Marcus Roberts. Plataus masto imigracija – Europos demografinės problemos sprendimas?

Europos šalių lyderiams karštligiškai sprendžiant, ką daryti su į kontinentą plūstančiomis pabėgėlių ir imigrantų bangomis, dienraštis „The Guardian“ nuodugniai aprašo Europos demografinę „katastrofą“.  Straipsnio autorius greitai pastebi padėties ironiškumą:

„Dideliuose Europos Sąjungos plotuose nyksta šimtmečius gyvavusios bendruomenės, o socialinės rūpybos išlaikymas tampa nepakeliamas jaunajai kartai.  Tuo pat metu Koso ir Lampedūzos salose bei ties Vengrijos siena dešimtys tūkstančių prašosi įleidžiami vidun.“

Žinoma, perskaičius šiuos žodžius norisi linktelėti galva ir pagalvoti: „ir kas per kvailiai tie Europos lyderiai – kodėl jie neatveria kontinento durų ir vienu šūviu nenušauna dviejų zuikių?“ Ir čia yra bent kruopelė tiesos – karta iš kartos atsisakydamas turėti vaikų, būsi priverstas iš kur nors „importuoti“ piliečius, darbininkus ir mokesčių mokėtojus, išlaikančius tavo finansų piramidę primenančią gerovės valstybę.

Kita vertus, negalima užsimerkti prieš socialines problemas, kurias sukels gausių etniškai, kultūriškai, konfesiškai ir kalbiškai skirtingų pabėgėlių integravimas. Tai ypač aktualu Europoje, kurios nacionalinės valstybės, bent jau po I Pasaulinio karo, buvo siejamos su daugmaž homogeniškomis kultūrinėmis ir kalbinėmis žmonių grupėmis (apie tai labai įdomiai rašo Stratfor strateginių tyrimų centro vadovas George'as Friedmanas).  […]  Todėl aš abejoju, ar pasitikdami pabėgėlius išskėstomis rankomis išspręsime daugiau demografinių problemų, nei sukursime socialinių.

Tačiau „The Guardian“ straipsnis yra visiškai teisus vadindamas Europos demografines problemas „katastrofiškomis“:  Kaip rašoma straipsnyje:

„…kontinentą krečia demografinė krizė. Europai desperatiškai reikia daugiau jaunų žmonių dirbančių sveikatos apsaugos srityje, apgyvendinančių kaimiškas vietoves, ir prižiūrinčių senolius, nes jos (Europos, vert. past.) visuomenės tampa vis mažiau tvarios.“

Ispanijos gyventojų skaičius jau mažėja nuo 2012 metų, Portugalijos – nuo 2010.  Italijoje iki 2050 m. pensininkų nuošimtis nuo gyventojų skaičiaus turėtų padidėti keletą kartų.  Tarp 2008 ir 2013 Vokietijos gimstamumo rodikliai buvo žemiausi pasaulyje.  Italijos gimstamumo lygis krito nuo 2,37 vaiko moteriai 1970 m. iki 1,39 – 2013 m.  Jau ne vieną dešimtmetį Vokietijoje užregistruojama daugiau mirčių nei gimimo atvejų (2014 m. mirė 153 tūkst. daugiau nei gimė) ir 2060 m. Vokietijos gyventojų skaičius turėtų sumažėti nuo 81 milijono iki 67.  Galbūt dar didesnį rūpestį turi kelti tai, kad 2030 m. darbo rinkoje dalyvaus tik 54 nuošimčiai visų gyventojų – septyniais procentais mažiau, nei šiuo metu.  Ir visa tai nepaisant jaunų imigrantų srauto (plius iki 800 000 pabėgėlių atvyksiančių į šią šąlį vien šiemet).

Reikalai prasti ne vien gimstamumo srityje (2050 m. tik 11,5% Portugalijos gyventojų bus jaunesni nei 15 m.); daugelis valstybių išgyvena didelio masto emigraciją, krizės padariniams vejant jų piliečius ieškoti laimės svetur.  Nuo 2011 m. šimtai tūkstančių portugalų (iš dešimties milijonų gyventojų) paliko savo šalį; tuo pat metu emigruojančių italų skaičius padvigubėjo.

Kone vienintelė prošvaistė šiais klausimais Europoje yra Skandinavija, kurios gimstamumo rodikliai – „dėka dosnios valstybės paramos vaikų auginimui, stabilios ekonominės situacijos ir, Švedijos bei Norvegijos atveju, didelės imigracijos“ – yra artimesni reikalingiems norint išlaikyti stabilią populiaciją. Įdomu tai, kad net Švedijos vyriausybė nurodo demografiją, kaip pagrindinį argumentą už imigraciją:

„Biržely Briuselyje vykusiame susirinkime premjeras Stefanas Lofvenas ragino kitas Europos valstybes sekti jo šalies pavyzdžiu. ‚Neslėpsiu, kad tai šiuo metu yra didelė problema,‘ tarė jis kalbėdamas apie prieglobsčio ieškotojų skaičių Švedijoje. ‚Bet taip pat tai yra privalumas.  Turime pripažinti, kad nesiėmę veiksmų dabar, turėsime didžiulę problemą po kurio laiko.’“

Be abejonės, tai vienas problemos sprendimo būdų.  Piliečiams atsisakant turėti daugiau vaikų, vienintelis kelias išvengti demografinio (ir socialinio, bei gerovės valstybės) nykimo yra „importuoti“ naujus piliečius. Ateitis parodys ar likusios Europos šalys paseks Švedijos pavyzdžiu ir ką tai reikš tam, ką mes šiuo metu vadiname „Europa“.

Versta iš Mercatornet.com

www.laisvavisuomene.lt