Vidmantas Valiušaitis. Karalystės žlugimo pradžią paminėjo ugnies salvėmis

Penktadienį Vilniuje prie Žaliojo tilto įvyko komiškas renginys – ratelis istorijos mylėtojų minėjo tariamą pergalę prieš „maskvėnų kariuomenę“. Juokingiausia, kad prie to satyros spektaklio prisidėjo ir Krašto apsaugos ministerija, atsiuntusi „dūdų orkestrą“ ir „garbės sargybą“.

Rusijos žiniasklaida dabar turės daugiau medžiagos pagrįstai šaipytis iš lietuvių supratimo apie karines „pergales“ ir politinius „laimėjimus“. Vos prieš porą mėnesių Seimas „atšventė“ 1940 m. birželio 15-osios okupacijos 75-ąsias metines, dabar vėl – nauja „šventė“... Panašu, kad su mūsų istorine atmintimi ne viskas gerai. Ir tai liudija ne vien šis feljetoninis renginys, turėjęs intencijų sužadinti visuomenės pasididžiavimą įvykiais, nutikusiais Lietuvoje 1655-aisiais. Pažvelkime į juos iš arčiau.

Prasta karalystės būklė

Tai buvo Vazų dinastijos valdymo laikai (1588-1668), kuriuos istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė vadina Lietuvai pragaištingais. Abiejų Tautų Respubliką valdė ne vien Žygimantas Vaza (1588–1632), kurio tėvas buvo Švedijos karalius Jonas III, o motina – Žygimanto Augusto sesuo Kotryna, bet jo sūnus Vladislovas (1632–1648) bei šio brolis Jonas Kazimieras (1648–1668). Žygimantas Vaza buvo auklėjamas kaip būsimasis Lenkijos karalius, todėl išmokytas ir lenkų kalbos. Katalikė motina išauklėjo jį uoliu kataliku, nors tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronas.

Žygimantas Vaza, anot istorikės, sukėlė „ir Lietuvoje anarchiją, kuri jau anksčiau kaip vėžys graužė Lenkiją ir užtraukė mums ilgus, alinančius karus“. Nepasižymėjęs jokiais gabumais, nepajėgęs net savame krašte palaikyti tvarkos (didikai pradėjo žlugdančius valstybę tarpusavio vaidus ir ginkluotus susirėmimus), Žygimantas Vaza turėjo nepagrįstų politinių ambicijų – užimti ne tik Švedijos sostą, bet ir vainikuotis Maskvos caru. Vaza svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija.

Dėl švediškos Vazų kilmės ir pretenzijų į Švedijos sostą 1600 m. prasidėjęs karas su Švedija virto karu dėl Livonijos ir užtruko 60 metų. Laikina sėkmė 1601 m., kai iš švedų buvo atsiimta beveik visa Livonija, netruko atsigręžti didžiulėmis nelaimėmis. Stokojant ižde pinigų, neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. Lenkai (14 600 vyrų), metę tarnybą, grįžo namo. Livonijos saugoti liko vienas Jonas Karolis Chodkevičius (1561–1621), Žemaičių seniūnas, LDK lauko etmonas, su savo maža, menkai atlyginama ir maištaujančia kariuomene. Vien dėl didelio karvedžio talento bei desperatiškų pastangų 3800 Chodkevičiaus karių 1605 m. ties Salaspiliu (Kirchholmu) sutriuškino 14 000 švedų armiją. Bet, tokiomis jėgomis kovojant, pasiseka laimėti mūšius, tačiau neįmanoma laimėti karų. Juo labiau, kad Žygimantas Vaza tuo pat metu stojo į karą dar ir su Maskva, kuris užtruko 13 metų (1605–1618). Dar vėliau – kilo lenkų karas su turkais. Ir Chodkevičius buvo visur reikalingas.

O valstybės iždas buvo tuščias, didžiojo kunigaikščio dvarai įkeisti ir praskolinti, nebuvo iš ko kareiviams mokėti algų. 1632 m. ATR kariuomenei dar pavyko laimėti paskutinį mūšį prieš Maskvą ir laikinai atsiimti Smolenską. Tačiau kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos to meto įrašas dienoraštyje liudija, kokios milžiniškos problemos kamavo valstybę: „Linksma tad grįžo mūsų kariuomenė į tėvynę. Bet tėvynė ją nelinksmai priėmė, nes algininkai kareiviai, blogesni už priešą, praeidami bajorų, dvasininkų ir karaliaus dvarus plėšė, pinigus atiminėjo, nepakeliamas maisto duokles ėmė ir krovė į savo vežimus ir tiek sužiaurėjo, jog, pritrūkę arklių, įkinkydavo vargšus valstiečius į vežimus ir juos lazdomis ir botagais varydavo. Manytumei, kad totorių gaujos, o ne krikščionių kariuomenė žygiuoja, deja, ir laukiniai totoriai daugiau meilės ir pasigailėjimo artimajam turi, negu kartais mūsiškiai. Lenkai ypač pasirodė Lietuvoje. Net vaikus prievarta iš tėvų atimdavo; mano Pinsko seniūnijoje nepasiturintys tėvai turėdavo juos išpirkti. Prasta yra mūsų karalystės būklė; čia pergalė prieš priešą ir triumfas, tačiau ašaros ir saviškių priespauda vargdieniams valdiniams. Nežinau, ar ne labiau norėtų vargšai valstiečiai karo, kaip tokios taikos...“

Tačiau pačios didžiosios nelaimės dar buvo prieš akis. Stokodama išteklių alinantiems karams, ATR bajorija vis labiau slėgė valstietiją. Norėjo, kad jie ne tik žemę dirbtų, pajamų duotų, bet iš dalies už bajorus ir į karą eitų. O valstiečiai, negandų meto prispausti, patys buvo privesti praktiškai prie bado ribos. Ėmė kilti vidiniai neramumai. Sukilusius Bogdano Chmelnickio vadovaujamus ukrainiečių kazokus jau teko slopinti ginklo jėga. Padedant Krymo totoriams, 1648 m. jie sumušė ATR kariuomenę prie Geltonųjų vandenų, paprašė Rusijos caro globos ir 1654 m. jam prisiekė.

Tvanas

Slopinant ukrainiečių sukilimą, 1654 m. prasidėjęs karas Lietuvai buvo pražūtingas. Po pralaimėjimų mūšiuose Lietuvos bajoriškoji vyriausybė su kariuomene pakriko ir suskilo į tris priešingas stovyklas: Jonušas Radvila bandė gelbėtis dėdamasis su švedais, Povilas Sapiega liko ištikimas karaliui, kuris pats apleido savo karalystę, o įtakingas bajoras Vincentas Orda stojo už pasidavimą Rusijos carui.

Prasidėjo milžiniškas Rusijos ir Švedijos kariuomenių antplūdis į Karūną ir Didžiąją kunigaikštystę. ATR karalius Jonas Kazimieras, Vladislovo Vazos brolis, panikos apimtas, pabėgo į Austrijos Sileziją. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus, nei iš lenkų jokios paramos gauti ji nebegalėjo. Lenkijos kariuomenė 1655 m. liepos 25 d. prie Uiscio pasidavė švedams be kovos, o Didžiosios Lenkijos šlėktos prisiekė ištikimybę Švedijos karaliui. Rudenį švedai užėmė Varšuvą ir Krokuvą, jiems pasidavė beveik visos vaivadijos.

Tuo metu Maskvos caro daliniai 1655 m. rugpjūčio 8 d. įžengė į Vilnių. Pirmąsyk valstybės istorijoje priešas užėmė Lietuvos sostinę. Nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta. Pakrikusi Didžioji kunigaikštystė neturėjo jėgų rusų sulaikyti. Didysis etmonas Jonušas Radvila su 5000 žmonių kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius; jis tik spėjo išsivežti Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Rusai užėmė Vilnių be kovos.

„Miestas buvo turtingas ir gražus, – rašoma A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. – Nieko to nematę savo tėvynėje, rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti; visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Be to, miestą baisiausiai naikino pakrikę kareiviai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose esantys kaulai ir išnešiotos grabuose rastos brangenybės. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo Vilniaus nebegalima buvo nė pažinti. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir iki šiol neatrandamas Vytauto grabas.)“

Tuo metu šiaurinę Lietuvos dalį su Užnemune iki Nevėžio ir Nemuno linijos, taip pat didžiąją Lenkijos dalį jau buvo užėmusi Švedijos kariuomenė. Visa Lietuva buvo svetimų valstybių okupuota. Caro kariuomenei su kazokų pulkais artinantis prie Vilniaus, LDK didysis etmonas Jonušas Radvila jau matė padėties beviltiškumą. 1655 m. rugpjūčio 6 d. laiške lenkų vaivadai rašė: „Verkdami dėl netenkamos laisvės, iš dviejų blogumų turime pasirinkti mažesnįjį. Kadangi savų paprastų gelbėjimosi priemonių nepakanka, saugodamiesi Maskvos tironijos, kaip iš visų blogių paties blogiausio, sekdami Vilniaus vyskupo patarimą, parašėme laišką, prašydami švedų paramos“. 

Jonušas Radvila, drauge su savo pusbroliu Boguslavu Radvila ir Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičium, kreipėsi į Švedijos kariuomenės vadą grafą Magnusą Gabrielių de la Gardi, siūlydami sąjungą prieš rusus ir prašydami paramos. De la Gardi sutiko. Tačiau, rusams užėmus Vilnių, Lietuvos ponai pakriko. Dauguma pabėgo į Prūsus. Net Boguslavas Radvila spruko iš pradžių į Palenkę, o iš ten – į Prūsus. M. G. de la Gardi su Švedijos kariuomene įžengė į Kėdainius. Tartis su švedais teko beveik vienam Jonušui Radvilai. Kėdainiuose buvo sukviesta šiapus Nevėžio ir Nemuno likusi bajorija. Buvo parengtas sąjungos su Švedija aktas. Tuo aktu nutraukta unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras Vaza, nesuteikęs Lietuvai jokios paramos ir pats pabėgęs, tuo aktu pašalinamas iš sosto ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu skelbiamas Švedijos karalius Karolis X Gustavas.

Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. 1655 m. spalio 20 d. sutartį Švedijos karaliaus vardu pasirašė jo vietininkas grafas M. G. de la Gardi ir Lietuvos didikai, vadovaujami LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos. Tarp jų – Žemaičių vyskupas Petras Parčiauskas, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Jurgis Belozaras, lauko etmonas Vincentas Gonsevskis ir dar per 1000 bajorijos.

Simboliškas to akto pasirašymo metu atsitikęs įvykis. Pasirašyti unijos signatarai susirinko Radvilų Kėdainių rūmuose. Iškilminga ceremonija vyko antrame aukšte. Dėl gausybės susirinkusiųjų, senos antro aukšto lubos neišlaikė ir įlūžo, žmonės nupuolė žemyn. Niekas nežuvo, kai kas lengvai susižeidė. Tačiau tai buvo palaikyta blogu ženklu. Viskas iš tiesų blogai ir baigėsi.

Karalystės žlugimo pradžia

Okupacija truko nuo 1655 iki 1661 metų. Prasidėjo badas, o netrukus ir maras. Gelbėdamiesi nuo „juodosios mirties“, žmonės bėgo į miškus. Steponas Medekša, karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas, su diplomatiniu pavedimu tuo metu vyko pas Rusijos carą. Jis pervažiavo visą Lietuvą ir savo įspūdžius aprašė dienoraštyje. Keliavo 1655 m. vasarą liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Kaip tada atrodė Lietuva, galima įsivaizduoti iš Medekšos Kaune pamatytų vaizdų: „Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama.

Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama.

Visame mieste buvo likęs tik vienas naujas bravoras, bet ir jis visas aprūkęs; jo, matyt, nebegalėjo sudeginti. Ties Šv. Kryžiaus bažnyčia, lauke prie Nemuno, stovyklavo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, kurios apytikriai galėjo turėti 600 arba 700 žmonių. Kitoje Vilijos pusėje buvo tiktai 16-os žmonių švedų įgula, kuriai maskvėnai nieko nedarė, ir vieni kitiems netrukdė. Pakelėse buvo pilna lavonų; kaimai, miesteliai ir dvarai sudeginti, sunku buvo pamatyti sveiką net vargingą lūšnelę“. 

Artėdamas prie Kėdainių, jis sutiko pulkelį žmonių, bėgančių iš miesto. Nors buvo įspėtas ten nevažiuoti, užsuko pasižiūrėti. Mieste retai kur bematė žmogų. Jo tarnai regėjo didelę lavonų krūsnį už miesto. Šunys landžiojo po apleistus namus ir draskė numirėlius...

Per šešerius metus (iki 1661 m.) trukusią okupaciją, kurios simbolis – Vilniaus katedroje įkurtos arklidės, kraštas buvo taip nuniokotas, kad, pabrėžiant tragedijos mastą, šis laikas vadinamas „tvanu“. XVII a. vidurys laikomas istorijos cezūra, nuo kurios prasideda Lenkijos ir Lietuvos valstybės nuosmukis. Net karaliaus Jono Kazimiero inicialai ICR (Ioannes Casimirus Rex) buvo aiškinami kaip „karalystės žlugimo pradžia“ (Initium Calamitatis Regni).

Trys Vazų šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų. Beveik visas Vazų valdymo laikotarpis buvo kupinas sunkių karų. Kiek mažiau jų buvo tik prie Vladislovo Vazos, bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nusiaubta Maskvos ir Švedijos kariuomenių. Jos čia viską plėšė, nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir Švediją. Krašto ūkis sunaikintas. Miestai apiplėšti ir sudeginti. Dvarai taip pat sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išsibėgioję. Daugelis valstiečių stojo į kariuomenę, kiti pabėgo nuo karo baisybių į užsienį.

Gyventojų sumažėjo perpus

Dėl XVII a. II pusės karų ir marų sutriko demografinė šalies pusiausvyra. Visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1648–1673 m. gyventojų sumažėjo beveik per pusę. Antai 1648–1653 m. LDK gyveno apie 4,546 mln. žmonių, o 1667–1673 m. – tik 2,346 mln. Daugelis Lietuvos kaimų po karo visai ištuštėjo. Per keletą metų nedirbama žemė virto dirvonais. Dirvonavo ir palivarkų žemė, nes nebuvo kam eiti lažo.

Smarkiai ėmė kisti ir krašto gyventojų etninė sudėtis. XVIII a. pradžioje žydai aktyvia ūkine veikla ir gausiomis bendruomenėmis miestuose ir miesteliuose nustelbė etninius Lietuvos gyventojus, įskaitant ir tradiciškai „etniškiausią“ Lietuvos regioną – Žemaitiją. Demografinė krizė keitė kalbų situaciją lietuvių bei rusėnų paribyje. XIII–XVI a. nesikeitusi šių etnosų riba po XVII a. pasislinko. Ašmenos, Lydos, Gardino pavietuose rusėniškai kalbančių gausėjo, ėmė jų rastis ir Vilniaus apylinkėse.

Tad kieno garbei, gerbiamieji, griaudėjo kariškių salvės praėjusį penktadienį prie Žaliojo tilto?