Hilaire Belloc. Kuo labiau kapitalistinė valstybė tobulėja, tuo nestabilesnė ji tampa

Skelbiame ištrauką iš dar 1912 metais išleistos, tačiau šiandien kaip niekad aktualios anglų rašy...

Skelbiame ištrauką iš dar 1912 metais išleistos, tačiau šiandien kaip niekad aktualios anglų rašytojo ir istoriko, kataliko Hilaire Belloc knygos „Vergovinė valstybė“. Daugelis to meto politikų ir filosofų jo knygą „Vergovinė valstybė“ lygino su A. Tocqueville’o „Demokratija Amerikoje,“ F. J. Teggarto „Istorijos procesai“, J. Schumpeterio „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“. Pats H. Bellocas šios knygos temą apibrėžė taip: „Mūsų laisva šiuolaikinė visuomenė, kurioje gamybos priemonės priklauso mažumai, atsidūrė nestabilios pusiausvyros būklėje ir turi tendenciją siekti stabilios pusiausvyros įvedant priverstinį darbą, kad tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, įstatymiškai priverstų dirbti tų, kurie jas valdo, naudai.“ Tokia visuomenės būklė autoriaus žodžiais, „bus priimtina tiems, kurie sąmoningai ar nesąmoningai trokšta, kad mūsų visuomenėje būtų atkurtas skirtingas savininko ir nesavininko statusas.“ H. Bellocas nuosekliai ir motyvuotai įrodo, kad, „kolektyvistinės valstybės siekis, kurį sukelia kapitalizmas, veda žmones, bandančius pertvarkyti kapitalistinę visuomenę, ne prie kolektyvinės valstybės ar kažko panašaus, o prie trečio visiškai skirtingo dalyko – vergovinės valstybės“. Už suteiktą teisę perskelbti šią ištrauką dėkojame H. Bellock knygos lietuviško vertimo leidimu pasirūpinusios leidyklos „Margi raštai“ kolektyvui.

---

Kapitalistinė valstybė yra nestabili, tiksliau, tai pereinamoji dviejų pastovių ir stabilių visuomenės būsenų fazė.

Kad geriau tai suprastume, prisiminkime kapitalistinės valstybės apibrėžimą: „Visuomenė, kurioje gamybos priemones valdo tam tikras laisvų piliečių skaičius, nesudarantis pakankamai didelės socialinės grupės, o likusieji neturi privačios nuosavybės ir todėl yra proletarai, vadinama kapitalistine.“

Atkreipkite dėmesį į kelis tokios situacijos aspektus. Kapitalistinėje valstybėje esama privatinės nuosavybės, tačiau ji labai nelygiai pasiskirsčiusi ir todėl nėra būdinga visai visuomenei. Taip pat esama daugybės beturčių piliečių, t. y. žmonių, politiškai laisvų, nors ekonomiškai bejėgių. Be to, iš pateikto apibrėžimo išplaukia būtina išvada, kad kapitalistinėje santvarkoje egzistuoja sąmoningas, atviras ir suplanuotas visuomenės daugumos - piliečių, neturinčių privatinės nuosavybės - išnaudojimas, kurį vykdo mažumą sudarantys turtingi savininkai. Juk materialinių gėrybių gamyba bet kuriuo atveju negali nutrūkti, visi žmonės turi gyventi, todėl savininkai gali iškelti beturčiams tokias sąlygas, kurios užtikrintų, kad dalis jų pagaminamos produkcijos atitektų savininkams.

Taip sutvarkyta visuomenė negali išsilaikyti. Ji negali išsilaikyti, nes sukelia dvejopą įtampą - įtampą, proporcingai didėjančią šiai visuomenei tampant vis labiau kapitalistine. Pirmosios rūšies įtampa kyla dėl vis didėjančio atotrūkio tarp moralinių teorijų, tarnaujančių kaip valstybės pamatas, ir socialinės realybės, kurią tos teorijos stengiasi paveikti. Antrosios rūšies įtampa kyla dėl nesaugumo, kuriam kapitalizmas pasmerkia didžiąją visuomenės dalį, taip pat dėl visuotinio nerimo ir pavojaus, kuriuos ši sistema sukelia visiems piliečiams, ypač daugumai, kurią kapitalistinėje santvarkoje sudaro laisvi beturčiai žmonės. Neįmanoma nuspėti, kuri įtampa grėsmingesnė. Bet kurios iš šių įtampų užtektų sugriauti jų jau seniai apimtai visuomeninei santvarkai. Abi kartu padarytų šį žlugimą neišvengiamą. Nebelieka abejonių, kad kapitalistinė visuomenė privalo transformuotis į kažką kita ir stabilesnį. Toliau pabandysiu išaiškinti, kokia bus ta stabilesnė visuomeninė santvarka. 

Sakėme, kad esama moralinės įtampos, kuri jau nepakeliamai aštri ir vis aštrėja kapitalizmui tobulėjant.

Ją sukelia prieštaravimas tarp kapitalizmo realijų ir moralinio mūsų įstatymų bei tradicijų pagrindo.

Moralinio pagrindo, kuriuo remiantis vis dar leidžiami įstatymai ir šaukiami susirinkimai, prielaida yra laisvų piliečių valstybė. Mūsų įstatymai gina privatinę nuosavybę kaip įprastą instituciją, pažįstamą ir gerbiamą visų piliečių. Jie baudžia už vagystę kaip už anomalų įvykį, atsitinkantį tik tada, kai vienas pilietis iš blogų paskatų pasisavina kito piliečio turtą be šio žinios ir prieš jo valią. Jie baudžia už sukčiavimą kaip už kitą anomalų įvykį, kai vienas pilietis iš blogų paskatų, klaidingai vaizduodamas realybę paskatina kitą pilietį išsiskirti su savo turtu. Jie verčia laikytis sutarties, kurios vienintelis moralinis pagrindas yra abiejų sutarties šalių laisvė bei galia sudaryti tą sutartį ir jos laikytis arba jos nesudaryti, jei šalys to nenori. Jie suteikia savininkui teisę savo nuožiūra palikti nuosavybę kaip palikimą (paprastai tiesioginiams įpėdiniams, atskirais atvejais - tiems, kuriuos testatorius nurodo) pripažįstant, kad tokia nuosavybės teisė ir toks nuosavybės perleidimas yra normali procedūra visuomenėje, kad jai tokie dalykai yra įprasti ir kad jie sudaro daugelio piliečių kasdienio gyvenimo dalį. Įstatymai priverčia vieną pilietį atlyginti tyčinę žalą, padarytą kitam piliečiui, nes jie pripažįsta jį mokiu.

Socialinis gyvenimas paremtas tam tikromis sankcijomis, kurias pagal mūsų moralinę teoriją vykdo mūsų teismai skirdami teisėtas bausmes. O išankstinis mūsų piliečių saugumo ir materialinės gerovės pagrindas yra disponavimas materialinėmis gėrybėmis, kurios saugo mus nuo rūpesčių ir garantuoja veiksmų laisvę santykiuose su bendrapiliečiais.

Dabar visa tai palyginkite - šią moralinę doktriną, kuria vis dar vadovaujasi mūsų visuomenė, doktriną, į kurią pagalbos kreipiasi pats kapitalizmas iškilus pavojui, palyginkite jos teiginius ir prielaidas su kapitalistinės Anglijos valstybės nūdienos socialine situacija.

Privatinė nuosavybė, kaip tam tikras įgimtas troškimas, išliko beveik visų piliečių protuose, tačiau kaip asmeninė realybė ji nepažįstama devyniolikai iš dvidešimties. Kaip neišvengiamas nevaržomos konkurencijos ir nežaboto godumo, kaip gamybą skatinančio motyvo rezultatas egzistuoja šimtai apgaulės formų, tačiau už tai nebaudžiama arba negali būti baudžiama. Įstatymuose vis dar numatyta bausmė už smulkų apiplėšimą ir sukčiavimą apgaudinėjant, tačiau tai juk tik išimtys. Mūsų teisinė struktūra tapo keleto turtuolių apsaugos mechanizmu nuo netekusių turto jų bendrapiliečių skurdo, reikalavimų ar neapykantos. Šiandieną didžioji dalis vadinamųjų laisvai sudarytų sutarčių yra ne kas kita kaip „liūto“ sutartys, t. y. tokios, kurias viena pusė galėjo laisvai priimti ar atmesti, o kita pusė, turėdama vienintelę alternatyvą - mirti iš bado, tokios laisvės neturėjo.

Vis dėlto visų svarbiausias esminis socialinis mūsų „visuomeninio judėjimo“ faktas, daug svarbesnis už bet kokias įstatymo teikiamas garantijas ar bet kokį naują valstybinį aparatą, yra tai, kad pragyvenimo šaltiniai visiškai priklauso nuo šeimininkų valios. Pragyvenimo šaltinių savininkai gali juos duoti jų neturintiems, bet gali ir neduoti. Tikroji poveikio priemonė vykdyti susitarimus, kuriais tvarkoma mūsų visuomenė, yra ne teismų skiriamos bausmės, o pragyvenimo šaltinių sulaikymas ir nedavimas jų neturintiems. Daugelis žmonių šiandien labiau bijo prarasti darbą, nei gauti kokią nors valstybinę nuobaudą, ir pagrindinė poveikio priemonė, kuria Anglijos žmonės palenkiami modernioms darbo formoms - tai baimė būti atleistam. Tikrasis anglų šeimininkas dabar yra ne monarchas, ne valstybės pareigūnai ir ne įstatymai (nebent netiesiogiai), o kapitalistas.

Visi šiandien supranta šias esmines tiesas, ir kiekvienas, mėginantis jas neigti, rizikuoja būti apkaltintas nesąžiningumu arba nemokšiškumu.

Jei paklaustumėte, kodėl tai buvo suprasta taip vėlai (juk kapitalizmas susiformavo jau senokai), atsakyčiau, kad, nors Anglija ir pati tobuliausia šiuolaikinė kapitalistinė valstybė, visiškai kapitalistine ji tapo tik su nūdienos karta. Šiandien dar gyvenančių žmonių atmintyje praeities Anglija iškyla kaip pusiau agrarinė šalis, kurioje gamybiniai santykiai buvo labiau šeimyniniai nei konkurenciniai.

Taigi dėl moralinės įtampos, kylančios dėl skirtumo tarp mūsų teisinių bei moralinių postulatų ir šiandieninės faktiškos visuomenės situacijos, visuomenė tampa visiškai nestabili.

Ši dvasinė įžvalga daug rimtesnė, nei gali įsivaizduoti siauras šių laikų kartos materializmas. Dvasinis konfliktas daug labiau nei bet koks kitas skatina nestabilumą valstybėje, ir tokio aštraus dvasinio konflikto esama. Dėl nuo moralinio pagrindo nutolusių visuomenės realijų kyla konfliktas žmonių sąžinėje ir tam tikras nejaukumas Britanijos tautų sandraugoje.

Antros rūšies įtampa kapitalistinės santvarkos sąlygomis kyla iš fakto, kad kapitalizmas griauna saugumą.

Patirtis pakankamai pagrindžia šį esminį teiginį. Tačiau net jei nesiremsime patirtimi, kapitalizmo prigimtis leidžia daryti absoliučiai tikrą išvadą, kad vienas svarbiausių jo padarinių yra pašalinti saugumą iš žmonių gyvenimo.

Sujunkite šiuos du elementus: gamybos priemonių priklausymą keletui asmenų ir tokią pačią pastarųjų bei beturčių politinę laisvę. Šio sujungimo tiesioginis rezultatas - konkurencinė rinka, kurioje beturčių darbas duoda tiek pajamų, kiek jis yra vertas, tačiau ne kaip absoliuti gamybinė jėga, o kaip gamybinė jėga, sukurianti perviršį kapitalistui. Jis neduoda nieko, jei darbininkas negali dirbti, jis duoda daugiau pajamų, jei yra atliekamas sparčiau, mažiau padaro vidutinio amžiaus žmogus nei jaunas, mažiau senatvėje nei vidutinio amžiaus, nieko - sergantis, nieko - esantis neviltyje.

Žmogus, turintis galimybę kaupti turtą (normalus žmogiškojo darbo rezultatas), žmogus, besiremiantis pakankamai gausia ir teisiškai pripažįstama privatine nuosavybe, nedarbingumo periodais yra ne ką daugiau produktyvesnis už proletarą. Tačiau jo gyvenimą subalansuoja ir sureguliuoja gaunama renta, palūkanos ir santaupos. Jis gauna pridėtinę vertę, kuri yra lyg smagratis, subalansuojantis gyvenimo kraštutinumus ir taip padedantis išgyventi sunkius laikus. Proletaro padėtis visai kitokia. Kapitalistų požiūris į žmogiškąsias būtybes, kurių darbą jie siūlosi pirkti, tiesiogiai kertasi su normaliu požiūriu į žmogaus gyvenimą, kai mes paisome savo jausmų, pareigų ir charakterio. Žmogus rūpinasi savimi, savo laime, savo saugumu per visą savo individualios egzistencijos laikotarpį, nuo gimimo iki mirties. Kapitalistai, pirkdami jo darbą (ne patį žmogų), perka tik dalį jo gyvenimo, būtent jo aktyviojo laikotarpio momentus. Likusį laiką jis turi pasirūpinti pats savimi, tačiau rūpintis savimi nieko neturint tolygu badmiriauti.

Ten, kur gamybos priemonės priklauso keletui, visiška politinė laisvė faktiškai yra neįmanoma. Ideali kapitalistinė valstybė neegzistuoja, nors modernioji Anglija ir priartėjo prie šio idealo labiau, nei kitos, laimingesnės, tautos galėjo įsivaizduoti. Idealioje kapitalistinėje valstybėje beturtis negalės gauti maisto, nebent jis realiai dalyvautų gamyboje, ir tokia absurdiška padėtis greitai prives prie to, kad visi beturčiai išmirs, o tai reikš santvarkos pabaigą. Jei kapitalistinėje sistemoje žmonėms būtų suteikta absoliuti laisvė, mirtingumas nuo bado taip išaugtų, jog darbo šaltiniai greitai visiškai išsektų.

Tarkim, jei beturčiai būtų visiški bailiai, o savininkai tegalvotų tik kaip pigiau nupirkti jų darbą - sistema greitai sugriūtų dėl masinių vaikų, moterų ir bedarbių mirčių. Tai nebūtų tik šiaip patirianti nuosmukį valstybė - tokia kaip mūsų. Tai būtų aiškiai ir akivaizdžiai mirštanti valstybė.

Tiesą sakant, kapitalizmas negali vystytis iki savo loginės pabaigos. Kol politinė laisvė yra garantuojama visiems piliečiams (kelių maisto atsargų savininkų laisvė duoti maisto ar neduoti, daugelio beturčių, neturinčių darbo, laisvė sudaryti darbo sutartį bet kokiomis sąlygomis), visiškai pasinaudoti tokia laisve reikštų pasmerkti bado mirčiai vaikus, senius, neįgaliuosius ir netekusius vilties. Kapitalizmas yra priverstas nekapitalistiniais metodais palaikyti plačiųjų masių gyvybę, nes kitaip jos mirtų badu.

Ir kuo tvirčiau kapitalizmas spaudė Anglijos žmones savo gniaužtuose, tuo labiau buvo rūpinamasi plačiųjų masių gerove. Elžbietos išleistas Vargšų įstatymas, paskelbtas kapitalizmo pradiniame etape, 1834 m. Vargšų įstatymo pataisa, paskelbta tuo metu, kai beveik pusė Anglijos jau buvo atsidūrusi kapitalizmo pančiuose - tai tik pirmieji tokio rūpinimosi pavyzdžiai, o šiandien tokių pavyzdžių jau šimtai.

Nors ši nesaugumo priežastis - faktas, kad savininkai neturi tiesioginės paskatos palaikyti kitų žmonių gyvybę - logiškai yra akivaizdžiausia ir patvariausia kapitalistinėje sistemoje, esama dar vienos nesaugumo priežasties, sukeliančios dar skaudesnių padarinių žmogaus gyvenimui. Tai konkurencinė gamybos anarchija, kurią pagimdė apribotos nuosavybės ir laisvės derinys. Pagalvokite, su kuo siejasi toks gamybos procesas, kai įrankius ir žemę kontroliuoja keletas asmenų, kurių pagrindinis motyvas versti proletarus dirbti yra ne pagamintų gėrybių vartojimas, o noras gauti pridėtinę vertę, kitaip tariant, „pelną“.

Jei du tokie atsargų ir įrankių savininkai gautų visišką politinę laisvę, kiekvienas jų savo ruožtu pradėtų aktyviai stebėti rinką, stengtųsi parduoti mažesnėmis kainomis nei konkurentas. Jei jo prekės taptų paklausesnės, jis linktų pagaminti per daug, viršytų paklausą ir perpildytų rinką, o ilgainiui sukeltų ekonominę krizę. Veiksmų seką galima tęsti. Kapitalistas, laisvai ir asmeniškai vadovaudamas gamybai, gali apsiskaičiuoti. Kartais jis bankrutuoja, o jo įmonė uždaroma. Daugybė izoliuotų, netinkamai informuotų, konkuruojančių ekonominių vienetų negali nepasiduoti didžiuliam savo pastangų ir energijos eikvojimui, nes tai nepastovus dalykas. Dauguma komisinių mokesčių, reklamos ir renginių yra tokio eikvojimo pavyzdžiai. Jei energijos švaistymas taptų pastoviu dalyku, taip sukurtos parazitinės darbo vietos taip pat taptų pastovios. Tačiau iš prigimties tai pats nepastoviausias dalykas, todėl švaistant energiją sukurtas darbas yra nepatikimo ir nesaugaus pobūdžio. Konkrečiai tai rodo netvirta komivojažierių, reklamos agentų, draudimo agentų padėtis bei kitos spekuliavimo ir pinigų išviliojimo formos, kurias pagimdė kapitalizmo konkurencija.

Šiuo atveju, kaip ir esant nesaugumui dėl amžiaus ar ligos, kapitalizmas negali vystytis iki loginės pabaigos, todėl tenka apriboti ekonominę laisvę. Konkurenciją vis labiau varžo tam tikri konkurentų susitarimai, lydimi, ypač Anglijoje, smulkių varžovų bankrotų, kurie vyksta dėl slapto stambių kapitalistų bendrininkavimo. Šiuos susitarimus remia slaptos valstybės politinės jėgos [1]. Žodžiu, kapitalizmas pasirodė esąs nestabilus ne tik beturčių, bet ir savininkų atžvilgiu, ir todėl linkstama siekti stabilumo prarandant esminį kapitalizmo požymį - politinę laisvę. Tai geriausiai rodo kapitalizmo kaip sistemos nestabilumą.

Panagrinėkime bet kurį iš daugybės trestų, kontroliuojančių šiandieninę Anglijos pramonę ir pavertusių šiuolaikinę Angliją plačiai žinomu žemyne dirbtinių monopolijų simboliu. Jei teismai ir vykdomoji valdžia priimtų visą kapitalizmo doktriną, kiekvienas galėtų pradėti konkuruojantį verslą, pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis nei tie trestai ir taip sutrikdyti santykinį saugumą, trestų susikurtą savo gamybos sferoje. Priežastis, kodėl niekas to nedaro, yra ta, kad mūsų teisėsauga, tiesą sakant, negina politinės laisvės komercijos srityje. Žmogus, pamėginęs konkuruoti su kuriuo nors iš didžiųjų mūsų, angliškų, trestų, greitai būtų ekonomiškai sužlugdytas. Paskatintas ilgaamžės europinės teisės dvasios, jis galėtų apkaltinti tuos, kurie jį pražudė, ir patraukti juos į teismą už slaptą susimokymą varžyti prekybą, tačiau nustebtų supratęs, jog teisėjas ir politikai nuoširdžiausiai palaiko šį sąmokslą.

Vis dėlto reikia atminti, kad tokie ekonominiai susitarimai riboti prekybą, būdingi šiandieninei Anglijai, tėra tik visuomenės perėjimo iš kapitalizmo į kitą fazę požymis.

Esant esminėms kapitalizmo sąlygoms - egzistuojant tobulai politinei laisvei - už tokius sąmokslus būtų baudžiama pagal įstatymus - būtų baudžiama būtent už fundamentalios politinės laisvės doktrinos pažeidimą. Juk ši doktrina, suteikdama teisę kiekvienam žmogui sudarinėti bet kokias sutartis su bet kuriuo darbininku ir savo nuožiūra nustatyti savo pagamintos produkcijos kainas, apima ir šios laisvės apsaugą baudžiant už bet kokį sąmokslą, kuriuo siekiama monopolizuoti rinką. Jei dabar nebesiekiama tokios absoliučios laisvės, jei monopolijos yra leidžiamos ir skatinamos, tai tik todėl, kad ta nenatū-rali, laisvės ir apribotos nuosavybės derinio sukelta įtampa, grynosios konkurencijos nesaugumas ir jos gamybos metodų anarchija tapo nebetoleruotini.

Mes aiškiai nebeturime tos absoliučios politinės laisvės, kurios būtinai reikia tikrojo kapitalizmo sąlygomis. Nesaugumas ir su juo susijęs visuomenės realybės nutolimas nuo mūsų tradicinės moralės normų jau privertė įvesti tokias naujoves, kaip legalūs susitarimai ir tarp darbdavių, ir tarp darbininkų, priverstinis valstybinis socialinis draudimas ir visos kitos tiesioginės ir netiesioginės reformos.

[1] Norint šioje šalyje įsteigti kokį nors trestą pirmas žingsnis būtų - tuo „sudominti“ kurį nors politiką. „Telephones“, Pietų Velso anglių trestas, sėkmingai sužlugdytas Muilo trestas, Sodos, Žuvies ir Vaisių trestai yra puikūs tokios procedūros pavyzdžiai.

Skelbiama iš Hilaire Belloc. Vergovinė valstybė. Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis. – Vilnius: Margi raštai, 2010.

Susiję straipsniai

Hilaire Belloc 5086913228760702666

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item