Vytautas Sinica. „Antanas Terleckas – KGB`istas, valstybės kūrėjai – balvonai, J.Noreika-Vėtra – tautos gėda“

Gal ir nereikia kabučių. Vis tiek Lietuvoje taip galvoti niekas nedraudžia. Daug kas taip ir ga...



Gal ir nereikia kabučių. Vis tiek Lietuvoje taip galvoti niekas nedraudžia. Daug kas taip ir galvoja. Garsiausi apžvalgininkai taip kalba, teismai pateisina, o visuomenė ploja ir pritaria. Skirtingi žmonės gali pritarti vienam ir nesutikti su kitu teiginiu. Tai nieko nekeičia. Užtenka ir vieno. Visus šiuos požiūrius vienija pilkosios istorijos ilgesys. Paskutiniame savo straipsnyje Rimvydas Valatka būtent tokią pilkąją istoriją ir pasiūlė. Kuo ji reiškiasi? Trumpai pažvelkime į tris mūsų dienų epizodus. 

„KGB`istas Antanas Terleckas“

Vilniaus apygardos teismas šiemet pripažino, kad viešai vadinti Antaną Terlecką bendradarbiavus su KGB nėra šmeižtas. Dar 2012 metais po straipsniu „Lietuvos žinių“ portale slapyvardžiu „Pikasas“ pasivadinęs Vilius Ksaveras Slavinskas parašė komentarą, kuriame teigė, kad A.Terleckas, prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas, o jo įkurta Lietuvos laisvės lyga – KGB organizacija, skirta kontroliuoti okupacijai besipriešinančius asmenis. Vilniaus apylinkės teismas tokį komentarą 2015 metų vasarį pripažino „neatitinkančiu tikrovės, turinčiu šmeižikišką pobūdį, žeminančiu garbę ir orumą“. Galima sutikti su kiekvienu sprendimo žodžiu. 

Komentatorius iš pradžių pripažino rašęs netiesą ir norėjo taikytis, tačiau griežtai nesutiko su A.Terlecko sąlyga viešai atsiprašyti, tad nesusitarus vėliau pradėjo kaltę neigti. Nuo pat pradžių jis savo teiginius apie A.Terlecką pristatė kaip iš jau mirusio žmogaus girdėtą pasakojimą. Galiausiai priimtą sprendimą apskundė, o Apeliacinis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pasak teismo, jokio šmeižto „Pikaso“ teiginiuose nėra, tai tesanti jo asmeninė nuomonė, „susiformavusi subjektyviai vertinant praeities įvykius“. Nesvarbu, kad pats kaltinamasis sakėsi cituojantis girdėtą istoriją. Kadangi išteisintas Pikasas tapo nekaltu, jis iškėlė ir laimėjo civilinį ieškinį, kuriuo teismas įpareigojo A.Terlecką sumokėti 1448 eurus už teismo išlaidas. Garbės gynimas brangiai kainuoja. 

Tačiau už teismo išvadą dar įdomesnė argumentacija. Kadangi A.Terleckas ir V.Slavinskas priklauso skirtingoms partijoms, teismas pareiškė, kad „tarp [oponentų] vyksta politinė kova, kurioje abi pusės naudoja įvairias viešųjų ryšių priemones, siekdamos sukritikuoti, sumenkinti ar diskredituoti vienas kitą. Tai normali politinės demokratinės santvarkos visuomenės gyvenimo tikrovė. Todėl kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina“. 

Interpretacija absurdiška. Iki bylos nagrinėjimo nebuvo jokio A.Terlecko ir V.Slavinsko susirašinėjimo ir „politinės kovos“. Pastarajam tiesiog nepatiko viešai žinomos A.Terlecko pažiūros. Visi jų santykiai ir A.Terlecko „kova“ (juk kovai reikia dviejų) apsiribojo gynyba teismuose. Jokių viešų diskusijų ir politinio ginčo tarp jų niekada nebuvo. Juo labiau nebuvo ginčo tarp dviejų „viešai žinomų asmenų“, nes Vincas Slavinskas visąlaik slėpė savo tapatybę.

Tačiau mūsų temai svarbiausia tai, kaip ramiai įvertinamas toks istorijos perrašinėjimas. Skaitant teismo išvadą galima ir užsimiršti, kad „normalia demokratinės visuomenės tikrove“, „ne visai pagrįsta kritika“ ir „populiarumo kaina“ teismas vadina daugiau nei 10 metų tremtyje ir lageriuose praleidusio politinio kalinio įtarimą darbu KGB. Jeigu tai tėra subjektyvi nuomonė, ar yra kokie nors tabu, ko negalima pasakyti apie Lietuvos istoriją? Jei Aukščiausiasis teismas nepasakys kitaip, galima teigti viską. Velniškai pilka. 

„Tik ne dar vieni balvonai“

Nuo Žaliojo tilto greičiausiai be teisės sugrįžti nukėlus keturias poras kuriamą tarybinę liaudį ir jos nešėjus vaizdavusių statulų, viešumoje pasirodė siūlymai, ką statyti vietoje jų. Siūlymų buvo pačių įvairiausių – gėlės, komiksų ir „multikų“ veikėjai, Vasario 16-osios signatarai, Pirmosios Respublikos prezidentai, partizanų vadai ir t.t. Tačiau šią painiavą lengva išskaidyti į norinčius ant tilto pagerbti Lietuvos valstybingumo kūrėjus ir norinčius tiltą depolitizuoti. Pastarieji sudaro galbūt net visuomenės daugumą. Jiems bet kokie Lietuvos valstybės veikėjai – „dar vieni balvonai“. Masinis atodūsis lydėjo kone visus su valstybingumo kūrėjais susijusius pasiūlymus Žaliajam tiltui: „tik nereikia naujų balvonų“.

Kartais tą naujų balvonų nenorą bandoma maskuoti įvairiausiais pritemptais argumentais. Saugumo ekspertu prisistatantis Aleksandras Matonis pateikė vieną geresnių pavyzdžių, pareiškęs, kad „Žaliasis tiltas – nederama vieta paminklams Lietuvos signatarams, partizanams ar kitiems didvyriams. Tiltas – apskritai nederama vieta paminklams. Tik totalitarinės ideologijos triumfą įtvirtinti siekiantys žmonės savo simbolius ar stabus stato ir iškaišalioja kur pakliuvo. Ir tik totalitariniams režimams būdinga statyti naujus paminklus nuverstųjų vietoje“. Sunku padaryti tiek daug loginių ir fakto klaidų vos keliuose sakiniuose. 

Pirma, jokie ankstesni paminklai negali „suteršti“ atminties vietos taip, kad joje nebegalėtų būti paminklų Lietuvos kūrėjams pagerbti. Pagal tokią logiką, geriausiose miesto vietose, kurias okupantai sąmoningai pasirenka savo „užteršimui“, po to nieko doro statyti nebegalima, nes ten „užteršta“, be to, nes „demokratai svetimo paminklo vietoje savo nestato“. Tai paprasčiausiai reikštų, kad koks bus miestas ir kas kur stovės, Stalino sprendimai mums diktuoja ir diktuos net ir seniai iš Lietuvos pasitraukus Raudonajai armijai. 1952 metais Stalino buvo nulemta, kad jokie Lietuvos didvyriai niekada nebebus pagerbti ant Žaliojo tilto. Jekaterina II savo ruožtu užėmė Katedros aikštę, Leninas - Lukiškių. Ne veltui sovietmečiu deklamuota, kad „atėjo Leninas visiems laikams“. 

Antra, tiltas tikrai yra tradicinė erdvė paminklams. Romos Angelų tiltas, Paryžiaus Aleksandro tiltas, Vašingtono Arlingtono tiltas, Vurzburgo tiltas, daugelis kitų ir, žinoma, Karolio tiltas-šedevras Prahoje liudija idėjos, kad „tiltas – ne vieta“, absurdiškumą. Trečia, nuverstųjų vietoje paminklus statė visų rūšių režimai visais laikais. Ir visų rūšių režimai kartais nestatė. Jokio ryšio tame nėra. Įvairūs išvedžiojimai nelabai padeda apginti ar bent užmaskuoti nenoro į viešąsias erdves įsileisti valstybės kūrėjus ir gynėjus – „naujuosius balvonus“.

Ką tai reiškia? Kol ant tilto stovėjo raudonarmiečiai, galėjome gyventi iliuzija, kad mūsų brandžiai ir patriotiškai visuomenei kliūva jų sovietiškumas, okupacinė kilmė ir režimo aukas žeidžiantis buvimas prie pat brangiojo senamiesčio. Burbulas subliuško. Pasirodo raudonarmiečiai ir partizanai, tobulas tarybinis darbininkas ir Lietuvos signataras – tai tie patys lygiaverčiai balvonai. Žmonėms tiesiog nepatiko statulos, norėjosi vazonų. Galima šį reiškinį nurašyti posovietinėms visuomenėms būdingam paminklų kompleksui. Žmonės, išgyvenę prievartinį svetimų paminklų ir falsifikuotos atminties kūrimą, būna „alergiški“ net ir savoms, valstybingumą skelbiančioms skulptūroms. Tačiau greičiausiai tai būtų baisus problemos supaprastinimas. Lietuvoje dauguma žmonių iš tiesų nenori ir negali mąstyti valstybės kategorija, o istorijos įvykių ir asmenų vertinti pagal tai, kaip jie prisidėjo prie Tėvynės stiprinimo arba naikinimo. Žiūrėti į Lietuvos didvyrius jiems lygiai atgrasu. Kas pats to nejaučia, gali save pagauti iš lengvai apsiverčiančio liežuvio partizaną pavadinti balvonu. 

Būtent todėl, kaip liudija dauguma komentarų ir diskusijų socialiniuose tinkluose, didelei visuomenės daliai nesvarbu, kas stovi ant Žaliojo tilto – partizanai, prezidentai ar net Vasario 16-osios Deklaracijos autoriai – visi jie būtų vis tiek tik „dar vieni balvonai vietoje senųjų“. Balvonai kūrė ir balvonai griovė Lietuvos valstybę. Velniškai pilka.

„J.Noreika-Generolas Vėtra – Lietuvos gėda“

Paskutinis pavyzdys – sudėtingiausias. Skirtingų kartų, bet panašaus mąstymo Rimvydas Valatka ir Paulius Gritėnas panašiu metu po Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo parašė tekstus, skelbiančius rezistentą ir kankinį J.Noreiką-Vėtrą prisidėjus prie holokausto vykdymo Lietuvoje. Skirtingų sričių intelektualų grupelė kreipėsi ar dar tik kreipsis į Vilniaus merą, prašydama nuimti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos. 

Kaltinamasis Jonas Noreika - 1941 m. birželio mėnesio sukilimo dalyvis, Štuthofo koncentracijos lagerio kankinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai organizatorius ir vienas iš vadovų, sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudytas. Kaltinimai remiasi amžininkų atsiminimų ir vokiečių „Der Spiegel“ citatomis. Kaltinama, jog eidamas Šiaulių apskrities viršininko pareigas J.Noreika nacių okupacijos metais davė įsakymą suformuoti Žagarės getą ir į jį perkelti visus Joniškio žydus. Dar baisiau, tiesiogiai dalyvavo Plungės žydų žudynėse. Kaltinimai baisūs ir, jei būtų pagrįsti, reikalautų pasmerkimo. Tačiau tokie nėra. 

Įtarimai J.Noreikai prasilenkia su faktais, o neatitikimų esmę paprastai išdėstė Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas. J.Noreika į Šiaulių apskrities viršininko pareigas paskirtas 1941 m. rugpjūčio 3 dieną, ne nacių, o tuo metu jau baigiamos dusinti, bet dar veikiančios Laikinosios Vyriausybės. Geto jis nesteigė, nes tai daryti pradėta tų pačių metų liepą ir nes tai nebuvo apskrities viršininko kompetencijoje. J.Noreikai priskiriamas tik rugpjūčio 22 d. raštas, kuriuo žemesniems pareigūnams perduodama informacija, kad Šiaulių apygardos komisaro įsakymu žydams nurodoma palikti turtą ir kraustytis į getą. Ir tada, ir vėliau policija, saugumas ir karinės struktūros nebuvo pavaldžios apskrities viršininkui. R.Valatka savo sakinių formuluotėse nedaro klaidų: pats rašo, kad nusikaltimus darė kiti, J.Noreika jiems tik nesutrukdė, nes (tai nutylima) neturėjo tam nei faktinių galimybių, nei įgaliojimų.
Dar didesnį disonansą sukelia kaltinimas dėl tiesioginio dalyvavimo Plungės žydų žudynėse ir esą paties Noreikos duoto įsakymo „visus iki vieno sušaudyti“. Masinės Plungės žydų žudynės vyko jau 1941 metų liepą, kai J.Noreika vadovavo Lietuvių aktyvistų frontui Telšių apskrityje, taigi netoli. Tai ir visos sąsajos. Be minėtų atsiminimų ir autoritetingojo 1984-ųjų „Der Spiegel“ J.Noreikos su Plungės žudynėmis niekas nesieja. A.Pakalniškio atsiminimų knyga seniai išleista lietuviškai ir buvo prieinama atsakingiems tyrėjams. Joje esantis liudijimas atmestas, kaip nepagrįstas, ir tam turėta svaraus pagrindo. R.Valatka rašo kaltinimus ignoruodamas jau anksčiau pasirodžiusias ir A.Pakalniškio liudijimą paneigiančias išvadas.

Pirma, Lietuvos ypatingame archyve saugomi suimtų bent šešių Plungės pagalbinės policijos būrio narių liudijimai vieningai teigia, kad miestelio komendantu buvo irgi lietuvis karininkas Povilas Alimas, ne J.Noreika. Antra, J.Noreika pokario liudijimuose ir tardymuose apskritai niekur neminimas kaip masinių žudynių dalyvis ar organizatorius. Trečia, J.Noreika jokiose pareigose tiesiog savo iniciatyva įsakyti išžudyti žydų taip, kaip pasakojama R.Valatkos cituojamuose atsiminimuose.

Tai, kad kaltinimai Vėtrai remiasi selektyviai parinktais ir nepasitvirtinusiais šaltiniais, ignoruojant nepatogius faktus, meta abejonės šešėlį ant viso kaltinimo teksto. Nėra kuo pagrįsti aiškinimų, kad Lietuva teikia garbės ordinus kraugeriškam žydšaudžiui.

Ir kokiam gudriam žydšaudžiui! Tais pačiais metais, kai esą pats įsakė išžudyti visus Plungės žydus (tomis liepos dienomis jų Plungėje nužudyta apie 1800), po mėnesio jis jau rašė rizikingus įsakymus griežtai saugoti žydų nekilnojamąjį turtą nuo grobimų, o jo šeima organizavo, tegu ir simbolinę pagalbą žydams maistu. Kam tokia kvaila rizika? Mėtant pėdas? Dėl visa ko vaizduojant žydų draugą prieš nacių valdžią? R.Valatka sako, kad karo metais vyko šėtoniškiausi virsmai. Tiesa, bet jie paprastai paaiškinami prisitaikymo logika. 

J.Noreikos visas elgesys nacių okupacijos metais yra prieštaraujantis bet kokiai išgyvenimo strategijai. 1943 metais jis atsisako vykdyti lietuvių mobilizaciją į SS dalinius ir yra suimamas už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą. Logiškas išsišokimas kaip atsidavusiam antisemitui ir kolaborantui. Štuthofe už šį nepaklusnumą jis praleido du pragariškus metus. Kadangi tikslių duomenų trūksta, faktų prasme esame priversti rinktis kuo tikėti – LGGRTC išvadomis ir V.Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“ ar R.Valatkos rastais publicistiniais ir memuariniais šaltiniais. 

Tačiau kol mes renkamės, vertindami mums primestą dilemą, įsigali praktika, kai bet kas gali lygiai kaip ir A.Terlecko teismo atveju iš nuogirdų ir „špygelių“ mesti kaltinimus net ir holokaustu. Rezistentų atveju, kaltinamieji žuvę ir nesigina. Juos ginti turi valstybė arba mes patys. Kitu atveju įtarimų ir spekuliacijų banga netrukdomai gali ristis per visas rezistentų gretas ir tikrai prasidės nuo LAF`o narių ir Laikinosios Vyriausybės, nes jos deklaruota, bet faktiškai neįtvirtinta valdžia 1941 metų vasarą yra tiesiog puikus aruodas ieškančiųjų įtarinėjimams ir kaltinimų holokaustu paieškoms. Užteks visiems, kol prie kiekvieno neįtikusio kapo bus pasėta po nepagrįstą pilką abejonę, kuriai išskaidyti nebebus liudininkų. 

Pilkoji istorija

Vyskupas Jonas Kauneckas dažnai cituoja įsimintinus Alfonso Svarinsko mėgtus kartoti žodžius, pasiskolintus iš nežinomo pokario partizano: „Tikiu, kad Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės amžiną atilsį. Ir gražiausiose Lietuvos aikštėse pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms.“ A.Svarinskas užgeso su šia romantiška viltimi, bet Lietuva nuėjo į priešingą pusę. Ko gero, dar niekada anksčiau per trumpą laiką taip skausmingai ir visapusiškai kaip šiemet nebuvo atsiskleidusi mūsų tautos istorinė sąmonė. Paminklų aikštėse nėra ir nematyti ateityje. Iki jų dar ilgas savęs istorinio suvokimo kelias, kurio nerandame. Priešingai, Lietuvoje stengiamasi ištrinti pačią idėją, kad gali egzistuoti nesuteršti didvyriai ir pavyzdžiu mokanti, įsipareigojimą Lietuvai stiprinanti istorija. Bandoma ją perrašyti į velniškai pilką. 

Ir visgi yra žmonių, greta kurių visi likusieji – tik žmogeliukai. Toks žmogus buvo ir šiandien juodinamas Jonas Noreika-Vėtra. Dr. Julius Šalkauskas, kurio tėvo Stasio Šalkauskio laidotuves organizavo būtent su jo šeima daug bendravęs J.Noreika, išgirdęs apie intelektualų kreipimąsi dėl Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimo, sunkiai tvardė nusivylimą. 

„Koks žmogus buvo J.Noreika, geriausiai liudija du epizodai. Po kalėjimo Štuthofo lageryje jam buvo siūloma emigruoti į Vakarus, kur jau buvo jo žmona su vaikais. Atsakymas buvo paprastas: „Esu Lietuvos karys ir kol Lietuva yra okupuota, turiu grįžti į ją ir kovoti“. Grįžo ir kovojo, kol atsidūrė KGB rankose. KGB rūmuose buvo gavęs siūlymą prašyti malonės, kad mirties bausmę jam pakeistų į lagerį. „Prisiekęs Lietuvai, iš okupanto malonės neprašau“ – atsakė J.Noreika ir netrukus buvo sušaudytas. Toks tai buvo žmogus. Tik niekšas drįstų jį vadinti kolaborantu ar žydšaudžiu“, – kreipimąsi pakomentavo Julius Šalkauskas. 

Paskutinis gyvas likęs J.Noreikos karo metų artimas bendražygis, Lietuvos aviacijos patriarchas Viktoras Ašmenskas gerbiamų skaitytojų atsiprašo, kad dėl garbaus amžiaus (103 metai) nebegali nuosekliai papasakoti J.Noreikos karo metų veiklos istorijos. Tačiau ir jam Valatkos tekste išdėstyti įtarimai atrodo ne iš šio pasaulio. „Baisus šmeižtas“ – apmaudžiai linguoja žilagalvis didvyris ir prašo apginti teršiamą J.Noreikos garbę. 

Bet kaip? Ką galima pasakyti žmonėms, kurie geriau už tam ir sukurtą Genocido ir rezistencijos tyrimų centrą renka faktus ir daug geriau juos interpretuoja, save pasiskyrę teisėjais. Kas juos sudrausmins visuomenėje, kurioje partizaninis karas atrodo gėda tiekai pat žmonių, kiek yra ir juo besididžiuojančių, kur sovietmetį davusiu naudos laiko tiek pat žmonių, kiek yra jį smerkiančių? Faktai apie J.Noreiką išdėstyti tiek LGGRTC išvadose, tiek Laisvės kovotojų sąjungos pareiškime. Nėra ką prie jų pridurti. 

Tačiau yra ką pasakyti apie pačias pastangas viską istorijoje suplakti, paliekant tik šlykščią pilkumą. Laisvės kovotojų sąjunga tai vadina ekskomunistų atsakomuoju puolimu dėl Žaliojo tilto. Dipukų kartos JAV lietuviai įtaria, kad ypač puolimas prieš Vėtrą yra tęsinys dar pokariu JAV suvešėjusių tikslingų ir koordinuotų „Santaros-Šviesos“ ir kitų judėjimų pastangų sunaikinti garsiausių katalikiškos pakraipos mąstytojų ir rezistentų vardą, o Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis buvo ir dar bus to paties puolimo auka. Laikas parodys. 

Pats R.Valatka sako, kad tikroji Lietuvos istorija paprasčiausiai turi būti tokia, kur nėra nei balta, nei juoda, nei aukos, nei budelio. Turi būti „tikra pragaro košė“, sako jis. Šioje pilkoje pragaro košėje neturi būti didvyrių ir išdavikų. Pati ši skirtis yra tai, kas šiandienos antisąjūdinę kontrrevoliuciją išgyvenusioje Lietuvoje labiausiai maišosi pilkosios istorijos šalininkams. Pačios šios kategorijos yra didžiausia rakštis jų ramybei. Kol yra didvyrių ir išdavikų kategorijos, tol kiekvienas pretenduojame į jas patekti. Labai gerai aišku, kur patenka žmonės kaip A.Svarinskas ar V.Ašmenskas, kurių kol kas dar niekas neapšaukė išdavystėm ir kolaboravimu. Iš tiesų ne mažiau aišku, kurioje pusėje atsiduria su holokaustu mėginami sieti didvyriai J.Brazaitis ir J.Noreika. Tačiau šiandieniniam akademiniam ir žiniasklaidos elitui, deja, kartais gyvenančiam ir iš holokausto temos eksploatavimo, istorijos svarstyklės dar gali pasirodyti ir per sunkios. Tad kad visi nebūtume statomi prieš perspektyvą tapti didvyriais arba išdavikais, turime įtikėti, kad tikrovėje tų didvyrių ir išdavikų nelabai ir egzistuoja. Tik tada visiems sovietmečio ir mūsų dienų prisitaikėliams, kuriais kiekvienas galime tapti, bus ramu gyventi pilkų menkystų gyvenimą. 

O kol kas patys nepastebėdami sprendžiame klausimą, ar pasitiksime valstybingumo šimtmetį patys išdrabstę neįrodytų įtarimų purvais visus, kas ką nors paaukojo dėl šios valstybės sukūrimo ir išlikimo. Prisidengiant istorinės tiesos ir mea maxima culpa nacionalinės atgailos lozungais, startas tokiam tautinės saviniekos projektui duotas ir pagreitį netruks pagauti. Gali skambėti kaip perdėtas apokalipsės pranašavimas, bet visus pasirinkimus reikia įsivaizduoti iki logiškos jų pabaigos, tad šį irgi. Visą XX amžiaus istoriją sumalę į pilką košę, joje nebeskirsime, kas valstybę kūrė, o kas naikino. Pati ši diskusija liudija, kad ne taip toli to esame jau dabar. Kaip tikriausi balvonai būsime praradę bet kokius orientyrus, iš kur ir kur link einame. Geresnės mankurtų masės ir nesukursi. Visi, kas vertė kailį ir pasaulėžiūrą, tarnavo ar prijautė svetimiems režimams, čia jausis tiesiog puikiai. Velniškai pilkoje istorijos košėje.

Sekite autorių Facebook


Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 2959766948075126404

Rašyti komentarą

  1. Aciu uz puiku straipsni. Atvirai kalbant, Valstybes griovimas vyksta dideliu tempu, ir nelabai matosi politiniu jegu tam besipriesinanciu. paziurekime ka turime: Pastaraisiais metais Lietuvos tarptautinis autoritetas smukdomas, Lietuva praktiskai nebeturi sajungininku ar bent normaliu kaimynu (isskyrus, na, Latvija), Lietuva beviltiskai susipyko su Rusija- koks politinis isskaiciavimas liepia taip loti ant Rusijos, vadinti ja teroristine valstybe, skelbti (ir tuoj pat atsaukti...) parduoti ginklus Ukrainai (patys nieko neturedami...)? Kam priimami sunkia ekonomine nasta Valstybei uzdedantys sprendimai? Ziurekime, ar tik Achema nebus pasiulyta parduoti "nepavojingai" kompanijai is rytu su visa juros kroviniu kontrole ir t.t. Klausimas lieka atviras- ar is durnumo tai daroma, ar is dideliu materialiniu isskaiciavimu ar vykdant kazkieno nurodymus?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-08-10 11:23

    Esmė, pagavo ,,Pikasą'', o toliau jau kaip Dievas duos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item