Robertas Grigas. Lietuvos okupacija ir ateizmas: dvasinis tautos ir tikinčiųjų genocidas

Iš kairės kunigai: V.Vėlavičius, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, J.Zdebskis, J.Kauneckas. 1940-06-15 pagal sandėrį tarp sovietų ir nacių,...

Iš kairės kunigai: V.Vėlavičius, A.Svarinskas,
S.Tamkevičius, J.Zdebskis, J.Kauneckas.
1940-06-15 pagal sandėrį tarp sovietų ir nacių, kitaip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktu, SSRS okupuoja Lietuvą. Liepos 14–15 d. įvyksta „liaudies seimo“ rinkimų spektaklis, turintis legalizuoti tai, ką faktiškai jau atliko Lietuvon įvesta svetima kariuomenė. 1940-08- 03 kolaborantų „liaudies seimo“ prašymu Lietuva formaliai įjungiama į SSRS. Imamasi sparčiai sovietizuoti ne tik išorinį, politinį, ekonominį, bet ir dvasinį Lietuvos gyvenimą.

Jau 1940-07-07, kad prevenciškai palaužtų galimą pasipriešinimą sovietinio stiliaus rinkimams, Saugumo departamento direktoriumi tapęs Antanas Sniečkus pasirašė dokumentą iškalbingu pavadinimu „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovų likvidacijos planas“. Nutarimas buvo tuojau pat vykdomas, ir pirmieji 2000 politinių kalinių pradėjo savąjį mirties kelią sovietijos gulaguose (plg. A. Solženicyną: „Liaudis pirmą kartą istorijoje tapo pati sau priešu, užtat įsigijo geriausią draugą – slaptąją policiją“).

Nutarime dar neminimi Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai: perdėm katalikiškoje šalyje nenorima iškart sukelti masinio pasipiktinimo ir priešiškumo „liaudies valdžia“ pasiskelbusiai diktatūrai. Tačiau nesiruošiama jos palikti ramybėje. Jau 1940–41 m. LTSR Vidaus reikalų komisaras A. Guzevičius gauna SSRS Vidaus reikalų narkomo L. Berijos ir sovietų saugumo veikėjo V. Merkulovo instrukciją, kaip triuškinti Bažnyčią. Joje rašoma:

„Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu /.../.a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. /.../ tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia; b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų /.../, išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant bažnytinę vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus; c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus; d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti /.../.“

Fundamentalioje, sovietinių slaptųjų tarnybų dokumentais gausiai paremtoje knygoje „Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis“ (Vilnius, Katalikų akademija, 2001) Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas) rašo: „ Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius – kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu“ (psl. 12).

1941 metais įsisiautėjančią stalininių trėmimų ir areštų mašiną laikinai sustabdė karas su Vokietija. Sovietų Sąjungai su Vakarų demokratijų pagalba II pasauliniame kare įveikus buvusį partnerį, hitlerinę Vokietiją, ir 1944 m. pakartotinai okupavus Lietuvą, tautos ir jos dvasinės tvirtovės – Bažnyčios – naikinimas buvo metodiškai tęsiamas su dar didesniu įkarščiu. Deportacijų ir visas gyvenimo sritis apėmusių represijų politika sukėlė visos tautos ginkluotą pasipriešinimą, trukusį apie 10 metų (1944–54). Būdami tos pačios tautos kamieno šakos, pasipriešinime tautos žudymui negalėjo nedalyvauti ir kunigai, remdami partizanus maistu, dvasiniais patarnavimais, ar kaip kapelionai įsijungdami į jų būrius (kun. Justinas Lelešius – Grafas Tauro apygardoje, Sūduvoje). Stalininės eros teroristinio komunizmo dešimtmetį tai buvo viena iš dažnų kunigų suėmimų, įkalinimų, ištrėmimų priežasčių. 1947 m. Lietuvoje buvo likęs vienas vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887-1946) – sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884-1953), vyskupai Teofilis Matulionis (1873-1962), Pranciškus Ramanauskas (1893-1959) – įkalinti. Pagal KGB dokumentus, 1944–53 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai.

V. Spengla minėtoje studijoje rašo: „Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos /.../. Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido – dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų – imtasi ir rafinuotesnių priemonių“ (psl. 21).

Visiškai pajungti Kremliaus diktatui Lietuvos Katalikų Bažnyčią (kaip buvo beveik padaryta su rusų stačiatikių vadovais) kliudė būtent jos katalikiškumas – juridinis pavaldumas Popiežiui, Vatikanui. Tad viena didžiausių sovietų valdžios pastangų buvo surasti Lietuvos hierarchų, kurie atsisakytų paklusti Popiežiui, imtųsi kurti vadinamąją tautinę, „nepriklausomą“ nuo Apaštalų Sosto bažnyčią. Tai buvo pavykę kai kuriose vad. socialistinėse šalyse. 1949 m. bandyta priversti kunigus pasirašyti Popiežių ir Vatikaną smerkiančius pareiškimus, bet kolaborantų, kurie ryžtųsi atskirti tai, ką Mindaugas XIII a. sujungė – t. y., lietuvių krikščionybę nuo Romos, Lietuvoje neatsirado, ir valdžios akcija sužlugo.

Mirus Stalinui (1953 m.), naujo genseko Chruščiovo valdymo pradžioje mėginant kažką panašaus į ankstyvąją „perestroiką“, antireliginė kova laikinai sušvelninta. 1955 m. leista konsekruoti du naujus vyskupus – Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. 1953–57 m. iš kalėjimų ir tremčių grįžo 238 gyvi išlikę kunigai. Tačiau vadinamasis „atšilimas“ greitai užšalo. Kompartijos suvažiavimuose, žiniasklaidoje reikalaujama „kovingos“ ateistinės veiklos. Vėl suiminėjami kunigai, į atkampias vietoves Lietuvoje ištremiami vyskupai Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius. Už įprastinius dvasinius patarnavimus tikintiesiems kunigai baudžiami administracinėmis baudomis, teisiami. Nauja SSKP programa (1961 m.) reikalauja sistemingai vykdyti plačią ateistinę propagandą. Spaudą užplūsta primityvi antireliginė rašliava. Mokyklose privalomi tampa ateistiniai būreliai, susirinkimai, vakarai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų reikalaujama tirti, kaip efektyviau taikyti valstybinę ateizaciją besimokantiesiems. Taigi visuomenė, ypač jaunimas, verčiami dirbtinio ideologizavimo, primetant valdžios paskelbtą „vienintele moksline“ pasaulėžiūrą, bandomaisiais triušiais. Situacija liūdnai primena mūsų dabartį, kai gerokai sukairėjusios ES, o kartais ir LR Seimo kuriamais įstatymais, visuomenei bandoma jėga primesti vėlgi „vienintelę teisingą ir pažangią“ p. A.M. Pavilionienės ar „Eurovizijos“ nugalėtojo Conchitos Wurst ideologiją.

1974 09 20 LSSR MT nutarimu nr. 339 patvirtinami Kultų įstatymo laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Jais uždraudžiama praktiškai viskas, ką galėtų ir pagal savo sąžinę turėtų daryti kunigas ar nuoširdžiai tikintis pasaulietis katalikas: neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tose parapijose, kuriose jis neįregistruotas (taip bandyta sukliudyti Lietuvoje įprastą gausų kunigų ir tikinčiųjų dalyvavimą tradiciniuose atlaiduose).

Į šį totalų krikščioniškos gyvensenos bei pasaulėžiūros smaugimą Lietuvos katalikai atsakė organizuotu herojišku atoveiksmiu, kuris įsiliejo į bendrą tautos laisvės siekį ir jį sustiprino galingu dvasiniu, moraliniu impulsu.

Nuo partizaninio pasipriešinimo numalšinimo praėjus apie 20 metų – laikui, per kurį užauga nauja karta – Lietuvoje kilo nauja, šį kartą taikios rezistencijos banga, kaip ir Valančiaus laikais, pagimdyta katalikiškosios visuomenės dvasios gelmių, nepavergtos tikinčiųjų žmonių sąžinės. (Plg. Kęstučio Genio teologiškai labai tikslią įžvalgą – „Mes pagaliau supratome, / Kad Lietuva – tai sąžinė“). 1972 03 19 d. kun. Sigito Tamkevičiaus, dabartinio Kauno arkivyskupo, redaguojama, pradėjo eiti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kruopščiai registravusi tikinčiųjų teisių varžymus ne tik Lietuvoje ir ne tik katalikų, bet kitose vadinamose „sovietinėse respublikose“, ir kitų religinių denominacijų žmonių. KGB teroro nebojusių pasiryžėlių rašomosiomis mašinėlėmis palyginti negausiais tiražais multiplikuojama ir skleidžiama Lietuvoje, „Kronika“ įgavo daug galingesnį skambesį, kai per rusų disidentų ryšius Maskvoje ir kitais kanalais pradėjo pasiekti užsienį. Daugeriopai sustiprintas Lietuvių informacijos centro Niujorke (kun. Kazimieras Pugevičius, 1928-2000, ir dabartinė LR diplomatė Gintė Damušytė), „Kronikoms leisti sąjungos“ (kun. Kazimieras Kuzminskas, 1906-1999) vertimais į pagrindines pasaulio kalbas, užsienio radijo transliacijomis, „Kronikos“ balsas smogė okupacinei sistemai dar toli iki Gorbačiovo tokiu viešumu, kokio melu ir engiamųjų nutildymu besiremianti santvarka negalėjo atlaikyti. Anot to paties „Gulago archipelago“ autoriaus, A. Solženicyno, „kur, kada atsilaikė kas nors sovietinio prieš pilnutinę informaciją?“ Bukai neigdama ir skelbdama šmeižtiškais „Kronikos skelbiamus faktus, okupacinė valdžia vis dėlto buvo priversta „atleisti vadžias“, atsisakyti vykdyti itin akivaizdžius ir odiozinius sąžinės laisvės suvaržymus. Nors per visą „Kronikos“ leidybos laiką buvo suimta, nuteista ir įkalinta keliolika   „LKB kronikos“ bendradarbių, vyrai ir moterys, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai katalikai, tarp jų ir pats redaktorius, KGB nepavyko užgniaužti šio nenugalėtosios Lietuvos balso. „Kronika“ nenutrūkstamai ėjo 17 metų iki Atgimimo 1988-1989 m., tuo pasiekdama nepralenktą rekordą ne vien SSRS, bet jos valdomose komunistinėse Vidurio Europos šalyse, kur vidutinė pogrindžio leidinio išsilaikymo trukmė buvo 1–2 metai.

„Kronikos“ sėkmė ir jos leidėjų bei platintojų narsa paskatino ir kitų pogrindžio leidinių atsiradimą – tautinės, kultūrinės, socialdemokratinės krypties, taip ženkliai prisidėdama prie lietuvių visuomenės vadavimosi iš baimės sąstingio. SSRS saulėlydį aštuntajame – devintajame praeito amžiaus dešimtmečiais Lietuva pasitiko vėl turėdama visą puokštę įvairios savilaidinės spaudos – kaip ir partizanų leidybos laikotarpyje.

Tačiau pasirengę bekompromisiškai siekti tiesos Lietuvos krikščionys nesiruošė pasitenkinti tokiais daliniais laimėjimais. 1978 m. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas (nariai steigėjai – kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Juozas Zdebskis (1929–86), Vincentas Vėlavičius (1914–97), Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas). Nebodami neišvengiamų represijų, Komiteto nariai viešai paskelbė savo adresus, kviesdami tikinčiuosius kreiptis, jei jų teisės būtų valdžios pažeidžiamos ir žadėdami ginti persekiojamųjų reikalus oficialiose sovietinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Žodžiu, totalitarinėje valstybėje ėmėsi daryti tai, ką žmogaus teisių organizacijos, nelabai kuo rizikuodamos, įprastai daro normaliose piliečių savivaldos šalyse. Keršto, žinoma, nereikėjo ilgai laukti: 1983 m. buvo suimti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas, 1986 m. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kun. Juozas Zdebskis. Tačiau prasidėjusio visuomenės laisvėjimo šios desperatiškos engėjų priemonėmis jau negalėjo sustabdyti.

Vienu iš strategiškai svarbių Bažnyčios išlikimui taikiosios katalikų rezistencijos laimėjimų reikia laikyti tuo metu vienintelės šalyje Kauno kunigų seminarijos apgynimą nuo sovietinių tarnybų infiltravimo ir savivalės. Norėdama sugriauti – ar supūdyti – Bažnyčią iš vidaus, ateistinė valdžia buvo nustačiusi kunigijos palaipsnišką  išmirimą garantuojančius kandidatų priėmimo  į seminariją limitus, tiesiogiai kišosi į kandidatų atranką (atmesdavo, valdžios požiūriu, „per daug intelektualius“ ar „politiškai nepatikimus“ kandidatus, nuolat stengiantis užverbuoti seminarijos studentus KGB agentais, kad jie šnipinėtų ir įskundinėtų okupantų saugumui bendramokslius, kitus tikinčiuosius). Pogrindyje veikiančios jėzuitų, pranciškonų, marijonų vienuolijos suorganizavo Neakivaizdinę kunigų seminariją, kurioje slapta galėjo ruoštis kunigystei visi pašaukimą jaučiantys jaunuoliai, o išėję reikiamą kursą – gaudavo šventimus iš tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus arba į pogrindį nuvarytos Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) vyskupų. Tokiu būdu Pogrindinė kunigų seminarija parengė keliolika kunigų, tarp jų ir Jūsų šiandienės konferencijos pranešėją.  Matydama, kad visiškai praranda „proceso kontrolę“, valdžia buvo priversta mažinti akivaizdų kišimąsi į Kunigų seminarijos vidaus gyvenimą.

Iš to, kas pasakyta, akivaizdžiai matome, kad Lietuvos katalikų pogrindis beveik tobulai įgyvendino didžiausią disidentinio judėjimo pergalę, kaip ją apibūdino žymi Rusijos disidentė Liudmila Aleksejeva, ir dabar nebojanti oponuoti Putino režimui: „Mes pradėjome nelaisvoje šalyje elgtis kaip laisvi žmonės“. Tai buvo įmanoma, nes krikščioniškojo tikėjimo dėka dauguma taikiosios rezistencijos dalyvių neatimamą vidinę laisvę nešiojosi savyje. Dievui padedant, negailėdami sveikatos, o kartais ir gyvybės aukų, jie sugebėjo tą vidinę laisvę išplėsti į Lietuvos visuomenę, taip nugrįsdami kelią jau bręstančiam Atgimimo Sąjūdžiui.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8380516118234339901

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item