Page

2015-09-06

Dovilas Petkus. Gėlės Klaipėdos išvaduotojams


„Tai kaip, ar padėjai gėlių sovietų kariams, kurie išvadavo Klaipėdą?” Tokį klausimą iš savo, paprastai rusakalbių kaimynų, yra girdėjęs ne vienas klaipėdietis. Pasiklausius ir daugiau istorijų, kaip Gegužės devintosios entuziastai auklėja tūlą Lietuvos pilietį istorijos, panašu, kad per ketvirtį šimtmečio nepriklausomybės tokios provokacijos ne tik nesusilpnėjo, bet priešingai, aštrėjant konfliktui Ukrainoje tapo dar ciniškesnės.

Demontavus sovietines Žaliojo tilto skulptūras, mūsų šalis pradėjo naują, ilgai lauktą istorinės sąmonės brendimo  etapą. Pagaliau ne tik viešojoje erdvėje iškilo, bet ir sprendimų priėmėjus pasiekė supratimas, jog skulptūros gali būti ne tik eilinė gatvių ar aikščių puošmena, bet ir šalies istorijos politikos atspindžiai.

Ne naujiena, jog Lietuvoje vis dar apstu su mūsų šalies istorijos samprata besikertančių monumentų. Štai Klaipėdoje, skulptūrų parke, galime išvysti tarybinių karių grupinę kompoziciją. Jos autorius savo monografijoje lyg gėdydamasis teigia, jog jam nebuvo leista nutolti nuo „tarybinio kario to meto vaizdavimo kanono“ („Rimantas Daugintis“, 2007 m.), tačiau skulptūrų parke, esą, galime išvysti ir kitus du R. Dauginčio kūrinius, kurie, anot parko administracijos, atskleidžia „jo tikrąsias kūrybines inspiracijas“. Priėjus arčiau prie šios kompozicijos galime išvysti ir lentelę, skelbiančią, jog Klaipėdos miestas buvo „išvaduotas“ 4 –osios smogiamosios TSRS armijos ir 16 –osios „lietuviškosios“ divizijos pastangomis. Jokio prierašo, paaiškinančio, jog Klaipėdos kraštas tiesiog buvo okupuotas kito totalitarinio režimo - nėra.

Tarybinių karių skulptūros Klaipėdoje
Reiktų užbėgti už akių teigiantiems, jog piktinimasis tokiomis skulptūromis ir jų prierašais esąs teisybės ieškojimas kapinėse su kastuvu rankoje. Autoriaus nejaudina nei kybantis kardas, nei žuvusiųjų atminimo lentos. Šiuo atveju rūpimas objektas – greta stovintys tarybiniai kariai, statyti pagal griežtus socialistinio meno standartus ir atlikę  politinio auklėjimo misiją tada, o ne blogiau ir šiandien.

Nėra naujiena, jog aukų pagerbimas šioje Klaipėdos vietoje, pačių vietos „entuziastų“ dėka jau seniai virto politinio lojalumo išreiškimu Lietuvai priešiškai valstybei bei sovietinei istorijai. Kasmet su Rusijos konsulato pagalba čia organizuojama Gegužės 9-osios šventė tampa Krymo okupaciją teisinančių politikų – Irinos Rozovos ir jos vadovaujamo „Rusų aljanso“ politiniu šou. Staiga ant vainikų tarybiniams herojams atsiranda ne tik „Georgijaus juostelės“, bet ir Rusijos valstybės atributika, o paklausus „entuziastų“, ką jie čia mini, visada sulauksi emocingos pamokos apie tai, kaip reikia padėkoti Raudonajai armijai už tai, kad šiandien gyveni Klaipėdoje.  Ir, šiaip, kad Putinas - jėga.

Nesuprantama ir vietos valdžios pozicija. Jeigu apie pagrįstai „koloradine“ pramintą valdančiųjų koaliciją nėra ko pridurti (koloradinė – nes įtraukė Georgijaus juosteles dėvinčią partiją), tenka klausti, kodėl tyli uostamiesčio opozicija, ypač – vietos konservatoriai. TS – LKD savivaldos nariai yra nusiteikę „laužyti ietis“ dėl S. Neries vardo gatvių, bet užmerkia akis atviram bolševikiniam melui miesto centre. Panašu, jog nenoras susipykti su „entuziastais“ tampa rezistencijos šmeižto ignoravimu ir leidimu toliau viešai kraipyti Lietuvos istoriją.

Natūralu, jog kiekvienos modernios tautos tapatumas laikosi ant trijų pagrindinių atramų: kalbos, istorijos ir savojo didvyrių panteono. Lietuvoje pagaliau pradėjome atsirinkti, kurie asmenys ar politiniai reiškiniai yra verti įamžinimo, o kurie ne. Tik mes, piliečiai, turime būti pajėgus savarankiškai spręsti, kurių monumentų viešojoje erdvėje mums vis dar trūksta, o kurie visgi prieštarauja mūsų valstybės vizijai ir istorijos sampratai.

O kol mūsų miestų aikštes puošia paminklai ne partizanams, o tarybiniams kareiviams, nereikia itin stebėtis, kai kitais metais vėl išgirsime klausimą: „Tai kaip, kaimyne, nejaugi dar nenunešei gėlių sovietiniam išvaduotojui?“