Liudvikas Narcizas Rasimas. Baltiškojo tapatumo naikintojai

Mokytojų pasiųsti Vilniuje mokiniai stovėjo gatvėje prie Aušros Vartų. Žurnalistės paklaustas, ko jaunuolis čia stovi, lietuviškai kalbė...


Mokytojų pasiųsti Vilniuje mokiniai stovėjo gatvėje prie Aušros Vartų. Žurnalistės paklaustas, ko jaunuolis čia stovi, lietuviškai kalbėti nepanoro. Žinomas istorikas per televiziją aiškina, kad tas, kas nemoka lenkiškai, yra kaimietis. Jis pablogėjusiais Lenkijos – Lietuvos vadovybių santykiais kaltina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį, esą kam tas nenusileido savo lenkiškam kolegai, neigusiam Vilniaus okupaciją. Girdi, vieno istorinio fakto vertinimai gali būti skirtingi ir istorijoje tai normalu. Taip, bet visų pirma reikia pažiūrėti, kokie faktai skirtingai vertinami ir kas juos vertina.

Vilniaus okupacijos klausimas  ypač po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos buvo ir lieka principiniu. Šiandien - ne tik Lietuvai. Skirtingų vertinimų teisės požiūriu, kada įvedama kariuomenė ir po to referendumais kitos tautos etninės žemės prijungiamos prie kariuomenę įvedusios šalies, - negali būti. Juk jeigu Lenkija Vilniaus neokupavo, tai šiandien Lietuva Vilnių valdo be teisinio pagrindo. Čia teisės požiūriu irgi skirtingų vertinimų negali būti. Tad kieno pusėje tas kaimynų ordinais apkarstytas istorikas? Tikrai, jo žodžiais tariant, Rusija moka kiršyti lenkus su lietuviais, o pastarieji tam savanaudiškai pasiduoda. Kitas istorikas viešai kalba, kad Lietuva pati okupavo Klaipėdą, tad ko pyksta ant lenkų dėl Vilniaus? Akivaizdu, kad taip elgdamiesi šie nuolat televizijos eterį gaunantieji istorikai tyčia aria ne savo dirvą. Klaipėdos ir Vilniaus atvejai teisės prasme yra visiškai skirtingi.

Lenkija ir Lietuva po Žečpospolitos padalinimo buvo integruotos į Rusijos imperiją. Rusijos suverenitetą šioms teritorijos pripažino visa tuometinė tarptautinė valstybių bendruomenė. Po Pirmojo pasaulinio karo tautoms savo etninėse žemėse pradėjus įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę, svarbus dalykas buvo juridinis faktas, kad  suvereniteto atsisako tas, kurio valdžioje buvo tos žemės. Dėl tokio atsisakymo Lietuva su Rusija 1920 m. gegužės mėnesį pradeda derybas ir tų pačių metų liepos 12 d. jas užbaigia pasirašydamos sutartį. Štai tos sutarties pirmasis straipsnis: „Remdamasi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąją visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš to pripažinimo einančiomis sekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“

Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link.“

Antruoju straipsniu Lietuvos naudai atsisakoma Vilniaus ir Vilniaus krašto. Ketvirtuoju straipsniu panaikinama Lietuvos- Baltarusijos respublika. Kokių teisių Vilniaus klausimu  Lenkijos naudai yra atsisakiusi Rusija? To nebuvo.  1920 m. rugpjūčio 26 d. Sovietų Rusijos daliniai Vilnių perduoda Lietuvai. Nuo tada Vilnius ir de facto tampa integralia Lietuvos dalimi. Kai tik Baltijos šalys susitarė su buvusiu savo žemių suverenu, jos buvo priimtos į Tautų Sąjungą ir pilna apimtimi pripažintos didžiųjų pasaulio valstybių. Taigi Vilnius, nežiūrint kiek ir kokios tautybės jame gyveno žmonių, visados buvo ir lieka tuo miestu, kuriame sprendėsi ir sprendžiasi ne kurios nors kitos, o tik lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalai. Kito tokio miesto Lietuva neturi.

Dabar atrodė, kad Lietuvai be jokių trukdžių bus perduotas ir Klaipėdos kraštas. Mat dar 1919 m. iš Vokietijos buvo išjungtos ne vokiečių etninės žemės tam, kad jose gyvenę žmonės galėtų susijungti su savo tautiečiais nacionalinėse valstybėse. Tokiomis žemėmis tada buvo pripažintas ir Klaipėdos kraštas motyvuojant : „Susijungusios ir susitarusios valstybės nesutinka pripažinti, kad Klaipėdos krašto cesija prieštarauja tautybiniam principui. Kalbamasis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą.“ Ir tai ne nugalėtojų išmislas.
Lietuvių tauta istorijos bėgyje buvo perskelta pusiau. Viena dalis atsidūrė Prūsijos valstybėje. Lietuvių kalba Prūsijoje buvo ne tik ten gyvenusių lietuvių bendravimo priemonė, bet ją naudojo ir valstybės reikaluose. Hercogo kanceliarija Prūsijoje įsakymus skelbė ir lietuvių kalba, pvz. 1589 m. rugsėjo 22 d. Georgo Frydricho raštas „storostiems bei urendnikams“. Artėjant prie 18 a. tokių raštų, kurių apimtys siekė keliolika puslapių, vis daugėjo. Prie lietuvių, kaip pilnateisių Prūsijos piliečių reikšmės prisidėjo ir tai, kad Popiežius nepripažino Prūsijos monarchams teisių į Teutonų ordino valdytas žemes. Romos kurija prieštaravo dėl Fridricho III vainikavimo Prūsijos karaliumi, tada jis skelbėsi ir Prūsijos lietuvių karaliumi, mat Ordinas žemes buvo atėmęs iš lietuvių. Pasižiūrėkime to krašto žemėlapius, kur plačios lietuvių gyvenamos sritys buvo tiesiog vadinamos „Prūsų Lietuva“, arba „Mažoji Lietuva“ arba tiesiog Lietuva, o šiaurės rytuose lietuvių gyvenamas kraštas  –„ Rusija.“ Kaip rodo pačių vokiečių sudaryti žemėlapiai, apie Klaipėdą lietuvių gyveno virš 80 procentų, panašiai Priekulės, Šilutės, Pagėgių apylinkėse. Net Nidoje lietuviai ir kuršiai sudarė daugumą. Beveik 100 procentų jie buvo raštingi, didelė dalis pažino ir gaidas. Tai jie iš esmės padėjo išsaugoti lietuvių kalbą kitoje Nemuno pusėje gyvenantiems lietuviams,  gynė nuo surusinimo ir sulenkinimo. Tuo metu Prūsija, kur lietuvių kalba buvo vartojama ir valstybės reikaluose, neturėjo net vasalinių santykių su Šventąja vokiečių tautos Romos imperija. Taigi, atrodė viskas aišku, kad tos dvi lietuvių tautos dalys susijungs vienoje Tautų apsisprendimo teisės pagrindu susikūrusioje tautinėje Lietuvos respublikoje, juo labiau, kad  Vokietija 1919  metais atsisakė savo suvereniteto Klaipėdos krašte, o Rusija 1920 m. kitose Lietuvos žemėse. Teisiškai viskas išspręsta. Deja, Lenkija sukuria visiškai kitą situaciją. Atėmusi Vilnių, ji pasirengusi pasiimti ir Klaipėdą arba bent paskelbti ją laisvu miestu. Tada Lietuva skubiai organizuoja sukilimą ne prieš Vokietiją ar Prancūziją, o iš esmės prieš Lenkiją, kad ji vėl negalėtų atimti lietuvių tautos žemių. Lenkija, o ne kuri nors kita valstybė į Klaipėdą pasiunčia savo kreiserį. Deja, šį kartą nepavyko.

Jeigu Lenkija jėga prisijungė Vilnių ir Vidurio Lietuvos žemes, kas Lenkijai niekad nepriklausė, tai Lietuva sujungė dvi skirtingose imperijose buvusias vienos lietuvių tautos dalis Tautų apsisprendimo teisės pagrindu, t. y. pasiėmė tai, kas jai priklausė ir ką neužilgo pripažino ir pripažįsta iki šiol tarptautinė bendruomenė. Ar tai tas pats? Tolimesni įvykiai tą tik patvirtino. Kai fašistinė Vokietija, grasindama karu Lietuvai, 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštą vėl sujungė su Vokietija savo konstitucinės normos, jog gali tą daryti, jeigu kraštas apgyvendintas vokiečių, pagrindu, tarptautinė bendruomenės tokios Vokietijos konstitucinės  teisės nepripažino. Niurnbergo teismo procesas (1945.11.20- 1946.10.01.) patvirtino kaltinimą „ Klaipėdos krašto įjungimą į imperijos sudėtį 1939 m. kovo 22 d. pažeidžiant 99-ąjį straipsnį“. Nuosprendį patvirtino Suvienytų Nacijų Organizacija. Potsdamo konferencija (1945.08.02.) Klaipėdos krašto net nesvarstė kaip savaime aiškaus, nes Vokietija buvo traktuojama 1937 m. sienomis, o tada Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos dalis. 1937 m. Vokietijos teritorijos dalimi  buvusi Prūsija tapo padalinta dalį jos atiduodant Lenkijai, o likusią dalį, kur šiandien yra Kaliningrado sritis, iki Taikos konferencijos perdavė Sovietų Sąjungai. Taigi, tarptautiniu mastu tik Taikos konferencijos klausimas ir galėtų būti svarstomas. 1947 m. SSRS priėmė įsaką : „Nustatyti, kad lietuvių tautybės asmenys, nuolatiniai Lietuvos SSR Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių gyventojai, kurie iki 1939.03.23. buvo Lietuvos piliečiais, o taip pat jų vaikai, pripažįstami SSRS ( LSSR ) piliečiais nuo 1945 m. sausio 28 d.“ Vien Klaipėdos mieste 1947 m. rugsėjo 16 d. duomenimis tokių buvo 701 asmuo.

1939 m. SSRS Vilnių perdavus Lietuvai, protestuoja vokiečių ir SSRS sunaikintos Lenkijos konsulatas Šveicarijoje. Štai prancūzų atsakymas: „Maskvos sutartimi Lietuvai neperleista jokia teritorija. Lietuva visada turėjo suverenumą Vilniuje“. 1944 m. egzilinė lenkų vyriausybė užklausia Didžiosios Britanijos vyriausybę dėl Vilniaus ateities. W. Churchilis 1944.02.22 parlamente sako: „Niekada negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.“  Nepripažindama Vilniaus okupacijos, Lenkija šiandien negali pripažinti ir Krymo okupacijos.

Šiandien ne tik lenkai ar lietuviai, bet ir kitos tautos planuoja, kokia ateitis jų laukia naujai besiformuojančiose valstybinėse struktūrose. Rusija atgaivina panslavistinį  judėjimą. Pasekėjų randa ir kitose slavų tautose. Lietuvai, iš trijų pusių apsuptai slaviškų valstybių, kyla realus pavojus prarasti baltiškąjį identitetą. NATO ar Europos Sąjunga čia padėti negali. Turime greitai apsispręsti patys, su kuria mes valstybių grupe. Rygoje vyko Baltijos ir Šiaurės šalių tautų dainų šventė. Kita vyks Švedijoje. Šioje šventėje dalyvavo ir Lietuva. Visų šalių chorai dainavo  dainas tų šalių kalba, kurios buvo daina. Gražu klausytis, kai lietuvišką dainą „Kur giria žaliuoja“ lietuviškai traukia danai, islandai, norvegai, suomiai ir t.t. Buvo pademonstruotas akivaizdus kultūrų panašumas ar net bendrumas. Pagaliau ir Lietuva jau natūraliai užima savo vietą. Visų šalių televizijos tiesiogiai ar įrašais transliavo tą šventę. Lietuva - ne. Kas davė nurodymus netransliuoti? Kokios valstybės daro įtaką, kad Lietuva neitų ten, kur jos natūrali vieta? Kodėl dėl įtakos kultūros, švietimo ar susisiekimo ministerijose kovoja su slaviškomis valstybėmis susijusios partijos? Akivaizdu, kad dėl savo vietos ir Europos Sąjungos viduje irgi tenka kovoti. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pamačiusi, kad Lietuva vis labiau kultūriškai dreifuoja šiaurės link, kad ir Didžioji Britanija gali jungtis prie tos grupės šalių, Lenkijos Seimo pirmininkė sako: „... tegul tada juos ( lietuvius) švedai gina.“ Negi ta politikė nesupranta, kad Lenkija dar nėra tokia galybė, kuri viena jeigu nori, tai gina, o jeigu nenori, tai negina. Juk ir ji pati šiandien dar reikalinga paramos, tad teks visų pirma gintis patiems ir pagal galimybę ginti kitus. NATO stiprus tik bendrais veiksmais, nežiūrint šalies dydžio. Taip, Lenkija turi visas galimybes pasidaryti Baltijos ir Šiaurės kraštų lydere ir net pakeisti gynybos prasme Vokietiją, bet visi turime daryti išvadas iš savų istorijų, visų pirma Lenkija. Vokietija  šiandien yra praradusi militaristinį geną. Izraelis šiandien kariniais sugebėjimais, motyvacija gintis ar ginti kitus yra ją toli pralenkęs. Ten valstybės interesai  nemainomi į grupelės turtingųjų interesus.

Štai  Maidane liejasi kraujas. Viktoro Janukovičiaus snaiperiai naikina žmones. Jie nesitraukia ir reikalauja pašalinti tokį šalies vadovą. Kam į pagalbą skuba Lenkijos ir Vokietijos, pakeliui pasiimdami ir mažai susigaudantį situacijoje kolegą prancūzą? Akivaizdu, kad  atvirai žudomi žmonės, nebodami patiriamų aukų greitai V. Janukovičių pakabins už kojų žemyn galva, kaip kažkada pasielgė su B. Musoliniu, arba po formalaus teismo sušaudys, kaip rumunai padarė su savo komunistiniu kankintoju. Betgi  V. Janukovičius yra artimas ne tik V. Putinui, o  turi biznio reikalų ir su buvusiu Vokietijos kancleriu G. Šrioderiu, ir su buvusiu Lenkijos prezidentu A. Kvašnevskiu. 

Snaiperiai po tos trijulės apsilankymo nustojo šaudyti, o V. Janukovičius sveikas su didžiuliais turtais bei biznio popieriais pabėgo. Po to atsirando Krymo okupacija, Novorosija, Donbasas, Luganskas, milijonas pabėgėlių, dešimtys tūkstančių žuvusių, bet anų biznis ir „draugystė“ išgelbėti. G. Šrioderis toliau glebėsčiuojasi su V. Putinu, o V. Janukovičius sveikas ir gyvas iš Rusijos „vaduoja“ Ukrainą. Būkime atviri, argi sustiprėjusios ir europietiškai persitvarkiusios Ukrainos su galinga šių dienų motyvacija tiesiog dėl ekonominės ir politinės konkurencijos nebijo jos kaimynės? Šiandien Ukrainą iš tikrųjų remia Baltijos, Šiaurės šalys ir JAV. Kodėl JAV buvimu Europoje neseniai privačioje aplinkoje piktinosi buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, tas pats, kuris tada buvo Maidane? 

Neabejotinai Lenkijos vadovų siekį taip dominuoti Europoje bus pastebėjęs ir V. Putinas. Juk jo pokalbyje su jais buvo kalbama ne tik apie Lvovą, bet ir apie Vilnių. Jų tylėjimą pokalbio metu galima visaip aiškinti, juo labiau, kad vienas iš pokalbio dalyvių pritarė V. Putinui, kad Baltijos valstybių NATO neapgins. Juk šiandien to dalyvio draugas,  Lietuvoje tapęs europarlamentaru, nuolat aplankantis Maskvą ir Varšuvą ,o Lietuvoje keliantis Vilniui ir jo apylinkėms tokius reikalavimus, kas iš esmės reiškia kitokio statuso tam kraštui suteikimą, pačioje Lenkijoje šiandien vadinamas Maskvos šnipu. Kiekviena tauta jautriai reaguoja, kada yra apvaginėjama istoriškai, kultūriškai arba viešai žeminama. Kodėl pvz. A. Mickevičių lenkai laiko tik lenkų poetu, nors jis gimė dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o pats save visur laikė lietuviu? Kodėl pvz. M. Oginskį lenkai laiko lenkų kompozitoriumi, nors jis aštriai kritikavo Gegužės 3-sios Konstitucijos nuostatas, kuriomis buvo norima visiškai pasiglemžti Lietuvą ir lenku savęs nelaikė, pagaliau kodėl Igną Domeiką, kuris save laikė lietuviu ir visoje Pietų Amerikoje žinomas kaip lietuvis, dabar lenkų statomame filme norima padaryti lenku? Juk lenkų kalba buvo pasidariusi ir tarptautine kalba, ja kalbėjo ir rašė ne vien lenkai. Tad kodėl  zujama po visus Lietuvos dvarus ir visur, kur tik randama užrašyta lenkiškai, fiksuojama ir skelbiama, kad tai lenkų? Kodėl lenkų turistus Vilniuje aptarnauja atsivežtiniai ar nelegalai gidai, iškreiptai vaizduojantys lietuvių tautą, Vilniaus ar Lietuvos istoriją? Dar neseniai prie Žaliojo tilto buvo aiškinama, kad lietuviai labai gerbia rusų kareivius, nes jie kartu su vokiečiais užpuolė Lenkiją, ją sunaikino, o nuo amžių Lenkijai priklausiusį Vilnių atidavė kaimiečiams lietuviams. Kažkodėl nepaaiškina, kad smurtu iš Lietuvos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą, lenkai 1925 m. vasario 20 d. nuo Žaliojo tilto nuplėšė Lietuvos valstybės simbolį Vytį, kurį dar Carinės Rusijos laikais įliejo naujo, jau plieninių santarų tilto statytojas lietuvis inžinierius P. Vileišis.

Suraskite kurios nors kitos šalies sostinės merą, kuris sutiktų, kad  sakrališkai brangias vietas užtvindytų buvusių okupantų vėliavos. O Vilniaus leido, kad Vingio parke plazdėtų vien Rusijos, o Gedimino prospekte vien Lenkijos valstybinės vėliavos. Ar patys rusai ir lenkai įsivaizduoja Maskvoje ar Varšuvoje tokią situaciją?  Ir toks mūsų tautos baltiško identiteto, kai kada ir savanaudžių lietuvių rankomis, naikinimas vyksta ir dabar. Juk dar ir šiandien mes su Lenkijos ir Rusijos panslavistais varžomės ir dėl Vilniaus, ir dėl pačios Lietuvos. Štai visai neseniai Lenkijoje vyko graži ir prasminga Pasaulio lenkų sporto šventė. Plazda Meksikos, Kanados, Australijos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių, iš kurių atvyko sportininkai - lenkai vėliavos. Lietuvos vėliavos nesimato, nors sportininkų yra. Iš tribūnos kalba lenkas, Lietuvos Seimo pirmininkės pavaduotojas. Kalba taip, tarsi jis būtų Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojas, o Lietuva jau tik provincija. Tad kas kiršina lietuvius ir lenkus? O mūsų menkystos? Per visą pasaulį liepos šeštosios vakarą nuskamba Lietuvos himnas. Vienas nuolatinis kultūrinės manų košelės per televiziją virėjas tuoj atsiliepia. Girdi, V. Kudirka joks poetas, jo parašyta Tautos giesmė labai menka, o muzika- vokiška.  Taip, V. Kudirka posmais kalbėjo tik penkiolikoje eilėraščių, bet ir tai jį padarė ryškiausiu pilietinės lietuvių poezijos atstovu.  Eilėraštis „Ne tas yra didis“, kur vos dvidešimčia eilučių sugebėta su didele emocine jėga išdėstyti pagrindines demokratinio liberalizmo idėjas, jau padaro jį ir didžiu poetu. O kur kiti darbai? Kitas, pasivadinęs kultūrininku lyg žirnius per radiją beria, kad jokiu būdu negalima Vilniaus puošti artėjančiam valstybės atkūrimo šimtmečiui valstybės veikėjų žymėmis, o aikščių - valstybingumą pažyminčiais paminklais. Dar kita aiškina, kad Lukiškių aikštę reikia palikti tokią, kaip buvus, nes „mes dar nepribrendom“. Kad būtų stipriau, jau istorikas rašo, jog Vasario 16 –tosios akto signatarai vėliau blogai elgėsi, J. Basanavičiui paminklus tegul stato bulgarai, o A. Smetona – visų didžiausias Lietuvos išdavikas. Juk tai visiškas melas,  kova prieš Vilnių, kaip Lietuvos valstybės sostinę.

Teisės prasme 1940 metais Lietuvą okupuojant SSRS, A. Smetona padarė viską, kad SSRS ultimatumo teisiškai Lietuva negalėtų priimti. Jis, pasitraukęs į Kybartus organizavo ir karinį pasipriešinimą Tauragėje ir Kybartuose. Į Kybartus  turėjo atvykti kariai iš Marijampolės. Sudėliojant laiką, jis dar buvo Lietuvos prezidentas, vienintelis galintis pasirašyti ultimatumo priėmimą, kai Merkys viršijo įgaliojimus.  Ar ne generalinio štabo pulkininkas A. Breimeris, Tauragėje turėjęs tris pilnus pulkus su artilerijos grupe, kuri jau ruošėsi kovai, išdavė valstybę, atsisakydamas vykdyti įsakymą priešintis? Ar ne generolai K. Tallat- Kelpša ir V. Žilys išdavė valstybę, kada brutaliais veiksmais privertė Marijampolės įgulą nepaklusti prezidento įsakymui vykti į Kybartus? Ar ne Ministrų Tarybos raštinės direktorius Mykolas Žilinskas, kuravęs ryšius su SSRS ambasada ir daręs viską, kad tik A. Smetona būtų atiduotas į V. Dekanozovo rankas, buvo pagrindinis to meto išdavikas? Ko bijote pasigilinti, istorikai? Juk iš visų, buvusių tada paskutiniame Ministrų Tarybos posėdyje tik Kazys Musteikis ir Antanas Smetona neišdavė Lietuvos. A. Smetonos pasitraukimas buvo didžiulis smūgis ir išdavikams, ir V. Dekanazovo komandai, o kada jį JAV priėmė kaip okupuotos valstybės prezidentą, tapo aišku, kad ta valstybė nepripažins ir jau negali pripažinti Lietuvos inkorporavimo į SSRS. Inkorporavimas po okupacijos ir tada, ir dabar tarptautinės teisės prasme nėra teisėtas aktas. Taip A. Smetona pasitarnavo paskutinį kartą ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai su Estija. Tad kas suinteresuoti A. Smetoną vadinti išdaviku?

Šiandien jau pasirodė pirmieji Rusijos vykdomos politikos Sirijoje, kur JAV prezidentas Obama buvo akivaizdžiai apvyniotas apie pirštą, vaisiai. Didžiuliai pabėgėlių sriautai į Europą gali būti nukreipiami ir dirbtinai sudarius tokią situaciją. Laisvas žmonių kilnojimasis, įsidarbinimas, mišrios šeimos ir etc. Europoje sukūrė tokią situaciją, apie kurią prieš penkiolika metų niekas net nenutuokė. Atsirado liberalų- kosmopolitų, bandančių nepaisant nacionalinės teisės, nacionalinių gyvenimo ypatumų, instrukcijomis, Žmogaus teisų teismo sprendimais, kai kada viršijančiais to teismo įgaliojimus ir kitaip sukurti Homo Europieticus.

Jie nebuvo Sovietų Sąjungoje ir nežino kokias liūdnas pasekmes turėjo Homo Sovieticus kūrėjų darbas naikinant vieną iš svarbiausių žmogaus teisių - būti individu su sava kalba, savo papročiais, savais įstatymais, sava žeme. Kad ir kaip išsibarstė tautų nariai, šiandien suprasta, kad reikia ginti ne tik tautų, bet ir jų narių identiteto išsaugojimo galimybes. Visų pirma sudaryti tokias sąlygas, kad žmonių nacionalinės šaknys negalėtų būti išrautos iš jų, jų tėvų ir protėvių žemės, nes tai yra prigimtinės žmogaus teisės ir niekas negali jų atimti. Ir tai ne dvigubos ar trigubos pilietybės turėjimo ar neturėjimo klausimas. Tai šių prigimtinių teisių įtvirtinimo įstatymais klausimas. Visi kaimynai, Europos šalys, Amerika tą suvokė ir skubiai susitvarkė. Paimkime, kad ir latvių pilietybės įstatymą, kur viskas drąsiai ir aiškiai išspręsta.  JAV, nežiūrint griežto priesaikos priimant pilietybę teksto, niekas neatiminėja pilietybės dėl to, kad turi kitos šalies pilietybę, su kuria sieja iš žmogaus teisių išplaukiantieji santykiai. Apibendrinus - toks JAV Aukščiausiojo Teismo situaciją aiškinantis nutarimas. Akivaizdus Lietuvos Konstitucinio teismo įgaliojimų viršijimas aiškinant Konstituciją pilietybės klausimais jau užklotas senaties skraiste ir praktiškai, nieko nepadarysi.

Tačiau šių dienų nutarimai, kad pilietybės išsaugojimo, lietuvių kilmės asmenų, turinčių kitos valstybės pilietybę teisinio statuso Lietuvoje nustatymo klausimai galimi tik keičiant Konstituciją yra neteisingi tiek materialiosios, tiek procesinės teisės prasme. Juos pilnai galima ir būtina išspręsti priimant įstatymą, išplečiantį konstitucinę 32 str. 4 d. normą, numatančią kiekvieno lietuvio teisę gyventi Lietuvoje. Konstitucijos keitimas ten, kur to nereikia, tai lyg nereikalingai padaryta chirurginė operacija. Pvz.  savanaudiškais tikslais pakeistas 118 straipsnis sujaukė visą justiciją. Argi negalima išlaikant ir savą orumą šiandien paaiškinti, kad tokį įstatymą būtina priimti? Būtinybė yra tikroji visų įstatyminių normų gydytoja. Dabar lyg pjūklu grizinant: „keiskit Konstituciją, keiskit Konstituciją", - Konstitucinis teismas pjauna šaką, ant kurios pats sėdi. Šiandien matome, kad pakeisti visą Konstituciją yra lengviau, negu vieną straipsnį, bet taip pakeičiant gali nelikti ir pačio Konstitucinio teismo, jeigu konstitucinių teisių gynimas bus perduotas bendrosios kompetencijos teismams kaip tai yra JAV, Skandinavijos kraštuose ar daugelyje kitų šalių. Dabartinė situacija tiek pat kvaila, kaip ir skaudi, bet labai gera lietuviško baltiško tapatumo naikintojams.

Susiję straipsniai

Politika 5554990273692301937

Rašyti komentarą

  1. Autorius išties gerai pradėjo ir tęsė, bet į pabaigą visiškai nusivažiavo, prisijungdamas prie liberaliosios demagogijos. Pirma, žmonių tautinė tapatybė ("žmonių nacionalinės šaknys") NĖRA tapati pilietybei. Lietuvos piliečiu laisvai gali būti ir nelietuvis. Kitaip tariant - kelių pilietybių klausimo susiejimas su tautinės tapatybės išsaugojimu yra demagoginis. Antra, "Juos pilnai galima ir būtina išspręsti priimant įstatymą, išplečiantį konstitucinę 32 str. 4 d. normą, numatančią kiekvieno lietuvio teisę gyventi Lietuvoje" - kitos šalies pilietybę turinčiam lietuvių kilmės asmeniui NĖRA draudžiama gyventi Lietuvoje - tiesiog jis, nusprendęs pasirinkti lojalumą kitai šaliai ir tapęs kitos šalies piliečiu, teises irgi turi kitos šalies, o ne Lietuvos piliečio. Tik tiek. Taigi, pilietybės ir teisės gyventi šalyje sulyginimas - dar vienas demagoginis pareiškimas. Dėl vieno dalyko sutinku - Konstitucijos keisti šiuo klausimu nėra reikalo - kaip nėra reikalo ir priiminėti kokius nors papildomus įstatymus. ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item