Jonas Solsberietis. Apie tai, kas yra įstatymas

Apie  tai, kas yra  įstatymas,  ir  kad valdovas, nors ir  atleistas nuo įstatymo paisymo, vis dė...

Apie  tai, kas yra  įstatymas,  ir  kad valdovas, nors ir  atleistas nuo įstatymo paisymo, vis dėlto  yra įstatymo ir lygybės (aequitas) tarnas, atlieka viešą vaidmenį, nesavavališkai lieja kraują.

Tuo  reikalu valdovai tegul nemano, kad jie gali nepaisyti teisės, ir tegul negalvoja, kad jų teisingumo (justitia) nuostatams  reikia  teikti  pirmenybę  prieš   teisingumą  Dievo,  kuris yra  amžinas  ir  jo įstatymas  yra  lygybė. Toliau, kaip  tvirtina teisės žinovai, lygybė yra dalykų suderinimas; ji  viską sulygina apgalvotai (ratione) ir vienodos padėties dalykams reikalauja  visais atžvilgiais  vienodų teisių,  kiekvienam   teikia tai,  kas  jam  priklauso. O įstatymas  yra  lygybės  aiškintojas, kuriam paaiškėjo lygybės ir teisingumo valia.  Dėl  to  Chrisipas [1] tvirtina, jog įstatymas yra visų reikalų, dieviškų ir žmogiškų, dalininkas, todėl jis pranokstąs visa, kas gera ir bloga, ir esąs tiek daiktų, tiek zmonių vadovas. Šį teiginį, atrodo, remia didžiausias teisės žinovas Papinianas [2] ir garsusis oratorius  Demostenas [3]:  įstatymui esą  turį  paklusti  visi  žmonės dėl to, kad jis yra atradimas ir Dievo dovana, išmintingųjų dogma, reikalaujanti ištaisyti savavališkus išsišoksimus, sutvarkyti visuomenės valdymą ir išvengti bet kokio nusikaltimo; pagal jį dera gyventi visiems, kas dalyvauja politiniame gyvenime. 

Taigi visus sieja būtinas reikalas laikytis įstatymo, nebent kartais gali atsirasti toks, kuriam atrodo, kad nelygybė yra leista. Tačiau sakoma, jog valdovas nėra suvaržytas įstatymo ne dėl to, kad jam butų leidžiama neteisingai elgtis, bet kad jis turi būti toks, kuris gerbia lygybę ne bausmės bijodamas, bet teisingumą mylėdamas, kuris sielojasi dėl valstybės gerovės ir visuose reikaluose labiau žiūri kitų labo, o ne savo norų. 

Bet kas gi kalbės apie valdovo norą viešuose reikaluose, kuriuose neleidžiama nieko sau norėti, nebent tik to, ką pataria įstatymas arba lygybė ar skatina išskaičiavimas dėl bendros naudos? Mat jo noras viešuose reikaluose privalo turėti sprendimo galią, ir tai, kas jam patinka, turi įstatymo galią tikriausiai dėl to, kad jo sprendimas nenukrypsta nuo lygybės. Psalmių kūrėjas sako: „Tegu tavo burna mane teisia, tegu tavo akys mato teisybę“(Ps 16, 2). Mat nepapirktas yra tas teisėjas, kurio nuomonė kyla iš nuolatinio stebėjimo; tokia nuomonė yra lygybės pavyzdys. Vadinasi, valdovas yra visuomenines naudos rūpintojas ir teisingumo tarnas, jis atlieka visuomeninį vaidmenį, baudžia už visas neteisybes, skriaudas ir visus nusikaltimus, laikydamasis lygybės. Taip pat jo rykštė ir lazda, kai taikoma nuosaiki išmintis,  visų  sąmokslus ir klaidas nukreipia į lygybės kelią, kad dvasia kaip dera sveikintų valdovą: „Tavo lazda, vėzdas galingas, drąsą man duoda“ (Ps 22, 4). 

Bet ir jo skydas yra tvirtas, ir tai yra vargingųjų skydas, kuris galingai atlaiko piktųjų šūvius, gindamas nekaltuosius. Taip pat jo pareiga yra daug pagelbėti tiems, kurie yra silpniausi ir smarkiausiai priešinasi trokštantiems kenkti. 

Taigi ne be priežasties jis nešioja kardą,  kuriuo lieja kraują ne savavališkai, bet taip, kad nebūtų kraugerys ir dažanai nežudytų žmonių, kad nenusipelnytų žmogžudžio vardo ir apkaltinimo. Juk, jeigu patikėsime didžiuoju Augustinu, Dovydas [4] buvo  pavadintas  kraugeriu  ne  dėl  karų,  o dėl Ūrijos. Ir  apie Samuelį [5] niekur  nerašoma, kad  jis  buvęs  kraugerys arba žmogžudys, nors nužudė Agagą, labai riebų Amaleko karalių. 

Žinoma, šitas kardas yra kardas balandžio, kuris ginčijasi be įniršio, smogia be pykčio ir visiškai niekam nesukelia įtūžio, nors ir mojuoja kardu. Taip ir įstatymas baudžia kaltuosius kuo teisingiausiai, ne paskatintas neapykantos, bet ramaus įstatymo sprendimu. Todėl nors valdovas ir turi savo liktorių [6], jį pati  reikia  laikyti  arba  vieninteliu,  arba  ypatingu  liktoriumi, kuriam leista smogti atgalia ranka.

Taigi, anot stoikų, uoliau tyrusių pavadinimų priežastis, liktorius yra tarsi įstatymo kirtėjas, nes jo pareiga yra mušti tą, ką įstatymas  nusprendžia mušti. Todėl ir senovės pareigūnai, kurių ranka teisėjas bausdavo kaltuosius, nors kaltajam ir grėsdavo kardas, kad kaltojo liūdesį sušvelnintų žodžių ramumas, sakydavo: „Klausyk įstatymo sprendimo arba vykdyk  įstatymą“.

[1] Chrisipas Solietis (apie 280 – tarp 208 ir 205 m. pr. m.e.) – senovės graikų filosofas, trečiasis stoikų mokyklos vadovas, stoikų filosofijos sistemintojas.
[2] Emilijus Papinianas (apie 150 – 212 m.) – vienas iš žymiausių romėnų juristų.
[3] Demostenas (apie 384 – 322 m. pr. m. e.) – senovės graikų politinis veikėjas, garsus oratorius.
[4] Pagal Bibliją, Izraelio ir Judėjos karalius Dovydas (IX a. pab. – apie 950 m. pr. m. e.), išvydęs pro savo rūmų Jeruzalėje langą savo karvedžio Ūrijos žmoną Betsabėją, įsimylėjo ją, o jos vyrą pasiuntė myriop.
[5] Samuelis – žydų pranašas, paskutinis izraeliečių genties vadas, perdavęs valdžią Izraelio ir Judėjos karaliui Sulai. Samuelis gyvenęs XI a. pr. m. e. antrojoje pusėje. Jo gyvenimas aprašytas Senojo Testamento Pirmojoje Samuelio knygoje. Be to, jis laikomas Senojo Testamento Teisėjų knygos sudarytoju.
[6] Liktorius – romėnų valdovų asmens sargybinis ir palydovas, kuris valdovo priešakyje nešdavo aukščiausios valdžios simbolį – fasces¸ rykščių ryšulį su kyšančiu iš jų kirviu.

Jonas Solsberietis. Polikratika, 4 knyga, II skyrius. Skelbiama iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai (sudarė Bronislovas Genzelis, 1980, Mintis)

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8304078851443063070

Rašyti komentarą

  1. Atleiskite, bet 4-oje išnašoje įsivėlė klaida. To karvedžio žmonos, kurią suviliojo Dovydas, vardas buvo Betsabėja. O Urija buvo paties nužudyto karvedžio vardas. :) Pataisykite 4-ąją išnašą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item