Shahin Valee. Kaip Graikijos sandėris gali sunaikinti eurą

Liepos 13 dienos susitarimas skirti didesnį finansavimą Graikijai buvo įvardytas „paskutinės minutės žingsniu atgal nuo bedugnės“, tačia...


Liepos 13 dienos susitarimas skirti didesnį finansavimą Graikijai buvo įvardytas „paskutinės minutės žingsniu atgal nuo bedugnės“, tačiau grasinimas „laikinu pašalinimu“ iš eurozonos, pasiūlytas Vokietijos koalicinės vyriausybės, sukrėtė euro pamatus daug stipriau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Šis grasinimas pakirto tai, kas dar buvo likę iš Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo ekonomikos srityje, vieningą valiutą padarė Prancūzijoje politiškai neapginamą ir labai sustiprino pavojų, jog pasitraukimai iš monetarinės sąjungos yra galimi. Trumpai tariant, šiandieninė Graikijos pasitraukimo iš eurozonos perspektyva padarė Prancūzijos ir net Vokietijos pasitraukimą ateityje daug labiau tikėtiną.

Tokios įtampos ne naujiena. Vokietija visada eurą laikė pagerintu valiutų kurso reguliavimo mechanizmu (angl. exchange-rate mechanism), sukurtu vokiečių markės pagrindu, o Prancūzija turėjo ambicingą, bet miglotą ambiciją sukurti tikrą tarptautinę valiutą, kuri padidintų keinsiškosios (Keynes John Maynard (1883-1946) – britų ekonomistas, Tiesos.lt past.) ekonominės politikos veiksmingumą. Įvedant eurą šitų esminių skirtumų nebuvo paisoma, nes ir Fransua Miteranas (François Mitterrand), ir Helmutas Kolis (Helmut Kohl) tuomet sutarė, kad bendra valiuta turėtų būti, visų pirma, priemonė svarbesniam tikslui – didesnei politinei Europos integracijai.

Nuo 2010 metų ir šis konstruktyvus neaiškumas, ir galutinis tikslas – tolimesnė politinė integracija – buvo daugiau ar mažiau išsaugotas. Tačiau per paskutinį  Graikijos derybų raundą abu šie dalykai žlugo, o kartu su jais pradėjo nebeveikti ir tie klijai, kurie iki šiol laikė Prancūziją ir Vokietiją bendrai įsipareigojusias euro valiutai ir jos plėtrai.

Išties, Vokietijos vadovaujamos europinės institucijos, rodos, nusprendė, kad ideologinė kova prieš neklusnią ir mėgėjišką Graikijos kraštutinės kairės vyriausybę yra didesnis prioritetas už daugiau nei 60-ies metų Europos konsensusą, kurio pasiekė viso politinio spektro lyderiai.

Paskutinis susitarimas, kuriuo įvedamos socialiai regresyvios išlaidų mažinimo priemonės, patvirtino politinės kairės baimę, kad Europos Sąjunga pasirinko primesti neoliberalaus konservatizmo politikos atmainą. Praktiškai Europos Sąjunga prieš Graikiją panaudojo tai, kas yra laikytina ekonominiu embargu – daug brutalesnį, negu sankcijų režimas prieš Rusiją po Krymo aneksijos. Šio embargo tikslas buvo išprovokuoti režimo kaitą arba priversti Graikijos vyriausybę kapituliuoti. Ir tai pavyko – Graikijos vyriausybės kapituliavo.

Savo veiksmais Vokietija padarė reikšmingesnį pareiškimą – apie euro valdymą. Vokietija patvirtino savo įsitikinimą „federalizmu per išimtį“ (angl. federalism by exception) – kai eurozonos narys yra suvokiamas kaip metantis iššūkį monetarinės sąjungos nustatytoms veikimo taisyklėms, yra priimtina visiškai sunaikinti tos šalies nepriklausomybę ir veikiančią joje demokratiją. Iš esmės, Vokietija nustatė tvarką, pagal kurią kai kurios demokratijos yra lygesnės už kitas. Tokiu susitarimu dėl Graikijos buvo siekta iš monetarinės politikos funkcionavimo pašalinti diskreciją ir politiką – principus, kurie nuo seno buvo labai brangūs prancūzams.

Derybos, kurios baigėsi susitarimu dėl Graikijos, taip pat sugriovė konstruktyvų neaiškumą, glūdintį Maastrichto sutartyje. Vokietija parodė, kad yra pasiryžusi greičiau amputuoti ir sunaikinti vieną sutarties narį negu padaryti nuolaidų. Vokietija, atrodo, mano, kad vieninga valiuta turi būti fiksuoto kurso režimu (angl. fixed exchange-rate regime) arba jos išvis dabartiniu pavidalu neturi būti, net jei tai reikštų politinės integracijos projekto, kuriam vieninga valiuta visada turėjo tarnauti, atsisakymą.

Galiausiai, ir tai galbūt svarbiausia – Vokietija pademonstravo Prancūzijai, kad į priekį ji pasiruošusi eiti ir viena ir laikytis aiškiai prieštaringos pozicijos kritiniu politiniu klausimu.

Šita veržli nuostata ir keletas tabu, kuriuos ji sulaužė, atskleidžia, kad valiutų sąjunga, kurios Vokietija nori, yra, ko gero, fundamentaliai nesuderinama su tuo, ką Prancūzijos elitas gali įpiršti savo visuomenei ir po kuo ši gali pasirašyti. Netrukus reikės rinktis, ar Vokietija gali sukurti eurą, kokio ji nori, kartu su Prancūzija, ar bendra valiuta žlugs.

Vokietija neabejotinai galėtų sukurti labai sėkmingą monetarinę sąjungą su Baltijos valstybėmis, Nyderlandais ir dar keliomis šalimis, bet ji turi suprasti, kad tokiomis priemonėmis sėkmingos ir politiškai stabilios monetarinės sąjungos su Prancūzija ir likusiomis Europos valstybėmis ji niekada nesukurs.

Ateityje Prancūzija, Italija ir Ispanija, išvardijau tik nedaugelį, tokioje sąjungoje nedalyvautų ne todėl, kad negalėtų, bet todėl kad nenorėtų. Šių šalių kolektyvinis BVP ir gyventojų skaičius dvigubai didesnis negu Vokietijos; galų gale, jų konfrontacija su Vokietija neišvengiama.

Tokia apgailėtina padėtis susidarė ne vien dėl Vokietijos. Prie jos daug prisidėjo romantiškas ir šiek tiek naivus Prancūzijos požiūris į pinigų sąjungą; ją sustiprino Prancūzijos politinis nusišalinimas nuo Europos reikalų pačioje krizės pradžioje; ją apsunkimo 2011 metų vasaros traumuojantis šokas, kurį sukėlė Prancūzijos bankų ir vyriausybės obligacijų rinkos įtampos, atskleidusios ekonomikos nusilpimą, kuris ir toliau pakerta Prancūzijos pasitikėjimą savimi.

Tuo tarpu Vokietija sukūrė politiškai ir moraliai nuoseklų pasakojimą, užmaskuojantį ekonomiškai apgaulingą viziją, paremtą idėja, jog pakanka laikytis vien taisyklių, kad gerovė ir stabilumas būtų sukurta visoje Europos Sąjungoje. Šį pasakojimą plačiai palaiko visas Vokietijos politinis spektras, jį aiškiai remia Vokietijos visuomenė.

Prancūzija iki šiol dar nėra iki galo įveikusi savo polinkio aukštai vertinti Prancūzijos suverenumą ir savarankišką sprendimų priėmimą ir nesuformulavo savos po-Maastrichto vizijos, kokia bus klestinti monetarinė sąjunga, paremta federaciniu Europos Sąjungos biudžetu, valdoma realios vykdomosios Europos valdžios ir legitimuota Europos Parlamento.

Nepaisant neseniai nuskambėjusio prezidento Fransua Olando (François Hollande) raginimo spręsti šias problemas, pažanga mažai tikėtina. Taip yra todėl, kad Prancūzijos elitai yra nepajėgūs įtikinti visuomenę vieningos Europos Sąjungos ekonominės politikos pranašumais apskritai ir Graikijos atžvilgiu konkrečiai. Elitai yra per daug susiskaldę, kad galėtų pasiūlyti naują bendrą viziją, per daug pakrikę, kad galėtų mesti iššūkį Vokietijos pasakojimui, ir pernelyg išsigandę, kad pradėtų kurti sąjungas su panašiai mąstančiais kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Ispanijoje.

Ši nelaiminga santuoka gali trukti metų metus, bet ji esmingai padidina galimybę, kad Europos valstybėse į valdžią ateis partijos, priešiškos dabartiniam isteblišmentui, nes tradicinių partijų lyderiai daugiau nebegali paneigti, kad euras toks, koks jis dabar yra, tapo ekonomiškai ir politiškai destruktyvus.

Tai privers visas partijas, įskaitant ir pro-europietiškas, įsitraukti į diskusiją apie galimą pasitraukimo iš valiutos sąjungos naudą. Tai skatins politikų pozavimą, ypač Prancūzijoje, kur dar gyva, nors ir nuslopinta, bet lengvai prikeliama germanofobija.

Nesvarbu kas dabar vyksta Graikijoje, liepos 13-osios susitarimas padarė eurozonos subyrėjimo perspektyvą labiau tikėtiną. Klausimas yra toks – kaip ši perspektyva bus realizuota: ar iš eurozonos tvarkingai pasitrauks Vokietija, ar tai bus užsitęsęs ir ekonomiškai labiau destruktyvus Prancūzijos ir Pietų Europos pasitraukimas.

Autorius yra buvęs Prancūzijos ekonomikos ministro ir Europos Tarybos prezidento patarėjas. Dabar jis yra investicijų valdymo įmonės vyriausiasis ekonomistas.

The New York Times vertė Laisvūnas Šopauskas

Susiję

Shahin Valee 693661097604124356
item