Justina Poškevičiūtė. Europos neutralumo mitas pasaulio pabėgėlių krizėse

Šių metų vasarą internete paplito Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbio su palestiniete mergaite, šiuo metu gyvenančia Vokietijoj...


Šių metų vasarą internete paplito Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbio su palestiniete mergaite, šiuo metu gyvenančia Vokietijoje, video įrašas. Jame A. Merkel, išklausiusi mergaitės komentarą apie tai, kad ji norinti pasilikti ir studijuoti Vokietijoje, jai teigia, jog kartais priimti politinius sprendimus yra sunku ir kad, deja, tiesiog neįmanoma priimti Vokietijon visų norinčių čia patekti. Kanclerės pasisakymas tikriausiai būtų likęs beveik nepastebėtas internetinėje erdvėje, jei mergaitė nebūtų pravirkusi, o pati A. Merkel nebūtų bandžiusi jos guosti.

Šitoks A. Merkel pasisakymas – kaip ir kiti panašūs politikų ar Europos piliečių pasisakymai  – už imigracijos politikos griežtinimą tarytum pristato Europos šalis kaip neutralius žaidėjus pasaulio politikoje, kurie, nieko nesukėlę, dabar turintys priimti pabėgėlius. Visgi pažvelgus į bent kelis nestabilius regionus iš arčiau, tam tikrų šalių neutralumas subyra, o teigti, jog Europos šalys neturi nei interesų, nei vaidmens tam tikruose pabėgėlių bangas sukėlusiuose konfliktuose yra tiesiog faktiškai neteisinga.

Vokietijos užsienio politika

Pradžiai pažvelkime į pačios Vokietijos užsienio politiką ir kokį vaidmenį ji vaidina tam tikrų regionų geopolitinėje ir humanitarinėje situacijoje. Nors Vokietija išsižadėjo karų prieš daugiau nei pusę šimtmečio, tas jai nesutrukdė tiekti ginklus autoritariniams režimams bei remti žmogaus teisių pažeidimais kaltinamas vyriausybes. Štai kol Bahreine 2011-aisiais prasidėjusius antivyriausybinius protestus šalies valdžia gniaužia, šaudydama bei įkalindama protestuotojus ir net jiems išdrįsusius padėti medikus, Vokietijos ginklų eksportas į Persijos įlankos šalis išaugo bene eksponentiškai.  Saudo Arabija, kurios karinės pajėgos padeda Bahreinui slopinti protestus, yra pirma pagal apimtį Vokietijos ginklų importuotoja ir, pasak „The Huffington Post“, dvišalis Vokietijos ir Saudo Arabijos bendradarbiavimas pastaraisiais metais tik stiprėja. Kaip ir kur panaudojami Vokietijos ginklų kompanijų (kaip kad „Krauss-Maffei Wegmann“) milijardinės tankų ir kitokios amunicijos pardavimai nėra nereikšmingi klausimai: iš kieno pagamintų šautuvų iššaunamos kulkos į protestuotojus, atsako ir į bendresnį klausimą – kas bent dalinai prisideda prie humanitarinių krizių Artimuosiuose Rytuose.

Vokietijos parama Izraeliui – dar vienas įdomus pavyzdys, tiesiogiai susijęs su minėtuoju A. Merkel videoįrašu. Tiek Vokietijos Izraeliui tiekiama karinė technika, tiek diplomatinė parama tiesiogiai prisideda prie Izraelio vykdomos nelegalios Gazos ruožo bei Vakarų Kranto karinės okupacijos bei Izraelio vykdomų intensyvių karinių operacijų, kaip kad 2014-aisiais Gazoje vykdyta „Apsauginė riba“, nusinešusi apie 500 vaikų gyvybių. Kol Vokietija kartu su kitomis stipriomis geopolitinėmis žaidėjomis palaiko Izraelio okupacinę politiką ir jo vyriausybei nedaro spaudimo paklusti Jungtinių Tautų 194-tos rezoliucijos 11-am straipsniui ir leisti palestiniečiams pabėgėliams sugrįžti į žemes, iš kurių jie buvo priversti bėgti per Izraelio įsikūrimo karą, tol palestiniečių pabėgėlių situacija regione vargu ar gerės. Priešingai: kadangi dauguma palestiniečių pabėgėlių gyvena Izraelio kaimyninėse šalyse, ne viena dešimtis tūkstančių jų yra tapę dvikartiniais ar net trikartiniais pabėgėliais dėl konfliktų, kilusių juos priėmusiose šalyse (pavyzdžiui, Sirijoje ar Irake). A. Merkel pasisakymas, jog Vokietija tiesiog negali priimti visų, norinčių čia apsistoti, gali pasirodyti suprantamas, tačiau ką Vokietija padaryti gali, tai nustoti remti režimus, dėl kurių jų piliečiai priversti ieškoti prieglobsčio svetur.

Europos ginklų prekyba

Žinoma, Vokietija nėra vienintelė ginklų prekyba užsiimanti šalis, o ginklų tiekimas autoritariniams režimams nėra nauja Europos šalių politika. Štai, pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje Jungtinė Karalystė nematė problemų, ginklus parduodant tuometinio Indonezijos diktatoriaus Suharto režimui (kampanija prieš ginklų prekybą – angl. Campaign Against Arms Trade), kuris vėliau vykdė genocidą Rytų Timore. To paties dešimtmečio pradžioje Margaret Thatcher vyriausybė, kaip atskleidė 2011-aisiais paviešinti vyriausybės dokumentai, ginklavo Saddamą Husseiną („Financial Times“ informacija). Įdomu tai, jog vėliau prasidėjusiame Irako-Irano kare Jungtinė Karalystė oficialiai laikėsi neutralios pozicijos ir buvo viena šalių, pasirašiusių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, skatinančią valstybes susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie intensyvintų ir geografiškai plėstų šį konfliktą.

Anot Stokholmo tarptautinio taikos studijų instituto, iš 20-ties didžiausių ginklų eksportuotojų 2008–2012 m. periode net 8 šalys yra ES narės (10, jei skaičiuojame Norvegiją ir Šveicariją), o iš 34 valstybių, gaminusių ar tebegaminančių kasetines bombas, kurios žinomos dėl savo neproporcingo poveikio civiliams, net 14 yra Europoje. Šitoks statistinių duomenų sąrašas galėtų būti tęsiamas ir pildomas įvairiausia informacija, tačiau išvada peršasi viena: tiek praeituose dešimtmečiuose, tiek šiame, demokratinės ir prieš karą pasisakančios valstybės Europoje ir už jos ribų savo ginklų eksporto įstatymais įgalina ne vieną konfliktą ne viename žemyne. Ir nors tiesiogiai tų konfliktų nesukėlusios, šios šalys tiesiog negali savęs pristatyti nešališkomis žaidėjomis įvairiose humanitarinėse ir pabėgėlių krizėse.

Greitai pažvelkime į vieną šitokių krizių – situaciją Libijoje,  iš kurios (ir per kurią) tūkstančiai pabėgėlių itin pavojingomis sąlygomis išplaukia Europos link. Čia įdomu klausti, kokios šalys rėmė Muammaro Gaddafio režimą, prieš jam sugriūvant. Atsakymas, bent jau dalinis – Italija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, kurios, „The Guardian“ teigimu, iš visų Europos šalių tiekė diktatoriui daugiausia ginklų. Taipogi, kad ir kokia svarbi bebūtų, prekyba ginklais, deja, nėra vienintelis aspektas, siejantis Europos šalis ir Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos diktatorius. Štai „Reuters“ žiniomis, Šveicarija, pastaraisiais metais griežtinusi savo imigracinę politiką, negriežtino įstatymų, kurie leido tiek tam pačiam Muammarui Gaddafiui, tiek buvusiam Egipto prezidentui Hosniui Mubarakui saugoti savo režimų sukauptus turtus šalies bankuose. Tad tiesiogiai ar netiesiogiai remti opresyvius režimus gali pasirodyti lengviau ir pelningiau, nei padėti nuo tų pačių režimų ar jiems sugriuvus nukentėjusiems piliečiams.

Kodėl svarbu analizuoti

Panašūs politikų pasisakymai emigracijos tema nėra gerbtinas ar smerktinas „kietos tiesos“ išsakymas: tokie pasisakymai yra paprasčiausiai faktiškai neteisingi. Neigti ar pristatyti savo šalies užsienio politiką kaip neturinčią įtakos sąlyginai tolimiems regionams reiškia neigti platesnį geopolitinį kontekstą, kuriame vyksta pabėgėlių krizes iššaukiantys konfliktai. Karai ir ginkluoti konfliktai kyla dėl įvairių priežasčių, bet yra įgalinami tam tikrų sąlygų. Neįvardinti pasaulinės prekybos ginklais, atskirų šalių vaidmenų joje bei kitokios paramos kvestionuotiniems režimams būtų tiesiog itin trumparegiška ir užkirstų kelią daugelio priverstinės migracijos krizių analizei.

Žinoma, kiekvienos šalies pabėgėlių priėmimo politika priklauso nuo daugybės skirtingų ir skirtingos svarbos faktorių, kuriuos apžvelgti trumpai tiesiog neįmanoma. Visgi imigracijos politikos diskusijose tarp normatyvinių, subjektyvių ar empiriškai nepamatuojamų faktorių yra vienas argumentas, kuris, kai yra naudojamas tam tikrų Europos šalių, yra tiesiog visiškai nepagrįstas. Tai – tų šalių neutralumas ir nekaltumas įvairiose pabėgėlių krizėse.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 2021078371189565008

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item