Benediktas XVI. Apie Joną Solsberietį

Brangūs broliai ir seserys! Šiandien susipažinsime su Jonu Solsberiečiu, priklausiusiu vienai iš svarbiausių viduramžių filosofinių ...


Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien susipažinsime su Jonu Solsberiečiu, priklausiusiu vienai iš svarbiausių viduramžių filosofinių bei teologinių mokyklų – Šartro katedros mokyklai Prancūzijoje. Kaip ir teologai, apie kuriuos kalbėjau praėjusiomis savaitėmis, jis irgi mums padeda suprasti, kaip tikėjimas, derantis su teisėtais proto siekiais, kreipia mąstymą į apreikštąją tiesą, kurioje glūdi tikrasis žmogaus gėris.

Jonas gimė tarp 1100 ir 1120 m. Solsberyje (Salisbury), Anglijoje. Skaitydami jo kūrinius, pirmiausia gausų epistoliarinį palikimą, sužinome svarbiausius gyvenimo faktus. Maždaug dvylika metų nuo 1136-ųjų iki 1148-ųjų jis buvo atsidėjęs studijoms ir lankė geriausias to meto mokyklas, kur klausėsi garsių mokytojų paskaitų. Nuvyko į Paryžių, paskui į Šartrą, į aplinką, labiausiai paveikusią jo lavinimąsi. Ten jis persiėmė dideliu kultūriniu atvirumu, susidomėjo spekuliatyviosiomis problemomis ir ėmė vertinti literatūrą. Kaip dažnai anais laikais, geriausius studentus vyskupai ir valdovai kviesdavosi artimai bendradarbiauti. Taip nutiko ir Jonui Solsberiečiui. Jo geras draugas Bernardas Klervietis pristatė jį Teobaldui, Kenterberio (Anglijos primo rezidencijos) arkivyskupui, kuris mielai priėmė jį į savo dvasininkų gretas. Vienuolika metų, nuo 1150-ųjų iki 1161-ųjų, Jonas buvo senojo arkivyskupo sekretorius ir kapelionas. Nenuilstamai uoliai toliau studijuodamas, ji sykiu plėtojo intensyvią diplomatinę veiklą: dešimt kartų keliavo į Italiją rūpindamasis Karalystės ir Anglijos Bažnyčios ryšiais su popiežiumi. Be to, popiežius tais metais buvo Adrianas IV, anglas ir artimas Jono Solsberiečio draugas. 1159 m. Adrianui IV mirus, Anglijoje tarp Karalystės ir Bažnyčios kilo didelė įtampa. Karalius Henrikas II ketino savo valdžiai palenkti vidinį Bažnyčios gyvenimą ir apriboti jos laisvę. Tokia laikysena sukėlė neigiamą Jono Solsberiečio reakciją ir Teobaldo įpėdinį Kenterberio arkivyskupo soste Tomą Beketą paskatino ryžtingai priešintis. Tomui Beketui dėl šios priežasties teko išvykti tremtin į Prancūziją. Jonas Solsberietis jį lydėjo ir liko jam tarnauti, kartu visada siekdamas Anglijos susitaikymo. Jonui ir Tomui Beketui grįžus į Angliją, 1170 m. pastarasis savo katedroje buvo užpultas ir nužudytas. Miręs kankinio mirtimi, jis tautos iškart imtas gerbti. Jonas ištikimai tarnavo Tomo įpėdiniui, kol pats buvo išrinktas Šartro vyskupu, kuriuo tarnavo nuo 1176-ųjų iki 1180-ųjų, savo mirties metų.

Iš Jono Solsberiečio raštų norėčiau išskirti du, laikomus jo pagrindiniais veikalais, elegantiškai graikų kalba pavadintus Metalogicon (Dėl logikos apgynimo) ir Policraticus (Valdymo vyras). Pirmajame kūrinyje – ne be subtilios ironijos, būdingos daugeliui išsilavinusių žmonių, – jis atmeta požiūrį tų, kurie per siauriai suvokia kultūrą, traktuodami ją kaip tuščią iškalbą, nenaudingus žodžius. Jonas giria kultūrą, tikrąją filosofiją, tai yra tvirto mąstymo ir komunikacijos, kaip veiksmingo žodžio, susitikimą. Jis rašo: „Kaip proto neapšviesta iškalba yra ne tik lengvabūdiška, bet ir akla, lygiai taip ir išmintis, nesinaudojanti žodžiu, ne tik silpna, bet ir tam tikru atžvilgiu luoša: mat jei bežodė išmintis kartais gali būti naudinga ginčijantis su savo sąžine, tai ji retai ir mažai būna naudinga visuomenei“ (Metalogicon 1, 1, PL 199, 327). Labai aktualus mokymas. Šiandien tai, ką Jonas apibrėžė kaip „iškalbą“, t. y. galimybė komunikuoti vis įmantresnėmis ir plačiai paplitusiomis priemonėmis, labai išaugo. Vis dėlto juo labiau išliko būtinybė perteikti „išminties“ kupinas žinias, taigi žinias, įkvėptas tiesos, gėrio ir grožio. Tai didžiulė atsakomybė, pirmiausia tenkanti žmonėms, besidarbuojantiems įvairialypėje ir daugiasluoksnėje kultūros, komunikavimo, žiniasklaidos srityje. O tai aplinka, kur galima galingai skelbti Evangeliją.

Kūrinyje Metalogicon Jonas gilinasi į logikos problemas, jomis anuo metu labai domėtasi; čia kyla pamatinis klausimas: ką žmogaus protas gali pažinti? Ligi kokio lygmens jis gali patenkinti kiekvienam žmogui duotą troškimą pažinti tiesą? Jonas Solsberietis užima saikingą poziciją, remdamasis kelių Aristotelio ir Cicerono traktatų mokymais. Pasak jo, žmogaus protas paprastai pasiekia pažinimo, kuris yra ne neginčijamas, bet tikėtinas ir abejotinas. Žmogaus pažinimas – tokia jo išvada – yra netobulas, kadangi pavaldus baigtinybei, žmogaus ribotumui. Tačiau jis auga ir tobulėja padedamas patyrimo ir išrutuliotų teisingų bei nuoseklių samprotavimų, gebančių nustatyti sąsajas tarp sąvokų ir tikrovės diskutuojant, lyginant ir sulig kiekviena karta vis turtingesnių žinių dėka. Tik Dieve yra tobulas pažinimas, žmogui bent iš dalies suteikiamas tikėjimu priimtame Apreiškime, todėl tikėjimo mokslas, teologija, išskleidžia proto potencia lias galimybes ir leidžia nusižeminusiai augti Dievo slėpinių pažinimu.

Tikintysis ir teologas, gilinantys tikėjimo lobį, taip pat atsiveria praktiniam žinojimui, kuris teikia kasdienių poelgių, t. y. moralinių įstatymų ir dorybių praktikavimo, gaires. Jonas Solsberietis rašo: „Dievo gailestingumas parūpino įstatymą, nustatantį, kokius dalykus pažinti naudinga, ir mums parodantį, kas leistina apie Dievą pažinti ir ligi kokios ribos tyrinėjimas teisėtas... Juk šiame įstatyme glūdi nedviprasmiška ir aiški Dievo valia, idant kiekvienas iš mūsų žinotų, kas būtinai darytina“ (Metalogicon 4, 41: PL 199, 944–945). Pasak Jono Solsberiečio, egzistuoja objektyvi ir nekintama tiesa, kurios versmė yra Dievas, tiesa, prieinama žmogaus protui ir susijusi su praktiniu bei socialiniu elgesiu. Galvoje turima prigimtinė teisė, kuria, norint skatinti bendrąjį gėrį, turėtų remtis žmonių įstatymai ir politinė bei religinė vyresnybė. Ši prigimtinė teisė išsiskiria savybe, Jono vadinama aequitas (teisingumu), t. y. kiekvienam asmeniui priskyrimu jam priklausančių teisių. Iš jos išplaukia priesakai, teisėtai galiojantys visose tautose ir jokiu būdu nepanaikintini. Tokia yra pagrindinė Policraticus tezė. Šiame filosofijos ir politinės teologijos traktate Jonas Solsberietis apmąsto sąlygas, kuriomis valdančiųjų elgesys tampa teisėtas ir leistinas.

Nors kiti šiame veikale aptariami argumentai susiję su istorinėmis aplinkybėmis, kuriomis jis buvo parašytas, teisingumo tarpininkaujamo santykio tarp prigimtinės teologijos ir pozityviosios teisinės tvarkos tema dar ir šiandien labai aktuali. Mat mūsų laikais kai kuriose šalyse nerimą kelia vis didesnė perskyra tarp proto, turinčio atrasti su žmogaus kilnumu susijusias vertybes, ir laisvės, privalančios jas priimti bei skatinti. Galbūt Jonas Solsberietis šiandien mums primintų, jog teisingumą (aequitas) atitinka tik įstatymai, apsaugantys žmogaus gyvybės šventumą ir atmetantys abortų, eutanazijos ir nežabotų genetinių eksperimentų teisėtumą; įstatymai, gerbiantys vyro ir moters santuokos kilnumą, besiremiantys teisingu valstybės pasaulietiškumu, visados apimančiu religijos laisvės apsaugą, ir nacionalinėje bei tarptautinėje plotmėje laiduojantys subsidiarumą bei solidarumą. Priešingu atveju viskas neišvengiamai baigsis tuo, ką Jonas Solsberietis vadina „kunigaikščių tironija“, arba, kaip pasakytume mes, „reliatyvizmo diktatūra“ – reliatyvizmo, kuris, kaip priminiau prieš kelerius metus, „nieko nepripažįsta kaip baigtinio ir vieninteliu matu laiko tik savo „aš“ ir savo geismus“ (Missa pro eligendo Romano Pontifice, 2005 04 19).

Savo paskutinėje enciklikoje Caritas in veritate kreipiausi į geros valios žmonės, dedančius pastangas, kad socialinė ir politinė veikla niekada nebūtų atsieta nuo objektyvios tiesos apie žmogų ir jo kilnumą, ir parašiau: „Tiesos ir meilės, kurią tiesa parodo, neįmanoma pasigaminti, jas galima tik priimti. Jų galutinė versmė yra ne žmogus, kuris ir negali ja būti, bet Dievas, tai yra Tas, kuris yra Tiesa ir Meilė. Toks principas visuomenei bei vystymuisi labai svarbus, nes nei viena, nei kita negali būti vien žmogaus vaisius; lygiai taip pat žmogaus ir tautų pašaukimas vystytis remiasi ne vien žmogaus sprendimu, bet yra įrašytas į už mus pirmesnį planą, keliantį mums pareigą, kurią savanoriškai turime prisiimti” (52). Kad teisingumas taptų tikrove, turime mėginti priimti šį už mus pirmesnį planą, šią tiesą. Tačiau jį atrasti ir priimti galime tik širdimi, valia ir protu, ištyrintais Dievo šviesos.

2009 m. gruodžio 16 d.

Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 1588770997812503887

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item