Stephen Baskerville. Bevaisė santuokos išsaugojimo kampanija

Santuokos bei tradicinės šeimos gynėjai ir toliau pralaimi vieną kovą po kitos seksualinės libera...

Santuokos bei tradicinės šeimos gynėjai ir toliau pralaimi vieną kovą po kitos seksualinės liberalizacijos šalininkams. Šis pralaimėjimas jau tapo toks aiškus, kad JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl tos pačios lyties „santuokų“ turbūt niekieno nebenustebino.

Nors ir iš lėto, krikščionių lyderiai pagaliau ima suprasti, jog pavojuje yra ne tik santuoka. Auganti baimė dėl „religinės laisvės“, pasireiškiančios puolimais prieš taikias krikščioniškas organizacijas vadinant jas „neapykantos grupėmis“ ar „smurtautojais“, atspindi vis didėjantį suvokimą apie autoritarinius seksualinių judėjimų kėslus. Tačiau konstruktyvų atsaką sukursime tik tuomet, kai pradėsime atvirai reikšti susirūpinimą laisve visų tų, kurie dėl seksualinių radikalų buvo atplėšti nuo savo šeimų ir pateko į kalėjimus. Tiesą sakant, bausmės krikščionims kol kas yra labai švelnios palyginus su tuo, ką kitiems jau yra tekę iškentėti.

Atėjo laikas žengti žingsnį atgal ir plačiau pažvelgti į tai, kas vyksta. Tuomet suprasime, jog kažkada jau esame visa tai matę, o dabar vėl kartojame tas pačias klaidas.

Puolimą vykdo maža neobolševikinė kovotojų grupuotė. Jie veikia susitelkę bei organizuoti ir naudoja negailestingą kvazi-bolševikinę „saliamio taktiką“, kad pamažu įgytų tiek kultūros įstaigų, tiek dominuojančių politinių jėgų kontrolę.

Didžioji dauguma žmonių nesižavi šių kovotojų užsidegimu nepaisant to, kad per žiniasklaidą transliuojama propaganda priverčia daugelį pakeisti nuomonę rinkimų ar referendumų metu. Be to, krikščionys taip pat turi vienijančias pažiūras bei organizaciją, nors nei vieno iš jų tinkamai nemobilizuoja. Seksualinių laisvių agitatoriai gali būti efektyviai neutralizuoti, tačiau tai pareikalaus pokyčių konservatyvių krikščionių elgesyje ir įpročiuose - pokyčių, kurie yra naudingi jiems patiems ir galėtų ženkliai pagerinti dvasinę ir pilietinę Vakarų pasaulio būklę. Taip pat prireiks kaip niekada daug drąsos ir lyderystės. „Didžiausia tragedija yra ne blogų žmonių žiaurumas, bet gerų žmonių abejingumas“, - sakydavo Martinas Liuteris Kingas. „Galiausiai, mes prisiminsime ne mūsų priešų žodžius, bet mūsų draugų tylėjimą.“ Krikščionių lyderiai šiomis dienomis mėgsta cituoti Kingą, kurio didžiausias nusivylimas buvo pastarųjų drovumas ir abejingumas, o jis iki šių dienų išliko bemaž nepakitęs.

Niemoellerio perspėjimas

Matthew Staveris yra nuovokus krikščionių lyderis, mėginantis, tiesa, kiek per lėtai, atkreipti dėmesį į aptariamos problemos rimtumą. Jis cituoja Martiną Niemoellerį - vokiečių pastorių nacių teroro metu, kuris pagarsėjo savo perspėjimu apie tai, kokį pavojų sukelia tylėjimas:

„Pirmiausia jie atėjo socialistų, ir aš nieko nesakiau, nes nebuvau socialistas. Tada jie atėjo profsąjungų narių, ir aš nieko nesakiau, nes nebuvau profsąjungos narys. Tada jie atėjo žydų, ir aš nieko nesakiau, nes nebuvau žydas. Tada jie atėjo manęs, ir jau nebebuvo kam kalbėti už mane.“

Staveris perfrazuoja Niemoellerio pritaikydamas jo žodžius šiandienai:

„Pirmiausia jie atėjo Įvaikinimo ministerijos (JAV veikianti organizacija - vert. past.), bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau susijęs su įvaikinimais. Tada jie atėjo vestuvių fotografo, bet aš nieko nesakiau, nes nedariau vestuvinių nuotraukų. Tada jie atėjo kepėjo, bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau kepėjas. Tada jie atėjo floristo, bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau floristas. Tada jie atėjo manęs, ir jau nebebuvo kam kalbėti už mane.“

Vis dėlto Staveris neteisingai užbaigia istoriją, jis per vėlai išmoko pamoką. Jis apibūdina šį procesą kaip beprasidedantį, kai iš tiesų tai, apie ką jis kalba, yra kulminacija. Jau daugybę metų jie „ateina“ vis kitų, kurie šiuo metu sėdi kalėjimuose, kai tuo tarpu visą šį laiką krikščionių lyderiai (kaip Niemoellerio laikais) atkakliai tylėjo. Staverio susirūpinimas liečia tik tuos, su kuriais jis sutaria, tačiau Niemoellerio įspėjimo esmė yra nesugebėjimas apginti tų, su kuriais mes nesutariame. Staveris kalba tik apie tai, kaip žandarai ateina jo draugų, tačiau kur kas tinkamiau būtų apimti tas grupes, kurias net ir dabar krikščionių lyderiai atsisako ginti:

„Pirmiausia jie atėjo tėvų ir auklių, kuriuos apkaltino vaikų išnaudojimu, bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau apkaltintas. Tada jie atėjo tėvų, kuriuos apkaltino tvirkinus ir palikus savo vaikus bei smurtavus prieš žmonas, bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau apkaltintas. Tuomet jie atėjo studentų ir kareivių, kuriuos apkaltino „išprievartavimais“ ir „seksualiniu smurtavimu“, bet aš nieko nesakiau, nes nebuvau studentas ar kareivis. Dabar jie ateina tradicinių krikščionių, ir jau nebėra kam kalbėti už mus.“

Privalome kuo greičiau atsibusti ir pamatyti šį tą daugiau. Ir susidurti su kai kuriomis nepatogiomis tiesomis.

Pirmiausia, privalome pripažinti, kad tai jau nebėra tik imoralumo ar „kultūros“ reikalas. Šie kvaili mitai pernelyg ilgam racionalizavo neveikimą. Mes susiduriame su ekstremistine politine ideologija, artima komunizmui ar fašizmui, iš kur ji, tiesą sakant, ir kilo. Bet šios ideologijos politinė „valiuta“, kuria naudodamasi ji manipuliuoja kitais, nėra socialinė klasė, nacionalinis identitetas ar rasė. Tai seksas. Radikali seksualinė ideologija, prasidėjusi sulig feminizmu, o šiuo metu apimanti homoseksualizmą ir kitas seksualumo formas, jau prasiskynė kelią į svarbiausius politinės galios židinius. Dabar pavojuje yra ne tik abstrakčios vertybės, daugelis jau prarado pagrindines pilietines laisves bei konstitucines teises, kalėjimai nuolat pildosi, nors dauguma krikščionių lyderių to nepastebi. Mes pastatėme Mažino liniją prieš senąsias ideologijas, tačiau dabartiniai radikalai lengvai apeina mūsų pasenusias gynybos sistemas.

Antra, tai yra aiškus puolimas prieš daugelį politinių jėgų, iš kurių tik keletas ėmė tvirtai gintis. Krikščionys prieštarauja radikalų reikalavimams dėl abortų, tos pačios lyties „santuokų“ ir kelių kitų klausimų, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Dėl svarbiausių grėsmių krikščionių lyderiai paprastai yra drovūs, egocentriški ir tylūs. Tie patys radikalai, agresyviai siūlantys įteisinti tos pačios lyties „santuokas“:

kurstė isteriškus kaltinimus dėl vaikų išnaudojimo dienos priežiūros centruose ir nekaltų tėvų namuose, išsiųsdami nekaltus žmones į kalėjimą ir sugriaudami gyvenimą;

baugina privačias mokyklas panašiais kaltinimais apie vaikų išnaudojimą ir „edukacinį aplaidumą“;

išgalvoja kaltinimus išprievartavimu heteroseksualiems vyriškos lyties universitetų studentams, kariniam personalui bei kitiems ir stengiasi išplėsti pačią „išprievartavimo“ deificiniją, kad ši apimtų praktiškai viską ir visus;

spaudžia teismus, kad atskirtų vaikus nuo jų tėvų per skyrybų procesus ir įkalina tėvus remdamiesi įvairiais pretekstais.

Ta pati lobistinė veikla plečia nusikaltimų plūstamą ir ant bankroto ribos atsidūrusią gerovės valstybę.

Minėtos kampanijos apima rimtus seksualinius kaltinimus, tačiau krikščionių grupės, pernelyg susirūpinusios savimi, nesugebėjo parodyti reikiamos drąsos ginant šio puolimo aukas. Tik tuomet, kai sugebėsime ryžtingai ir iš esmės pasipriešinti seksualiniams radikalams (o kartu kantriai ištversime po to užplūsiančią kaltinimų laviną), plačioji visuomenė ims suprasti, kad ši jėga apima kur kas daugiau nei lesbiečių vestuvių tortai ir atspindi nepaprastai galingą puolimą prieš pagrindines laisves, o drauge verčia rinktis, į kurią pusę stoti.

Galiausiai, akistata su šia krize taip pat įgalins mus susigrąžinti aukštesnę pilietinę kultūrą. Iki šiol mūsų strategija buvo pasisamdyti teisininkus, kad šie kovotų už mus. Mes mokame Šeimos tyrimų tarybai ar Laisvės gynimo aljansui, jog priešintųsi tos pačios lyties „santuokoms“, ir tuomet, manydami jau atlikę savo pareigą, ramiai grįžtame namo žiūrėti televizoriaus. Tuo metu vyriausybės atstovai naikina santuokas ir grobia vaikus čia pat aplinkui mus - mūsų pačių bendruomenėse, kongregacijose ir šeimose, - taip priversdami kentėti tuos, kurie yra arčiausiai mūsų: vaikų gyvenimas sužlugdomas juos atskiriant nuo tėvų, pastarieji įkalinami be teismo, tuo tarpu produktyvūs namų ūkiai finansiškai išnaudojami ir pavergiami maitinti augantį gerovės „aparatą“. Nacionalinės gynybos sistemos susilpnintos seksualizuotų kariuomenių ir garsiai viešinamų kaltinimų prieš jose kovojančius vyrus, tuo tarpu universitetai tapo brangiomis orgijomis, kurių laisvo elgesio kultūra sukuria dar daugiau kaltinimų, teisminių ieškinių ir bandymų šiems pasipriešinti. Vykstant minėtiems procesams, Bažnyčia (tai reiškia mus visus) nukreipia akis į šalį ir atkakliai tyli.

Ir tada, kaip buvo galima tikėtis, mūsų apmokami advokatai pralaimi kovą prieš tos pačios lyties „santuokas“.

Apsimesti, jog atstovauji Dievui didžiojoje politikoje, kai iš tiesų nepratari nei žodžio tuo metu, kai vyriausybės pareigūnai griauna tavo artimo gyvenimą, nėra dorybė; tai - savanaudiška laikysena. Ji atspindi silpną krikščioniškos pareigos suvokimą ir kartu nuvertintą pilietiškumo sąvoką. Toks elgesys negali išsaugoti nei tikėjimo, nei laisvės.

Mes negalime sumokėti kitiems, jog jie kautųsi už mus. Teisininkai yra profesionalūs surogatiniai piliečiai, kuriems mokame tam, kad šie atliktų mūsų pilietines pareigas, tačiau nuolat pavesdami savo pilietiškumą įgaliotiniams, jį tiesiog prarandame. Įdomu tai, jog daugiausia grėsmių kyla būtent naudojantis teismine ar kvazi-teismine mašinerija:

teismai panaikina demokratinius referendumus ir verčia piliečius sutikti su tos pačios lyties „santuokomis“;

priimami teigiami sprendimai dėl kontraceptinių priemonių ir abortų, pasiekę kulminaciją byloje Roe v. Wade;

universitetų miesteliuose veikia netikri teismai, sudaryti iš profesorių ir studentų, apsimetančių, jog nagrinėja rimtus nusikaltimus, tokius kaip išprievartavimas;

slapti šeimų teismai, veikiantys už konstitucinės apsaugos ribų, palieka vaikus be tėvų, plėšia šeimas ir įkalina tėvus be teismo;

kariniai teismai, panašūs į feministinius tribunolus, apsimeta sprendžiantys kriminalinius kaltinimus;

milijonus dolerių kainuojantys teismo procesai plėšia žmones, kurie stengiasi padėti įveikti tos pačios lyties trauką.

Atėjo laikas liautis atidavinėjus galią teisininkams ir pradėti kovoti patiems: pradėti elgtis - ar turėčiau išdrįsti tai pasakyti? - kaip tikriems vyrams.

Veikiau Bažnyčia negu teismai

Pilietiškumo atgavimas pirmiausiai reiškia ne teisminių institucijų, o labiausiai - Bažnyčios, mobilizavimą. Tai yra būtent Bažnyčios veiklos sritis. Puoselėti moralinius standartus, ypač seksualinius, yra jos pareiga. Nesugebėjimas viešai išreikšti ir apginti savo laikysenos tiek prieš seksualinį ištvirkavimą, tiek prieš minėtas seksualines jėgas apskritai jau pademonstravo savo kainą ir leido šiam reikalui nueiti taip toli: nuo paprasto nuolaidžiavimo iki seksualinių žandarmerijų.

Bažnyčios pasyvumas tampa ypač ryškus vienoje apgavikiškiausių seksualinių radikalų surengtų kampanijų. Pasak feminisčių, šiuo metu mes išgyvename seksualinio smurto, įskaitant išprievartavimą, vaikų tvirkinimą, atsisakymą ir kt., epidemiją. Tuo tarpu Bažnyčia - kaip tikimasi, seksualinės moralės saugotoja - neturi nieko apie tai pasakyti. Ji nesiima jokių veiksmų, kad įveiktų šią tariamą vyrų iškrypimo rykštę. Visi žinome, jog feminisčių isterija yra apgaulė, jų kaltinimai išgalvoti, nes tokia epidemija neegzistuoja. Bet Bažnyčia vis tiek neatkreips į tai dėmesio ir neapgins savo nuostatų žinodama, jog bus apkaltinta prievartavimų „gynėja“.

Vis dėlto Bažnyčia turėtų apie tai kalbėti - vienokiu ar kitokiu būdu. Tačiau ji atsisako pasisakyti, paprieštarauti ar kaip nors kitaip susigrąžinti prarastą seksualinio padorumo kontrolę. Gerbiami (ir drąsūs) akademikai pagaliau įsikišo ir diskreditavo feminisčių kaltinimus. Jeigu krikščionys akademikai būtų buvę su jais, tai ne tik būtų pademonstravę, jog mes turime Dievą, kurio galia ir globa suteikia mums narsos priešintis ir išdrįsti pasakyti tiesą, tai taip pat būtų apgynę krikščionišką seksualinę moralę prieš pasaulį kaip vienintelę alternatyvą laisvo elgesio kultūrai ir visoms problemoms, kylančioms dėl seksualinės revoliucijos. Tačiau užuot taip pasielgę, į bet kokius kaltinimus krikščionys atsako besislėpdami po stalu, todėl dabar pasauliui atrodo kaip niekingi bailiai.

Nejaugi dar yra abejonių, jog ir taip menkas Bažnyčios įsitraukimas į viešąjį gyvenimą ir toliau menksta? Vakarų krikščionybė atrodo pasmerkta išnykti, tuo tarpu likę krikščionys jaučia vis didėjantį spaudimą paklusti tokiems pasibjaurėtiniems reiškiniams kaip tos pačios lyties „santuokos“.

Paprasčiausiai išdrįsdama pasisakyti viešai, Bažnyčia gali susigrąžinti autoritetą pilietinėje sferoje, pagyvinti kongregacijas, inspiruoti didesnę populiaciją, padidinti savo narystę ir atvirai stoti į akistatą su seksualiniais radikalais.

Išsaugoti tikrąsias santuokas

Nepaisant to, jog krikščionių lyderiai pagrįstai laiko santuoką kritine šios ideologijos riba, veikdami tik abstrakčiu teoriniu lygmeniu, o kartu nesumokėdami tam tikros kainos, santuokos išsaugoti negalime. Privalome pradėti ten, kur pradėjo radikalai: nuo tikrųjų santuokų. Tai nereiškia daugiau psichoterapijos seansų, bet kartu reiškia daugiau nei melstis ir padėti susirasti advokatus. Bažnyčia privalo įgyti naujos drąsos ir budrumo, kad santuokos ir šeimos būtų apsaugotos prieš valstybinės valdžios atstovus. Ji turi pareikalauti svarbiausios sprendimo galios visuose nekriminaliniuose šeiminiuose ginčuose nepriklausomai nuo to, ar šie vyksta tarp šeimos narių, ar prieš valstybės pareigūnus.

Vos tik vyriausybės atstovai ima kištis į šeimų gyvenimą dėl įvairių nekriminalinių reikalų - skyrybų, skundų dėl netinkamos vaikų priežiūros, vaikų globos ar mokymo namuose - Bažnyčia privalo aiškiai ir girdimai įsitraukti į šį procesą.

Bažnyčia turi įsikišti į savo parapijos šeimų gyvenimą  anksčiau negu tai padaro valstybė, o jeigu tai nepavyksta, nedelsiant pereiti prie teismų bei socialinės rūpybos agentūrų ir užtikrinti, jog teisingumas bus įvykdytas. Pirmiausia šią problemą turi spręsti būtent Bažnyčia (iki kol valstybė prikiša savo nagus), o jei yra ignoruojama arba apeinama - sekti procesą pasaulietiniuose teismuose. Tam, kad santuoka būtų „išsaugota“, kiekvienos santuokos ir šeimos, o kartu ir ją pašventinusios Bažnyčios vientisumas privalo būti apgintas nuo valstybės pareigūnų.

Kai poros tuokiasi bažnyčioje, jos susisaisto su tikinčiųjų bendruomene ir iš anksto pasižada už savo šeimos vientisumą. Jos nebegali pasakyti Bažnyčios nariams, kad „tai ne jūsų reikalas“. Jos pačios padarė tai Bažnyčios reikalu. Jos padarė Bažnyčios ir kiekvieno jos nario moraline pareiga ginti tą santuoką ir šeimą nuo kiekvieno, keliančio jai grėsmę, nesvarbu, ar tai aikštingas sutuoktinis, ar socialinis darbuotojas, ar šeimos teismo teisėjas.

Pernelyg teisianti laikysena? Biblija mums įsako palaikyti teisingumą. Žmonės, kurie nori, kad Bažnyčia pašventintų jų santuoką, privalo suprasti, jog tai sukelia tam tikras pareigas Dievui ir kad būtent Bažnyčia yra toji valdžia, kurią Dievas paskiria tas pareigas vykdyti. Kai kuriose religinėse bendruomenėse žmonės, kurie atsisako suteikti leidimą Bažnyčiai spręsti jų ginčus anksčiau nei valstybės institucijos, gali būti ekskomunikuoti. Prasminga disciplina yra neatsiejama „tikrosios“ Bažnyčios dalis.

Įkyri laikysena? Iš tiesų yra atvirkščiai. Bažnyčių bailumas „priimti tikruosius sprendimus“ neatnešė jokios naudos šeimos privatumui: tik paliko vakuumą, užpildytą vyriausybės pareigūnų, turinčių teisėtą interesą dar labiau paaštrinti problemas, kurias viešai skelbia sprendžiantys. Jų įsitraukimas visuomet yra savanaudiškas. Bažnyčia neturi jokio savanaudiško intereso. Štai kodėl jos įsitraukimas yra pasiaukojantis.

Kai Bažnyčia pagaliau išdrįs imtis šios aukos, ji ne tik išsaugos savo bendruomenės narių santuokas ir taip išsyk padarys gera; ji taip pat efektyviai prisidės išsaugant patį santuokos institutą. Ji sugrąžins savo pačių valdžiai pagarbą ir reikšmingumą, kuriuos nuolat praranda, ir taip įrodys iš tiesų teikianti šlovę Dievui.

Tai, ko reikalauju, iš tiesų gąsdina, nes mūsų problema kyla iš ištisų dešimtmečių pasyvumo. Pajuokiantys kaltinimai, kurių sulauksime (kaip ir Jėzus) iš radikalų, tik patvirtins, jog šis požiūris gali būti efektyvus eidamas išvien su kitu krikščionišku principu - tvirtumu, - kurio dabar labai trūksta. Vienintelė alternatyva yra griebtis bevaisių gudrybių, kurios nepadės susigrąžinti santuokos ir visuomenės be nereikalingų aukų.

Kol rimtai nenuspręsime sekti Kristumi ir atlikti reikalingas aukas, prašau negaišinti mano laiko prašant manęs „išsaugoti santuoką“ nuo homoseksualų, nes ne jie ją sugriovė. „Kalbant apie santuoką, mes neatiduosime Cezariui to, kas yra Dievo“, pažada Staveris. Bet būtent tai mes ir padarėme. 

Susiję straipsniai

Šeimos politika 8193478118314007038

Rašyti komentarą

  1. Bažnyčia turi tą daryti, turi aną daryri... - Nieko tokia Bažnyčia neturi todėl ir daryti nieko negali. Bažnyčia tokia, tai suasmeninta abstrakcija. Žmonės viską turi daryti. Ir kai žmonės imasi spręsti realias problemas su išmanymu, tai taip ir atsiranda Bažnyčia, kuri yra jau ne muliažas, o savo akimis pasikliaujančių ir savo galva gyvenančių žmonių bendruomenė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, iš vienos pusės, autorius ir sako "Bažnyčia (tai reiškia mus visus)". Iš kitos - Bažnyčioje, kaip ir valstybėje, vis dėlto turi konkrečią hierarchinę struktūrą, todėl principinga ir vieninga visų laipsnių šventikų pozicija būtų labai stiprus tikinčiuosius (t.y. tuos "visus"/"žmones") buriantis ir priešintis neobolševizmui skatinantis veiksnys. Iš trečios pusės - tam pirmiausia pačią Bažnyčią reiktų apvalyti nuo neobolševikų ir jų simpatikų (visuose hierarchijos lygmenyse).

      Panaikinti
    2. Nesusipratimai kyla ir iš to, kad žmonės klaidingai suprantas sąvokas. Pvz.: atkakliai skelbiate, jog būtina "priešintis neobolševizmui ", ir tuo pat metu išreiškiate mintį, neva, "principinga ir vieninga visų laipsnių šventikų pozicija būtų labai stiprus tikinčiuosius.. buriantis ir priešintis neobolševizmui skatinantis veiksnys". O juk idėja ir vienų, ir kitų esmėje - ta pati. Prie viso to, dar ir pirmuosius teiginius paneigiančią iliuzija pridedata: "Iš trečios pusės - tam pirmiausia pačią Bažnyčią reiktų apvalyti nuo neobolševikų ir jų simpatikų".

      Gaunasi, kad šaukiate skaldymui, o mosuojate vienijimo vėliava. Galiausiai, per visišką savo neišmanymą, pasiūlote dar ir pačią Bažnyčią ardyti iš vidaus. Todėl Jūsų "mintys" tėra ekvilibristika žodžiais, kurių prasmė jums nėra aiški. Vartojate terminus taip, kaip juos traktuoja transnacionaliniai globalistai, siekiantys vien pelnų bet kokia kaina, pamindami patį žmogiškumą, o dėl įliūzijos palaikymo liaudyje operuoja tais pačiais dvasiniais terminais, bet jau iškreipta/supainiota prasme.

      Panaikinti
    3. Ale, ar pats nelankei scientologijos kursų?

      Panaikinti
    4. "O juk idėja ir vienų, ir kitų esmėje - ta pati." - gal malonėtumėte sukonkretinti - t.y. kokia idėja ir kas tie "vieni" ir "kiti"?
      Kuo remdamasis teigiate, kad trečiasis punktas (apvalyti organizaciją nuo asmenų, simpatizuojančių ideologijai, prieš kurią ta pati organizacija ir turėtų kovoti) paneigia pirmus du - t.y. kad Bažnyčia yra aiškią hierarchiją turinti organizacija ir kad vieninga jos pozicija straipsnyje aptariamais klausimais būtų naudinga? Arba, iš kitos pusės žiūrint: kaip neobolševizmui simpatizuojantys šventikai galėtų pagelbėti pasiekti tą vieningą poziciją? Ar teigiate kad tokia pozicija nė velnio nereikalinga - ir tegul viskas lieka tokia palaida bala, kokia yra dabar? O "ardyti iš vidaus" nebereikia - neobolševikinės ideologijos įtakos daliai šventikų dėka tas ardymas(is) jau vyksta kone visuose lygmenyse.
      Toliau - pardon, kaip sako, bet čia jau tiesiog demagogija prasideda, todėl net nėra ką komentuoti - nebent konkrečiai nurodytumėte, kokius terminus vartoju "taip, kaip juos traktuoja transnacionaliniai globalistai" - ir koks būtent tas traktavimas yra.
      Beje, kitam prikerginėti "visišką neišmanymą" bei aiškiaregiškai dėstyti, kad pašnekovui neaiški jo vartojamų žodžių prasmė, pačiam rašant "įliūzijos" - kažkaip nerimta. ;) Gal, sakau, užuot taškęsis lozungais ir klijavęs etiketes, pabandytumėte pereiti prie savo teiginius pagrindžiančių argumentų? Grynai įvairumo dėlei, kaip sako. ;)

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2015-09-16 19:27

      > Pikc

      Patarimas mažiau įsivelti į ginčus su troliais - tai su Augustinu, tai su "Ale".

      Panaikinti
    6. Ačiū, tikrai geras patarimas - paklausysiu. :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-09-15 20:28

    "Kol rimtai nenuspręsime sekti Kristumi ir atlikti reikalingas aukas, prašau negaišinti mano laiko prašant manęs „išsaugoti santuoką“ nuo homoseksualų, nes ne jie ją sugriovė."

    Kai aspirantas iš tiesų ima sekti Kristumi dažniausiai bažnyčios jam tampa nebereikalingos :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item