Alvydas Jokubaitis. Lietuvą valdo už jos ribų esantis suverenas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad skirtumas tarp LDK ir Lietuvos Respublikos yra toks esminis, jog gali būti prilyginamas skirtumui tarp demokratijos ir monarchijos, tikėjimo į Dievą ir ateizmo, privilegijų ir pilietinių teisių.

„Šis skirtumas yra politinės reikšmės dalykas“, – teigia A. Jokubaitis, ketvirtadienį dalyvavęs Rytų Europos studijų centro (RESC) Seime surengtoje konferencijoje apie Lietuvos užsienio politikos tradiciją ir viziją, skirtą „diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio atminimui.

Jo nuomone, dėl skirtumo tarp LDK ir Lietuvos Respublikos bei dėl LDK ir Abiejų Tautų Respublikos panašumo į Europos Sąjungą, galime jau kelti klausimą, kodėl lietuviai turėtų būti savo šalies patriotais, jei kitose pasaulio šalyse gali gauti tokias pat konstitucines garantijas, kaip savo tėvynėje?

Lietuva nebėra suvereni: kodėl?

„Sąjūdžio laikais kai kurios politinės jėgos išpopuliarino šūkį „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, kuris daugeliui atrodė savaime suprantamas. Tačiau šiandien taip stipriai pasikeitė Lietuvos suvereniteto supratimas, kad prisiminus šį šūkį reikėtų pradėti kalbėti apie Lietuvą be ateities“, – sako profesorius.

Jo pagrindinė tezė, kad Lietuva tyliai atsisako suvereniteto likdama nepriklausoma valstybe. Istorijoje tai didelė naujiena, nes tradiciškai suverenitetas kyla iš tautos ir yra nedalomas.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą padėtis pasikeitė: „Europos Sąjungos teisė formaliai yra pirmesnė už jos narių teisę, Europos Teisingumo Teismas nėra pavaldus Sąjungos narėms, Europos Parlamento nariai nėra atskaitingi savo valstybei, euro valiutą įsivedusios šalys neturi finansinio suvereniteto, nes sprendimus priima Europos Centrinis bankas“, – sako mokslininkas.

„Kadangi negali būti dviejų politinių suverenų, Lietuvą valdo už jos ribų esantis suverenas, kurio pradėjus ieškoti neįmanoma rasti, nes Europos Sąjunga nėra nei tauta, nei valstybė. Tai nesuderinama su klasikine suvereniteto samprata, pagal kurią suverenitetas yra nedalomas“, – sako A. Jokubaitis.

Tačiau A. Jokubaitį labiausiai stebina, kad dalinis suvereniteto praradimas dabartiniams lietuviams nereiškia nepriklausomybės praradimo.

„Jie jaučiasi nepriklausomi ir be suvereniteto“, – stebisi mokslininkas.

Profesorius pažymi, kad didesnė dalis piliečių iš esmės pritartų mirties bausmės grąžinimui, pritaria vadinamajai tradicinei šeimos sampratai, nelabai nori į savo šalį priimti imigrantų, tačiau visi šie dalykai prieštarauja Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, nors būtų suderinami su suverenios ir demokratinės valstybės idėja.

„Galima būtų sakyti, kad šiuo metu vyksta revoliucija, tačiau kadangi neliko suvereno idėjos, tampa neaišku, kas yra šios revoliucijos vykdytojas“, – sako A. Jokubaitis.

Jo manymu, atsisakius suvereniteto, tačiau išlaikius nepriklausomybę, išeina keistas rezultatas: „Lietuviais vadinami žmonės gali būti žmonėmis ir be Lietuvos. Svarbiausia, kad jų laisvės niekas nevaržytų“.

Lietuvos Respublika nėra tas pats kaip LDK

Pasak A. Jokubaičio, suvereniteto praradimas ir nepriklausomybės išlaikymas labai glaudžiai susijęs su skirtumu tarp tautinės Lietuvos valstybės ir LDK. Jo teigimu, tautinė Lietuvos valstybė yra kokybiškai nauja būklė, mat remiasi XIX amžiuje susikūrusia tauta, kuri į politinį gyvenimą įtraukė ir „atstumtuosius“ – tai yra piliečiai visi buvo lygūs prieš įstatymą.

LDK ir Abiejų Tautų Respublika buvo monarchijos. Bet Abiejų Tautų Respublikos monarchai, anot A. Jokubaičio, net nebuvo tikri suverenai, nes priklausė nuo didikų ir bajorų valios, nesugebėjo iškilti virš visų luomų.

„Tai pavyko padaryti tik tautinei valstybei, kuri vienodai iškilo virš visų piliečių, nepataikaudama nė vienai grupei ar luomui“, – sako profesorius.

„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tautinės valstybės skirtumą nesunku apibūdinti dviem sąvokomis – „tautos kūrimas“ ir „valstybės kūrimas“. Norint sukurti tautinę valstybę pirmiau reikėjo sukurti naują tautą“, – priduria A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, moderniosios tautinės valstybės tapatumas buvo formuojamas per sunkų žmonių apsisprendimą, pasiaukojimą, kraują, kančias, tremtis ir didelį entuziazmą. Tai revoliucija, per kurią reikėjo iš naujo apibrėžti savo santykį su praeitimi, atsisveikinti su dviem imperijomis – Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos imperija.

Anot A. Jokubaičio, šiuo metu matyti, kad revoliucija neįvyko tinkamai, ir tai pradeda įgauti dramatiškų politinio gyvenimo bruožų. Šiuos dramatiškus bruožus jis regi lietuvių susižavėjime LDK, nors būtų sunku įsivaizduoti Prancūzijos Didžiosios revoliucijos revoliucionierių susižavėjimą ankstesniu režimu.

„Lietuvoje lig šiol galioja anything goes principas. LDK imperiją lietuviai myli taip pat stipriai, kaip ją sugriovusius moderniosios lietuvių tautos ir valstybės tėvus-kūrėjus. Tai tikrai keistas fenomenas. Jeigu tautinė valstybė būtų nuosekliai tęsusi kunigaikštystę, nebūtų reikėję socialinės ir kultūrinės „tautos kūrimo“ revoliucijos. Nuo XIX amžiaus lietuviai naudoja paradoksalų istorinį pasakojimą – sako esantys sena tauta, sukūrusia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet tam, kad sukurtų naują valstybę, buvo priversti sukurti naują tautą. Kunigaikštystę ir tautinę valstybę skiria ne tik politinė forma, bet ir tauta“, – sako profesorius.

Pasak A. Jokubaičio, lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis LDK nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas darinys. Kaip pažymi profesorius, lietuvių bajorai kovojo už politinį kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, tačiau pasidavė lenkų kultūros įtakai.

Tautinio sąjūdžio veikėjams tokie bajorai atrodė apgailėtinai: jie kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. „Tautinio sąjūdžio veikėjams tai atrodė kaip politinei nesėkmei pasmerkta veiklos strategija. Jų nuomone, tik apgynus kultūrinį savitumą galima laimėti politinę kovą. Mūšius už kultūrą jie suvokė kaip politinės veiklos pagrindą“, – sako A. Jokubaitis.

Kuo čia dėta Europos Sąjunga?

Europos Sąjunga, pasak A. Jokubaičio, iš esmės kartoja Abiejų Tautų Respublikos patirtį. Ši organizacija akademinėje literatūroje jau seniai vadinama postmoderniąja imperija, kuriai būdingi kai kurie tradicinių imperijų bruožai.

„Šiandien ir vėl galima būti svetimoje, jeigu dar šis žodis tinka, kultūroje gyvenančiu lietuviu ir net kalbėti nelietuviškai, bet suvokti savo ryšį su Lietuva. Istorijos ratas tarytum apsisuko, ir teisūs tampa ciklinės istorijos sampratos šalininkai – iš suverenios valstybės ir vėl patekome į naują imperiją nuo jūros iki jūros“, – sako A. Jokubaitis.

Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, anot profesoriaus, LDK iš naujo tampa politinės savivokos argumentu, Europos Sąjungos prototipu, o modernioji tautinė valstybė pristatoma kaip atgyvenęs dalykas.

„Dabartinis Lietuvos valstybės suvereniteto išskaidymas tarp Vilniaus ir Briuselio virsta dualistine Lietuvos istorijos samprata. Susiformuoja dvi skirtingos – besižavinčiųjų LDK ir tautine valstybe – stovyklos. Eurooptimistai žavisi LDK, o euroskeptikai gina tautinės valstybės idėją. Ir vieni, ir kiti supranta, jog tai dvi skirtingos lietuvių tautos istorijos epochos, tačiau pats diskusijos atsiradimas yra reikšmingų permainų požymis“, – pastebi profesorius.

Susižavėjime LDK A. Jokubaitis įžvelgia pavojų, kad nebus tinkamai suvokiama dabartinės tautinės Lietuvos valstybės kilmė. Jo manymu, jeigu pripažintume, kad tautinis Lietuvos valstybės elementas prarado anksčiau turėtą reikšmę, vadinasi, ir du paskutinius amžius puoselėtas politinės nepriklausomybės supratimas taip pat neteko prasmės.

„Jeigu lietuviai kitose pasaulio šalyse gali gauti tokias pat konstitucines garantijas, kaip savo tėvynėje, ir visas dėmesys yra nukreiptas tik į ekonomiką, teisę bei politiką, tai visiškai pagrįstai galima klausti, kodėl jie turi likti savo šalies patriotais?“ – klausia profesorius.

Nesiūlo atmesti ES, bet ragina pasilikti suverenitetą

Išdėstęs argumentus LDK ir Lietuvos Respublikos nesuderinamumą bei LDK ar Abiejų Tautų Respublikos panašumą su Europos Sąjunga, A. Jokubaitis pabrėžė manantis, kad „susižavėjimas LDK istorija neturi užtemdyti fakto, kad dabartinė Lietuvos valstybė yra XIX amžiaus tautinio atgimimo epochos idealų kūrinys“.

„Dabartinė Lietuvos valstybė yra tautinė ir demokratinė valstybė, kuri savo politine sąranga neturi nieko bendro su feodaline LDK imperija, išskyrus panašiais atvejais neišvengiamus kai kuriuos naujo ir seno politinio režimo perimamumus. Net ir pagauti didžiausio susižavėjimo LDK, neturėtume užmiršti, kad mūsų dabartinei valstybei pagrindus padėjo XIX amžiaus tautos tėvų kūrėjų idėjos“, – sako profesorius.

Anot jo, LDK neruošė 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės, panašiai kaip tuo dabar mažai rūpinasi Europos Sąjunga.

„Abi šios organizacijos grindžiamos prielaida, kad tauta gali neturėti suvereniteto, bet būti politiškai nepriklausoma. Abi jos savo politine forma yra imperijos, kurių neįmanoma aprašyti tautos suvereniteto sąvoka. Problema tik ta, kad nepaisant visos sofistikos, savo konstitucine sąranga dabartinė Lietuvos valstybė yra tautinė“, – teigia A. Jokubaitis.

Profesorius sako nesiūlantis atmesti Europos Sąjungos, tačiau pabrėžia iš idealų sąrašo išbraukus suverenitetą bus neįmanoma laimėti kovos už nepriklausomą valstybę.