Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen: Apie žiniasklaidos panieką profesinėms sąjungoms

Analizuodama žurnalistų darbą nušviečiant naująjį socialinį modelį prieš mitingą įvertinau jį gana teigiamai. Buvo daugmaž pateikiami abiejų pusių argumentai: profesinių sąjungų – prieš, verslo ir valdžios atstovų – už. Pasaką apie mitingo kontekste kyšančias Kremliaus ausis surietė tik „Lietrytis“, jau ir taip senokai pasižymintis šlykštokais išpuoliais prieš profesines sąjungas.

Mitingo dieną reportažuose buvo justi sunkiai slepiamas negatyvus žiniasklaidos nusistatymas prieš profesines sąjungas ir jų renginį, tačiau kadangi akcija praėjo gana sklandžiai, buvo sunku operatyviai rasti, kaip mitingą išjuokti. Tam reikia laiko ir juo pasinaudota.

Jau kitą dieną atsirado komentatorių (ir jų randasi vis daugiau), kurie paniekos profsąjungoms nė neslepia. Nemokšiškumu visus pranoko toks Paulius Gritėnas, kurį labai papiktino protestuotojų švilpimas, triukšmas ir „spjaudymasis į megafoną“. Anot jo, tokiu būdu reiškiama pozicija yra „klounada“, o iš tiesų reiktų „reikalauti iš savo atstovų geresnės derybų strategijos, spausti savo išrinktus Seimo narius tinkamai atstovauti jų interesams, galų gale, teikti konkrečius ir suderintus pasiūlymus“.

Šiuo atveju galima pasakyti – vargšelis, nes jis arba iš tiesų toks neišprusęs ir nežino, kaip protestuojama Belgijoje, Vokietijoje, jau nekalbant apie Prancūziją, arba tiesiog gavo užsakymą „sudirbti“ profsąjungų renginį ir padarė tai labai nemokšiškai.

Daug rimčiau reikėtų žiūrėti į nacionalinio transliuotojo LRT parodytą laidą „Savaitė“. Buvusios socialdemokratų premjerų (Algirdo Butkevičiaus ir Gedimino Kirkilo) atstovės spaudai ir patarėjos viešiesiems ryšiams Nemiros Pumprickaitės vedama laida parodė net du reportažus, susijusius su rugsėjo 10 d. protesto akcija. Vienas jų – apie mitingą, jį visiškai kompromituojantis. Ir tai ne šiaip paviršutiniškas kompromitavimas girtais veideliais ar specialiai atsiųstais provokatoriais, tai – daug giliau.

Reportaže, tiesa, apie patį profsąjungų mitingą ir dėl ko jos buvo surengtas kalbama nebuvo. Priminta 2009 m. sausio mėn. protesto akcija, tiksliau – riaušės po jos, bei su tuo susietas Socialistinis liaudies frontas (SLF). Ir nors šį kartą SLF mitinge buvo beveik nepastebimas, tačiau LRT žurnalistai išvystė ilgą istoriją, kurios vingiai (koks siurprizas!) nuvedė į Rusiją. Maža to, SLF buvo susietas su „Sandraugos“ profesine sąjunga, kurios pirmininkas Kęstutis Juknis čia pat šių ryšių išsižadėjo. Tiesa, jis vis dėlto buvo demaskuotas parodant nuotrauką, kurioje „Sandraugos“ vadovas matyti kažkokiame SLF renginyje. Ir dar K. Juknis apkaltintas, kad prisidėdamas prie mitingo „Baudžiavai darbe – ne!“ jis greičiausiai rengiasi rinkimams į Seimą, nes vadovauja partijai „Profesinių sąjungų centras“.

Kliuvo profsąjungoms ir Šustauskui. Nors jo inicijuota akcija įvyko prieš profsąjungų akciją ir didžioji dalis į pastarąją atvykusių žmonių ubagų karaliaus nė akyse nematė, tačiau iš reportažo galima buvo suprasti, kad jo šūkiai, nukreipti prieš NATO, buvo bene pagrindiniai profsąjungų mitinge. LRT žurnalistai ta proga dargi pakalbino „ekspertą“, kuris paaiškino, kaip yra blogai NATO vadinti okupantais.

Tiesa, kitas laidos reportažas vis dėlto buvo apie Darbo kodeksą ir tai šiek tiek nuramino, tačiau neilgam. Jame apie būsimo socialinio modelio būtinybę ir naudą kalbėjo du darbdavių organizacijų atstovai, modelio kūrėjų šefė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento vadovė Eglė Radišauskienė ir ekspertų ekspertas – vieno iš bankų atstovas Gitanas Nausėda.

Taigi vienoje LRT laidoje – du smūgiai profsąjungoms: iš vienos pusės sukompromituotas mitingas, iš kitos –suteiktas eteris vien tik oponentams. Darbuotojų atstovų argumentams valandos trukmės laidoje laiko neatsirado. Ir tai daug pavojingiau nei visokių gritėnų paistalai ar „komentatorių“ argumentacijos viršūnė – užrašų ant plakatų kritika.

Ar tai mane stebina? Turbūt jau nebe – juk gyvename šalyje, kuri laipsniškai virsta policine. Ne paslaptis, kad profesinių sąjungų vadovai yra subtiliai „instruktuojami“, kaip darbuotojų viešai keliamos problemos gali pasitarnauti „priešiškoms valstybėms“. Spėju, kad žiniasklaidos darbuotojams panašūs instruktažai rengiami gerokai nuosekliau, be to, poveikį žurnalistams padaryti daug lengviau nei profsąjungoms.

Nesakau, kad profesinėms sąjungoms nėra kur stengtis, tikrai yra, pati randu daug peno kritikai. Tačiau jos ir toliau bus pajuokų objektu (deja), kol neatsiras Lietuvoje kritinė masė žmonių, suprantančių, kokią galią jie turi, ir galinčių ja pasinaudoti.

P.S. Tokius „užsienio korespondentus“ kaip P. Gritėnas redakcijoms pasiūlyčiau nusiųsti penktadienį į Suomiją, kur numatomas visuotinis streikas. Tik tegu nepamiršta įdėti ausų kamštelių, kad neapkurtintų suomiška „klounada“.

www.profsajungos.lt