Dalius Stancikas. Kalba ir cenzūra

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka Tikriausiai šitame „biblinio masto“ pabėgėlių kontekste menkaverčiu palaikysite tokį klausimą: O kok...


Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka
Tikriausiai šitame „biblinio masto“ pabėgėlių kontekste menkaverčiu palaikysite tokį klausimą: O kokia kalba ir kokiais rašmenimis rašysime tų šimtų, o vėliau jau tūkstančių Lietuvoje apgyvendintų pabėgėlių pavardes jų tapatybės dokumentuose (asmens pažymoje ar pase, ligonio istorijoje, banko kortelėje ir t.t.)?

Aišku, kad ne tigrėjų (tai Lietuvos pageidaujamų pabėgėlių iš Eritrėjos kalba) ir ne arabų (sirų kalba). Juk nė vienas Lietuvos pareigūnas nemokėtų nei perskaityti jų pavardžių tokiais rašmenimis, nei užrašyti – ką jau ten atspausdinti kompiuteriu, pavyzdžiui: الجمهورية العربية السورية‎

Kodėl keliu šį klausimą, jei atsakymas, regis, visai aiškus? Socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės iniciatyva Seime svarstomas įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti asmenvardžių rašymą tapatybės dokumentuose lotynų kalba, o tai reiškia, kad nelietuviškais rašmenimis. Maža to: net nelaukdamas įstatymo priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis įpareigojo civilinės metrikacijos skyrių išduoti Lietuvos pilietei naują santuokos liudijimą, kuriame pavardė būtų rašoma su raide „w“. Neva kitaip Europos Žmogaus Teisių Teismas tai pripažins diskriminacija.

Ar Lietuva nepažeis žmogaus teisių, jei vienų tautybių žmonėms suteiks galimybę savo pavardę rašyti gimtąja kalba (lotyniškais rašmenimis), o kitiems (sirams, eritrėjiečiams, rusams) – ne?  Štai šeštadienį Austrijos kancleris į Vengrijos premjero pageidavimą Vengrijoje apgyvendinti tik Sirijos krikščionis reagavo taip: „Skirstyti žmonių teises pagal jų religiją – siaubinga, tai primena tamsiausius nacionalsocializmo laikus."

Ar Jūs ką nors girdėjote apie 150 žinomų Lietuvos žmonių viešą kreipimąsi dėl valstybinės kalbos išsaugojimo? Aš negirdėjau, kol negavau profesoriaus Vytauto Radžvilo laiško dėl žiniasklaidos cenzūros to kreipimosi atžvilgiu. Kadangi Vytautą Radžvilą pažįstu nuo Sąjūdžio laikų (jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau Sąjūdžio Tarybos narys), suvokiu jo ir pirmųjų sąjūdininkų nuopelnus laisvinant Lietuvą ir jos žiniasklaidą (pirmoji nepogrindinė laisva lietuviška žiniasklaida buvo „Sąjūdžio žinios“), todėl negaliu nepacituoti jo laiško:  

„Inteligentijos kreipimasis į visuomenę atvirai blokuojamas vadinamojoje ,,didžiojoje" žiniasklaidoje. Tiesą sakant, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, tai gera žinia. Juk  inteligentijos laišką ,,laisvoji" žiniasklaida blokuoja ne todėl, kad jis nereikšmingas. Priešingai, tai aiškus požymis, kad sumanymas pavyko: pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų šviesuomenei pavyko susitelkti ir svariai pasisakyti itin svarbiu valstybės gyvenimo klausimu. Blokuoti laišką su tokio svorio parašais -- tai jau pavojingas ir desperatiškas išsigandusios ir nematančios kitos išeities antitautinės ir antivalstybinės eurokratinės nomenklatūrinės valdžios žingsnis. Matyt, pajuto potencialią grėsmę, pabūgo Sąjūdžio šešėlio -- o gal ims ir prisikels? Šiaip ar taip, įspūdingas pasirašiusiųjų sąrašas suteikia valdžiai ir ją aptarnaujančiai antilietuviškai žiniasklaidai pagrindo būgštauti, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja ir yra įžvelgiamas branduolys žmonių, kuris neleis netrukdomai įgyvendinti M. Suslovo plano (Michailas Suslovas – aukštas Sovietų Sąjungos veikėjas, pagarsėjęs fraze: „Lietuva išliks, bet lietuvių neliks.“)  Juk net komunistai ramino, kad Tauta turės išnykti, bet tai įvyks pamažu ir negreitai. Viena iš svarbiausių priežasčių, dė kurios radosi Sąjūdis, buvo aiškus suvokimas, kad Sovietų Sąjungoje tiksingai ir kryptingai vykdytos internacionalinės ,,tautų draugystės"  politikos pagrindinis tikslas buvo, planingai ir masiškai perkėlinėjant  imperijos gyventojus iš vienų respublikų į kitas, pasiekti, kad jose nuo amžių gyvenusios tautos taptų mažumomis savo pačių žemėje ir galiausiai asimiliuotųsi pavirsdamos beveidžių ,,tarybinių žmonių"  mase. Būtent ši masė buvo pagrindiniai Lietuvos nepriklausomybės priešai ir pasirodė visu gražumu antivalstybiniuose jedinstveninkų mitinguose lemiamu ir sunkiausiu kovos už Nepriklausomybę tarpsniu. Deja, ES vykdoma panaši tautų ir nacionalinių valstybių griovimo politika. Todėl šiandieniniai ,,europietiški"  Suslovo plano tęsėjai ir vykdytojai net nebemato reikalo slėpti, kad jie pasiruošę užtvindyti Lietuvą pabėgėliais ir ištirpdyti lietuvius jų masėje  akimirksniu -- kai tik pareikalaus tautas sumaišyti ir sulieti siekiantys, kaip ir kažkada tai mėginę padaryti mums įsakinėję Kremliaus bonzos, Briuselio šeimininkai.

Po šito įžūlaus akibrokšto dėl tautos ir valstybės ateities nerimaujančiai patriotiškai  šalies švisuomenei klausimas, kuo demokratiškos Lietuvos žiniasklaidos būklė ir cenzūros mastai skiriasi nuo padėties autoritarinėje Rusijoje, yra tik retorinis. Sąjūdžio priešaušriu panašią bokadą įveikėme šviesdami ir perrašinėdami Sąjūdžio žinias -- menkutį laikraštuką. Dabar turime kompiuterius. Žinia apie paramos laišką turi pasiekti visą Lietuvą. Tada jie mūsų nepajėgė sustabdyti. Nesustabdys ir dabar -- jei tik nesutriksime ir nepasimesime, turėsime drąsos, ryžto ir atkakliai dirbsime. Šitaip sutelktai ir aiškiai inteligentijos ištartas žodis įkvepia pagrįstą viltį, kad dar vienas Tautos pabudimas yra gyvybiškai būtinas ir neišvengiamas, o kada jis pakils kaip galinga banga yra tik mūsų pačių sąmoningų pastangų ir laiko klausimas“, - rašo vienas pirmųjų sąjūdiečių, prof. Vytautas Radžvilas.

Dėl naujosios cenzūros guodėsi ir neseniai Anapilin išėję kiti du buvę Sąjūdžio didžiavyriai, Nepriklausomybės akto signatarai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas. Štai ką likus keliems mėnesiams iki mirties šiuo klausimu bendražygiams rašė buvęs politinis kalinys Algirdas Patackas:

„Pastaruoju metu negrįžtamai išaiškėjo, kas jau seniai buvo aišku, bet bent turėta vilties, kad gal dar kas  pasikeis. Tai – kad yra, kad lygiagrečiai esti dvi Lietuvos. Pirmoji Lietuva – ta, kuri viršuje, blogai valdančiųjų ir jiems pritariančiųjų. Kita Lietuva, pavadinkime ją daukantine - tai pogrindžio ar pastogės Lietuva, naujojo pogrindžio. Šis pogrindis skiriasi nuo antisovietinio pogrindžio, nes laikai yra labai pasikeitę, bet savo esme yra būtent pogrindis, alternatyva valdančiųjų „of-Lietuvai“. Kuo jis skiriasi nuo anų laikų pogrindžio? Tada buvo prievartaujama siela ir naikinamas fizinis kūnas, dabar prievartavimas rafinuotesnis, sunkiau atpažįstamas, o naikinama pasitelkiant šalinimą iš viešo gyvenimo, kultūrinę ir socialinę atskirtį, segregaciją. Tad turime visai naują, dar nevisai suvoktą situaciją,  kurią tačiau būtina ne tik suvokti, bet ir perprasti bei neatidėliotinai pradėti veikti, užuot eikvojus energiją pasipiktinimams.“

Na, ir galiausiai pats 150 intelektualų kreipimasis, kurį taip ignoruoja ne tik privačios „nepriklausomos“ žiniasklaidos priemonės (Bernardinai.lt jį skelbė antradienį), bet ir mūsų visuomeninis transliuotojas, kuris pagal savo įstatus „privalo stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, stiprinti pilietiškumą, vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės“.



Susiję straipsniai

Politika 5732877415954052581

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-09-16 10:47

    Mes jau seniai gyvename iliuzijoje, kur yra žinios, žiniasklaida - viso to nebėra, yra viešieji ryšiai, visuomenės nuomonės formavimo portalai. O kas netyčia kažkam neplanuotai prasprūsta tai ir yra tikrosios žinios.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item