„Pro Patria“ kvietimas jaunimui palaikyti Talką už Lietuvos valstybinę kalbą

Patriotinio jaunimo sambūris „Pro Patria“ šiandien kreipėsi į Lietuvos jaunimo organizacijas su žemiau išdėstytu kvietimu palaikyti VRK užregistruotą piliečių iniciatyvą „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“. 

Jums tikriausiai žinoma, kad Vyriausiojoje rinkimų komisijoje užregistruota pilietinė iniciatyva „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“. Ji siekia pateikti Seimui privalomai svarstyti projektą, pagal kurį pagrindiniame pasų puslapyje, kaip ir dabar, būtų leidžiami įrašai tik valstybine kalba pagal tarimą, o papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės kitoje pusėje norintis pilietis galėtų užsirašyti vardą ir pavardę kita savo norima kalba. Iniciatorių teigimu, taip būtų išvengta faktinio kitų kalbų prilyginimo valstybinei kalbai, kas įvyktų, jei Lietuvos piliečiams kiltų būtinybė mokytis, kaip ištarti ar užrašyti piliečių vardus pagal kitų kalbų taisykles. Būtent asmenvardžių rašymą kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos siūlo Seime iš pradžių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), o vėliau ir socialdemokratų Gedimino Kirkilo bei Irenos Šiaulienės pateikti projektai. 

Patriotinio jaunimo sambūris „Pro Patria“ reiškia viešą paramą TALKAI ir įsipareigoja prisidėti prie iniciatyvos pagalba renkant 50 000 Lietuvos piliečių parašus. Kartu kviečiame visas Lietuvos jaunimo organizacijas ir visus Tėvynę mylinčius jaunus žmones pasekti mūsų pavyzdžiu, viešai paremiant talkos iniciatyvą ir prisidedant prie parašų rinkimo. Po savaitės žiniasklaidai paskelbsime bendrą TALKĄ palaikančių jaunimo organizacijų sąrašą ir poziciją, jog Lietuvos jaunimas nepritaria prorusiškos partijos LLRA siūlomų ir valstybę destabilizuojančių reikalavimų tenkinimui. 

Nors TALKOS organizatoriai plačiai išdėstė teisinius ir kalbinius argumentus, kodėl įrašai nevalstybinėmis kalbomis Lietuvos piliečių pasuose būtų ne tik nepagrįsti, bet ir neleistini, iki šiol ignoruojamas esminis geopolitinis šio valstybei žalingo ginčo aspektas. Paramą reiškiame suprasdami, kad TALKOS už valstybinę kalbą akcija yra tautinę ir valstybinę sąmonę išlaikiusios visuomenės dalies pastanga savarankiškai stabdyti atvirai antivalstybinės LLRA partijos veiklą prieš Lietuvos Respubliką. Tokios pastangos būtinos, kai šalies valdžia ir dominuojančios politinės jėgos nesugeba ar neturi politinės valios ryžtingai užkardyti tokios veiklos.

Suprantame, kad LLRA yra prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusių antivalstybinių jėgų – Tarybų Sąjungos komunistų partijos, ,,Jedinstvos” ir Rytų Lietuvoje veikusių ,,autonomininkų”, veiklos tąsa naujomis formomis, po neva skriaudžiamų ir diskriminuojamų tautinių mažumų lozungais įsitvirtinusi atkurtos valstybės viešajame gyvenime kaip legali politinė organizacija. Netrūksta įrodymų, kad LLRA antivalstybinė veikla yra derinama su Maskva ir tarnauja revanšistiniams Rusijos siekiams. Partijos nariai ne kartą deklaravo atvirą paramą Vladimiro Putino agresijai Ukrainoje, švenčia Raudonosios Armijos pergales ir susilaukia vis aktyvesnės kritikos pačioje Lenkijoje.  

Nesunku pastebėti, kad prorusiškos LLRA keliamus reikalavimus Lietuvoje palaiko Rusijos ambasadorius, o kitoje Lietuvos dalyje tuos pačius reikalavimus kelia atvirai su Rusijos tarnybomis bendradarbiaujanti Lietuvos rusų sąjunga. Priešiškų Lietuvai jėgų taktinės sąjungos pagrindas yra bendras tikslas visomis priemonėmis stabdyti tautinių bendrijų integraciją į Lietuvos Respubliką ir trukdyti tapti visaverčiais, lojaliais šalies piliečiais. Lietuvos suverenumas ir jos valdžia Rytų Lietuvoje yra griaunami skleidžiant abejones vienu iš atraminių valstybingumo stulpų – konstituciniu valstybinės lietuvių kalbos statusu. Reikalaujant įrašų pasuose nevalstybine kalba nutylima, jog tai reikštų būtinybę Lietuvos piliečiams mokėti ne vien valstybinės lietuvių kalbos taisykles, taigi ir faktinį kitų kalbų valstybinį statusą, o iki šiol izoliuotos Pietryčių Lietuvos gyventojams – stiprinamą iliuziją, jog Lietuvos valstybė šiame krašte nėra vienintelis lojalumo subjektas. Taigi politinė kova dėl asmenvardžių rašybos principų oficialiuose dokumentuose yra ne siauras filologinis ginčas, bet principinis klausimas, ar lietuvių kalba išliks vienintele valstybine kalba, ar į šį statusą galės pretenduoti ir kitos kalbos. 

Tenka stebėtis, kad nemažai viešose diskusijose dalyvaujančių asmenų neatpažįsta arba ignoruoja tiesiogines sąsajas tarp teisingumo išvengusių Sąjūdžio laikų autonomininkų ir dabartinės LLRA, o į atviras pastangas izoliuoti Pietryčių Lietuvą žvelgia kaip į nuoširdų tariamų žmogaus teisių gynimą. Lietuvos visuomenės ir kiekvieno šalies piliečio abejingumas ir tyla iššūkių valstybei ir Konstitucijai akivaizdoje būtų ne tik akivaizdus pilietinės sąmonės ir politinės atsakomybės sunykimo požymis, bet ir aiškus ženklas, kokiu mastu mūsų mąstymą ir idealus tebevaldo pilietinės savigarbos neturėjimas ir sovietų laikais skiepyta antitautinė ir antivalstybinė  pasaulėžiūra.