu vienintelis, nuolat savęs klausiantis, kokią prasmę turi visa tai, kas man atsitinka? Manau, kad tai ypač būdinga puolamiems, kenčiantiems ir rūpesčių graužiamiems žmonėms, kurie nenori visko paprasčiausiai suversti blogai lemčiai, bet manantiems, kad visa tai turi aukštesnę prasmę, kurios mes kol kas neįstengiame įžvelgti. Mano profesijos žmonės turi būti pasirengę gvildenti tokias mintis, todėl aš nuolat klausiu savęs, kokią prasmę turi visa tai, ką man tenka patirti, arba kam žmogus įgyja gyvenimo jam suteikiamą pažinimą?

Dažnai atrodo, kad jau radau atsakymą į šį klausimą, bet vėliau paaiškėja, kad klydau. Pavyzdžiui, 1998-aisiais. Tada maniau, kad 1994–1998 metų skaistykla** buvo reikalinga, kad maksimaliai išnaudotume to meto Europos teikiamas galimybes užbaigti misijai, kuri tuomet atrodė neįmanoma: tam, ką mes vadinome Vengrų tautybės sertifikatu. Dabar niekas nelaiko to dideliu žygdarbiu, tačiau jeigu pagalvoji apie visa tai, kas vyko 1998-aisiais, 1999-aisiais ir 2000-aisiais – pirmuosius bandymus suvienyti tautą ne teritoriniu pagrindu, jeigu galima taip pasakyti, – gali pajusti, kad ta didelė tarptautinė kova, į kurią buvai įsitraukęs, suteikia prasmę visam tam, ką teko patirti. Visa tai reikėjo išgyventi, nes dabar laukia didžioji kova. Vengrų tautybės sertifikatas, jei pamenate, buvo sėkmingai įvestas po kovų su tuometiniu Rumunijos Ministru Pirmininku. Tada, 2010-aisiais, aš maniau, kad pagaliau supratau viso to, kas mums atsitiko, prasmę (leiskite man kalbėti asmeniškai ir papasakoti, kas man atsitiko), nes tuomet šalis blaškėsi ant beviltiškos ekonominės krizės krašto, buvo nusiaubta ir turėjo būti kaip nors vėl pastatyta ant kojų ir tuo pačiu atgauti suverenitetą: IMF [International Monetary Fond – Tarptautinis valiutos fondas] reikėjo pasiųsti namo ir kovoti su Europos Sąjunga dėl šiokios tokios erdvės manevruoti. Tai buvo tokia didelė užduotis, kad tikrai įprasmino tai, ką man teko patirti anksčiau. Vėliau, 2012-aisiais, supratau, kad esmė vis dėlto dar ne čia – mes tai padarėme, tai buvo išspręsta; dabar didžioji galimybė atrodė mūsų naujosios konstitucijos sukūrimas, [konstitucijos,] kuri keturiasdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų suteiktų konceptualius ir teisinius apmatus visam tam, ką mes vadiname vengrų tauta. Galbūt tai buvo visa ko tikslas – kartu su dvigubos pilietybės politika (kuri šiek tiek užtemdė Vengrų tautybės sertifikato svarbą).

Ir štai vos prieš porą mėnesių supratau: ne, ne tai. Turbūt visa tai, ką mums teko patirti pastaraisiais metais, įgyja prasmę dėl to, ką fundamentalistai pavadintų kryžiaus žygiu, bet ką nuosaikieji (tokie, kaip aš) veikiau apibūdintų kaip „Europos islamizacijos“ problemos keliamą iššūkį. Kas nors kada nors turi atskleisti [šio proceso] esmę, sulaikyti jį ir pakeisti kita, priešinga politika. Manau, kad ne tik Vengrijoje, bet ir Europoje iš vengrų – ir būtent iš jų išrinktų šalies vadovų – tikimasi: jeigu jau gerasis Dievas mums tiek daug iki šiol padėjo, tai turėtume pasakyti, ką [apie visa tai] žinome. Na štai! Aš tikrai nežinau, ar po trejų metų aš vis dar taip manysiu, bet šiaip ar taip, dabar aš esu tikras, kad jeigu ir yra aukštesnė prasmė viso to, ką mums teko išgyventi (nes visa tai, ką mes išgyvename, mus užgrūdina), tai yra ta užduotis ir tas iššūkis, su kuriuo Vengrija ir Europa susiduria dabar ir ateinančiais mėnesiais bei metais. Mes turime priimti šį iššūkį.

II

Kalbos pradžioje norėčiau trumpai nusakyti savo požiūrį.

Mano nuomone, tai, ką mes dabar išgyvename, yra epochos, konceptualiosios-ideologinės epochos pabaiga. Be jokių pretenzijų, paprastai galime pavadinti ją liberalaus veblenimo [babble] epocha. Ši epocha dabar baigiasi, ir tai kelia didelę riziką, bet tuo pačiu teikia naujų galimybių. Tai suteikia galimybę nacionalinei krikščioniškai ideologijai, mąstymo būdui ir požiūriui vėl įsigalėti – ne tik Vengrijoje, bet ir visoje Europoje. Tai proga. Tai ir sudarys mano kalbos esmę. Tie, kurie nori daugiau detalių, neturėtų išeiti, nes dabar aš padarysiu didelį lankstą, kol vėl grįšiu prie to, ką ką tik pasakiau.

Kaipgi buvo anksčiau?

Anksčiau žmonės, gelbėdami savo gyvybę ir patyrę nelaimę, ieškojo prieglobsčio už artimiausios valstybės sienos; ten jie saugiai apsistodavo, laukdami galimybės sugrįžti, nes jie norėjo kada nors sugrįžti. Tik tikrai persekiojami nenorėjo grįžti: tie, kuriuos persekiojo daugiausia dėl politinių priežasčių ar dėl jų reiškiamos ideologijos. Kurį laiką jie neturėjo ateities savo krašte, ir kas tikrai norėjo jį palikti, išvyko kaip politiniai emigrantai, galbūt visam gyvenimui. Tai patyrė dauguma 56-ųjų kartos [vengrų] emigrantų. Jie, tarp kitko, nemarširavo po Austriją, – apie tai nebuvo ir kalbos. Jie privalėjo susirinkti stovykloje – ten jie turėjo laukti, užsiregistruoti ir pasakyti savo pageidavimus, kur jie norėtų vykti. Jie turėjo laukti, kol pasirinktos šalys įvertins jų bylas, ir tik kai gaudavo leidimą, galėjo į jas vykti.

Dabartinė būklė, Ponios ir Ponai, yra kitokia. Dabar mus užplūdo nesuskaičiuojama imigrantų banga. Tai invazija: jie griauna siena, ir mums visiems aišku, kad jie ieško ne prieglobsčio ir bėga ne gelbėdami savo gyvybes. Turkijoje, jos pabėgėlių stovyklose niekas jų gyvybei negresia, taip pat jokio pavojaus jiems nėra nei Graikijoje, nei Makedonijoje, nei Belgrado apylinkėse. Nėra pavojų ir Budapešte, tačiau jie skuba ne pas mus. [Čia] jie nenori pabėgėlių statuso – jie nori būti pabėgėliai Vokietijoje. O tai jau visai kitas dalykas. Iš tiesų jie ieško ne prieglobsčio grėsmės gyvybei aplinkybėmis, o geresnio gyvenimo. Ne saugumo jie ieško. Priešingai: tai, kas vyksta, mums rodo, kad jie kaip tik aukoja savo saugumą.

Tai, ką aš pasakysiu, galbūt pasirodys grubu, – atsiprašau, jei ką nors užgausiu. Mes visi matėme tą mažo berniuko paplūdimyje nuotrauką. [Tai matant] jokia širdis negali likti abejinga, bet vis vien mes privalome paklausti: kas nužudė tą mažą berniuką? Jo tėvai! Niekas jų nevertė palikti pabėgėlių stovyklą Turkijoje, kur gyvenimas ne toks, kaip Vokietijoje, bet kur jų saugumui niekas negrėsė. Niekas jų nevertė pasiimti vaikus ir menku laiviūkščiu plaukti į jūrą kažkur tikintis geresnio gyvenimo, rizikuojant savo ir savo vaikų gyvybėmis. Tokia yra tiesa! Šiandien taip kalbėti Europoje nepriimta, bet vis vien tiesa yra tokia. Taigi šie žmonės ieško ne saugumo, bet priešingai: jie rizikuoja savo saugumu, rizikuoja plaukdami laiviūkščiais, važiuodami krovininiais šaldytuvais, verždamiesi Lamanšo tuneliu. Taip jie netenka savo vaikų, bet net ir tai jų nesulaiko. Tokia yra tiesa!

Atrodo, kad jie nori mūsų gyvenimo, jie nori gyventi taip, kaip mes. Jie nori tokio gyvenimo, kokį gyvename mes. Klausimas, kodėl turėtume stebėtis? Mes, Ponios ir Ponai, metų metus juos mokėme ir jiems aiškinome, kad pasaulis iš tiesų tėra globalus kaimas: globalus kaimas, kuriame visai nesunku iš Alsego patekti į Fiolsegą [į gretimą kaimą]. Mes jiems aiškinome, kad esama visuotinų žmogaus teisių, kurios taikomos vienodai kiekvienam, kokiame pasaulio kampelyje jis begyventų. Mes grūdome jiems savo ideologiją – svarbiausias dalykas esąs taika. Jeigu kas šios ideologijos nepriėmė, tą mes bombardavome – Libiją, Siriją – kada tik ir kur tik tai atitiko mūsų interesus. Mes sukūrėme internetą ir paskelbėme pasauliui informacijos laisvę, nustatėme, kad kiekvienam žmogui ji privalo būti prieinama. Tučtuojau! Viskas turi būti prieinama bet kur ir tučtuojau. Mes nusiuntėme jiems savo televizijos serialus, ir jie žiūri tai, ką ir mes. Mes nusipirkome jų talentingiausius sportininkus ir atlikėjus. Mes pardavėme jiems savo futbolo klubus, kurių savininkai arabai ir azijiečiai dabar vilki panašius marškinėlius kaip ir Anglijos ar Prancūzijos klubų. Tada už pinigus, gautus pardavus klubus, mes jiems atgal per satelitus siunčiame produktą – pačius čempionatus, už kuriuos jie vėl mums moka. Taip mes juos įtraukėme į savo reikalus. Paskelbę globalias, visuotines žmogaus teises, primetę jiems savo ideologiją ir informacijos laisvę iškėlę aukščiau už viską, nusiuntę į jų namus savo įžymybes, dabar stebimės, kad jie beldžiasi į mūsų duris.

Tuo metu, kai Europoje buvo užtikrinta judėjimo laisvė, mažai kas norėjo ja pasinaudoti. Situacija pasikeitė, nes dabar pajudėjo vargšų minios. Jie mato mūsų gyvenimo būdą, kurį mes jiems reklamuojame per televiziją, jie žino mūsų įžymybes; jie jaučiasi, tarsi sėdėtų su mumis mūsų svetainėse, nes atstumas tarp tikrojo pasaulio ir tikrovės televizijos ekrane atrodo toks mažas. Jie gyvena toje pačioje virtualioje erdvėje, kaip ir mes. Jie mano, kad ta virtualioji erdvė jiems priklauso taip pat, kaip ir mums, ir kad šioje virtualioje erdvėje bet kas gali susitikti su bet kuo. Jeigu tai yra kažkas natūralu, tai kodėl gi tai negalėtų įvykti ir fiziškai? Klausimas formuluojamas labai paprastai: kodėl vienas asmuo turėtų gyventi prasčiau už kitą tokiame globaliame kaime, tokiame bendrame pasaulyje? Jei mes taip netoli vieni kitų, jeigu mes galime taip lengvai dalytis jų [sukurtais] dalykais, tai kodėl to nepadarius? Iš dalies dėl jiems paskolintos ar primestos kultūros šie žmonės daugiau nesijaučia prisirišę prie savo žemės ir savo praeities taip stipriai, kaip kadaise. Sukurtas naujas bendras, globalus ryšys arba bendras atskaitos taškas, su kuriuo susiję mes visi: bendrasis „mind-set“ [tam tikras mąstymo būdas, požiūris į ką nors arba nuomonė apie ką nors], kaip sakoma angliškai. Ir jeigu staiga pasikeičia jų gyvenimo sąlygos, arba jeigu dėl kokių nors kitų priežasčių jų gyvenimai sužlunga, jiems atrodo logiška svarstyti apie neatidėliotiną išvykimą, ieškoti įsivaizduojamų pasitraukimo kelių; jie daugiau nebesiekia saugumo, bet siekia gyvenimo, kurį mes turime tikrovėje ir kuriuo jie iki šiol dalijosi su mumis tik virtualiame gyvenime. Kitais žodžiais tariant, tie, kurie šiandien atvyksta, nori ateities, o ateitis, kurios jie nori, yra tokia, kokią mes dabar gyvename. Tai klausimas, su kuriuo mes dabar susidūrėme – militariškai, politiškai ir morališkai.

III

Manau, kad mano ką tik pavaizduotas reiškinys yra ne kas kita, kaip tapatumo krizė. Tai atrodo bloga naujiena, bet tai pirmoji gera tapatumo krizė, kurią man teko kada nors patirti. Anksčiau mes kalbėjome apie savo tapatumo krizes: krikščionybės tapatumo krizę arba tautinio tapatumo krizę. Bet dabar, Ponios ir Ponai, mes išgyvename liberalizmo tapatumo krizę. Pažiūrėjus iš tinkamos perspektyvos, visas tas prieglobsčio ir masinės migracijos reikalas, visa ekonominės migracijos problema yra ne kas kita, kaip liberalizmo tapatumo krizė. Pabandysiu trumpai apibūdinti, kas ją sudaro. 

Apskritai žmonės – ne tik europiečiai, bet jie tai tikrai – nori būti laikomi geri; tačiau gėrį galima apibrėžti labai įvairiai. Liberalai taip pat nori būti laikomi gerais. Jie taip pat suvokia, ką reiškia būti geru žmogumi. Liberalai gali sugyventi su savimi tik tuo atveju, jeigu save suvokia kaip gerus žmones. Tačiau liberalų gėrio samprata, kurią jau paaiškinau anksčiau, egzistuoja tik reiškinio lygmenyje: judėjimo laisvė, visuotinės žmonių teisės ir taip toliau. Dabar tai kelia pragaištingas pasekmes. Tačiau liberalai turi tokią savybę – norėdami būti geri, jie vis dėlto nenori prarasti savo gerovės ir gyvenimo standartų, ir taip kyla krizė. Tai iš tiesų didelis iššūkis, kurį šiandien išgyvena liberalizmas: kaip pagal savo pačių principus išlikti gerais žmonėmis, ir tuo pačiu išsaugoti jau pasiektą gyvenimo lygį?

Esu įsitikinęs, kad Europoje daugiau nebeįmanoma laikyti save geru liberalizmo prasme ir tuo pačiu gyventi pasiturinčiai. Galėčiau pasakyti, kad pavojingiausias istorijoje žinomas derinys yra turto ir silpnumo. Nėra pavojingesnio derinio už šį. Tik laiko klausimas, kada kas nors eis pro šalį, pastebės tavo gerovę ir atims tai, ką tu turi. Tai tikrai nutiks, jeigu nemokėsi apsiginti. Liberali filosofija yra silpnos Europos, kuri vis dėlto norėtų apsaugoti savo gerovę, rezultatas. Tačiau jei Europa yra silpna, savo gerovės ji neapsaugos.

Esama, žinoma, ir krikščionių nesusivokimo. Tarsi šešioliktojo šimtmečio eretikas aš privalau labai atsargiai parinkti žodžius kalbėdamas šia tema, nes nenoriu rizikuoti užgauti mūsų brolių ir seserų katalikų – tai būtų neteisinga. Bet vis dėlto, jei aš įsiklausau į nuoširdžius krikščionių balsus – ir iš tiesų galingus katalikų balsus – tai suvokiu, kad ekonomikos logikos požiūriu jie painioja du skirtingus dalykus. Nes jei kas nors kam nors duoda ką nors iš savo asmeninės gerovės, tai ne tik kad pats elgiasi moraliai, bet ir nesusilpnina nacionalinės ekonomikos. Taigi duodamas kam nors ką nors iš savo asmeninės gerovės aš nesukelsiu ekonomikos problemų. Tačiau jeigu aš užuot padėjęs iš savo asmeninių išteklių, noriu, kad tai padarytų valstybė – kad ji suteiktų [sveikatos] priežiūrą, [socialinį] aprūpinimą, darbą ir kitus privalumus, ir užtikrintų tam tikrą gero gyvenimo lygį, – tai tokiu būdu aš griaunu tai, kas yra mūsų, aš tuo pačiu ardau mūsų gerovę. Nes valstybė tokiu atveju turi arba didinti mokesčius, arba mažinti išlaidas kurioje nors įprastoje socialinio, gerovės, kultūros ar kitoje biudžeto srityje, o dėl to traukiasi ekonomika. Pagalba kitiems iš savo asmeninės kišenės gali paskatinti ir ekonomiką, bet jei mes tokios pagalbos tikėsimės iš valstybės, jei norėsime, kad ji perskirstytų finansus, atitraukdama juos iš valstybės gamybos srities ir mažintų savo ekonominius resursus – tai kitokio rezultato, kaip ekonomikos susilpnėjimas, negalima tikėtis.

Todėl krikščionių reikalavimai, neseniai paskelbti kaip dvasinė prievolė, mano nuomone, yra teisingi, kai kreipiamasi į asmenį, bet klaidingi, jeigu skiriami valstybei. Ir deja, man neatrodo, kad daugumoje mūsų dvasinių vadovų kalbų būtų suvokiamas šis skirtumas. Vis dėlto tai svarbus skirtumas, nes liberalai siekia įtikinti, jog individams keliami finansiniai ir moraliniai įpareigojimai turi būti perkeliami valstybei, – tačiau tai sugriautų valstybę. Todėl svarbu skirti asmeninę, individualią atsakomybę nuo šiuolaikinės valstybės pareigų. Mes turime skirti šiuos dalykus, nes kitaip mes nerasime moralios išeities – mes nesugebėsime vykdyti krikščionių pareigos padėti kitiems ir tuo pačiu metu tikėtis, kad mūsų valstybė apsaugos tai, ką mes turime.

Svarbu suvokti, kad šiuo metu Europoje dominuoja liberalai. Neklyskite – Europos konservatoriai šiandien taip pat yra liberalai: nesąmoningai, bet paklusdami jėgai. Nes daugelis kanalų, kuriais perteikiamos ir interpretuojamos konservatorių mintys ir politika, šiandien yra liberalų rankose. Tai mums ne naujiena, nes tai mes patyrėme ir Vengrijoje po 1990 metų; bet čia situacija pasikeitė, ir todėl jie mūsų nemėgsta. Kitur aplinkybės nepasikeitė, liko tokios, kaip buvo. Todėl jei pareigas perima konservatyvus kancleris arba ministras pirmininkas, jis nieko negali padaryti, tik tam tikru mastu (ir ne tiek jau mažai) prisitaikyti prie sistemos, kurią valdo jam priešingos ideologijos žmonės. Galų gale Europos dešinė nukenčia.

Liberalams turėtų kilti tapatybės klausimas. Kas iš tiesų jie yra? Nes jeigu tu negali būti geras liberalia prasme ir tuo pačiu patenkinti savo dabartinius egzistencinius poreikius, tu vis vien turi kaip nors išspręsti šią dilemą. Vargšai liberalai: šiuo klausimu iš savo politikų jie nesulaukia jokios pagalbos. Kaip tik to trūksta Europos politikoje. Ne tik kad nėra vizijos, bet net ir taip formuluoti šiuos klausimus Europos politikoje yra neleistina, net kone pavojinga. Kaip tik tai ir yra Vengrijos prabanga. Kitose Centrinės Europos šalyse tai taip pat šiek tiek leidžiama, tačiau nedaug. Tai, kad mes čia sėdime ir galime štai taip svarstyti tokius klausimus, yra neįmanoma jokioje kitoje Europos šalyje. Toks susitikimas negalėtų įvykti Vokietijoje – ten nebūtų galima tokių dalykų kalbėti, – nei Prancūzijoje, net ir Lenkijoje tai būtų pavojinga.

Tad apskritai kyla klausimas, kas pagaliau pasakys liberalams, kas jie iš tiesų yra. Nesu tikras, ar būtume visiškai teisūs, bet nemanau, kad būtume toli nuo tiesos, jeigu manytume, kad modernusis liberalizmas yra veidmainystės forma. Visais lygmenimis. Žinoma, neturiu omenyje to, kad mes visi esame šiek tiek veidmainiai, kad kiekvienas turime instinktą vaizduoti save truputį geresnius, nei iš tiesų esame, nors mažumėlę geresnius. Tai mūsų visų trūkumas, tačiau tik asmeninis. O liberalizmas yra intelekto sritis, kuri veidmainystę sukuria kaip sistemą. Atrodo, kad individo lygmenyje liberalai taip pat yra veidmainiai. Kiek mes žinome liberalų, kurie, pavyzdžiui, apsimeta gerais pasikviesdami į namus kelis žmones ir vaidina, tarsi jiems visai nerūpėtų taip susikrauti politinį kapitalą, nors iš tiesų akivaizdžiai rūpi. Iš čia sėdinčiųjų turbūt nėra nė vieno, kuris pasakytų, kad tai nuoširdu, ar ne? Net nekyla klausimas. Liberalas, kuris ką nors daro, kad pasirodytų kuo palankiau, visai aiškiai suvokia, kad iš tiesų jis yra veidmainis. Prašom nesuprasti manęs klaidingai – dabar aš nekalbu apie tokius didžius senuosius liberalus kaip Lajosas Kosutas, Deakas arba grafas Lambsdorfas***, bet apie moderniąją kairiosios pakraipos liberalų mokyklą, su kuria kartu mes gyvename ir kuri dominuoja kaip sistemiškai organizuota veidmainystė individo ir valstybės lygmenyse.

Kai mes kalbame apie Vengriją ir imigrantus, ir apie poreikį Europoje nedelsiant paskirstyti lėšas, pastebime, kad nors dauguma imigrantų atvyks į Vengriją, Italija vis vien gaus aštuonis kartus, o Graikija – dukart daugiau pinigų, negu gausime mes. Nieko sau liberalioji Europos imigracijos politika! Galima drąsiai pasakyti, kad liberalioji užsienio politika pasaulio politikos lygmenyje yra ne daugiau arba ne mažiau, kaip organizuota veidmainystė. Ir jeigu jūs netikite manimi, tai paskaitykite porą Marijos Šmit**** parašytų studijų. Ji nuolat įrodinėja, jog apie pasaulio politikos konfliktus sakyti, jog yra „geroji“ pusė – paprastai Jungtinės Valstijos ir sąjungininkai – ir „blogoji“ pusė, kuri turi būti įveikta, yra supaprastinimas. Galų gale visada paaiškėdavo, kad esmė yra pinigai, nafta, naudingosios iškasenos ir kažkas visiškai kita; ir kai buvo nutarta bombarduoti Iraką arba net Siriją, rūpėjo visai ne gėrio darymas... Bet blogiausia, kas galima – buvo nuolat reikalaujama, kad pasaulis laikytų juos šauniais vaikinais, kovojančiais už gėrį. Tai ir yra liberaliosios užsienio politikos esmė – ir ji vykdoma aplink mus.

IV

Kadangi mes negalime imtis sunkios užduoties ieškoti atsakymo liberalams, kas jie yra šioje naujoje situacijoje, manau, kad turėtume pasinaudoti galimybe pasakyti, kas esame mes. Nes tokia galimybė pasitaiko kartą per visą gyvenimą. Blogi dalykai niekada nesirado su tokia triuškinančia jėga kaip dabar ir kaip dėl imigracijos rasis ateinančias savaites bei mėnesius. Jeigu mes atsitrauktume žingsnelį nuo to, kas vyksta dabar, nuo atskirų šio vyksmo ypatybių ir apmąstytume visa tai konceptualiai, tai pamatytume, kad mes turime puikias galimybes, jei tik šiuose debatuose kovosime tinkamai, atkurti tautinio ir krikščioniškojo tapatumo prestižą bei poreikį ir priešpastatyti juos liberaliajam tapatumui. Tik klausimas, ar mes sugebėsime tai padaryti. 

Žinoma, gerasis Dievas padeda žmogui, kovojančiam iš gerų paskatų, nes tokiu metu paaiškėja, pavyzdžiui, kad Vengrijos Konstitucija, priimta dar tada, kai apie imigracijos krizę visiškai nieko nebuvo girdėti, puikiausiai tinka šiam krikščioniškam ir tautiniam tapatumui visų akyse sustiprinti ir prieštarauja valdančiosioms liberalioms šių dienų Europos tapatybėms. Pakanka nurodyti Jožefo Sajerio***** išmintingai parinktus žodžius vieno iš svarbiausių skyrių antraštėje: „Laisvė ir atsakomybė“. Jais perteikiama visa, kas gera yra liberalizme – laisvė, ir greta įvardijama tai, be ko ji būtų beprasmė. Šia prasme tai padeda pagrindus krikščioniškam ir tautiniam tapatumui, ir visa tai yra mūsų Konstitucijoje.

Tada atsirado poreikis greta krikščioniškos atjautos [į Konstituciją] įtraukti kitą žodį, kitą terminą – atsakomybę. Būtina paaiškinti, kad mes tai darėme ne iš liberalių paskatų – žinome, kad liberalai jaučiasi atsakingi už visą pasaulį, nes jie yra geri; viskas, kas [negera] vyksta pasaulyje, jiems sukelia skausmą, ir jų sielos sunkiai pakelia šią atsakomybę. Priešingai tokiam požiūriui, kuo gi remiasi mūsų tapatumas? Manau, kad krikščionių tapatumas – ir kai kurie, čia esantys, tai galėtų išreikšti teologiškai gerokai tiksliau, nei pajėgiu aš – atskleidžia mums visiškai aiškią svarbos arba pirmumo eilę. Visų pirma mes esame atsakingi už savo vaikus, tada – už savo tėvus. Tai visų pirma. Po to eina tie, su kuriais mes gyvename savo kaime ar mieste. Tada – mūsų šalis, ir jau tik po to gali eiti visa kita. Krikščionių pasaulėžiūros neperteikia politika, kuri skatina atjautą ir supratimą, bet nepripažįsta šios prioritetų tvarkos; jos neišreiškia politika, kuri atsakomybės už pasaulį vardan griauna mūsų galimybę ugdyti savo vaikus, suteikti orią senatvę savo tėvams ir, jei galima, apsaugą savo šaliai bei kultūrai.

Čia, savo pusėje, mes gyvename pasaulyje, kuris nuolat pasitikrina savo teisumą ir savo veiksmų teisingumą. Aš irgi bandau kaip nors apžvelgti savo veiksmus, kad galėčiau įvertinti ne tik jų sėkmę, bet ir jų teisumą bei teisingumą. Tai aš darau daugybę metų; nesu pradedantysis, tačiau matau, kaip sunku šiuos dalykus atriboti. Liberalusis požiūris ir mąstymo būdas net ir mus paveikė tiek, kad atsidūrę naujoje situacijoje mes sunkiai surikiuojame savo mintis, jausmus ir veiksmus taip, kad jie būtų kartu ir dori, sąžiningi, ir visuotinai priimtini bei paveikūs. Tad galima suvokti, kokias galimybes dabartinė imigracijos problema teikia siekiant šiuos dalykus galutinai išgryninti ir apsukti tas bendrąsias Europos mąstymo kryptis, kurios mus iki šios būklės atvedė. 

V

Taigi kas iš viso to seka, Ponios ir Ponai? Mano nuomone, keturi dalykai.

Visų pirma reikia pasakyti, kad valstybė be sienų apskritai nėra valstybė. Todėl valstybę sukūrusios ir ją išsaugoti norinčios visuomenės pamatinis interesas yra sugebėti apginti jos sienas. Tai nesvarstytinas dalykas, negali būti tokių aplinkybių, kurios leistų mums atsisakyti teisės pasakyti, kada ir kur mūsų sieną galima kirsti. Kol mes negalime atkurti tokios tvarkos, joks pasiūlytas sprendimas neveiks. Kokia prasmė galvoti apie kvotas ir atvykstančių žmonių paskirstymą, jeigu mes nežinome, kiek jų atvyks? O jie teikiasi atvykti. Mes tarsi išmetame savo vertybes į šiukšliadėžę. Šioje situacijoje tai pirmoji pamoka: sienos turi būti apsaugotos bet kuria kaina. Šiuo metu mes to nesugebame padaryti. Jei Parlamentas nutars priimti vieną ar kelis įstatymus******, galbūt rugsėjo viduryje ar pabaigoje Vengrijos valstybė pajėgs apsaugoti savo sienas ir pasakyti, kas gali atvykti arba išvykti, kur ir kada.

Antra pamoka. Vengrija – dabar aš nenoriu kalbėti apie kitas valstybes, bet norėčiau manyti, kad dauguma Europos mąsto taip, kaip mes – privalo apsaugoti savo etninę sudėtį ir kultūros įvairovę. Tai reikia paaiškinti, nes šiuolaikinių liberalų akimis tai ir yra pagrindinė nuodėmė. Leiskite man prisiminti pokalbį su talentingu, patyrusiu, bet daug vilčių nebeteikusiu Europos politiku, kuris jau nebebuvo pirmosiose politikos linijose; jis paprašė manęs paaiškinti, ką aš turėjau galvoje sakydamas, kad Vengrijoje mes nenorime didesnės musulmonų bendruomenės. Atsakiau, kad šis sakinys turi [tiesioginę,] įprastą, kasdienę reikšmę. Man buvo atsakyta, kad tokių dalykų sakyti negalima. Kodėl? – pasiteiravau. Kodėl negalima kalbėti apie kiekvienos valstybės ir kiekvienos tautos teisęs spręsti, su kuo ji nori gyventi savo teritorijoje? Daugelis Europos šalių tai jau nusprendė: pavyzdžiui, prancūzai, arba britai, arba vokiečiai dėl turkų. Manau, kad jie turėjo tam teisę. Privalome įvertinti, kokį poveikį tai šiems kraštams padarė. Mes net negalime pasakyti, ar rezultatai geri, ar blogi. Mes tik turime teisę pasakyti, kad kaip tik to mes ir nenorime – ir mes tikrai tam turime teisę. Ir mes galime pasakyti, kad mums Vengrija patinka tokia, kokia ji yra. Ji yra pakankamai spalvinga ir įvairi.

Esu įsitikinęs, kad vengrai, kaip ir kiekviena kita tauta, turi teisę pasakyti nenorintys, kad jų šalis keistųsi. Galima ginčytis, ar tai teisinga, ar ne, ar tai garbinga, ar ne, ar tai humaniška, ar ne. Dėl daugelio dalykų galima ginčytis. Bet neturi ginčų kelti visuomenės teisė nuspręsti, ar ji nori dirbtinai ir pagreitintai keisti savo etninę ir kultūrinę sudėtį. Ir jeigu vengrai sako to nenorį, niekas negali priversti jų tai daryti. Pagaliau (turėkite tai omeny), galų gale, tai bus kova, kurią mes privalome laimėti. Klausimas, ar Europoje bus pakankamai mūsų, teigiančių, kad kiekviena šalis turi teisę keisti savo etninę ir kultūrinę sudėtį savo nuožiūra, ir jokia šalis ar Sąjunga neturi teisės versti kitus tai daryti. Šiuo metu mūsų pozicijos geros ir mes privalome jas ginti. Galų gale tai nulems šios kovos baigtį. Todėl labai svarbu, kas pateks į šalį. Pagal moderniąją amžiaus dvasią, jei kas nors atvyko į šalį ir jei mes leidome jiems čia atvykti, tai nuo tol visa tai, kam jie atstovauja, turi būti suvokiama kaip vertybė. Reikės prisitaikyti prie naujų aplinkybių, reikės su jais gyventi ir nustatyti bendrabūvio formas, privalėsime visa tai gerbti ir su tuo susigyventi.

Taigi, sienos turi būti saugios, etninė ir kultūrinė sudėtis taip pat išsaugota, o prievartiniai pokyčiai turi būti atmesti.

Trečias dalykas – turime išlikti stiprūs ekonomiškai, nes pagal moderniųjų laikų dvasią, net jeigu tu esi teisus ar moraliai beveik nepriekaištingas, tačiau silpnas ekonomiškai, – būsi sutryptas. Tad net jeigu ir nėra pirmaujanti, Vengrija privalo išsilaikyti kaip tvirta Europos ekonomika. Nuo to priklauso ne tik finansai ir ekonomika, bet ir mūsų suverenumas. Jeigu mes negalėsime pasakyti: „Taip, mus kritikuoja daugeliu atžvilgių, tačiau mes atitinkame jų stiprios ekonomikos kriterijus“ ir negalėsime tvirtai laikytis savo įsitikinimų, – jie sunaikins mus, ir tai turės visas įmanomas pasekmes. Todėl esu įsitikinęs, kad moderniajame pasaulyje nei teisingumas, nei tapatumas negali būti išsaugoti be stiprios ekonomikos, ir mes tai turime įsidėmėti.

Ir pagaliau ketvirtas dalykas, kuris, mano nuomone, seka iš viso to, ką jau pasakiau. Nesupraskite manęs klaidingai, jeigu pasakysiu tai taip: kasdienis patriotizmas. Tai ne kažkas intelektualaus, o gyvybinis instinktas, kasdienė rutina: eiti į krautuvę ir pirkti vengriškas prekes; norint ką nors įdarbinti – įdarbinti vengrą. Tai neveiks, jeigu mes šios nuostatos nepaversime kasdieniu instinktu ir jeigu tai liks tik mūsų tautiškai nusiteikusių dešiniųjų intelektualų dvasiniu polėkiu. Tai, žinoma, neveiks be jūsų, nes tam, kad kas nors taptų kasdieniu įpročiu, turi būti labai aiškiai įsisąmoninta, suformuluota ir išreikšta. Tai suteiks mums, šios ideologijos reiškėjams, orumo, jėgų ir pasitikėjimo. Bet po to tai turi būti perkelta į kasdienybę, kaip jau sakiau: [reikštis] darbo vietoje, krautuvėje, pokalbiuose ir taip toliau. Aš nežinau, kiek [visuomenės gyvenimo] sričių mes apleidome, nežinau, kur dar vietoj sveiko patriotiškumo viršų paėmė neatsakingas, liberalus, neapibrėžtas vapėjimas, kai mes patys nebegalime paaiškinti, kodėl užuot priėmę teisingus, patriotinius, tautiškus sprendimus, kasdien priimame tokius, kokius priimame.

Negerai yra tai, kad veikdami visa tai turėsime apibūdinti žodžiais modernu, šaunu, stilinga, seksualu, paklausu. Jeigu mes bandytume ugdyti kasdienį patriotizmą tokio lygmens kalba, kokia bendraujame vieni su kitais čia, tai turėtume apskritai tik persižegnoti ir tikėtis pomirtinio gyvenimo. Bet kalbame apie jaunąją kartą. Mūsų karta yra šauni ir tokia, kokia yra – labai ačiū Jums, mes išgyvenome; bet tiems, kurie seka po mūsų, aplinkybės yra kitokios. Jeigu mes neįveiksime komunikacijos sunkumų, kultūros ir kitokių skirtumų, ir jeigu nesugebėsime jaunimui padaryti patrauklaus kasdienio tautiškumo, vietoj to kažko chaotiško, prisigėrusio blogo kvapo ir radikalių teisių, nuo kurių kūnas eina pagaugais ir kurios žmones blogai nuteikia, jeigu nesugebėsime viso to pakeisti šviežia jaunatviška kalba, tai kovos nelaimėsime. Tai didžiausia užduotis. Negaliu tiksliai pasakyti, kas tai galėtų padaryti, nes jeigu galėčiau, mes jau būtume tai padarę per porą praėjusių metų. Tiesa yra tai, kad šioje srityje mes pasiekėme mažiausiai. Mes nekalbame tokia kalba, nepažįstame šios kultūros, kaip turėtume; o tie, kurie ateina po mūsų, yra kažkaip nepakankamai stiprūs arba – dievai žino, kodėl – nepakankamai veiklūs. Šiame pasaulyje patriotiniai, tautiniai kasdienio gyvenimo instinktai, gyvenimo [būdo] patarimai ir mintys – kartu su jais grindžiama viešąja nuomone – neegzistuoja, nėra svarstomi. Tačiau šio kovos lauko mums nepavyks išvengti, ir net jeigu mes nesusitelksime šiam darbui, mūšio lauke tai bus vienaip ar kitaip nuspręsta. Mes privalome susitelkti. Imkimės to ir nugalėkime, Ponios ir Ponai!

Tai programa daugeliui metų. Kartu su Jumis aš galiu tik tikėtis, kad jai [vykdyti] prireiks ir vyresniųjų iš mūsų.

Labai ačiū už Jūsų dėmesį!

Paaiškinimai
*Viktoras Orbanas (Viktor Orbán, g. 1963 m.) – valdančiosios centro dešiniosios Vengrijos partijos Fidesz – Vengrijos piliečių sąjunga vienas iš įkūrėjų 1988 m. bei vadovas 1993–2000 ir nuo 2003 m.; 1998–2002 ir nuo 2010 m. Vengrijos Ministras Pirmininkas; 1992–2000 m. Liberalų internacionalo vicepirmininkas, 2002–2012 m. Europos liaudies partijos viceprezidentas. Vedęs, penkių vaikų tėvas.
**1993 m. buvo priimtas naujas Vengrijos pilietybės įstatymas, leidžiantis dvigubą pilietybę.
*** Lajosas Kosutas (Lajos Kossuth de Udvard et Kossuthfalva, 1802–1894) – vengrų teisininkas, žurnalistas, politikas ir vienas 1848–1849 m. Vengrijos nepriklausomybės sukilimo vadų.
Ferencas Deakas (Ferenc Deák de Kehida, 1803–1876) – vengrų politikas ir Teisingumo ministras, Austrijos – Vengrijos 1867 m. susitarimo iniciatorius.
Otas Friedrichas grafas fon Lambsdorfas (Otto Friedrich Wilhelm Freiherr von der Wenge Graf von Lambsdorff, 1926–2009) – vokiečių politikas, 1977–1984 m. Vokietijos ūkio ministras, 1988–1993 m. Laisvosios demokratų partijos pirmininkas, 1991–1994 m. Liberalų internacionalo prezidentas.
****Marija Šmit (Mária Schmidt, g. 1951) – vengrų istorikė, žurnalistė.
*****Jožefas Sajeris (József Szájer, g. 1961) – Vengrijos politikas ir Europos Parlamento narys Fidesz atstovas. Europos liaudies partijos vicepirmininkas, Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto narys.
******Rugsėjo 21 d. Vengrijos Parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį valstybės sienos apsaugai pasitelkti kariuomenę.

Versta iš angliškos rugsėjo 17 d. kalbos redakcijos. Kalbos pavadinimas ir išryškinta struktūra – vertėjo. Šaltinis – vieša Vengrijos Ministro Pirmininko Viktoro Orbano svetainė. Prieiga internete: http://www.orbanviktor.com

Už vertimą ir parengtus paaiškinimus nuoširdžiai dėkojame mūsų skaitytojui Artūrui Judženčiui.