Veiksmingo pabėgėlių krizės sprendimo Europa neturi

Pabėgėlių iš neramumų krečiamos Afrikos pasidalijimas tarp Europos šalių tėra laikina ir net daugiau problemų galinti sukelti „išeitis“, sako Vokietijos Marshallo fondo Berlyne bendradarbis Joergas Forbrigas. Savo ruožtu ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas politologas Vincentas Vobolevičius teigia manantis, kad anksčiau ar vėliau pabėgėlių srautus Europai teks tramdyti.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojų problema ES gali tapti rimtesne problema už Graikijos skolų krizę. Pasak A. Merkel, Vokietijai, kur, kaip tvirtina kai kurie pareigūnai, prieglobsčio prašytojų skaičius šiais metais gali perkopti 600 tūkst., ši problema ypač opi.

J. Forbrigo teigimu, šį klausimą A. Merkel laiko prioritetu dėl didelio kenčiančių žmonių ir aukų skaičiaus, tačiau  pabėgėlių krizė išsiskiria iš kitų iššūkių Europai todėl, kad kelia grėsmę netgi pačiam Europos projektui.

„Pabėgėlių problema yra kur kas sudėtingesnė ir labiau daugiasluoksnė nei Graikijos skolų ar Rusijos revizionizmo iššūkiai.  Pabėgėlių krizės priežastys yra daugialypės: karai, valstybių negebėjimas tvarkytis, religinis fundamentalizmas, socialinė atskirtis, skurdas. Dalyvauja ir daugiau išorės veikėjų – valstybių, iš kurių kilę pabėgėliai, vyriausybės, teroristinės organizacijos, organizuoto nusikalstamumo grupuotės, prekeiviai žmonėmis.

Europos pusėje – ES masto ir nacionalinių lygių išorės veikėjai, ypač svarbios vietinės bendruomenės ir valdžios institucijos, kurios turi priimti pabėgėlius.  Šis veiksnių ir veikėjų junginys pabėgėlių krizę daro itin sudėtinga problema“, – kalba J. Forbrigas.

Savo ruožtu Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pažymi, kad šiemet tai viena iš didžiausių problemų ES, nes tam tiesiog nebuvo pasiruošta.

„Skaičiai rodo, kad šiemet pabėgėlių srautai į Pietų Europos šalis išaugo dešimtis karų. Problemą stiprina tai, kad pabėgėliai plūsta į tas šalis, kurios ir šiaip turi ekonominių problemų – Graikiją, Italiją, Vengriją. Tačiau ES turi tik tuos pačius instrumentus ir programas, kurios skirtos įprastiems laikams, ne krizės laikotarpiams“, – sako pašnekovas.

Pabėgėlių krizė graso Europos projektui

Vokietijos eksperto teigimu, vienas iš pabėgėlių krizės pavojų Europai yra tai, kad ši krizė „maitina“ politinį ekstremizmą Europoje ir įkala pleištą tarp ES valstybių narių.

„Migracija, užsieniečių integracija jau seniai yra tos problemos, kurios sukrovė politinį kapitalą euroskeptiškoms, populistinėms ir ekstremistinėms dešiniosioms partijoms Europoje.

Taip pat esama skirtumų tarp ES valstybių ir jų valios priimti pabėgėlius. Pietinės valstybės jaučiasi paliktos vienos dorotis su šia problema, Rytinės ES narės tradiciškai visuomet buvo emigruojančios visuomenės, kurioms sunku susitaikyti su mintimi, kad dabar jos tampa imigrantų tikslo šalimis. Šiaurės valstybės priima ir supranta migracijos poreikį, tačiau jos nori „ekonomiškai vertingų“ migrantų.  Šias pozicijas sunku suderinti“, – pažymi pašnekovas. 

Galiausiai, anot J. Forbrigo, pabėgėlių krizė graso Europos projektui kaip tokiam: sienų užvėrimas arba Šengeno sistemos ribojimas kelia grėsmę kai kurioms fundamentalioms ES vertybėms – atvirumui, mobilumui, solidarumui.

Politologo V. Vobolevičiaus teigimu, pabėgėlių krizė aktualizuojama ir todėl, kad tai taps nemaža finansine našta Europai.

„Gausūs imigrantai negali tiesiog būti paleisti vaikščioti gatvėmis. Jiems turi būti sudaromos sąlygos integruotis, išmokti kalbą, gauti darbą. Tai kainuoja labai daug.

Viduržemio jūros šalys, kurios susiduria su didžiausiais pabėgėlių srautais, jau nebepaveža“, – sako V. Vobolevičius.

Europa moka globalizacijos kainą

Pilietiniai karai ir kiti neramumai Afrikos šalyse nėra nei pastarųjų metų, nei pastarojo dešimtmečio reiškinys, tačiau prieglobsčio svetur ieškančių pabėgėlių srautai – rekordiniai. LRT.lt pašnekovai išskiria pagrindines priežastis, kodėl prieglobsčio ieškančių asmenų kiekis toks milžiniškas.

„Skirtumas nuo kitų krizių Afrikoje tas, kad šiuo metu konfliktai ir bevaldystė tvyro ne kažkur vidurio Afrikoje, bet ir Viduržemio jūros pakrantės šalyse – Libijoje, Sirijoje. Iš čia trumpesnis kelias į Europą, per šias valstybes traukia pabėgėliai iš daugelio kitų konfliktinių regionų“, – aiškina T. Janeliūnas.

J. Forbrigo teigimu, palyginti su tuo, kas buvo prieš tris dešimtis metų, šiandienos realijos yra dramatiškai kitokios. Anuomet, anot pašnekovo, globalizacija buvo tik beprasidedanti, tarptautiniai tinklai, informacijos srautai, transportas buvo pradinėje stadijoje.

„Religinis ir kitoks fundamentalizmas tuomet buvo mažesnė problema, terorizmas egzistavo atskirose šalyse, tačiau už jų ribų pernelyg neplito. Šiandieną konfliktų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje esama nepalyginamai daugiau, jie pasižymi brutalesniu persekiojimu religiniais ir etniniais pagrindais, o tai lemia didesnius nei bet kada emigrantų srautus.

Šiandieną informacija apie tai, kaip atrodo gyvenimas kitur, yra lengviau pasiekiama, ir tai labiau skatina pagerinti savo gyvenimo sąlygas migruojant. Taip pat pagerėjo transporto sąlygos, pažengė tarpvalstybiniai prekybos žmonėmis tinklai. Tai istorinio vystymosi – Šaltojo karo pabaigos ir globalizacijos pasekmės, iš kurių Europa turėjo nepaprastai daug naudos. Tačiau tai sukuria ir tam tikrą atsakomybę Europai valdyti migraciją, spręsti pabėgėlių krizę“, – tikina J. Forbrigas.

Savo ruožtu V. Vobolevičius pažymi, kad ankstesniais laikais, kuomet Europoje įsikūrusių imigrantų buvo mažiau, nebuvo traukos faktoriaus: „Migruojančios tautos turi savo diasporas kitose šalyse, daugelis afrikiečių dabar turi savo diasporas Europoje. Jos ne vien tik pinigus siunčia namo, bet ir žinią, kad Europoje geriau gyventi. Diasporos gali padėti įsigyti bilietą į nelegalių vežėjų valtį, plukdančią į Europą.

 Jei anksčiau buvo pirmieji bandymai, tai dabar susiformavo visas mechanizmas, sistema yra ištobulinta. Afrikoje stabilumo greitu laiku tikėtis vargu ar galima, o diasporos yra linkusios didėti, traukti imigrantus.“

Problemos sprendimas – trumpalaikis

Dėl išpuolių prieš pabėgėlius A. Merkel paragino ES sudaryti sąrašą saugių šalių, kuriose piliečiams nekyla smurto ir persekiojimo pavojus. T. Janeliūno manymu, tai utopiška idėja.

„Ksenofobija nėra kažkokių išskirtinių šalių bruožas, jos požymių galima aptikti visur, – kalba politologas. – Bet galbūt kurį laiką ir galima „atidėti“ problemą, nukreipiant pabėgėlius ten, kur rūpesčiai dėl imigrantų yra sąlygiškai mažesni.“

Visi pašnekovai sutinka – tai, kaip dabar pabėgėlių krizę bando spręsti Europa, tėra laikinas sprendimas. Ilgalaikėje perspektyvoje tai negelbės.

„Debatai dėl migracijos Vokietijoje yra painūs ir toli nuo patenkinamų sprendimų ar „receptų“. Nepaisant įvairių pareiškimų, A. Merkel kol kas nepateikė realios vizijos, kaip spręsti pabėgėlių krizę“, – teigia J. Forbrigas.

Savo ruožtu T. Janeliūnas pažymi, kad ES blaškosi tarp dviejų dilemų – demonstruoti humaniškumą ir priimti visus, kuriems reikia prieglobsčio, ir natūralaus noro išlaikyti savo gerovę „vietiniams“, o ne mažinti bendrą gerovės lygį visiems. „Čia trūksta racionalių sprendimų, nes klausimai labai jautrūs ir politizuoti“, – sako jis.

Pasak V. Vobolevičiaus, ilgalaikis sprendimas yra dvejopas. Įgyvendinti, pasak pašnekovo, turbūt teks ir viena, ir kita.

„Pirmasis sprendimas – intensyviai įsitraukti į  Šiaurės Afrikos valstybių tvarkos atkūrimą.

Antra, Europa yra tvirtovė, čia gyvenimo lygis yra daug aukštesnis, stabilumas, saugumas yra garantuotas, tad norinčių į ją patekti bus daug, net gerėjant padėčiai Afrikoje. Todėl neišvengiamai teks taikyti apsaugos priemones. Negalime būti visiškai atviri pasauliui, nes tada neliks tos Europos, į kurią visi nori atvažiuoti“, – kalba pašnekovas.