Andrius Martinkus. Dvi šv. Augustino valstybės ir Lietuva (II)

Pirmąją teksto dalį galite rasti čia.

Paskaita, skaityta moksleivių ateitininkų vasaros akademijoje Kintuose (rugpjūčio 26 d.). Antroji (paskutinė) dalis.

Kol kas šioje paskaitoje daugiausia skambėjo sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“. Kalbėjome apie Dievo tautą ir šios žemės tautas, apie žemiškąją ir dangiškąją tėvynę. Jeigu šias sąvokas pakeisime sąvoka „valstybė“, gausime sąvokas „Dievo valstybė“ ir „žemiškoji valstybė“, t. y. sąvokas, kuriomis naudojasi šv. Augustinas, aprašydamas žmonijos istorijos vyksmą. Pagrindinis didžiulės apimties (22 knygos) Augustino veikalas vadinasi „Apie Dievo valstybę“. Dingstimi parašyti šį kūrinį tapo Romos miesto užėmimas ir apiplėšimas, kurį 410 m. įvykdė vestgotai. Tai buvo pirmas kartas per tūkstantmetę Romos istoriją, kai Roma buvo priešo užimta. Kai kas Romos kritimą aiškino tuo, kad romėnai nusigręžė nuo savo senųjų dievų ir priėmė Kristaus religiją. Žinome, kad ir Lietuvoje esama kai kurių „tautininkų“ ir vadinamųjų „pagonių“, kurie krikščionybę laiko „okupacine“ Lietuvos religija, nuo kurios priėmimo prasidėjo visos Lietuvos nelaimės. Norėdamas atremti šiuos kaltinimus ir kartu paguosti romėnus, Augustinas ir rašo savo veikalą.

Viena pagrindinių šio veikalo minčių yra ta, kad krikščionis yra dviejų valstybių pilietis. Per krikštą jis tampa Dievo valstybės – t. y. Bažnyčios – piliečiu, o kaip šios žemės gyventojas jis yra vienos iš šio pasaulio valstybių pilietis. Augustino veikalas yra fundamentalus išskleidimas pagrindinio politinio krikščionybės principo. Šį principą suformulavo pats Jėzus Kristus, kuris, kaip žinome, atsisakė prisiimti politinio Mesijo vaidmenį, kurio daugelis laukė iš jo. Visi žinome Jėzaus žodžius, užrašytus net trijose evangelijose: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17; Mt 22, 21; Lk 20, 25). Šis pagrindinis politinis krikščionybės principas padarė milžinišką įtaką ne tik Vakarų politinės minties istorijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijos istorijoje. Ir Augustino veikalas, kaip galingas teorinis šio principo pagrindimas, be abejo, prie to labai prisidėjo.

Galutinis krikščionio, kaip Dievo valstybės piliečio, tikslas yra dalyvauti šios valstybės galutinėje pergalėje ir šlovėje laikų pabaigoje. Bet savo žemiškoje tikrovėje krikščionis yra keliautojas to tikslo link. Savo žemiškosios kelionės metu krikščionis neišvengiamai susiduria su dvigubo lojalumo problema – juk jis vienu metu yra ir Dievo, ir šios žemės valstybės pilietis. Vien tai, kad turi Dievo valstybės pilietybę, dar negarantuoja, kad būsi geras pilietis ir kad netapsi išdaviku. Todėl savo žemiškosios kelionės metu krikščionis turi būti išmintingas ir budrus. Augustinas taip aprašo Dievo valstybės ir žemiškųjų valstybių santykį: „Taigi ši dangiškoji valstybė, kol ji randasi žemiškoje kelionėje, kviečia piliečius iš visų tautų ir renka keliaujančią bendriją iš visų kalbų, neteikdama reikšmės, kas yra skirtinga papročiuose, įstatymuose ir įstaigose, kuriais žemiškas pasaulis steigiamas arba palaikomas; nieko iš pastarojo neatšaukdama ir negriaudama, bet, priešingai, išsaugodama ir laikydamasi visko, kas skirtingose tautose nors ir skiriasi, bet krypsta į tą patį žemiškojo pasaulio tikslą, jeigu tik tai neprieštarauja religijai, kuri moko garbinti vienintelį aukščiausiąjį ir tikrąjį Dievą.“ (XIX knyga XVII skyrius) Taigi matome, kad, pasak šv. Augustino, tautose turi būti išsaugoti visi kultūriniai ir politiniai skirtumai, jeigu tik jie neprieštarauja Kristaus religijai.

Dievo valstybė ir žemiškoji valstybė yra tikrovės, kurios savo visiškai grynu pavidalu istorijoje nepasirodo. Istorijoje jos neišvengiamai yra sumišusios. Visiškai išgryninta Dievo valstybė taps tik pasibaigus istorijai, laikų pabaigoje, po Paskutiniojo teismo. Istorijoje nėra ir visiškai išgrynintos žemiškosios valstybės. Ir suprantama, kodėl. Visiškai išgryninta žemiškoji valstybė, t. y. visuomenė, kurioje nebeliktų nė mažiausio dieviškumo blyksnio, būtų absoliutaus blogio karalystė, pragaras. Todėl net pačios nuožmiausios tironijos istorijoje turi savyje Dievo valstybės apraiškų; tokiomis apraiškomis gali būti, pvz., kankiniai už Kristų. Vis dėlto, panašiai kaip Dievo valstybė yra pirmiausia ir būtent Dievo nuosavybė, taip šios žemės karalystės yra pirmiausia velnio sfera. „Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Lk 4, 5–7).

Augustino idealas buvo dvasinės ir pasaulietinės valdžių taikus sambūvis, harmonija, kai Bažnyčia nesikiša į grynai pasaulietinius reikalus, o imperijos valdžia netrukdo Bažnyčiai dirbti sielų išganymo darbo. Aišku, istorijoje tokios tobulos harmonijos niekada nebuvo, tačiau yra prasminga kalbėti apie istorijos periodus pagal jų artumą šiam idealui. Šv. Augustinas gyveno aušroje tūkstantį metų trukusios epochos, kurią galima pavadinti Tikėjimo amžiais. Ši epocha, nors kai kas ją ir dabar vadina „tamsiaisiais amžiais“, buvo artimiausia Augustino idealui. Vakaruose tai – viduramžių Europos kultūros gimimas ir suklestėjimas, Rytuose – Bizantijos civilizacijos epocha. Viduramžių europiečio tapatybėje pirmavo religinis, katalikiškas dėmuo, o ne nacionalinis, ne tautinis. Viduramžių europietis buvo pirmiausia krikščionis, o jau po to – prancūzas, italas, anglas arba vokietis. Ši epocha pasižymėjo harmonija tarp religinės ir tautinės europiečio tapatybių.

Tačiau XV a. tikėjimo epocha baigiasi. Rytuose galutinai žlunga krikščioniškoji Bizantija, o Vakaruose kelios didelės Bažnyčios krizės (Avinjono nelaisvė, Didysis Bažnyčios skilimas) galiausiai baigėsi Reformacija, sugriovusia krikščioniškosios Europos vienybę. Iki tol vienijusi europiečius, krikščionybė (tiksliau – skirtingos jos interpretacijos) juos išskyrė. Šiaurės Europa atsiskyrė nuo Romos, o vokiečiai ir prancūzai žudė vieni kitus dėl religijos (katalikų ir protestantų karai). Ir nors europiečiai dar ilgai išliko religingais žmonėmis, tautinė tapatybė europiečio sąmonėje ženkliai sustiprėjo bendros krikščioniškosios tapatybės sąskaita (nebepakako pasakyti, kad esu krikščionis; buvo galima klausti, o kieno gi šalininkas tu esi – popiežiaus, Liuterio, Kalvino?). Tikėjimo amžius pakeitė nacionalinės (tautinės) valstybės amžius. Žvelgiant iš Augustino idealo perspektyvos, tai buvo didelis žemiškosios valstybės išpuolis prieš Dievo valstybę. Dvasinės ir pasaulietinės valdžių harmonija buvo suardyta, tačiau, kalbant metaforiškai, nusistovėjo savotiškos paliaubos tarp Dievo valstybės ir žemiškosios valstybės, kurios truko beveik tris šimtus metų, ir kurioms galą padarė, be abejo, 1789 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Ši revoliucija ženklino iki šiol besitęsiančio žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę pradžią. Tai buvo pirmoji atvirai antikrikščioniška revoliucija Europoje ir pasaulyje. Ši revoliucija dar buvo vykdoma prisidengiant tautiniais lozungais. Bažnyčių išniekintojai save vadino „patriotais“. Tačiau jau kito amžiaus viduryje Karlas Marksas, kuris žavėjosi prancūzų revoliucionieriais, kaip jau minėjome, patriotizmą paskelbė ne dorybe, o kenksmingu, klaidinančiu ir naikintinu jausmu. Kai visame pasaulyje nugalės komunizmas, aiškino Marksas, religija, tautos ir valstybės pamažu išnyks. Bet marksizmas neatsirado tuščioje vietoje. Marksizmo kritikai dažnai nepastebi, kad komunizmo utopija buvo atsakas į kitą utopiją – vadinamosios „laisvosios rinkos“ utopiją, kuri atsirado XVIII a. viduryje Britanijoje. Jos esmė buvo tikėjimas, kad rinkos „nematoma ranka“ pati savaime išspręs visas esmines žmonių visuomenės problemas. Nežiūrint komunizmo ir laisvosios rinkos utopijų skirtumų, jas vienija vienas bendras bruožas – abi jos yra šiurkščiai materialistinės. Ir vienoje, ir kitoje žmogus tėra grynai ekonominė būtybė be jokio transcendentinio matmens. Tiesa, laisvosios rinkos utopijos kūrejai nebuvo taip karingai nusistatę prieš religiją, kaip marksistai, bet Dievas toje utopijoje irgi buvo visiškai nereikalingas – viską sutvarkys pati nevaldoma rinka (jos mistinė „nematoma ranka“).

Iš tikrųjų, tiek marksizmas, tiek laisvosios rinkos (arba liberalioji) utopija yra nuo Dievo atkritusio proto socialiniai eksperimentai. Tiek marksizmas, tiek liberalizmas iš esmės yra tikėjimai pasaulietiniu žmogaus išganymu. (Iš lietuvių mąstytojų šitą gelminę marksizmo ir liberalizmo giminystę, ko gero, geriausiai jautė A. Maceina. Jau būdamas emigracijoje, jis parašė straipsnį „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, kuris sukėlė pasipiktinimą liberalioje lietuvių išeivijos dalyje. Aišku, nėra atsitiktinumas ir tai, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje Maceina buvo aršiai puolamas kai kurių liberalios pakraipos filosofų, kuriuos savo metu buvo galima dažnai matyti televizorių ekranuose.) Apskritai Prancūzijos revoliucijos garsusis šūkis „laisvė, lygybė, brolybė“ yra ne kas kita, kaip krikščionybė, iš kurios pašalintas jos centras – Kristus. Marksizmas (komunizmas) yra pastanga įgyvendinti lygybės idealą be Kristaus. Liberalizmas yra pastanga įgyvendinti laisvės idealą be Kristaus. Tačiau be Kristaus šių idealų įgyvendinimo pastanga virsta šių idealų karikatūra, kuri atneša žmonėms labai daug kančių. Ir vienu, ir kitu atveju iš brolybės tik pasityčiojama.

Dabar jau po truputį einame prie mūsų paskaitos pabaigos, kai reikia atsakyti į paskaitos pradžioje iškeltus klausimus. Taigi kodėl esame ten, kur esame? 1990 m. kovo 11 d., kai buvo skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, man buvo 16 metų. Aš tikrai tikėjau, kad mes atkuriame kažką panašaus į tarpukario Lietuvos Respubliką. Ir manau, kad tuo tikėjo jei ne visi, tai bent jau dauguma tų žmonių, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir sausio 13-ąją prie televizijos bokšto Vilniuje. Manau, niekas iš šitų žmonių negalėjo net pagalvoti, kad po 25 Nepriklausomybės metų mūsų Lietuvoje teliks 2 mln. 900 tūkst. Kitais žodžiais tariant, mes manėme, kad atkuriame nacionalinę, tautinę valstybę, kokia buvo tarpukario Lietuva. Juk tūkstantinės minios Sąjudžio mitinguose dainuodavo Maironio eiles, skambant Naujalio muzikai.

Ir išoriškai atrodė, kad toks atkūrimas vyksta. Žemėlapyje pasirodė Lietuvos valstybė. Atsikūrė tarpukario organizacijos, tarp jų ir ateitininkai. Buvo masiškai leidžiami Šapoka, Maceina, Šalkauskis, Girnius. Bet tai buvo išorė. Esmė buvo ta, kad nacionalinės (tautinės) valstybės traukinys jau buvo nuriedėjęs į istorijos praeitį. Nuo Prancūzijos revoliucijos prasidėjo nauja epocha – Revoliucijos epocha. Tarpukaryje mums dar labai pasisekė, kad, žlungant Rusijos imperijai, spėjome atkurti tautinę valstybę iš esmės jau Revoliucijos epochoje. Milžiniška Rusija, kaip žinome, buvo praryta šios Revoliucijos. O 1940 m. šita Revoliucija (SSRS okupacijos pavidalu) prarijo ir mus.

Apskritai reikia pastebėti, kad šioje didingoje krikščionybės žygio per istoriją dramoje, kurią šv. Augustinas aprašo „Dievo valstybės“ ir „žemiškosios valstybės“ kategorijomis, Lietuva bendrame Europos kontekste visada „vėlavo“. Į šią dramą per Lietuvos krikštą įsijungėme pačioje Tikėjimo epochos pabaigoje. Pats savaime šitas vėlavimas nėra blogai. Gal būtent dėka šio vėlavimo Lietuvai (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) pavyko sukurti unikalią Rytų ir Vakarų sintezę, kuria taip žavėjosi S. Šalkauskis. Bet LDK, kad ir kaip mes vertintume jos palikimą, nebuvo lietuvių tautinė valstybė, nebuvo „lietuvių tautos namai“. Tuo metu, kai daugelis kitų savo valstybes turinčių Europos tautų jau buvo toli pažengusios savo nacionalinių kultūrų kūryboje, lietuvių tautos nacionalinės kultūros kūryba LDK buvo vos kelių idealistų darbas. O tikrąja to žodžio prasme nacionalinę (tautinę) valstybę – Vasario 16-osios valstybę – sukūrėme tada, kai jau visai šalia siautėjo atvirai bedieviška ir antitautinė (arba internacionalinė) Revoliucija.

Ir atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. pradėjo kurtis ne tautinė Lietuvos valstybė (kaip dauguma mūsų iš inercijos tikėjosi), o visai kitoks valstybės tipas. Pradėjo kurtis neoliberali Lietuvos valstybė, kurioje gyventi mes nebuvome pasiruošę. Kitais žodžiais tariant, iš komunistinio eksperimento mes iš karto patekome į kitą – neoliberalųjį – eksperimentą, kuris yra antroji Revoliucijos pusė. O neoliberalizmas yra laisvės utopija. Laisvė palikti savo tautos istorinę tėvynę ir kurtis kitų tautų istorinėse tėvynėse yra neatskirama šios utopijos dalis. Bet ne iš meilės savo dangiškajai tėvynei neoliberalizmo sąlygomis žmonės palieka istorines savo šios žemės tėvynes. Kai kurie – taip. Pvz., tie Artimųjų Rytų krikščionys, kurie tarp mirties už savo tikėjimą tėvynėje ir galimybės išpažinti Kristų kitur, svetimoje žemėje, renkasi priverstinę emigraciją. Bet dauguma šiuolaikinių migrantų palieka savo žemišką tėvynę tikrai ne dangiškosios tėvynės meilės vedini. Didžioji dalis musulmonų, šiandien plūstančių į Europą, iš savo tėvynių bėga ne todėl, kad ten jiems būtų draudžiama praktikuoti jų religiją. Ir jau tikrai lietuviai iš Lietuvos bėga ne todėl, kad jiems čia kas nors trukdytų būti krikščionimis. Vienas geriausiai žinomų šv. Augustino posakių yra: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Aišku, sakydamas „mylėk“, Augustinas turi omenyje Dievo ir artimo meilę. Jei turi tokią meilę, tuomet ir tėvynę sugebėsi mylėti teisingai. Jei turi tokią meilę, tuomet iš tikrųjų gali daryti, ką nori. Tuomet gali imtis įgyvendinti garsųjį Prancūzijos revoliucijos šūkį. Mylėk ir įgyvendink lygybės idealą. Mylėk ir įgyvendink laisvės idealą. Nes jei myli, nepaniekinsi brolybės. Matėme, kuo komunistiniame eksperimente virto lygybės idealo įgyvendinimo bandymas be Kristaus meilės. Šiandien matome, kuo neoliberaliame eksperimente virsta laisvės idealo įgyvendinimo bandymas be Kristaus meilės.

Šitas neoliberalus eksperimentas dažnai slepiamas po madingu žodeliu „globalizacija“. Sakoma, kad tai – neišvengiamas, nuo žmogaus valios kone nepriklausantis procesas. Bet tai netiesa. Neoliberalus eksperimentas yra ne mažiau dirbtinis už komunistinį. Šio eksperimento priešiškumą nacionalinei valstybei kaip „tautos namams“, mano manymu, gerai iliustruoja vieno iš mūsų buvusių ministrų pirmininkų pasakymas. Kai jo buvo pasiteirauta dėl dramatiškų emigracijos iš Lietuvos mastų, jis atsakė: „Laisvę emigruoti išsikovojome“. Ar galima įsivaizduoti, kad kažką panašaus galėtų viešai pareikšti tarpukario Lietuvos politikas? Šitas buvusio ministro pirmininko pasakymas puikiai iliustruoja, kokia milžiniška praraja plyti tarp tautinės valstybės, kokia buvo tarpukario Lietuvos Respublika, ir dabartinės neoliberalios Lietuvos valstybės. Atgimimo laikotarpiu buvo labai populiari Eurikos Masytės atliekama daina, kurioje buvo tokie žodžiai: „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro [...]“ Dainos pavadinimas buvo „Laisvė“. Ar toje dainoje buvo dainuojama apie tokią pačią laisvę, apie kurią kalbėjo buvęs ministras pirmininkas? Atsakymas yra „ne“. E. Masytė dainavo apie laisvę, kuri yra laisvė numirti už Tėvynę, kuri yra „tautos namai“, kuri „uždaro savyje“. O buvęs ministras pirmininkas kalbėjo apie laisvę, kuri yra ne laisvė numirti už Tėvynę, be laisvė numirti Tėvynei ją paliekant. Ir tai suprantama, nes neoliberali valstybė yra ne „tautos namai“.

Turbūt teko girdėti frazę „laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas“. Iš pirmo žvilgsnio ši frazė gali skambėti nekaltai. Tačiau gal taip yra todėl, kad mes paprasčiausiai esame taip prie jos pripratinti, kad nebesuvokiame jos esmės? Sovietinės okupacijos metais laikraščių pirmojo puslapio viršuje buvo užrašomas komunistinis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Visi buvo prie jo pripratę, niekas nekreipė į jį didelio dėmesio. O tuo tarpu už jo slypėjo agresyvios antikrikščioniškos ir antinacionalinės pasaulėžiūros esmė. Revoliucinės pasaulėžiūros esmė. Bet nemažiau revoliucinė pasaulėžiūra slypi ir už frazės „laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas“. Būtent tokią laisvę turi užtikrinti neoliberali valstybė. Atkreipkime dėmesį – „asmuo“ pastatytas į vieną eilę su „prekėmis“, „paslaugomis“, „kapitalu“ (beje, dar ir paskutinėje vietoje). Tai reiškia ne ką kitą, kaip požiūrį į asmenį būtent kaip į prekę, į paslaugų teikėją, į tam tikrą kapitalą. Kitais žodžiais tariant, tai – gūdus materializmas. Bet ir tai dar ne viskas. Neoliberali utopija reiškia žmogaus išlaisvinimą iš visų „tradicinių“ tapatybių: religinės, tautinės, o dabar jau ir lytinės. Sutikime, kad pasaulis, kuriame vaikų gimimo liudijimuose vietoje sąvokų „tėvas“ ir „motina“ jau pradedama rašyti „gimdytojas 1“ ir „gimdytojas 2“, yra gana keistas pasaulis.

Paskutinę paskaitos teksto pastraipą noriu pradėti nuostabiai taikliu ir giliu šv. Augustino tautos apibrėžimu: „Tauta yra bendruomenė žmonių, kuriuos vienija jų mylimų dalykų visuma“. („Apie Dievo valstybę“, XIX kn., XXIV sk.) Kitais žodžiais tariant, tauta yra bendruomenė žmonių, kuriuos vienija tai, ką jie myli. Visų šios žemės tautų Dievą mylintieji sudaro keliaujančią Dievo tautą, už kurią Viešpats Jėzus atidavė savo gyvybę. Pats Jėzus sakė savo mokiniams: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. (Jn 15, 13) Ir nors Šventajame Rašte nėra įsakymo mylėti savo tautą, žinome, kad žmonijos susiskirstymas tautomis yra Dievo norima žmonijos organizavimosi forma, todėl savo tautos ir tėvynės meilė iki savo aukščiausios išraiškos – iki savo gyvybės aukos – laikytina dieviškojo meilės įsakymo vykdymu. Tai patvirtina Katalikų Bažnyčia, kurios šventųjų sąraše yra Žana d’Ark (1412–1431). Neatsitiktinai jos epocha – nacionalinės valstybės Europoje aušros epocha. O į altoriaus garbę ji iškeliama XX a. pradžioje (1910 m. – palaimintoji, 1920 – šventoji), kai didžiuliuose žemės plotuose jau siautėja antikrikščioniška ir antinacionalinė Revoliucija.

Nors Bažnyčios ir nacionalinės (tautinės) valstybės santykis istorijoje buvo sudėtingas, dabartinių iššūkių akivaizdoje religinis ir tautinis principai yra pašaukti būti natūraliais sąjungininkais. O tie iššūkiai, kalbant šv. Augustino sąvokomis, yra nuo Prancūzijos revoliucijos laikų nemažėjantis žemiškosios valstybės spaudimas Dievo valstybės piliečiams išsižadėti meilės savo dangiškajai tėvynei, o kuo toliau – tuo labiau ir meilės savo žemiškajai tėvynei. Pirmosios meilės išsižadėjimas
kitaip dar vadinamas sekuliarizmu, antrosios – globalizmu ir kosmopolitizmu. Dėl Bažnyčios galutinės pergalės galime būti ramūs – ji pastatyta ant uolos, „ir pragaro vartai jos nenugalės“. (Mt 16, 18) Paniekindami meilę mūsų dangiškajai tėvynei, mes kenkiame tik sau patiems. Bet mūsų žemiškoji tėvynė be mūsų meilės išsilaikyti negali. Kita vertus, „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. (Mt 18, 20) Bet nepakanka dviejų ar trijų, medituojančių prie lietuviško teksto tam, kad išliktų lietuvių tauta. Aišku, ne vien tik nuo mūsų, bet visų pirma nuo mūsų – Kristų tikinčių lietuvių – priklauso tai, kiek lobių ir brangenybių į Dangaus Jeruzalės lobyną atneš lietuvių tauta.