Gabriele Kuby. Gender revoliucija: Buldozerinis reliatyvizmas

Pirmasis skyrius: Reliatyvizmo diktatūra Tiesa nuskęsta, bet neprigeria  Sena kinų patarlė Ką jaučiame matydami besimeldžian...


Pirmasis skyrius: Reliatyvizmo diktatūra

Tiesa nuskęsta, bet neprigeria 

Sena kinų patarlė

Ką jaučiame matydami besimeldžiantį žmogų – savo tėvą, motiną, vaiką, kleboną, profesorių, kokį nors galingąjį? Jis klūpo, rankos sudėtos, pro užmerktus akių vokus prasišviečia budri siela, galva šiek tiek palenkta širdies pusėn.

Žvelgdami į galingąjį galbūt abejojame, ar jo kūno kalba atspindi tiesą. Bet jei tai vis dėlto pasitaikytų ir tėvo, motinos, vaiko, klebono, profesoriaus, valstybės vadovo atveju atitiktų tiesą – argi šitai mūsų kaip nors nesujaudintų? Žinotume, kad tas žmogus neįsivaizduoja esąs Dievas, bet suvokia, jog yra ribotas, kad aukščiau jo egzistuoja absoliuti galia, ir jis gali su ja užmegzti ryšį, išprašyti kelio gairių ir pagalbos, taip pat tikėtis, kad jam reikės tai galiai atsiskaityti. Ir jei kasdienybėje iš to asmens sklistų gerumas kiekvieno žmogaus, net puoselėjančio kitokius įsitikinimus, atžvilgiu, argi jo negerbtų ir ateistas, argi nelaikytų jo tikru žmogumi, būtent tokiu, kuris atitinka tikrovę? Galbūt ne. Mat gero žmogaus būtis yra veidrodis, į kurį mielai pažvelgs tik tas, kuris pats siekia gėrio. Tas, kuris gėrio netrokšta, veidrodį stengsis iš savo akiračio pašalinti, galbūt jį net sudaužyti.

Kaip tik tai vyksta šią istorinę akimirką: mūsų dienų mąstymas neigia, kad objektyviai egzistuoja tiesa, gėrio pažinumas, žmogaus galimybė ir pareiga siekti pažinti tiesą ir įgyvendinti gėrį.

Per šv. Mišias prasidedant konklavai kardinolas Ratzingeris 2005 m. balandžio 18 d. pasakė:

„Randasi reliatyvizmo diktatūra, nieko nepripažįstanti kaip galutinio ir paskutiniu visų daiktų matu laikanti tik savo Aš ir jo įgeidžius.“

Josephas Ratzingeris savo raštuose ir pamoksluose kaip kardinolas ir popiežius labai primygtinai nuolat įspėdavo saugotis šio pavojaus. Ar neturėtume į tai įsiklausyti?

„Reliatyvizmo diktatūra“ – kas tai? Reliatyvizmas yra filosofinė sąvoka, žyminti pažiūrą, kuriai pradžią davė Protagoras. Keturi šimtai metų prieš Kristų šis graikas suformulavo: „Žmogus yra visų daiktų matas“ – požiūrį, kuris šiandien, po dviejų su puse tūkstantmečių, pretenduoja tapti vienintelis galiojantis. Žodis „reliatyvizmas“ nežadina jokio įvaizdžio. Reliatyvizmas neavi aulinių batų ir nemosuoja vėliava. Jo dar neženklina joks logotipas, toks kaip svastika ar kūjis ir pjautuvas. Tačiau reliatyvizmo revoliucija galbūt užkabina gilesnius žmogaus gyvenimo klodus nei bet kuri ankstesnė revoliucija.

Išgirdę žodį „diktatūra“, krūptelime, nes prieš akis iškyla paskutinio šimtmečio nacionalsocialistinės ir komunistinės diktatūrų suversti kalnai lavonų. Jie dar nepalaidoti atgaila ir atmoka, kuriomis būtų save nuplovusios į tai įsivėlusios tautos. Nepajudinamai akivaizdu tik viena: nenorime, kad milijonai žmonių dar kartą taptų vieno žmogaus, kurio galiai ribą nubrėžia tik mirtis, aukomis. Nenorime, kad tai nutiktų nei kitiems, nei mums patiems.

Ar gresia pavojus, kad reliatyvizmo diktatūra virs diktatūra, politine sistema, kai žmogus vėl taps medžiaga, naudojama ir sunaudojama galios interesų labui? Diktatūros nenukrenta iš dangaus ir jų sukuriamas pragaras neatsiranda per dieną. Diktatūra ir pragaras rengiami dvasioje. Jų dvasinės šaknys atsiskleidžia vėliau, kai žmonių dejonės parodo, kad pažadai buvo tik vilionės. Tada laužoma galva, kodėl vilkas neatpažintas tuomet, kai jis dar buvo prisidengęs avies kailiu. Ainiai tada savo protėvius suskirsto į nusikaltėlius, bendrininkus, aukas ir rezistentus.

Kas yra reliatyvizmas?

Vokiečių kalbos didžiajame žodyne (Duden) reliatyvizmas apibrėžiamas taip: „Pažiūra, kai kiekvienas pažinimas laikomas teisingu tik santykinai (sąlygotu pažįstančiojo žiūros taško) ir niekada visuotinai.“ Teologijos ir Bažnyčios žinyne (Lexikon für Theologie und Kirche) parašyta: „Reliatyvistinė pozicija pažinimo teorijos srityje neišvengiamai verčia neigti absoliučiai galiojančius principus visose kitose filosofinėse disciplinose: etikoje atmetama visus saistanti dorovė, teisės filosofijoje – prigimtinė teisė, religijos filosofijoje – religijos galiojamumas.“

Tai reiškia: kas laikosi reliatyvizmo, tas nepripažįsta jokių absoliučiai galiojančių vertybių. Epochai, įsipareigojusiai reliatyvizmui, dorovės, teisės ir religijos srityse neegzistuoja jokie absoliučiai galiojantys matai.

Reliatyvizmui priešingas yra tiesos ir gėrio pažinimas. Pastangos tai pažinti nuolat kintančiame pasaulyje nuo Sokrato laikų yra filosofijos objektas. Su reliatyvizmu nesutaikomas suvokimas, kad kintantis, reliatyvus pasaulis kyla iš nekintančios, absoliučios versmės, yra jos palaikomas ir į ją sugrįžta.

Šią versmę religingi žmonės vadina Dievu. Iš sąsajos su Dievu išplaukia absoliutūs gėrio ir blogio matai. Žmogus juos pažinti gali ir jais vadovautis trokšta tada, kai myli Dievą (Jn 14, 15 ir 15, 10). Senasis Testamentas pabrėžia dievobaimingumą ir vadina tai išminties pradžia. Naujasis Testamentas centru padaro Dievo meilę. Žmogaus dramos esmė yra tai, kaip jis elgiasi su savo objektyvia laisve – vadovaujasi šiuo absoliučiu matu, tai yra, krikščioniškai kalbant, vykdo Dievo valią ar pats padaro save gėrio ir blogio šeimininku.

Šie abu žmogaus buvimo pasaulyje būdai tarp savęs grumiasi. Kovoja vienas su kitu nuo Adomo ir Ievos. Tačiau šiandien atrodo, kad ta kova mūsų globaliu tapusiame pasaulyje kaip niekada paaštrėjo.
Dorovė, teisė ir religija remiasi apsisprendimu dėl vertybių, dėl to, kas pageidautina. Kokių padarinių laukti, kai nebesutariama, kad pageidauti derėtų gėrio, kai pats gėrio grindimas tiesa laikomas blogiu? Jei nebėra gėrio Šiaurinės žvaigždės, į kur per audringą vandenyną tada plaukia žmogaus gyvenimas, kur link keliauja individas ir visuomenė?

Dėl laiko ir erdvės saistomų matų esame vieningai susitarę. Grinvičo laikas, orientuotas į nekintamą žvaigždynų judėjimą, garantuoja, jog tikrai susitiksime, jei panorėsime. Auksinis metro etalonas Paryžiuje, žmonėms absoliutus matas, leidžia mums patikimai susikalbėti dėl aukščio, ilgio ir pločio. Techninė civilizacija be šių saistančių matų negalėtų egzistuoti. O ar gali be saistančių moralės matų egzistuoti žmogiškoji kultūra?

Kas yra žmogus?

Žmogus, kitaip nei gyvūnas, apdovanotas protu ir laisve. Evoliucijos teorija stengiasi parodyti, kad skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra esminis, juk mūsų genomas nuo beždžionės skiriasi tik minimaliai. Tie, kurie tokį požiūrį laiko vieninteliu galiojančiu, yra padarę vertybinį apsisprendimą. Jie nori, kad skirtumo būtų galima nepaisyti. Jie nenori, kad šio išankstinio apsisprendimo motyvai būtų iškelti į proto šviesą. Kodėl taip karštai trokštama žmogų prilyginti gyvūnui?

Niekas žmogaus nelaiko tokiu iškiliu kaip krikščionių Dievas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“, – sakoma pirmajame Biblijos puslapyje, o po kelių eilučių toliau: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 26–27). Tiesą sakant, žmonės turėtų džiūgauti dėl tokios didybės pažado. Tačiau daugybė nenori nieko žinoti apie šį mylintį Dievą, nes jis iš žmogaus reikalauja išmokti mylėti.

Pripažįstantieji asmens panašumą į Dievą ir nepakartojamumą skirtumus laiko esminiais. Pavyzdžiui, šiuos:

Žmogus suvokia save.
Žino, kad mirs.
Gali klausti, iš kur jis ir kur link eina. 
Gali valdyti savo instinktus.
Gali laisvai apsispręsti gėrio ar blogio naudai. 
Gali atiduoti savo gyvybę dėl draugų. 
Gali švęsti šventes. 
Gali kurti iškilius meno kūrinius. 
Gali garbinti ir šlovinti Dievą.

Kurie skirtumus nuo gyvūno laiko esminiais, tie saugo žmogų nuo kėsinimosi į jo kilnumą. Saugo gausybę silpnųjų nuo nedaugelio stipriųjų.

Gyvūno elgesį valdo instinktas ir troškimas iškart patenkinti poreikį, o žmogui atsiveria objektyvi laisvės erdvė, kurioje jis turi ir nori priimti sprendimus. Niekas negali atimti iš žmogaus galutinės laisvės, nes jis, kad liktų ištikimas gėriui, gali paaukoti savo gyvybę. Gyvūnas – ne. Kaip žmogus pažįsta, kas gera ir teisinga, kas bloga ir klaidinga, ką jam privalu daryti? Ir kaip jis panorsta ir geba daryti tai, ką pažino esant gera ir teisinga?

Į tai atsako religija, teologija ir filosofija.

Juslėmis žmogus prieina ribą, skiriančią nuo to, kas neregima, ir tai verčia jį kelti klausimus, į kuriuos juslėmis neįmanoma atsakyti. Neišvengiamas sąlytis su ta riba kelia baimę, todėl visų kultūrų ir visų laikų žmonės plėtojo neregimojo pasaulio vaizdinius ir bendravimo su juo formas, kuriomis siekė savo atžvilgiu palankiai nuteikti nujaučiamas nepaprastas galybes.

Labiau išplėtotos religijos apreiškia žmogui, kas jis yra ir kur link eina. Pretenduodamos į absoliučią tiesą, jos moko, ką žmogui privalu daryti, kad užimtų teisingą vietą religijos nusakomame kosmose. Kiekviena religija reikalauja iš žmogaus būti geram. Krikščionybė tai daro itin radikaliai iki pat įsakymo mylėti priešą. Per du tūkstančius metų milijonai kankinių mieliau rinkdavosi mirtį nei išdavystę to, ką laikė tiesa ir gėriu, ar kitų žudymą norint primesti savo tiesą.

Yra įvairių religijų, reiškiančių pretenziją į absoliučią tiesą. Dėl to kariauta ir tebekariaujama. Tad ar yra absoliuti tiesa? Ar tikrai būtina atsisakyti tokio įsitikinimo? Ar pretenzija į tiesą atmestina todėl, kad buvo ir yra žmonių, trokštančių primesti savo tiesą kitiems prievarta? O gal tai darantys žmonės nepakluso tikrajam savo religijos raginimui?

Iš to, kad tiesa pažįstama skirtingai, daryti išvadą, jog nėra absoliučios tiesos, yra reliatyvistinė loginė klaida. Juk lygtis 2+2=4 nėra klaidinga todėl, kad kiti, nors kiek daug jų būtų, tvirtina, jog turėtų būti 5.

Filosofija remiasi ne dievybės apreiškimu, bet proto geba pažinti tiesą. To sąlyga, kaip religijos atveju, yra tiesos egzistavimas, nepriklausomai nuo tikrovę suvokiančiojo subjekto.

Reliatyvizmas šią religijos ir filosofijos sąlygą klibina. Kadangi negali būti vieningo sutarimo dėl tiesos, tai tiesos klausimas esąs nereikšmingas privatus reikalas, maža to: pretenzija į tiesą yra pavojingas demokratijos ir taikos priešas.

Šiai dvasinei srovei mūsų laikais taip išplitus, Josephas Ratzingeris kalba apie tokios pažiūros diktatūrą. O diktatūra reiškia, kad tos pažiūros šalininkai turi tiek daug galios, jog ją gali kitiems primesti ir neleisti gyvuoti jokiai kitai nuomonei. Šis procesas rutuliojasi mąstytojų – filosofų, teologų, teisės teoretikų, socialinių mokslininkų, psichologų – gildijoje, net visose mokslinėse disciplinose, įskaitant gamtamokslį, tariamai atsiribojusį nuo vertybių.

Tačiau mintis, kad nebegali ir nebeturi būti saistančių vertybių, jau seniai ištrūko iš giliaminčių mąstytojų dirbtuvių ir virto mūsų laikų vyraujančia ideologija. Dauguma jaunųjų kartų, vargiai bežinančių Dievo vardą, atsisveikinimą su saistančiomis vertybėmis laiko laisvės garantu.

Kaip gali gyventi ir išgyventi kultūra, kai nebėra sutarimo, kad gėris yra pažinus ir individams, grupėms, valstybei siektinas dalykas? Visur girdime šaukiantis „vertybių“ ir sykiu regime, kaip trypiamas jų pagrindas.

Atidžiau pažvelkime į tai, ką Josephas Ratzingeris turi galvoje kalbėdamas apie reliatyvizmo diktatūrą.

Totalitarinės ideologijos

Šiandienė reliatyvizmo ideologija atsirado istoriniame kontekste. Pirma būta žlugusių nacionalsocializmo ir komunizmo ideologijų traumos. Šios utopijos apie „viešpataujančius žmones“ ir „naują žmogų“ turėjo sukurti rojų žemėje. Bet to vaisiai buvo milijonai žuvusiųjų, sielų, kultūros, gamtos suniokojimas.

Josephas Ratzingeris aiškina: „Revoliucija ir utopija – veržimasis tobulo pasaulio link – viena nuo kitos neatsiejamos: jos yra konkretus šio naujo politinio ir pasaulietinio mesijanizmo pavidalas“[1]. Kadangi negali būti jokio žemiškojo atpirkimo, toks tiesos iškreipimas veda į didžiausias nelaimes. Ratzingeris taikliai ir glaustai suformuluoja: „Ateities stabas ėda dabartį“[2].

2006 m. balandžio 28 d. melsdamasis Aušvice, popiežius Benediktas XVI pasakė: „Sunaikinus Izraelį, turėjo nebelikti jokių šaknų, kuriomis remiasi krikščionių tikėjimas; jos turėjo būti pakeistos nauju, pačių pasigamintu tikėjimu žmogaus, stipriojo, valdžia.“

Abi totalitarinės ideologijos kovojo su Dievu. Pasaulio akyse iškilus neapsakomam nacių nusikaltimui sunaikinti išrinktąją tautą, prieš krikščionis nukrypo pirmiausia komunistų visa naikinantis įtūžis. Tai daryta apeliuojant į „tiesą“ ir „moksliškumą“.

Kai pozityvusis mokslas laikomas vienintele patikima prieiga prie tiesos, o tiesa apribojama kiekybiniu aspektu, ideologijai tokio atributo reikia. „Moksliškumas“ vis dar tebėra paltas, kuriuo ideologijos, kad paslėptų savo propagandistų galios troškimą, ir šiandien turi rengtis.

Kas nutiko, kai žmogiškosios kančios bedugnėje atsiskleidė melas? Žmonės suvokė: mus apgavo! Leidomės būti apgauti nacių, komunistų. Ne, tai nebuvo tiesa, tai buvo baisus tiesos iškreipimas. Siekiant pateisinti ir išlaikyti klikos diktatorišką valdžią, blogis nuo vaikystės mums pardavinėtas kaip gėris. Diktatoriai žino: blogį būtina vadinti gėriu, nes žmogus nori gyventi dėl gėrio.

Tad neatidėliojant reikėtų klausti, kas gi yra tiesa? Kodėl leidausi būti suvedžiojamas, kada savo viduje nutildžiau tiesos balsą, kuriuo metu man apie mano kaltę liovėsi signalizavusi sąžinė? Kada Dievui priešiškoje aplinkoje nustojau laikytis Dievo? Gal staugiau išvien su vilkais, kai būčiau turėjęs didvyriškai šaukti: čia – blogis!? Pagaliau galbūt prisidėjau prie purvino engėjų reikalo, nes tai man davė naudos? Gailestis, atsivertimas, atmoka, atgaila būtų padėję nuplėšti avies kailį nuo blogio. To nepadarius jis kaipmat pasirodys apsirengęs naujais drabužiais.

Tas nebuvo padaryta. Nei žlugus nacionalsocializmui, nei žlugus komunizmui. Vietoj to atsisakyta siekti tiesos kaip visuomeninės egzistencijos pagrindo. Šitoks žingsnis teisinamas nurodant, jog taip atsiliepiama į laisvės reikalaujančių pavergtų žmonių šauksmą.

Demokratija vietoj tiesos

Totalitarinius režimus pakeitė demokratijai būdingas politinės valios susidarymo procesas. Demokratija šiandien mums atrodo geriausia iš visų visuomenės formų, nes tikime, kad ji mus apsaugo nuo savivalės bei priespaudos ir gali visiems geriausiai garantuoti teisingumą ir laisvę. Anot reliatyvistinio požiūrio, valstybės tikslas yra įgyvendinti nebe summum bonum, aukščiausiąjį gėrį, – nes dėl jos neįmanoma vieningai sutarti, – bet daugumos valią.

Visi trys šaltiniai, iš kurių Vakarų kultūra ligi šiol sėmė visuotinės gerovės ir saistančios teisės matus, buvo ir tebėra įtarinėjami ir užpilami žemėmis: graikų filosofijos proto priemonėmis grįsta prigimtinė teisė atmetama kaip ypatingas katalikų mokymas. Metafizika – proto įžvalga į tikrovės bei žmogaus esmę – nebelaikoma prieiga prie saistančios tiesos. Krikščioniškasis tikėjimas, pagimdęs Vakarų kultūrą, nebėra įsitvirtinęs širdyse ir dauguma žmonių nelaiko jo elgesio pagrindu.

Josephas Ratzingeris aiškina: „Nenorime, kad valstybė mums primestų tam tikrą gėrio idėją. Problema tampa dar aiškesnė, kai gėrio sąvoką aiškiname tiesos sąvoka. Šiandien mums atrodo, jog pagarbos kiekvieno individo laisvei esmė yra tai, kad valstybė nesprendžia tiesos klausimo: tiesa, vadinasi, ir tiesa apie gėrį, atrodo bendruomeniškai nepažini. Tiesos sąvoka atsiduria nepakantos ir to, kas antidemokratiška, zonoje. Tiesa yra ne viešasis, bet vien privatus ir grupinis gėris. Šiuolaikinė demokratijos sąvoka atrodo neišardomai susijusi su reliatyvizmu“ [3].

Amerikiečių teisės filosofui ir reliatyvizmo pradininkui Richardui Rorty idealas yra „liberali visuomenė, kurioje nebeegzistuos absoliučios vertybės ir absoliutūs matai, o vienintelis siektinas dalykas bus gera savijauta“. „Demokratijos esmė [yra] laisvė, o ne gėris, kuris, regis, vėl kelia grėsmę laisvei.“ „Teisės šaltinis gali būti tik piliečių daugumos įsitikinimai“ [4].

Ir Rorty žino, kad Hitleris į valdžią atėjo daugumos nutarimu. Tad kodėl jam nėra akivaizdu tai, jog „neginčytina, kad dauguma gali klysti“? [5]. Klaidos „gali būti susijusios ne tik su periferiniais dalykais, bet ir paliesti pagrindines gėrybes, todėl nebebus įmanoma laiduoti žmogaus kilnumo ir žmogaus teisių, vadinasi, prapuls pati laisvės prasmė. Juk tai, kas yra žmogaus teisės ir kokia yra žmogaus kilnumo esmė, daugumai jokiu būdu nėra akivaizdu. Kad įmanoma laisvę suvedžioti bei ja manipuliuoti ir kad ji gali būti griaunama būtent laisvės vardu, dramatiškai įrodė mūsų šimtmečio istorija“ [6].

Norint suvokti, kad žmogaus teisės, nesiremiančios absoliučiomis vertybėmis, yra trapios, nebūtina žvelgti į praeitį. Niekam nekyla abejonių, kad teisė į gyvybę yra elementariausia žmogaus teisė ir todėl pirmutinė valstybės užduotis yra apsaugoti savo piliečių gyvybę, taip pat ir būtent tų, kurie patys nepajėgia apsiginti. Tačiau daugumos valia nuspręsta, kad žudyti negimusius vaikus galima. Vokietijos teisminė valdžia įvardija tai kaip neteisingumą, tačiau už tai nebaudžia. Tautos atstovai ne nekreipė dėmesio į tautos valią, bet išpildė valią daugumos, kurios buvo ir nori būti vėl išrinkti. Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Tautose siekiama abortus paskelbti žmogaus teise. Net pagalbos įkalintiesiems organizacija „Amnesty International“ ketina tai padaryti savo tikslu.

Jei nesiremia absoliučiomis vertybėmis, būtent gyvybės neliečiamumu, žmogaus teisės virsta derybų objektu. Tuščia laisvės erdvė mūsų akivaizdoje užpildoma abortais nužudytų kūdikių lavonais.

Teisėtu, demokratiniu sprendimu atsisakius vienos žmonių grupės teisės į gyvybę, užtvanka pralaužiama. Disponuoti savo nuožiūra atiduodama ir kitų grupių teisė į gyvybę. Neįgaliuosius galima nužudyti prieš pat jų gimimą, mūsų kaimyninėse šalyse myriop galima pasiųsti garbaus amžiaus žmones ir net sergančius vaikus, jei to pageidauja jie patys arba, vaikų atveju, jų tėvai.

Akivaizdu: kad daugumos sprendimas vestų gėrio link, pati dauguma turėtų trokšti gėrio ir gebėti daryti gera. Nėra įrodymų, kad savanaudiškų individų visuma priims sprendimus, stiprinančius visuomenės gyvenimo pagrindus ir tinkamus ateičiai. Kiekvienas žino: daryti gera sunku, daryti bloga lengva. Suviliojimo esmė – užliūliuoti sprendimo dėl to, kas gera ir bloga, galią ar net tai, kas bloga, įpiršti kaip gera. Be ugdymo siekti gėrio visada būsime pasirengę savo interesus įgyvendinti kitų sąskaita. Mus bus galima suvilioti. Mumis bus galima manipuliuoti. Galimybės suvilioti ir manipuliuoti mūsų laikais išaugo iki šiurpą keliančio lygio. Vadinasi, demokratija priklauso nuo moralinės būklės žmonių, priimančių daugumos sprendimus. Todėl Ratzingeris kalba apie „ikipolitinius moralinius laisvos valstybės pagrindus“ ir sulaukia Frankfurto mokyklos filosofo, kadaise studentų sąjūdžio įkvėpėjo Jurgeno Habermaso pritarimo. Kruvina praeitis ir kruvina dabartis neabejotinai liudija: demokratijai privalu turėti „nereliatyvistinį branduolį“.

Tolerancija – reliatyvizmo kovos sąvoka

Lenkų filosofas Ryszardas Legutko atskleidė, kaip reliatyvizmas užgrobė ir užgrobia valdžią [7]. Pagrindinis vaidmuo tenka tolerancijos sąvokai. Mažesnės svarbos tolerancijos sąvoka tapo kovos šūkiu reliatyvizmo diktatūrai statydinti.

Laiko dvasios vertybių skalėje tolerancija stovi pačiame viršuje. Anksčiau ji laikyta pageidautina dorybe socialinei taikai išlaikyti, nes nepakanta atvesdavo prie smurto ir persekiojimų. Tolerancija pirmiausia turėjo laiduoti religijos ir sąžinės laisvę. Savo „Traktate apie toleranciją“ (Traité sur le tolerance) Voltaire’as toleranciją gynė kaip moralės viršūnę, tačiau – kitaip nei mūsų dienų reliatyvistai – jis tiesos nelaikė represine sąvoka. Toleranciją, susijusią tik su taikiu skirtingus įsitikinimus turinčių žmonių sugyvenimu, Legutko vadina „negatyviąja tolerancija“.

Tačiau tuo neapsiribota. Tolerancijos sąvoka norėta vienus požiūrius paremti, kitus neutralizuoti. Taip tolerancija virto visuomenine programa, turėjusia pašalinti visas į tiesą pretenzijas reiškiančias filosofijas, religijas bei socialines normas. Svarbu tapo ne ko nors nedaryti, pavyzdžiui, neengti kitaminčių, bet ką nors daryti, būtent kovoti už laisvės reikalą. Legutko šitai vadina „pozityviąja tolerancija“. Štai ką jis rašo apie postmodernistinius filosofus:

Jie tiki, „kad galime, privalome išdildyti nepakantos netolerancijai pagrindą ir kad jau pradėjome tai daryti. Dėl netolerancijos kalta tiesa kaip tokia, neatsižvelgiant į tai, kokiu arogantiškumo ar nusižeminimo laipsniu ji išpažįstama.“ Kiekviena tiesa šalina kitas. „Jei, pavyzdžiui, atkakliai laikomasi heteroseksualumo, galima tikėtis įtarimo, jog šitaip netiesiogiai norima parodyti, kad homoseksualumas objektyviai klaidingas; todėl savo ruožtu galima laukti priekaišto, kad menkinamas homoseksualių asmenų kilnumas ir kurstoma jų diskriminacija. Vadinasi, nuo tiesos tiesus kelias veda prie persekiojimo“ [8].

Tokie filosofai reikalauja atsisakyti metafizikos ir bet kurio pažinimo būdo, kurį galima išrutulioti iš tiesos.

„Ši išlaisvinimo programa reiškia panaikinimą tokios filosofijos, kuri egzistavo du su puse tūkstančio metų“ [9]. Drauge su tiesos sąvoka buvo atrinktos ir kitos sąvokos: esmės, prigimties, subjekto ir objekto dichotomijos, proto, gėrio ir blogio. „Richardas Rorty tai šitaip išreiškė: demokratijai teiktina pirmenybė filosofijos atžvilgiu“ [10].

Pozityviosios tolerancijos samprata leidžia kiekvienam laikytis savo pozicijos, bet reikalauja kaip lygiavertes traktuoti visas kitas pozicijas. Apie kitas pozicijas nevalia neigiamai atsiliepti, nes tai būtų diskriminacija, privalu gerbti ir tai, kas atrodo pasibjaurėtina.

Vadinasi, su savo pozicija smarkiai tapatintis draudžiama. Visų atžvilgiu privalu būti geranoriškai atviram. Maždaug taip: „Aš esu krikščionis, bet vis dėlto geranoriškai atviras tam, kad menininkas šlapintųsi ant krucifikso“ [11].

„Tikslas yra homo liberalis, viešumoje ir privačiame gyvenime pirmiausia ir labiausiai ištikimas ne kokiam nors tikėjimo išpažinimui, bet pliuralistinei tvarkai. Homo liberalis vienintelis įkūnija žmoniją tolerancijos reikalavimus bei sąlygas atitinkančiu būdu. Pradinis tolerancijos nuopelnas buvo tai, kad protestantas nebuvo verčiamas išsižadėti savo protestantizmo, o žydas – savo judaizmo. Dabar atrodo, jog garbė vadintis pakančiuoju tenka tik tam, kuris tampa homo liberalis ir atitinkamai pakeičia savo pasaulėžiūrą – ne todėl, kad įrodyta, jog ta pasaulėžiūra klaidinga, bet todėl, kad ji laikoma atstumianti socialiniu ir politiniu požiūriu. Vienu žodžiu, tolerancija yra socialinio perauklėjimo programa“ [12].

Kokie padariniai išplaukia iš reliatyvistinės teorijos, liudija austrų teisės mokslininko Hanso Kelseno, Ratzingerio akimis, griežtojo reliatyvizmo iškilaus atstovo, pozicija.

Kelsenas, vertindamas Piloto laikyseną pasmerkiant Jėzų, laiko jį pavyzdingu demokratu.

Prisiminkime: Pilotas neranda jokios Jėzaus kaltės. Jis klausia: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsako: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ „O kas yra tiesa?“ – klausia Pilotas, tačiau atsakymas jo nedomina. Jis vėl išeina pas žydus, nori su jais susitarti. Barabas vietoj Jėzaus, nuplakdinimas vietoj nukryžiavimo. Tačiau šaukianti minia nenori tuo pasitenkinti. „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas, pastebėjęs, kad gali užsitraukti imperatoriaus nepasitikėjimą, atiduoda Jėzų jiems nukryžiuoti ir pats susitepa rankas nekaltu krauju (plg. Jn 18, 37–19, 16a).

Ratzingeris apie tai sako: „Kelsenas mano, kad Pilotas čia pasielgė kaip tobulas demokratas. Kadangi nežino, kaip teisingai pasielgti, todėl atiduoda nuspręsti daugumai. Šitaip austrų mokslininko pavaizduotas Pilotas virsta reliatyvistinės ir skeptiškos demokratijos, grįstos ne vertybėmis ir tiesa, bet procedūromis, simboliu. Kelsenas, regis, neabejoja, kad Jėzaus atveju nuteistas nekaltas teisusis. Tačiau kitokios tiesos, nei daugumos, juk nėra“ [13].

Kad su reliatyvizmo padariniu, būtent teisminės žmogžudystės demokratiniu įteisinimu, susitaiksto ir tai viešai išpažįsta toks labai gerbiamas teisės mokslininkas, yra stebėtina. Tai, kad nekaltasis yra Jėzus Kristus, čia paaukojamas stabu paverstai demokratijai, krikščionims yra perspėjantis ženklas.

Žodis veikia

Aptarėme laiko, kuriame gyvename, mąstyseną. Pagrindinė reliatyvizmo ištara yra štai ši: pažinti to, kas yra gėris ir tiesa, neįmanoma. Todėl gėris ir tiesa negali būti mūsų bendro gyvenimo laisvėje saistantis pagrindas. Kuris sakosi žinąs, kas yra gera ir teisinga, tas netolerantiškas, ir todėl su juo būtina kovoti.

Kokią visuomenę pagimdo reliatyvistinė mąstysena? Ir ar apskritai galima sakyti, kad mąstymas kuria visuomeninę tikrovę? Gilindamiesi į kokią nors istorinę epochą, nagrinėjame idėjas, tuo laiku ženklinusias žmonių mąstymą. Nuolatos konstatuojame filosofinio mąstymo ir visuomeninės tikrovės atitikimą. Heinrichas Heine vienoje iš savo niūrių pranašiškų vizijų apie Vokietijos raidą pasakė: „Mintis eina pirma veiksmo kaip žaibas pirma griaustinio“ [14].

Sąryšis slėpiningas. Kaip įmanoma, kad tai, ką savo studijų kambaryje sugalvoja koks nors Hegelis, Marxas, Freudas ir ką apskritai įstengia suprasti mokslininkų elitas, trumpą ar ilgą laiką daro poveikį tautų gyvenimo tikrovei? Kaip šitai įsismelkia į masių protus bei širdis ir lemia jų elgesį?

Turime suvokti: ŽODIS kuria tikrovę, geresnę ir blogesnę. Izaijas apie Dievo žodį sako: „Jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 11). Tačiau tikrovę kuria ne tik Dievo žodis. Ir blogas žodis padaro savo darbą. Tarp jų stovi žmogus su savo laisve.

Kadangi žodis kuria tikrovę, visuomeninius pokyčius visuomet lydi kalbos pokyčiai. Žodžiai, šimtmečiais padėję krikščioniškajai kultūrai skirti tai, kas gera, ir tai, kas bloga, įgijo prastą reputaciją ir nebegali būti vartojami viešajame diskurse. Jų vartotojas išjuokiamas, apšaukiamas fundamentalistu ir nutildomas. Tai daugiausia žodžiai, susiję su teigiamu ar neigiamu žmogaus elgesio vertinimu ir nusakantys kultūros kryptį. Iš atmetamų žodžių minėtini: dorybė, mergeliškumas, skaistumas, tyrumas, nuodėmė, yda, palaidumas.

Atsirado ir naujas žodis – gender, vartojamas norint lytiškumą atsieti nuo vyro ir moters dvipoliškumo ir atiduoti laisvai individui disponuoti. Juo žymima „socialinė“, laisvai pasirenkama lytis priešingai žodžiui sex, kuriuo įvardijamas vyro ir moters lytinis skirtingumas. Plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose gender sąvoka beveik nežinoma, tačiau yra tapusi reliatyvistinio perversmo verbaliniu smaigaliu (apie tai žr. skyrių „Gender revoliucija“).

Laiko ženklai

Kaip atrodo epocha, ženklinama žodžių, kuriais nebeįmanoma skirti, kas yra gera ir kas bloga?

Kiekvienam akivaizdu, kad mūsų kultūra išgyvena krizę. Nėra beveik nė vieno, kurio ši krizė nebūtų palietusi. Gimstamumo nuosmukis, šeimos irimas, nedarbas, milžiniškas valstybių prasiskolinimas, prekyba žmonėmis, terorizmas – visa tai vyksta klimato kaitos ir vis dažnesnių gamtos katastrofų fone. Nauja mūsų laikais yra tai, kad nuosmukis apėmęs ne ribotą kultūrą, kurią galėtų pakeisti kylanti, gyvastinga kultūra, bet kad šios problemos globalios. Horizonte ryškėjančios Kinijos ir islamo sąlygotos galios centrų slinktys, žinoma, nežada problemų sprendimo.

Kokia yra žmonių būklė? Milijonai gyvena suirusiose šeimose. Milijonai neturi darbo. Milijonai prislėgti depresijos, nuolatos kamuojami baimės, yra priklausomi – nuo alkoholio, narkotikų, troškimo suliesėti, pornografijos. Vis daugiau žmonių dažniau serga. Daugėja nusikaltėlių. Milijonai vyrų eina pas prostitutes, tiek pat moterų pagrobiamos ir parduodamos, kad šie vyrai galėtų jomis naudotis. Vis daugiau vaikų seksualiai išnaudojami. Milijonai moterų yra nužudžiusios savo negimusius vaikus. Milijonai nebenori turėti vaikų.

O kaip klojasi jaunajai kartai, kuriai Dievas tesukelia juoką, nes jai niekas gyvenimu ir žodžiu nepaliudijo Dievo, o atsakomybės nejaučianti žiniasklaidos ir vartojimo pramonė kaip gyvenimo turinį bruka pelną duodančią pramogą?

Roberto Kocho instituto atlikta vaikų ir paauglių sveikatos studija, paskelbta 2006 m. rugsėjį, rodo: 21,3 proc. vaikų turi antsvorį, dešimtmečių–septyniolikmečių amžiaus grupėje net 25,5 proc. 21,9 proc. kamuoja valgymo sutrikimai, iš septyniolikmečių mergaičių net 30 proc. Ir tas reiškinys juo dažnesnis, juo žemesnis socialinis ekonominis statusas. 22 proc. būdingos psichinės problemos – socialinio elgesio sutrikimai, baimė, depresija. Nepalankus šeimos gyvenimas ir žemas socialinis ekonominis statusas riziką padidina keturis kartus.

Anot Vokietijos ekonomikos instituto (IW) Kelne, beveik ketvirtadalis kiekvienos abiturientų laidos nėra reikiamai pasirengęs sėkmingai įgyti profesiją [15].

Su chroniškais psichiniais sutrikimais daugelis jau ateina į vaikų darželius ir pagrindines mokyklas [16]. Nestebina, kad vis daugiau vaikų ir paauglių mokyklos kasdienybę pakelia tik vartodami psichinio poveikio vaistus [17].

Mokytojo profesija virto plėšrūnų tramdytojo darbu. Parako statinė kartais sprogsta smurto ekscesais. Tėvai ir mokytojai nebeturi autoriteto, nes paaugliai lygiuojasi į bendraamžius, kurie yra tokie pat nebrandūs, sutrikę ir manipuliuojami kaip ir jie patys [18].

Daugeliui paliktųjų plaukai stojasi piestu, jie kišasi kištukus į ausis, kad organizmą paveiktų ritmine srove, ir vartodami narkotikus bėga į iliuzinį pasaulį, iš kurio grįžę dar skaudžiau susiduria su tikrove. Tai, ką jie vadina muzika, veikiau primena lėktuvo triukšmą, o tekstai dažnai būna tikras highway to hell („greitkelis į pragarą“). Dar lytiškai nesubrendę, jie puola į lytinius santykius, kuriems jie išsamiai rengiami nuo devynerių metų per lytinio ugdymo pamokas mokykloje. Ir išmoksta, kad vienintelė problema, susijusi su homoseksualumu, yra ta, jog visuomenė jo iki galo dar nepripažįsta. Kaip laisvė brukama nuostata: „Tau leidžiama viskas“, o tai yra trumpiausias kelias protui ir valiai tapti geismo kaliniais.

Žiniasklaida kaip „auklėtoja“

Kiekviena visuomenė, kad ir kokios santvarkos, gera tiek, kiek geri jos nariai. Todėl Josephas Ratzingeris kalba apie „ikipolitinius moralinius laisvingos valstybės pagrindus“. Kiek siekia žmonijos atmintis, šie pagrindai būdavo perduodami šeimoje: solidarumas, apsiribojimas, meilė, ištikimybė, patikimumas, pareigos atlikimas, tikėjimas, papročiai, tradicija. Bažnyčia nuolatiniu mokymu visoms kartoms primindavo žmogui „Iš kur“ jis ir „Kur link“ keliauja ir įsakymus, kurių trokšta laikytis mylintys Dievą. Šioje dirvoje galėjo atsirasti demokratija. Alexis de Tocqueville’is savo filosofiniame pasakojime apie kelionę po Ameriką 1830-aisiais įspūdingai aprašo, kad laisvos demokratijos Amerikoje sąlyga yra gyvas tikėjimas ir jo perdavimas auklėjant [19].

Bet kas šiandien auklėja jaunus žmones? Kas dar tvirtai žino, kokia linkme jie auklėtini? Šių dienų jaunimą esmingai veikia žiniasklaida. Visoms vertybes perteikti trokštančioms instancijoms – tėvams, kunigams, mokytojams – dažnai bergždžiai tenka kovoti su žiniasklaidos įtaka. Daugybė tėvų nustojo kovoti, ir televizorius vaikų kambaryje pastatomas jau pradinukams. Paskui prisideda ir playstation, mobilieji telefonai, vaizdo grotuvai ir internetas, kinas ir žurnalai.

Standartinės programos dalis yra vis drastiškesni smurtas, pornografija ir šventvagystė, bet kuriuo metu prieinami keliais mygtuko paspaudimais. Kokiam nors paaugliui vėl išprotėjus ar iš nusikaltimų statistikos paaiškėjus, kad nepilnamečių seksualinių nusikaltėlių – vadinasi, kitus paauglius prievartaujančių paauglių! – per pastaruosius dešimt metų pagausėjo dvigubai, laikraščių komentatorių kaktas trumpam išvagoja susirūpinimo raukšlės. Tačiau visuomenė, blogiu laikanti pastangas susitarti, kas yra gera, nepajėgi to sustabdyti.

Kai jauni ir seni po kelias valandas kasdien žiūri filmus, kuriuose kaip normalus gyvenimas vaizduojamos visokios nuodėmės, „ikipolitinių laisvos valstybės pagrindų“ instancija – sąžinė – iš esmės griaunama. Gyvenimo kelionės radarinė sistema išjungiama.

Gal tai spalvų sutirštinimas? Juk yra tiek gero! Taip, yra daug gero. Yra sveikų šeimų, milijonai žmonių, jaunų ir senų, kurie trokšta būti geri ir daryti gera. Milijonai jaunuolių keliauja į Pasaulio jaunimo dienas ar yra įsitraukę į krikščioniškąsias grupes. Ar jie įstengs tokį mainstream pakreipti kita kryptimi? Kokia tendencija?

Politika: bejėgė

Kas antras politikų žodis yra reforma. Ar tikrai atrodo, kad reformomis, tai kairiosiomis, tai dešiniosiomis, krizė bus įveikta? Save laikome racionalia, apsišvietusia visuomene. Galų gale mokslinė prieiga prie pasaulio mūsų kultūroje vertinama labiausiai. Ir sykiu savo racionalumu niekaip nepasiekiame problemos šaknies, kad galėtume pakoreguoti kursą. Štai kad ir toks dalykas – niekas negali paaiškinti, kodėl visuomenė, kuriai gresia gimstamumo nuosmukis, valstybiniu lygmeniu dotuoja abortus ir propaguoja homoseksualumą?!

Kai kalbama apie reformas, galvoje pirmiausia turimas pinigų perskirstymas tarp piliečio ir valstybės, darbuotojo ir darbdavio, tarsi visų problemų priežastis būtų pinigų stoka ir jų netikęs paskirstymas. Bet ar tai tikrai priežastis? Tarkim, valstybė visiems laiduoja patogiai gyventi leidžiančias pajamas. Ar tada būtų pašalinta krizė? Ar mums tuomet nebereikėtų bendro sutarimo dėl to, kas yra gera, ir kad būtina siekti gėrio? Ar nebereikėtų auklėti vaikų, kad jie būtų geri?

Viena iš krizės priežasčių ta, jog per kelis dešimtmečius neprilygstamos gerovės susikūrėme iliuziją, kad valstybė iš tiesų yra mūsų materialinės egzistencijos laidas. Tiktai šiomis materialinėmis sąlygomis galėjo atsirasti pramogų visuomenė. Ir visi jaučia: pramogų visuomenei atėjo galas.

Kuo virs mūsų demokratinė visuomenė, kai moralinį skurdą papildys materialinis skurdas? O turint prieš akis minėtąsias problemas, jo tikrai sulauksime! Kad socialinė sistema, vis daugiau žmonių slegiama ir mažiau finansuojama, neatlaikys, yra visuotinė pokalbių šou tema. Kaip su skurdu ir chaosu dorosis pramogų visuomenėje užaugusi kita karta?

Manipuliuoti ir disponuoti žmonėmis juo lengviau, juo mažiau saitų juos jungia. Diktatūrai reikalingi atomizuoti individai. Kas neturi saitų, tą lengva supančioti. Visuotinai puolama viskas, kas žmogui teikia atsparą, – tėvynė, šeima, saistančios vertybės, Bažnyčia, Dievas. Kaip kita karta elgsis su atstovavimu daugumai grįsta rinkimų sistema, kai reliatyvizmas bus sugriovęs gėrio pagrindus?

Hitleriui perėmus valdžią, šeimos dar buvo stiprios, o bažnyčios – pilnos. Kiekviename kaime būta kunigo. Piliečių elitas tikėjo humanistinėmis vertybėmis. Dėl Dievo ir tiesos bent jau dar buvo ginčijamasi. Ir vis dėlto nacius 1933 m. išrinko 43,9 proc. tautos – procentų dalis buvo juo mažesnė, juo katalikiškesnė vietovė. O kokią „žmogiškąją medžiagą“ atras kitas fiureris arba – tikėtiniau – anoniminis molochas – valstybė, šiuolaikinėmis psichologijos ir stebėjimo technikos priemonėmis savo valdžiai bei kontrolei pajungsiantis visus ir viską?

„Pagoniškoji revoliucija“

Mūsų išgyvenama krizė yra ne ekonominė, bet moralinė. Kurie joje skendi, negali ir nenori to pripažinti, bet veikiau yra kuo savanaudiškiausiai suinteresuoti, jog visi taip gyventų ir kad skyrimo, kas yra gera ir kas bloga, matas būtų sugriautas. Atrodo, jog šitai yra pelningas beveik visos laiko dvasią kuriančios intelektualų bei menininkų gildijos verslas. Jie vadina save „postmoderniais“ ir, kupini išdidaus tikrumo pergale, visus atsisakančius žengti su jais koja kojon juodina kaip „fundamentalistus“. Kadangi jiems Dievas miręs, nėra ir jokios nuodėmės. Jų moralinio pažinimo viršūnė – žmonių raginimas: „Daryk, kas tau malonu!“ Ir kaip patogu, net smegenų tyrinėtojai tariasi galį eksperimentais įrodyti, jog laisvos valios ir, vadinasi, kaltės nėra. Prie mirties slenksčio ima atrodyti visiškai kitaip. Viena mirštančiųjų slaugytoja ir palaikomosios slaugos specialistų ugdytoja asmeniškame laiške autorei rašo: „[Mirštantieji] dabar, šią didžią savo gyvenimo akimirką, nebepasiduoda įkalbinėjimams, kad jie be kaltės, kad jų veiksmai pateisinami. Priešingai, jie nedvejodami atsiliepia į mano pažadą, kad Dievas visada laukė šios vienintelės akimirkos ir priima juos plačiai išskėstomis rankomis.“

Jeffrey‘io Satinoverio, žydų autoriaus ir Jungtinių Valstijų Temenos institute medicinos direktoriaus, įsitikinimu, mes dabar išgyvename „pagoniškąją revoliuciją“ [20]. „Mūsų nuostatos lytiškumo atžvilgiu pokyčiai tėra daug reikšmingesnių, visas mūsų gyvenimo sritis apimančių pokyčių dvasinėje plotmėje simptomas… Kurį laiką atrodė, kad materialistinis pasaulis nugalės.“ Tačiau po dvasinės sausros kilo „didžiulis naujas dvasingumo troškulys… To pagimdyta laiko dvasia yra visada jau egzistavusi religinė dvasia, tačiau diametraliai priešinga etiniam krikščionių ir žydų ortodoksų tikėjimo monoteizmui… Atgijo pagonybė, o jos mokymo pavadinimas yra gnosticizmas.“

Pradžią etiniam monoteizmui Artimuosiuose Rytuose, tarp senų pagoniškųjų kultūrų, davė nedidelė žydų tauta. Senajame Testamente pasakojama apie vis naujus nusigręžimo nuo vienatinio Dievo ir atsigręžimo į jį ciklus. Dievas pranašams apsireiškė kaip vienas ir vienintelis visų žmonių Dievas, įpareigojęs juos laikytis absoliučios etikos, vengti nuodėmės ir siekti gėrio, t. y. šventumo. „Etinis monoteizmas pastatydino moralinę tvarką, vyravusią iki Renesanso.“ Nuo tada ši tvarka griaunama mąstytojų bei poetų ir irsta priešais mūsų akis.

Satinoveris nurodo šešis pagonybės požymius, kurie mūsų visuomenėje jau įsitvirtino arba vis dar bandoma juos įtvirtinti:

1. Pagonybė yra politeistinė. Kiekvienas turi savą dievą ir gyvena pagal jo matus.

2. Iš to išplaukia vertybių pliuralizmas. „Joks dievas ir todėl jokia vertybė nėra viršesnė už kitą vertybę, nebent ji būtų įtvirtinta prievarta.“

3. „Pagonybės paženklintos visuomenės linkusios į nelygybę... Ilgainiui vienintele taisykle tampa valdžios troškimas. Kurie valdo, tie lemia, kas yra teisė. Valdžia nulemia įstatymą ir jį pakeičia.“

4. Pagonybės paženklintos visuomenės yra panteistinės. „Gamta yra dievybės dalis ir todėl garbinama kaip dieviška. Tarp Kūrėjo ir kūrinio realios perskyros nėra. Todėl žmogus ima garbinti ne tik „išorinę“ gamtą, bet ir gamtą savo „viduje“, t. y. savo tokius natūralius instinktus kaip alkį, seksualumą, agresyvumą arba apskritai malonumą. Kitaip tariant, žmogus garbina save patį.“

5. „Kadangi prigimtiniai polinkiai ir instinktai sudvasinami, pagoniškasis „kultas“ savaime linksta prie to, kas smurtiška, hedonistiška ir pasileidėliška… Tenkinant instinktus, pasiekiama didžiausio malonumo ir per tai didžiausios ekstazės, praktikuojama svaiginimasis narkotikais, šventyklos prostitucija, ritualinis priešų žudymas, savęs žalojamas ir net vaikų aukojimas.“

6. „Visa tai rodo, kad pagonybė yra ne Dievo, bet stabų kultas. Tai, ką aptinka savo žmogiškojoje prigimtyje, pagoniškai nusistatęs žmogus laiko to, kas gera, matu. Savo paties žmogiškąją prigimtį jis padaro dievu, būtent stabu. Žmogus yra visų daiktų matas.“

Priešingai pagoniškam dvasingumui ir pagoniškai visuomenei žydai ir krikščionys garbina tik Dievą ir tik vieną Dievą, turi vienodą, absoliučią vertybių sistemą; jie yra lygūs, nes kiekvienas neatsižvelgiant į rangą ir vardą yra Dievo vaikas; žmogus yra dvasios ir kūno vienybė ir pašauktas pašventinti savo prigimtinius potraukius, ypač lytiškumo.

Pagonybės mokymas yra gnosticizmas. Gnostikas tiki, jog gali save atpirkti turėdamas slaptų žinių, ir tokį savęs atpirkimą praktikuoja. Jis neigia istorinį Dievo įsikūnijimo įvykį. Gėris ir blogis laikomi lygiaverčiais pradais, vienas su kitu sujungtais aukštesnio lygmens vienybėje. Elgesio plotmėje tai verčia „gėrį ir blogį daryti reliatyvius ir per tai stiprinti polinkį rinktis blogį. Blogį laikome gėriu, nes jis dažnai kelia tokius gerus pojūčius.“

„Žydų ir krikščionių monoteizmo ir pagonybės konfliktas nėra nei naujas, nei tiesiog vien įgimtas: tai labai sena, nuolat vis iš naujo kylanti kova dėl žmogaus sielos.“ Štai tokia Satinoverio straipsnio santrauka.

Pagoniškosios pasaulėžiūros elementai mūsų kultūros sudedamąja dalimi tapo per New age sąjūdį. Jų aptinkama visur, kur kalbama apie keitimąsi ar pagalbos reikalingų žmonių globą: psichoterapijoje, pas gydytoją, pas gydytoją savamokslį, mokyklose ir vaikų darželiuose, liaudies aukštosiose mokyklose ir bažnytinėse suaugusiųjų ugdymo institucijose, neįgaliųjų ir senelių namuose. Jie diametraliai priešingi žydų ir krikščionių monoteizmui, pagimdžiusiam mūsų laisvą kultūrą.

Asmeniškas meilės Dievas

Popiežius Benediktas XVI mėgina pasaulį pabudinti iš šio postmodernistinio apsvaigimo. Kai jau atrodė, kad reliatyvizmas palaidojo gėrio ir blogio matą, staiga jis vėl ryškiai iškeliamas aikštėn.

Savo pirmojoje enciklikoje popiežius Benediktas XVI iškėlė mums prieš akis mylintį Dievą. Kodėl mes, žmonės, taip nenorime sutikti, kad giliausioji mūsų visatos tikrovė yra meilė? Juk galime tikėti ir patirti, kad šis mylintis Dievas mus pažįsta. „Kas tas žmogus, kad tu apie jį galvoji?“ – sakoma psalmėje. Žemė visatoje yra kaip smėlio grūdelis Sacharos dykumoje. Šioje žemėje esame vienas iš milijardų žmonių. Bet kiekvienas gali užmegzti gyvą santykį su gyvuoju Dievu.

Labiausiai trokštame būti mylimi ir mylėti. Turime vieną Dievą, kurio esmė – meilė, Dievą, kuris moko mus mylėti ir dovanoja malonę, kad galėtume mylėti. Popiežius Benediktas XVI yra dvasios vadovas, raginantis mus eiti šiuo šventėjimo keliu su Kristumi. Turime įsikūnijusio Žodžio žodį, kuris nepražus net praėjus dangui ir žemei. Šis žodis patvirtintas to, kuris jį taria, gyvenimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu.

„Kas mane myli, – sako Jėzus, – tas laikosi mano įsakymų. Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10).

Dešimt įsakymų atgyvenę?

Pagrindas, kuriuo remdamasi krikščioniškoji kultūra galėjo pasiekti neprilygstamų aukštumų, yra Dešimt įsakymų. Jau iš pat pradžių dėl tautos kietakaktiškumo supykęs Mozė sudaužė lenteles su Dievo užrašytais įsakymais, bet Dievas juos užrašė ir antrąkart. Kaip anuomet, taip ir šiandien žmonės maištauja prieš tai, kad gėris turi kainą, t. y. prieš būtinybę dabar kažko atsisakyti, kad vėliau laimėtų daug. Kai tik kultūra nuo to reikalavimo visiškai nusigręžia ir savo elgesio įstatymu padaro malonumo paiešką, ji jau kasa sau kapo duobę.

Nėra protingų motyvų nesilaikyti Dešimties įsakymų ir nepadaryti jų saistančiu bei siektinu auklėjimo ir valstybės pagrindu. Argi laisvė neprarandama, kai: 1) žmogus padaro save Dievu; 2) Dievas pajuokiamas; 3) sekmadienis aukojamas pramogoms ir ekonomikai; 4) tėvas ir motina kaltinami bei užmirštami; 5) negimusieji žudomi; 6) santuokos laužomos; 7) kiekvienas griebia, ką gali nustverti; 8) žiniasklaida užsiima diskreditacija; 9) vyras ir moteris tampa geidulio objektu; 10) viešpatauja didžiausio galimo pelno įstatymas?

Kokia būtų mūsų visuomenė, mūsų tauta, jei: 1) Dievas būtų pripažįstamas Kūrėju; 2) jis būtų gerbiamas; 3) viena diena per savaitę būtų švenčiama atmenant, kad esame Dievo vaikai ir draugai; 4) tėvas ir motina būtų gerbiami; 5) gyvybė nuo pradžios iki pabaigos būtų šventa; 6) sutuoktiniai būtų vienas kitam ištikimi; 7) pragyvenimui būtų užsidirbama sąžiningai; 8) žiniasklaida būtų įsipareigojusi tiesai; 9) malonumas tarnautų meilei; 10) ekonominės veiklos centre būtų teisingumas?
Dešimt įsakymų į sąvartyną išmetami ne todėl, kad tai būtų protinga, bet todėl, kad protas pats savaime nesuteikia žmogui jėgos jų laikytis. Dėl to protui reikia Dievo, o Dievui – mūsų proto.

Būtent krikščioniškasis tikėjimas leido atsirasti kultūrai, kurios liekanose gyvename, kurios statiniais žavimės ir kuriai turime būti dėkingi už laisvę, toleranciją ir artimo meilę. Nuolatinis tikėjimo skelbimas paklojo dorovinius pamatus, ant kurių ši kultūra galėjo suklestėti. Už ją turėtume būti dėkingi mūsų dorų protėvių, kurie savo gyvenime vis rinkdavosi gėrį ir vengdavo blogio, sprendimams.

Trokštantieji krikščionybę sugriauti vengia diskusijos proto šviesoje. Vis rodo pirštais į Bažnyčios nuodėmes, siekdami pagaliau pašalinti iš pasaulio Bažnyčios raginimą gręžtis nuo nuodėmių. Garsiai smerkia dvigubus moralės standartus, nes nepakelia pačios moralės. Apsimeta tolerancijos ir pliuralizmo gerbėjais, kad galop nutildytų tiesos balsą.

Mūsų epocha nori mus įtikinti, jog būtų sunku, nežmoniška laikytis šių įsakymų. Tai – dalis reliatyvizmo didžiojo melo. Taip, nukrypstame nuo kurso ir vėl grįžtame į teisingą kelią, parpuolame ir vėl stojamės. Bet kas atsitiktų, jei kurso atsisakytume ir kaip individai bei visuomenė nustotume siekę gėrio ir net vadinę tai gėriu? Mes patektume į spiralę, vis labiau tolinančią mus nuo Dievo, ir, užuot laikęsi įsakymų, leidžiančių vaikščioti išsitiesus, užsikrautume prie žemės lenkiantį jungą. Žingsnį ta linkme rodo mūsų apsišvietusios, tariamai racionalios visuomenės negebėjimas pakoreguoti savo kurso.

Mūsų epochos tragedija yra ta, kad sutelkta kultūros galia spiria mus nesilaikyti įsakymų ir slopinti sąžinės, žinančios, kas gera ir bloga, balsą. Laisvę griauna ne tie, kurie laikosi įsakymų ir kitus moko jų laikytis, bet tie, kurie, prisidengę laisve ir tolerancija, atima iš žmogaus kelio gaires gėrio link. Tas, kuris nesinaudoja protu savo valiai į teisingą tikslą nukreipti, bet yra valdomas savo instinktų, jei turės vado prigimtį, pajungs kitus savo valdžiai.

Netiesa, kad reliatyvizmas garantuoja laisvę. Priešingai, jis žmogui iš rankų išmuša gėrio ir blogio matą. Tada žmogus tampa priemone jėgoms, trokštančioms sukurti „gražų naują pasaulį“, kur Dievas nuverstas nuo sosto, o jame sėdi žmogus, kuriam nieko nebėra šventa. Demokratija, griaunanti savo moralinį pamatą, yra pakeliui į diktatūrą.

Uola

Nepalenkiamai, visame pasaulyje balsiai priešinasi vienintelė institucija – Katalikų Bažnyčia. Ji reiškia pretenziją į visą tiesą ir visoje žemėje šią tiesą skleidžia per savo aukščiausiojo atstovo balsą. Jai tiesa yra įsikūnijęs Žodis Jėzus Kristus, sakantis apie save: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 5). Ji neturi batalionų, ji skelbia Žodį.

Žiniasklaidos visuomenėje ji girdima pirmiausia ne todėl, kad daugiau nei milijardas žmonių yra katalikai – jau vien tai teikia jiems balsą viešojoje nuomonėje, – bet todėl, kad kai popiežius kalba – arba miršta – šimtai tūkstančių, net milijonai jaunų žmonių susiburia vienoje vietoje. Tokio masto įvykių neįmanoma ignoruoti.

Su Katalikų Bažnyčia kovojama kaip su jokia kita institucija šioje žemėje. Mėgstamiausi šaudmenys – Bažnyčios praeities nuodėmės, inkvizicija ir raganų deginimas. Kovoja vienaakiai: jie nenori antra akimi išvysti nuo Bažnyčios pradžios iki mūsų dienų nenutrūkstamai tekančią didelę šventųjų ir kankinių upę. Kankinių XX amžiuje yra daugiau nei per visus kitus amžius kartu sudėjus, ir priešais mūsų akis jų nuolatos daugėja – pirmiausia islamo šalyse, Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje.

Popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje ir Petro įpėdinis. Jėzus Petrui pasakė: „Tu esi Petras – Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).

Šią uolą daužo krikščionybės priešai, Jėzaus Kristaus priešai. Būtent prieš Jį nukreiptas iracionalus reliatyvistų įtūžis, nes jis yra tas matas, kurį jie nori sulaužyti.

Tiktai taip galima paaiškinti, kodėl sekuliaristai susideda su islamistais, nors jų niekas kitas neturėtų taip bauginti kaip islamistinės teokratinės valstybės perspektyva. Žmonių, trokštančių panaikinti šeimą, ateities vizija veikiausiai trumparegiška. Šią savižudišką sąjungą išryškino reakcija į popiežiaus Benedikto XVI kalbą Rėgensburgo universitete 2006 m. rugsėjo 12 d. Islamo pasaulis reaguoja grasinimais nužudyti popiežių, krikščionių persekiojimais ir bažnyčių griovimu, o Vakarų pasaulis diskutuoja apie popiežiaus atsiprašymo būtinybę. Vakarai negali gintis pakelta galva, nes kaip tik ketina sunaikinti lobį, už kurį turėtų dėkoti savo kultūrai.

Mūsų laiko sunkiomis sąlygomis mums belieka tik viena: vis artimiau vienytis su Kristumi, nes ant kryžiaus jis nugalėjo šėtoną, o prisikeldamas – mirtį, jis ir dabar nugali kiekvienoje širdyje, kuri jam atsiveria, ir nugalės, kai sugrįš. Popiežius Benediktas yra dvasinis mokytojas, vedantis žmoniją vėl prie Dievo. „Pasauliui reikia Dievo. Mums reikia Dievo“, – šaukia jis žmonėms ir rodo, kaip jie gali atrasti Dievą Jėzuje Kristuje. Jėzus Kristus nustato absoliučius matus, ir „nuo jų viskas priklauso – nuo tų matų, kurie yra ne teorija, bet apšviečia širdį ir per tai protą bei teisingu keliu nukreipia veiklą“ [21].

Nuorodos:

[1] Joseph Ratzinger. Werte in Zeiten des Umbruchs. Freiburg 2005, p. 59. 
[2] Werte, p. 18. 
[3] Werte, p. 52 ir t. 
[4] Werte, p. 45–59. 
[5] Werte, p. 59. 
[6] Werte, p. 59. 
[7] Ryszard Legutko. The Trouble with Toleration. Partisan Review, t. 61, Nr. 4, 1994. 
[8] Ten pat, p. 170. 
[9] Ten pat, p. 171. 
[10] Ten pat, p. 171. 
[11] Ten pat, p. 175. 
[12] Ten pat, p. 176. 
[13] Werte, p. 55. 
[14] Heinrich Heine. Zur Geschichte der Religion und Philosophie in Deutschland. Drittes Buch, 1834. 
[15] Die Tagespost, 2006 06 27. 
[16] 13–17 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų turi rimtų sunkumų. Soziale Kompetenz für Kinder und Familien – die Erlanger-Nürnberger-Studie. Erlangen 2004. 
[17] 45 proc. dvylikamečių–septyniolikamečių ilgesnį laiką vartoja vaistus nuo galvos skausmo ir stimuliuojančias priemones. Die Tagespost, 2001 09 29. 
[18] Neufold, Gordon und Maté Gabor. Unsere Kinder brauchen uns. Genius Verlag 2006. Svarbi knyga apie „orientavimąsi į bendraamžius“. 
[19] Alexis de Tocqueville. De la démocratie en Amérique. Paris 1835 ir 1840. 
[20] Jeffrey Satinover. Homosexuality and the Politics of Truth. Grand Rapids 1996. 
[21] Pamokslas Miuncheno „Neue Messe“ teritorijoje, 2006 09 10.

Kelios pastabos dėl terminų vertimo: dažnai vartojama sąvoka gender (kildinama iš lotyniško žodžio gender), kuria nusakoma socialiai konstruojama „lytis“, vertėjo teigimu, neverstina – jos sulietuvinimas tik prisidėtų prie ja peršamos ideologijos įtvirtinimo ir sklaidos. Dėl tos pačios priežasties neverstinas ir kitas žodžių junginys – gender mainstreaming (nors teisės aktuose šis terminas verčiamas kaip „lyčių aspekto integravimo strategija“).

Gabriele Kuby (g. 1944 m.) – vokiečių publicistė, vertėja, knygų autorė, konferencijų pranešėja, viešųjų debatų dalyvė, trijų vaikų motina. Ji viena pirmųjų pastebėjo ir ėmė skleisti žinią apie gender ideologijos, ne tik propaguojančios savivalę renkantis lytį, bet ir sistemingai genančios vaikus į ankstyvus lytinius santykius, keliamą grėsmę. 2014 m. gegužės 11–15 d. Gabriele Kuby lankėsi Lietuvoje ir viešuose susitikimuose dalijosi savo įžvalgomis apie iššūkius, kuriuos kelia gender revoliucija.

Knygoje „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ autorė apibendrina grėsmingus gender ideologijos skleidimo padarinius, atskleidžia, kad už šios ideologijos deklaruojamų, visuotinai priimtinų „nediskriminavimo“ ar lyčių lygybės siekių iš tikrųjų slypi grėsmingi tikslai: naikinti žmogaus lytiškumo tapatybę, sykiu paveikiant giliausią visuomenės sanklodą, ypač šeimos instituciją.

G. Kuby darbus vertina ir Katalikų Bažnyčios ganytojai. Popiežius Benediktas XVI, 2012 m. spalio 12 d. audiencijoje priėmęs autorę, išleidusią knygą „Globalinė seksualinė revoliucija“, dėkojo jai už tai, kad rašo ir viešai kalba apie mūsų laikmečio ideologijas ir jų keliamas grėsmes.

Šaltinis: Gabriele Kuby, „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Žukas, 2014, Vilnius: „Artuma“.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 1705281160396535971

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item