Michailas Veleris. Laidotuves užsakinėjote?

Lino V. Medelio komentaras: Jūs vis dar netikite, kad tai pabaigos pradžia? Rašytojas, filosofas, Estijos  ir Rusijos pilietis Mic...


Lino V. Medelio komentaras:

Jūs vis dar netikite, kad tai pabaigos pradžia?

Rašytojas, filosofas, Estijos  ir Rusijos pilietis Michailas Veleris pavadino savo straipsnį apie migrantų  problemą Europoje taip: „Laidotuves užsakinėjote?“ Straipsnis žiaurokai, gal kam pasirodys, niūriai ir kiek ciniškai vertina kelią, kuriuo ne vieną dešimtmetį eina Europa, o šiandien Europos  Sąjungą veda dabartinė jos vadovybė.

Atviras ir skandalingas Europos parlamento pirmininko Martino Schulzo pareiškimas praėjusį penktadienį – tai ženklas, kad mūsų įsitikinimas, jog ES yra laisvų valstybių sąjunga, iliuzija, o mūsų viltys gyventi demokratiškoje, laisvoje, turtingoje Europoje yra grįstos melu.

Štai trumpa citata iš mūsų žiniasklaidoje nutylėtos Schulzo kalbos Vokietijos televizijai ZDF: „Mums reikalinga Europos bendruomenės dvasia. Ir reikalui esant ji turi būti primesta jėga. Negali būti taip […], kad globalizacijos amžiuje, globalias problemas spręstume nacionalizmu. Reikiamu metu turime kovoti ir pareikšti, kad reikalui esant, pasieksime savo būtent kova“.

Velerio straipsnis tebus rūgštus obuoliukas saldžiai patiekiamos tikrovės sirupe. Su juo galima nesutikti ir jam prieštarauti, autorių galima kaltinti homofobija ir proputiniškomis pažiūromis, tačiau jis gali ir pakeisti požiūri į ES problemas, imigrantų ir imigracijos problematiką, o gal ir padėti sugrįžti prie tikrųjų seniai įprastų terminų reikšmių.

Kita vertus, Velerio straipsnio negalima priimti vienareikšmiškai, tad jis gali būti nebloga paskata pajudinti smegenis ir platesniu žvilgsniu bandyti aprėpti migantų problematiką žūvančioje (o gal visai priešingai?) Europoje.  Pateikiu kiek sutrumpintą vertimą iš rusų kalbos. Originalas yra ČIA.

Linas V. Medelis

M. Veleris. Laidotuves užsakinėjote?

1. Galime Europą keikti, ją mokyti ir niekinti – galime pavydėti ir kankintis, nesugebėdami pritapti prie jos klestėjimo. Tačiau ji yra gerai įsitvirtinusi mūsų pasąmonėje kaip klestintis alternatyvus pasaulis, teikiantis tikėjimą ir viltį, kad geresnis gyvenimas realus, yra ko siekti; teoriškai yra kur bėgti geresnio gyvenimo. Tai baltųjų krikščionių pasaulis, ir mūsų visų įsivaizdavimas apie gyvenimą bei  santykius tarp žmonių yra tapatus.

Bendra mūsų literatūra, bendra dailė ir muzika, bendra filosofija ir mokslas, bendras techninis progresas, mados, grožio kanonai bei supratimas apie gėrį ir blogį. Net raidės, net vestuvių ir laidotuvių apeigos. Bendras Dievas. Mes – vientisa kultūrinė-ideologinė erdvė.

Šiandien kalbame apie  puolimą prieš  MŪSŲ pasaulį.

2. Optimistai mano, jog senutė Europa išsikosės ir suvirškins, juk matė blogesnių dalykų: pagaliau, pabėgėlių palyginti su 500 milijonų klestinčių europiečių ne tiek jau daug. Ir – tai tiesa – išmaitinti dabartinį skaičių ne problema. Tai sąžiningo arba piktavalio idioto požiūris.

Milžiniškas dydis ir nesprendžiamos migrantų problemos sudėtingumas slypi ne šiandienos miniose. Migrantai yra ĮSIVERŽIMO ARMIJA. Jos avangardas.

Jie čia važiuoja ne dėl to, kad būtų suvirškinti – priešingai! – jie čia važiuoja suvirškinti Europos. Skrandžio sultys jau įpurkštos į pasmerktą kūną.

Paskutinis Europos saulėlydžio etapas prasideda dabar, mūsų akivaizdoje. O socialiniai procesai vystosi eksponentiškai. Civilizacijos klestėjimo viršūnė tampa pražūtimi neįtikėtinu greičiu – istorikai tai žino.

Priežastis ne migrantai, o supuvusios Europos smegenys

3. Kad suprastume, kas vyksta,būtina žvilgterėti į artimiausias ištakas. Tai bitnikų kultūrinė revoliucija, JAV šeštasis dešimtmetis. Grupelė asocialių pažiūrų ir kūrybinių polinkių homoseksualų ir narkomanų suformulavo kontrkultūros etiką ir estetiką. Trys kultinės figūros – Alekas Ginzbergas, Viljamas Berauzas, Džekas Keruakas. Purvinas seksas, nešvankūs keiksmai, purvinos fantazijos, purvini valkatos-dykaduoniai, ir tebūnie prakeikta visuomenė, kurioje aš esu nelaimingas.

(Šioje visuomenėje yra visos galimybės klestėti, bet tie nesveikos psichikos, trenktų smegenų žmonės mato tik vieną būdą save, jaunus ir atėjūnus, įtvirtinti: išsituštinti visiems ant galvų ir apkaltinti dėl savo dvasinio nevisavertiškumo.)

Bet! Gyvenimas yra judėjimas, pokyčiai! O tradicinės estetika ir kultūros ideologija buvo krizėje, išsisėmusios, didybė ir tobulybė buvo pasiektos praeityje – o kas gi toliau? Juk menas yra naujo kūrimas! Ir kiekviena nauja karta reikalauja – naujo!

Mes pakeisime jūsų visuomenę – mes ją sugriausime

4. Didžioji hipių revoliucija 1968 metais JAV ir Prancūzijoje kontrkultūrą kanonizavo. Velniop ne tik menas!.. šalin buržuazinę kultūrą! Tai yra: šalin karjera ir apskritai sąžiningas darbas, šalin patriotizmas (karas Vietname nusibodo), šalin veidmainiška šeima su jos ištikimybe ir išdavystėmis, šalin turčiai kraujasiurbiai ir socialinė nelygybė. Ir svarbiausia – šalin bet kokie draudimai daryti viską, ko žmogus nori ir teikia malonumą. Bus brolybė ir meilė.

Rūkyti žolę, dulkintis ir pūsti saksofoną. Nieko neveikti: budizmas!

Persisotinusios civilizacijos pelėsis ėmė augti.

5. 1962 metais asmeniškai dalyvaujant prezidentui Kenedžiui juodaodis Džeimsas Mereditas buvo priimtas į Misisipės universitetą. Keli tūkstančiai kareivių ir nacionalinių gvardiečių saugojo jo pirmojo atėjimo į paskaitas maršrutą; neramumuose buvo užmušti du, o sužeistų keturi šimtai. 1965 metais susikūrė „Juodosios panteros“, ir jų radikalusis juodųjų rasistų sparnas. 1967 metais buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas.

Tik aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje baltųjų ir juodųjų amerikiečių teisės buvo iš tiesų sulygintos. Kovotojai už teisingumą nugalėjo.

Bet. Jeigu procesas pajudėjo, jis nebesustabdomas. Varom toliau!

6. Čia ne vieta abūdinti Frankfurto filosofinę mokyklą ir dėstyti Horkhaimerio, Adorno ir kitų jos ramsčių pažiūras. Bandome susumuoti bendrą rezultatą: per garsių mąstytojų nepavargstamos veiklos dešimtmečius universitetų profesūra ir Vakarų jaunimas sugėrė kairiąsias socialistines „neorevoliucionizmo“ pažiūras.

Buržuazinės valstybės griovimas su jos institucijomis ir morale buvo filosofiškai pagrindžiamas ir morališkai skatinamas! Be to, kadangi vartotojiškoje visuomenėje nebeliko proletariato su jo progresyvia esme, varomaja revoliucine jėga tampa pažangusis jaunimas ir marginalai.

Mes nutrauksime buržuazinę vieno žmogaus eksploataciją kito žmogaus ir sukursime teisingą brolišką laisvų žmonių bendrabūvį. Tėvų moralė veidmainiška, jų kultūra šventeiviška, jų įstatymai smaugia žmogų – o juk aukščiau visko yra teisėta prigimtinė žmogaus teisė į malonumus. Malonumas – tai laimė ir istorijos prasmė.

7. 1971 metais pasirodo epochinė Johno Rolzo knyga, politinės filosofijos biblija, „Teisingumo teorija“. Šio daugybės puslapių veikalo pasekmė buvo praktinis diegimas į smegenis ir praktiką antrosios dalies antro principo teisingumo pagal Rolzą. Taigi: vertybių perskirstymas valstybėje privalo būti atliktas neturtingųjų naudai atimant iš turtingųjų.

Grubiai tariant (niekas nenuvirskit ir nesikeikit!): iš kiekvieno pagal sugebėjimus – kiekvienam pagal poreikius [marksizmo-leninizmo teorijos pažadas, pasiekus komunizmą – vert.pastaba]. Na, realybės ir sveiko proto ribose.  Štai tokia vulgariai komunistinė tezė, kurią mes krimtome „visuomenės mokslo“ pamokose tarybinėje  vidurinėje mokykloje. Tačiau šiuo atveju ji buvo pateikiama įrėminta gausybe argumentų bei samprotavimų.

Suprantate, socialiniai santykiai turi būti kaip šeimoje, kurioje stiprus ir turtingas privalo rūpintis silpnais ir neuždirbančiais vaikais arba sergančiais broliais ir t.t., nereikalaudamas atsako – tiesiog iš meilės ir žmoniškumo.

Ir Vakarų intelektualai ėmė save gerbti už tai, kad tokias pažiūras suprato ir pritaikė. Šventai tikėdami: tai protinga ir gera tiesa.

8. Visų spalvų veltėdžiai ir parazitai sucypė iš džiaugsmo. Jų poreikių tenkinimas darbštuolių sąskaita buvo ne tik įtvirtintas įstatymu, bet ir įgavo moralinės maksimos jėgą! Nemokamai: butas, švietimas, medicina, talonai produktams, humanitariniai drabužiai ir kišenpinigiai kasdienėms išlaidoms! Kuriam galui dirbti? Priverstinis darbas – šlykštus totalitarizmo riaugėjimas.

Dirbi, ari? Na, tai ir mokesčius mokėk, šunsnuki! O aš nusipelniau paramos.

Į asmenybės psichologiją, ir apskritai į socialinę psichologiją Teisingumo teorija neketino atsižvelgti. Palaimintas veltėdžiavimas pasirodė įgyvendinamas itin efektyvios gamybos ir perprodukcijos epochoje.

Dirbantieji tiesiog siuto dėl būtinybės išlaikyti įžūlius parazitus. Jiems buvo aiškinama, jog toks yra įstatymas, ir  jie privalo būti geresni bei žmogiškesni; gėda, ponuliai darbštuoliai! Jūsų syvus juk  čiulpia jūsų broliai.

9. Ir štai 1969 metais ant rasinių ir jaunimo neramumų, ant Vakarų kultūrinės-moralinės-ideologinės revoliucijos bangos, Niujorko homoseksualai savo bare susipešė su policija. Jie labai greitai save pateikė kaip marginalus, engiamuosius, mažumą pagal seksualinės orientacijos principius. Kitaip tariant, tapo pažangių pažiūrų žmonių užuojautos objektu. Pirmyn į kovą už lygybę!

Istorijoje homoseksualai buvo mušami dažnai, bet šios muštynės įvyko pribrendus istoriniam laikotarpiui. Sodoma ir Gomora pažadėjo Viešpačiui, kad jis lengvai neišsisuks!

Homoseksualų judėjimas, pateiktas kaip engiamos mažumos kova už savo teises, tobulai įsiterpė į kontrkultūrą, antiburžuazinę kontrmoralę, kovą už asmenybės teises į visus malonumus ir pagalbą engiamiesiems kaip teisingumo principą. „Naujojo mąstymo“ apologetams santykis su homoseksualais tapo lakmuso popierėliu: tu esi už laisvę ir žmogaus teises, ar ne?!

Prie to. Aštuntame dešimtmetyje žydrieji kovojo už teisę netarnauti armijoje. 2000-aisiais priešingai – už teisę tarnauti. Aštuntame dešimtmetyje kovojo  prieš santuoką apskritai. Paskui pasiekė, kad būtų įteisinti vienos lyties santykiai. Svarbiausia – jie pasiekė, kad iš pradžių Amerikos psichiatrų asociacija, o paskui Pasaulinė sveikatos draugija po ilgų diskusijų ir balsavimų, minimalia balsų persvara išbraukė homoseksualumą iš psichinio patologijų sąrašo ir pripažino jį „norminiu variantu“.

10. Agresyvusis feminizmas kovoja prieš bet kokią moterų diskriminaciją: už teisę tarnauti armijoje, daryti karjerą, proporcingai atstovauti valdymo organuose ir kilnoti štangą.

Propaguojamas įvaizdis savarankiškos moters, kuri sulaukusi ketvirtos dešimties metų pagimdo vieną kūdikį. Judėjimas „laisvė nuo vaikų“ (child free) įtvirtina visaverčio gyvenimo modelį be vaikų apskritai.

11. Santuoka visai neprivaloma – tai buržuazinis narvas laisviems žmonėms! Mes gyvename, kas su kuo nori – kaip tik tai ir yra dorybinga.

Prasideda šeimos irimas, daugėja nesantuokinių vaikų – Skandinavijoje jų greitai bus daugiau nei pusė.

Nesantuokinis vienišos motinos gyvenimas su jos vaikų tėvu ekonomiškai naudingas abiems, ypač jei abu yra bedarbiai. Tokia yra valstybinė išmokų, mokesčių ir lengvatų sistema. Iš esmės valstybė materialiai skatina šeimos irimą.

12. Ir apskritai – gyvenimas tapo turtingesnis ir lengvesnis, malonumų daugiau, norėtųsi pagyventi ir sau. Du vaikai, o dažnai ir tik vienas, šeimoje tampa norma.

Gimstamumas labai krenta! Europos tautos nebesireprodukuoja, jų skaičius mažėja.

PRASIDĖJO IŠMIRIMAS. Be karų, epidemijų ir bado. Tiesiog nesinori gimdyti. (Paskutinįkart taip buvo žlungant  Romos imperijai.)

IŠMARŲ KULTŪRA. Štai prie ko mes priėjome. Su visomis savo lygybėmis, laisvėmis, vertybėmis ir principais.

13. Ir kartu! kartu! su šiomis visomis lygybės rūšimis! ir ne paprastos, o „ypatingos“ lygybės! žengė politinė atgaila.

Nes kai kurie kitokie, mažutėliai, silpnučiai, vargšai, engiamieji turėjo teisę į brolišką pagalbą bei stipriųjų, ypač juos engusiųjų, meilę. Vakarykščiai kolonizatoriai ėmė rautis plaukus ir stumdydamiesi bandė daryti gera buvusiems kolonizuotiesiems. Juos imta kviestis į namus, apgyvendinti, teikti pilietybę ir aprūpinti viskuo. Ir buvo draudžiama prisiminti, kaip prieš du šimtus metų neraštingi laukiniai vienas kitą valgė bei pardavinėjo į vergiją baltiesiems; ką tebedarytų iki šiol, jei ne tie prakeikti kolonizatoriai…

Tepraėjo gal trys dešimtys metų, ir mieli Afrikos bei kitų Pakistanų su Alžyrais gyventojai ištisus rajonus ir visus miestus pavertė pamazgų duobėmis bei, terorizuodami netyčia užklydusius „vietinius gyventojus“, nė nesirengia atsisakyti apmokamo dykaduoniavimo.

Bet! Jiems būtina padėti – juk tai likimo nuskriausti mūsų broliai!

14. Klaidelių čia yra dvi.

Pirma aiškiausiai yra parodyta Ričardo Lino (Richard Linn) knygoje „Evoliucija. Rasė. Intelektas“. Knygoje gausu siaubingų statistinių lentelių. Su siaubingais duomenimis. Jei vidutinio europiečio, žodžiu, baltojo, IQ,– 100, tai Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos – 105. Afrikiečių – 70, arabų ir afroamerikiečių – 85. Skaičiai yra vidurkis, knygoje viskas smulkiai sudėliota pagal šalis, amžiaus ir socialines grupes, su komentarais ir pastabomis.

Po tokios knygos autorių derėtų teisti pagal straipsnį „fašizmas, rasizmas, apgaulė“. Nelaimė kita. Ši statistinių dėlionių gausa  niekadada niekieno nebuvo paneigta. Jų negalima skaityti! Jų negalima minėti! Kiekvienas, kuris paminės – fašistas! Tačiau duomenys nepaneigti…

Atkreipkite dėmesį: autorius – baltasis. Jam kiniečiai, korėjiečiai, japonai už baltuosius protingesni. Ir jie niekur nekelia socialinių neramumų. Aria. Nemaištauja. Normalūs žmonės.

…didžiųjų skaičių lygmeniu – pagal „teisingumo teoriją“ – protingesni kažką atiduos  mažiau protingiems. Visada.

Apie motyvaciją darbui ir kai kurių etninių mažumų etiką, jų darbo santykių psichologiją, mes apskritai tylime.

15. Antra klaidelė. Palaimintos saviapgaulės ekstazėje tolerantiški sociologai nusprendė indentifikuoti žmones politkorektiškai – išimtinai pagal pilietybę. Valstybėje visi lygūs? Jei Ameikoje – visi amerikiečiai, jei Anglijoje – visi anglai, Pancūzijoje – visi prancūzai.

Bet.  Žmogus indentifikuojamas pagal daugelį aspektų: lytį, amžių, profesiją, pajamas, gyvenamąją vietą tautybę, religiją, odos spalvą, šalį. Ir. „Britanijos pilietis“ – tai valdinys. Pilietybė, kaip juridinė savoka. O „anglas“ – tai priklausymas tautai – jos kalbai, kultūrai, istorijai, – susiliejimas su ja, savęs identifikavimas savęs kaip jos vaisiaus ir jos dalies. Tradicijos, papročiai ir įpročiai – tai tavo, vieninteliai iš prigimties. Pilietybes galima turėti nors penkias – už pinigus ir ryšius. O tavo tauta – viena.

„Dominantinis savęs indentifikavimas“ – aš įvedžiau tokią sąvoką.  Tai kada susprogdinę Londono metro  „mūsų vaikinai jorkšyriečiai“ buvo ne jūsų! Jie turėjo jūsų šalies pilietybę. Tačiau buvo – iš pradžių musulmonai, paskui pakistaniečiai ir tik paskui Britanijos piliečiai. Pakistaniečiai musulmonai susprogdino suknistus netikėlius, tarp kurių gyveno. O kokio velnio juos reikėjo įsileisti gyventi ir laikyti „savais“.  Kvailius ir ant altoriaus muša.

Islamas skelbia musulmonų vienybę priešpastatydamas juos „netikėliams“. Islamo santykiai su netikėliais yra lankstūs ir esant reikalui leidžia viską. Tu gali alpti dėl savo kilnumo, laikydamas musulmoną savo vargšu broliu. (Ir alpstama!..) Tačiau jo broliai yra musulmonai, o į santykius su tavimi jis leidžiasi dėl savo naudos.

16. Veikiami politinių fantazijų saviįtaigos, amerikiečiai, ir apskritai Vakarai, nusprendė, kad demokratija yra geriausia politinė visuomenės sankloda. Ir jų pareiga – visiems padėti siekti laimės ir gausos, o tai įmanoma tik sukūrus demokratiją.  Kaip nėra vienintelio vaisto nuo visų ligų, vieno gero maisto storuliams ir distrofikams, geriausio namo tropikams ir tundrai, taip nėra ir negali būti vienos geriausios politinės santvarkos visoms tautoms, visais laikais, visomis sąlygomis. Įvairios demokratijos, aristokratijos ir autoritarizmo formos gali būti optimalios skirtingose sąlygose.

Bandymai vakarietišką demokratijos modelį įdiegti Rusijoje puikiai prisidėjo prie jos absoliutaus ir negirdėto išvogimo.

Bandymas įdiegti demokratiją totalitarinėse Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų  valstybėse logiškai ir neišvengiamai atvede į kruviną anarchiją. Didesnį blogį. Nes. Tik stiprus stiprus ir žiaurus valdovas galėjo tarp savo šalies genčių ir tautų išlaikyti taiką ir paklusnumą. Sugriovus Osmanų imperiją  ir  jas dekolonizavus, įvairialypiai dariniai, kuriems europiečiai pagal liniuotę atrėžė valstybių sienas, virš savęs pripažįsta tik ginkluotą ranką.

Kaip bifšteksas gali nužudyti distrofiką, kaip atmosferos slėgis gali nužudyti narą,  taip demokratija gali nužudyti gentiniame lygmenyje esančią ir gentinę sąmonę turinčią tautą.

Tai ir bėgam. Juo labiau, kad esame pakviesti į Europą.

17. Demokratija Europoje galutinai supuvo, kai 1979 metais su skandalingomis iškilmėmis vengrė prostitutė ir „pornoaktorė“ narsiai skelbianti apie savo profesiją, buvo išrinkta į Italijos parlamentą (ir liko Italijos politikoje dvidešimt penkerius metus).

18. Europos savigarbos akivaizdžiai nėra nuo 2002 metų, kai Palestinos teroristai užėmė Kristaus Gimimo Bažnyčią, vienuolius paimdami įkaitais. Daug dienų vyko derybos,  šventvagystės tema nebuvo liečiama, nė vienas teroristas nenukentėjo – buvo paleisti ir net priglausti Europoje. Įsivaizduokime veidrodišką situaciją – krikščionių teroristai užgrobia mečetę Mekoje. Kiek atsakomųjų pogromų krikščionims  sukeltų musulmonai visame pasaulyje?

19. Savisaugos instinkto Europa neteko, kai buvo atšaukta mirties bausmė net baisiausiems žudikams – žmogžudžiams; ką jie beiškrėstų, iš anksto garantuota gyvybė .

20. Europa prarado pergalės siekį nuo tų laikų, kai saujelė teroristų išdrįso kelti reikalavimus valstybei, šantažuodama ją įkaitų gyvybėmis. Užuot kaip atsaką pagrasinus sunaikinti visus teroristų partnerius, draugus, artimuosius ir gimines, o tai visada – visada istorijoje! – garantavo reikiamą rezultatą, valstybė gėdingai vizgina uodegą ir lemena sąlygas, paleisdama iš kalėjimų anksčiau suimtus žmogžudžius (kuriuos reikėjo nušauti iškart).

Užuot skandinę „Somalio piratus“  čia pat– vienas rankinis kulkosvaidis laivui, – Vakarai plepa ir gabena juos, jeigu ką pavyksta sučiupti,  į „eurokalėjimus“; nors šiaip jau – sumoka išpirką.

Užuot sušaudžius esant pirmai galimybei visus teroristus – Islamo valstybės narius, ir išmetus iš šalies visus, kuriuos specialiosios tarnybos įtaria terorizmu,  intelektualai samprotauja, kaip grąžinti mūsų piliečius visuomenei.

21. Protas apleido Europą, kai po sprogimų Londono metro karalienė Elžbieta pažadėjo, jog „teroristams nepavyks mus priversti atsisakyti mūsų vertybių“. „Vertybėmis“, matyt, reikia laikyti pasirengimą ir toliau priimti, išlaikyti ir saugoti anglus niekinančius ir ciniškai jais besinaudojančius islamo teroristus.

Užtat migrantai jau reikalauja krikščionių, kad jie atsisakyti savų vertybių: nešvęsti Kalėdų, nepardavinėti svaigalų ir kiaulienos, nevaikščioti po paplūdimį su maudymukais ir nesideginti parkuose – reikalauja su įsiūčiu!

22. „Multikultūrizmas“ ir „ksenofobija“ yra neraštingų, gerų norų prisipumpavusių idiotų išradimas. Šios sąvokos atmeta sociumą kaip sistemą, o žmogų – kaip organišką sudedamąją vieningame sociume. Tai atkaklus ketinimas atomizuoti ir suskaidyti sociumą, kur ryšiai tarp žmonių šventeiviškai suvedami į abipusę meilę ir savitarpio pagalbą. Tai socialinio organizmo neigimas ir bandymas jį pakeisti hibridu. Bandymas sudėti būtybę iš liūto galvos, elnio kojų, dramblio liemens ir povo uodegos. Chimera.

Bet. Sociumas – tai sistema žmonių, kur kiekvienas žino, ko tikėtis iš kito; kur bendrabūvio taisyklės vienodos, vienodos tradicijos ir įpročiai. Bendrabūvis – tai vienodas įsivaizdavimas apie šventes ir kasdieną, imperatyvus ir tabu, virtuvę ir poilsį, drabužius ir jumorą: tai viena gyvenimo terpė, kur žmogaus nelaukia nemalonūs ir nesuprantami netikėtumai.

Žmogus yra vienis su aplinka – materialia ir informacine, biologine ir socialine.

Sociumas – tai kultūrinė vienybė. Ir niekaip kitaip.

Kitos kultūrės grupės, iškeliamos kaip lygiateisės, neišvengiamai siekia pakeisti šalį pagal savo pažiūras – arba spjauti į ją ir tiesiog naudotis jos gėrybėmis.

Religine brolybe  ir kolektyvine atsakomybe sulydytos etninės bendrijos dažnai terorizuoja „civilizuotą“, ją priglaudusią krikščionių daugumą.

Svetimas – tai streso veiksnys, jis kelia įtampą; reikia saugotis, kad niekas nieko nenuskriaustų, neperžengtų  raudonos ribos: jūsų  ir jo įsivaizdavimas apie mandagumą ir bailumą, gėrį ir silpnumą, leistiną ir neleistiną – dažniausiai skiriasi.

Tavo tauta, su kuria esi vienis, įdirbo ir apgynė šią žemę bei gyvena pagal savas taisykles. Kai migrantas neturi sąryšio su tavo istorija, nesutinka su tavo tautos pažiūromis ir taisyklėmis, o kartu skelbiasi tokiu pat lygiateisiu šeimininku kaip tu – tai griauna tautos socialinę esmę, prieštarauja kiekvieno jos nario socialiniam instinktui.

Tuo tarpu kiekviena migranto agresija prieš aborigeną suvokiama kaip svetimo etnoso agresija prieš tavo gimtąjį tavo paties žemėje! O daugelio islamą išpažįstančių tautų elgsena labai agresyvi ir konfliktiška.

23. Senas klausimas: ar  reikalingas pakantumas tam, kas nepakantus tau?  Ir tam tikrą laiką naudojasi  tavimi?

Dauguma musulmonų visiškai rimtai mąsto apie būsimo Pasaulinio Kalifato sukūrimą.

Jau dabar ne viename Europos mieste – įskaitant milijoninį Birmingemą – musulmonų moksleivių daugiau, nei vietinių. Dar dešimt penkiolika metų,  ir islamo dauguma susikurs šariato zonas.

Ir tai bus atlygis!

Jie parodys jums jų jausmus žeidžiančius  gėjų paradus! Jūs šuoliuosite savo sėdynių priekyje! Džiauksitės, jei namie, po antklode, būsite gyvi.

Jie parodys jums feminizmą, child free ir šortus gatvėje! Sijonas iki žemės, išteki ir tyli, kol vyras nepklausė!

Jie parodys jums rokerius nuleistomis kelnėmis! Čia pat apipjaus, ir tikrai daugiau niekas ten nebeišaugs!

Jie parodys jums laisvąjį seksą, greitą ir apsaugotą! Pasirinkimas bus – užmėtyti akmenimis   arba parduoti į bordelį.

Alachas neturi mažumų ir daugumų – visi gyvena pagal Jo įstatymus, kuriuos atrado Jo pranašas  (tebūnie šventas Jo vardas) – arba visai neprivalote gyventi!

O kol kas mes gyvename jūsų namuose ir valgome jūsų duoną: dirbkite mūsų labui, netikėliai.

24. Jie važiuoja į Europą – po jų lieka apdergtos aikštės ir išplėšti traukiniai: juos maitino ir vežė nemokamai.

Daugumas – tvirti jauni vyrai. Jų skaičių galima dauginti iš dešimties. Jie gaus leidimą gyventi, išsikvies savo tėvus ir brolius, susituoks ir prigimdys vaikų.

25. Migrantas tuštinasi ant šeimininko galvos lygiai tiek, kiek leidžia jam šeimininkas. Šiandien tolerantiškas europietis bijo migrantui pasakyti pastabą, bijo bent kiek užkabinti svečią-kitatikį – tada jis pats ir kaltas, kad tampa niekinamas ir terorizuojamas.

Ne migrantai pribaigs Europą.

„EUROPINĖS VERTYBĖS PRIBAIGIA EUROPĄ. Jos panašios į morfijaus perdozavimą, kai kaifo perteklius stumteli organizmą į saldų mirties miegą.

26. Griežtas kvotų laikymasis ir nelegalios migracijos draudimas – ne išeitis. Tiktai griežta atvykėlių asimiliacija gali išsaugoti mūsų pasaulį. Pakantumas įmanomas, kol atvykėliai tavęs nekeičia.

27. Dešimties milijonų europiečių-krikščionių pabėgėlių priėmimas apskritai nebūtų problema dabartinei Europai – tai būtų tik buitinis ir laikinas klausimas.

Europos politikai dorybingas kvailumas pramaišiui su veidmainyste nenori pripažinti, jog problema yra kaip tik svetimas ir agresyvus identiškumas.

Prometėjo sveikata kiek pasitaisė, jis tapo apkūnesnis, ir nutarė visus maitvanagius maitinti savo kepenimis. Jie su malonumu laukia, kuriam laikui pakaks viso kūno.

27. Jei savigyna vadinama fašizmu, vadinasi valdžioje yra vilkai avių kailiais. Jų kalbos – kaip avinų, o mirties iltys vis arčiau.

Fašizmas pasikeitė į nuostabią antifašizmo formą.

Jei fašizmas siekė išnaikinti kitas tautas, tai šiuolaikinis anti-fašizmas siekia sunaikinti savo tautą, kad ir  su svetimųjų pagalba. Jei fašizmas savo užduotis sprendė ginklu ir krauju, tai šiuolaikinis antifašizmas (neo-antifašizmas) savo uždavinius sprendžia švelnumu ir šokoladu. Pasiekiamas užmušantis rezultatas! Metodo efektyvumas sukeltų fašizmo tėvų susižavėjimą! Švelniai ir be nukrypimų užgniauždamas pasipriešinimą, net bet kokį disidentizmą, neoantifašizmas vykdo savo tautos genocidą, aiškindamas jai, kad tame yra jos laimė ir laisvė. Giedodama himną laisvei ir žmogaus teisėms, tauta išnyksta fiziškai. Jėzuitų ordino įkūrėjas mirtų iš pavydo.

28. Taip yra. Esmė – ne migrantų jėga, o sau įsiteiktas Europos bejėgiškumas. Jėgų kiek nori, o dvasios, valios, aistros nėra.

Viešpatavimą išsikovojusi konjunktūra – tik artėjančio civilizacijos žlugimo atspindys (taip buvo visais laikais).

Šiandienos moralės griūtis – tai idėjinė civilizacijos griūtis, paskui ją seka griūtis – reali politinė ir ekonominė  (taip irgi buvo visais laikais).

O kai Europa verčia save, verčia savo tautas, slopindama jų savisaugos instinktus, kur jo dar likę, keisti save migrantais, atleisdama jiems chamiškumą, agresyvumą, įžūlumą, nedrįsdama paliesti jų išbujojusios savimeilės, jų interesus  vertindama aukščiau savo piliečių interesų – piliečių ne pagal pasą, o pagal gyvenimą, pagal kultūrą, likimą – tai tėra mirties kvietimo, potraukio savižudybei sudaiktinimas.

Kultūros, moralės, šeimos griovimas, parazitų skatinimas, iškrypimų prilyginimas normai, asmeninės gerovės ir malonumų absoliutizavimas – visame tame musulmonai apskritai ir migrantai musulmonai konkrečiai nė kiek nėra kalti.

29. Mes mylime ir vertiname ne dabartinius Europos impotentus, išgamas, o jų didžius senolius, sukūrusius nuostabiausią, galingiausią ir didingiausią civilizaciją žmonijos istorijoje.

Artimiausi metai parodys galutinį rezultatą: nudvės Europa su savo iškrypėliškais požiūriais į pasaulį, kurį ji vadina „europietiškomis vertybėmis“, ir taps islamiška, ar suras dar savyje jėgų atmesti tuos kliedesius šalin.

O kol kas musulmonai pabėgėliai vyksta jos pribaigti.

Sutrumpintas Lino V. Medelio vertimas iš echo.msk.ru

Susiję straipsniai

Politika 705462992408007890

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item