Pierre Manent. Tikroji ir tariama žmonių vienybė (II)

Pirmoji teksto dalis. Galiu įsivaizduoti apšviestojo europiečio atsakymą į šiuos pastebėjimus. ...

Pirmoji teksto dalis.

Galiu įsivaizduoti apšviestojo europiečio atsakymą į šiuos pastebėjimus. Galbūt jūs esate teisus, - atsakytų jis, tikriausiai bendras politinis ar religinis veiksmas yra aukščiausias galimas žmogaus pasiaukojimas, tačiau jis taip pat apgaubtas rizikos ir yra nepakankamas. Juk laikais, kai Bažnyčia darė viską, kas įmanoma, kad atvestų visus žmones į vienybę katalikybėje, jai teko padaryti ar toleruoti veiksmus, už kuriuos jai dar iki šiol neatleista. Taip pat yra ir su tautinėmis valstybėmis - nors jos ir nėra tiesiogiai atsakingos už XX amžiaus katastrofas, bet bent jau Europoje jos prarado galią ir net valią pakylėti savo piliečių širdis ir vesti juos link naujų horizontų. Jos paprasčiausiai siūlosi apsaugoti savo piliečius nuo globalizacijos suirutės, o piliečiai, kad ir ką jie sakytų, realybėje nieko daugiau ir neprašo.

Dar daugiau, - tęsia apšviestasis europietis, būtina statyti žmonių pasaulį ant kitokių pamatų, kylančių iš įvairių tautų bei bažnyčių bendro veikimo. Šis naujasis pamatas slypi bendrose taisyklėse, kylančiose iš žmonių tarpusavio priklausomybės suvokimo, prekybos organizavimo vietoje to, kad pasitikėtume rizikinga įvairių kolektyvinių kūnų tarpusavio konkurencija. Kino darbininko ir amerikiečio vartotojo tarpusavio priklausomybė esą žada mums žmoniją, kuri galbūt ir būtų ne tokia šlovinga, tačiau tikrai ramesnė bei humaniškesnė nei ta, kurioje gyveno mūsų protėviai.

Šiam argumentui tikrai netrūksta įtikinamosios galios, ir jis sudaro pamatą požiūrio, kuris šiuo metu veda beveik visus sprendimų priėmėjus Europoje. Jis nusipelno atsakymo.

Reikia pažymėti, kad teorija, teigianti prekybos galią padaryti pasaulį taikesniu ir civilizuotesniu, apibrėžia visą modernią Europos istoriją, ir, deja, šioje istorijoje faktai ją atmetė taip pat dažnai, kaip ir patvirtino. Volteras, pagautas susižavėjimo, aprašė Londono akcijų birža, kurioje visos religijos ir sektos susirinko ir dirbo su nuoširdžiu supratingumu, ir kur vieninteliu eretiku laikytas bankrotas. Tačiau Apšvietos amžiaus viltys mūsų protėvių neparuošė po to sekusiems ir ketvirtį amžiaus trukusiems Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono imperijos karams.

Tačiau tos viltys niekur nedingo, ir XIX amžiuje jos prisikėlė su dar didesniu entuziazmu. Augustas Comte'as tada mus užtikrino, kad „teologinis ir karingasis“ amžius jau praeityje. Visi žinome, kas nutiko vėliau, todėl būtų beprasmiška toliau vardinti pavyzdžius. Dabartinė globalizacijos fazė nebūtinai yra pasmerkta tokiam pačiam likimui, kaip dvi ankstesnės fazės, tačiau mums reikia turėti omenyje, kad tuo metu gyvenę žmonės, kurie nebuvo nei mažiau šviesūs, nei mažiau drąsūs nei mes, puoselėjo tas pačias viltis, kurias dabar puoselėjame mes. Tai turėtų mus sugrąžinti ant žemės.

Nėra taip sunku pamatyti, kur baigiasi prekybos galios ribos. Jos jėga slypi lengvume, paprastume. Prekybiniuose santykiuose dalyvaujančioms pusėms reikalingi tik labai riboti susitarimai dėl prekių savybių ir kainų bei tam tikras abipusis pasitikėjimas, leidžiantis kiekvienam investuoti savo kapitalą ar kitus resursus. Tačiau galiausiai to per maža. Tokiuose santykiuose dalyvaujantys veikėjai gali net nebūti vienas kito matę ir derėtis per tarpininkus, kurie taip pat susitinka tik sandorio pasirašymo metu, kai jau nebereikia jokio žmogiško santykio. Trumpai tariant, prekybai reikia mažai tarpusavio bendrumo, tad ji ir pati suteikia mažai to, kas bendra.

Todėl klausimas yra, ar mes galime žmogiškai gyventi be jokio tarpusavio bendrumo, kuomet bendros tik žaidimo taisyklės, rišančios specializuotas institucijas, kurioms nebūtina būti politiškoms ir kurios net geriau funkcionuoja tada, kai nėra politiškos? Negalime. Žmogiškajame gyvenime egzistuoja santykiai, kurie yra kur kas svarbesni už mainymąsi prekėmis ir paslaugomis. Žmogiškasis gyvenimas apima teisingumo santykius, kurie negali būti tik sudedamąja „žaidimo taisyklių“ dalimi.

Paminėjus teisingumą, pavargę europiečiai tik patrūkčioja pečiais, tačiau vėliau patys to nepastebėdami jau aiškina apie tos ar kitos žmonių grupės patirtas kančias per du amžius, kai jos buvo Vakarų rankose. Jie nepastebi, kaip stipriai jų panieka teisingumo santykiams išreiškia du politinius faktus: jie dominavo pasaulyje du amžius ir vėliau perleido šią atsakomybę savo pusbroliams amerikiečiams. Tas, kuris mėgaujasi dominavimu neprisiimdamas valdžios atsakomybės, yra paskutinis, galintis vertinti politinius santykius. Apmirę nuo šio ilgai trunkančio neatsakingumo, europiečiai svajoja apie taikoje suvienytą žmoniją, valdomą prekybos taisyklių ir bendro žmogiškumo.

Kad suvoktume šio teiginio beprasmiškumą, užtenka užduoti šiuos klausimus. Kaip JAV susitvarkys su savo gebėjimo kreipti pasaulio trajektoriją nuosmukiu? Kaip Kinija susitvarkys su staigiu savo resursų ir galios Azijoje ir likusiame pasaulyje išaugimu? Kaip europiečiai organizuos savo santykius su islamo pasauliu ir nauja situacija, kurią sukėlė itin didelio skaičiaus musulmonų apsistojimas Europos šalyse? Ir kaip musulmonai šioje naujoje situacijoje organizuos savo „tikinčiųjų bendruomenę“?

Nei į vieną iš šių klausimų neatsako prekybos taisyklių išplėtimas ar bendro žmogiškumo pajautimas. Kad ir kokie trokštami šie dalykai būtų, jie daro labai mažą įtaką santykiams, kuriuos ką tik paminėjau, nes šie santykiai laikosi krypties, kurią nustato politinių ar religinių kolektyvinių subjektų veiksmai.

Europiečiai jau kurį laiką atsisako pastebėti šių santykių svorį, nes jie save įtikina, kad nepaisant visų skirtumų, jie mato žmoniją, judančią link susivienijimo. Ši „žmonijos religija“ yra paremta iliuzija, ir tai labai lengva įrodyti. Pasaulis neatras savo tvarkos ir ramybės tiesiog daugindamas šios religijos tikinčiųjų skaičių. Tai yra grynai europietiškas reikalas, ir tokiu jis išliks. Pasaulis, kaip visada, atsirems į pusiausvyrą, nustatytą politinių ir dvasinių žmogiškųjų bendruomenių sprendimų, tokią pusiausvyrą, kuriai apidūdinti nėra kito žodyno kaip tik pagrindinės ir teologinės dorybės.

Tačiau tam, kad šios dorybės būtų praktikuojamos politinėje ir net dvasinėje tvarkoje, reikalinga viena išankstinė sąlyga. Tam reikia matyti tikslų dabartinės pasaulio reikalų būklės vaizdą. Šiandien pagrindinis veiksnys čia yra tiesioginės Vakarų galios silpninimas, nors JAV vis dar išlieka galingiausia pasaulio valstybe. Šis santykinis galios sumažėjimas, kartu su vis stiprinamomis anksčiau buvusiomis „periferinėmis“ galiomis, sukūrė daugiapolį pasaulį, kurio įvairovėje daugelis tikisi surasti esą mūsų laukiančią ramybę.

Tačiau aš manau, kad tarptautinė tvarka gali atsisakyti hegemonės tik su dideliais sunkumais, ir kad Amerikos silpninimas slepia savyje pavojų. Tačiau čia ne vieta plėtoti šiuos numanymus. Ką tikrai reikėtų pabrėžti, kad šiandien, „vieningo pasaulio“ šviesoje, visos likusios galybės, kurias anksčiau temdė Vakarų prisiimtas „progreso“ monopolis, dabar lenda į dienos šviesą. Anksčiau sakydavome, kad yra Vakarai ir visi likę, o dabar sakome, kad yra Vakarai, Kinija, Indija, islamo pasaulis ir t.t. Politinė Izraelio rolė atskleidžia, kokios naivios yra mūsų svajonės dėl globalaus susivienijimo.

Bet kaip jau pabrėžiau anksčiau, žmonija neturėtų būti klaidinama stabo, kurį sukūrė „bendro žmogiškumo“ pajautimas. Tikrasis žmogiškumas susideda iš koegzistavimo ir įtampos tarp teiginių apie žmoniją, kurių nepaliečia humanistų svajonės. Kinija, islamas, žydai, krikščionių pasaulis - visa tai nėra tik žmogiškosios vaivorykštės spalvos; tai yra atskiri politiniai ir dvasiniai kūnai, pristatantys save per skirtingus teiginius apie žmogiškumą ir turintys būti suderinti politikos bei filosofinės ir teologinės refleksijos, kuri kiekvieną iš šių teiginių vertina rimtai, o ne kaip uždaras „kultūras“ kelyje į vieną žmoniją. Nėra pakankama pasakyti, kad mes visi esame žmonės. Kas iš tiesų svarbu, tai surasti kelius šių teiginių politiniam ir dvasiniam tarpininkavimui, nes Vakarai tuoj nebebus pakankamai stiprūs, kad išlaikytų tvarką pasaulyje. Ši tarpininkavimo pastanga yra tiek dvasinė, tiek ir politinė.

Panašu, kad Katalikų Bažnyčia čia turėtų atlikti pagrindinę rolę. Ar ji ją atliks, priklausys nuo pačių katalikų dorybių. Tačiau kokią rolę?

Kai pažiūriu į dabartinių pasaulio reikalų tendencijas, man daro įspūdį vienas dalykas. Dauguma iš pasaulio pagrindinių religinių ir politinių bendruomenių turi potraukį į vienokią ar kitokią ekstremizmo formą. Pastebimas žydiškas „fanatizmas“ kolonizuojant Judėją ir Samariją; taip pat fundamentalizmas ar „tiesioginis žodžių traktavimas“ pas protestantus, kurie vykdo misionierišką veiklą su galinga politine ir socialine aistra; Rusijos stačiatikių bažnyčia, išlaisvinta iš komunistinės vergovės, apsiskelbė esanti buvusios tvarkos paveldėtojų, skatinančių nacionalizmą, remėja; ir, žinoma, islamizmas, kurio neįmanoma pamiršti. Kas liečia „žmonijos religiją“, jos fanatiškumą jau apibūdinau anksčiau.

Tačiau šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia nepasiduoda tokiam vyksmui. Visiškai neperdedant galima pasakyti, kad ji nepažįsta šališkumo ar politinės aistros. Tikriausiai šis pagirtinas nešališkumas yra nulemtas tiek pat jos silpnybių kaip ir dorybių. Tikriausiai tai dalinai yra ir pasekmė fakto, jog kiekvienas jos neapgalvotas veiksmas yra iš karto sukritikuojamas vienos ar kitos grupės. Tačiau visa tai nesvarbu.

Tik Katalikų Bažnyčia dabar yra pozicijoje, iš kurios gali pradėti rimtą pokalbį su kiekviena iš didžiųjų galybių, kurias paminėjau anksčiau. Dėl to, kad ji yra vienintelė tikroji universali bendruomenė, vienintelė „tobulai dvasinė respublika“, ji gali kreiptis į visas kitas religines bendruomenes, siekiančias atramos politiniame susivienijime ir tam tikroje dvasinės ir politinės tvarkos suirutėje. Ji lygiai taip pat gali kreiptis ir į pagoniška imperija esančią Kiniją. Trumpai tariant, ji yra centras, iš kurio ir į kurį yra kreipiama žmogiškosios tvarkos konsteliacija.

Dabartinė situacija pasižymi tuo, kad skubiai reikia tarpininkavimo, nes nešališkumas atrodo neįmanomas. Pažvelkime kad ir į Izraelio ir likusių tautų santykius. Paskutiniais metais Izraelio valstybė patyrė nerimą keliantį legitimumo praradimą. Ne tik islamo pasaulis ją vis dar atmeta dėl gerai žinomų religinių ir politinių priežasčių. Dabartinis universalizmas, „žmonijos religija“, ypač stipri Europoje, ne ką geriau supranta tautinę valstybę, besistengiančią išlaikyti savo egzistenciją ir suverenitetą, pasitelkiant ir karines priemones. Atsakydamas į šį legitimumo praradimą, Izraelis vis dažniau grindžia savo teises nuorodomis į holokaustą. Šios šalies veiksmai ir grasinimai esą tiesiog siekia užkirsti kelią naujam išnaikinimui.

Nevertindamas tokio veiksmo politinio ar moralinio gerumo, norėčiau išryškinti, kad jis paliečia pačią judaizmo esmę. Autentiškas judėjų pašaukimas buvo būti liudytojais ir įrankiais Sandoroje tarp žmonijos ir jai draugiško Dievo. Todėl jei Izraelis stato savo legitimumą ant holokausto, jis taip padaro save dvasiškai priklausomą nuo didžiausių savo priešų, ir galiausiai paremia savo legitimumą Dievo tylėjimu, kurio pavadinimas - Aušvicas.

Tik Katalikų Bažnyčia, supratusi tikrąjį Izraelio pašaukimą, galės paliudyti dieviškąją draugystę. „Žmonijos religija“ ir „holokausto religija“ yra dvi tos pačios religijos, kurioje nėra vietos Dievui, versijos, naikinančios ir demoralizuojančios Vakarus. Pastarieji susigrąžins savo drąsą tik tada, jei atgaus tikėjimą Dievo gerumu ir draugyste. Katalikų Bažnyčia, Dievo tarpininkė, neturi kitos politinės užduoties, kaip tik tapti įtikinama dieviškojo gerumo liudytoja.

Pierre Manent yra filosofas, prestižinės Paryžiaus aukštosios socialinių mokslų mokyklos profesorius ir daugelio knygų autorius.

Versta iš Firstthings.com


Susiję straipsniai

Politika 2583693764028957122

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-08-30 16:26

    // Jei Katalikų Bažnyčia atsisakytų visų sukauptų savo materialinių turtų, Jos įvairių tautybių kunigai rūpintųsi savo Tauta ir Tėvyne, dauguma Jos katalikų kunigų ir Jos viršūnėlė gyventų paprastą ir dorą gyvenimą (be jokių pasileidimų), glausčiau bendradarbiautų su kitų religijų atstovais, gal būtų Bažnyčiai įmanoma "tapti įtikinama dieviškojo gerumo liudytoja".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-08-31 08:26

      Būtų nedovanotina kvailystė atsisakyti sukauptų materialinių turtų, nes tai yra milžiniška jėga anksčiau ar vėliau galinti būti panaudota dieviškiems tikslams.




      Panaikinti

emo-but-icon

item