Oliver Olivarez. Nenaudokite mano kančios savo kovai: nevaisingumas ir vienalytės „santuokos“

Asociatyvi nuotrauka

Man įkyrėjo, jog esu verčiamas arba paremti gėjų „santuoką“, arba išsižadėti savosios. Turiu omeny ne kokį nors mano ir žmonos poelgį, pažeidžiantį tradicines santuokos normas, bet kai ką, ko mudu negalime pakeisti – mūsų besitęsiantį negalėjimą susilaukti vaikų.

Mano žmona ir aš, kartu su visomis kitomis vaikų negalinčiomis susilaukti heteroseksualiomis poromis, dažnai būname išstatomi kaip pirmasis daiktinis įrodymas viešosios nuomonės teisme. Mūsų būklė tapo standartiniu atsakymu į pagrindinį argumentą už autentišką santuoką. Tas argumentas iki šiol buvo laikomas neginčytinu: tai, jog heteroseksualios poros vienintelės gali natūraliai susilaukti vaikų, iššaukia valstybės interesą užtikrinti, jog šie santykiai būtų stabilūs, dėlei gerovės vaikų, kuriuos potencialiai tokios poros augins savo namuose.

Pateikus šį argumentą klausimo forma, jis skamba taip: jei vaikai yra pirmoji priežastis, dėl kurios valstybė imasi reguliuoti santuoką, kodėl ji turėtų pripažinti nevaisingų porų santuokas? Kodėl gi nepasekus Platono raginimu „Įstatymuose“, jog nevaisingos santuokos turėtų būti negaliojančios? Arba, formuluojant klausimą, kodėl tokie santykiai turėtų būti laikomi santuoka, o homoseksualių porų – ne? Ar nėra homoseksualų poros lygiavertės su nevaisingomis heteroseksualų poromis, bent jau tiek, kiek tai turi rūpėti valstybei ir visuomenei?

Nors toks argumentas gali veiksmingai nuskambėti debatuose, jis groteskiškai nerealus tiems, kas išgyvena nevaisingumo patirtį – žiaurią ir nelaimingą tikrovę tų, kurie kiekvieną mėnesį laukia taip niekada ir negimstančio vaikelio.

Privatus nevaisingumo skausmas

Įvairaus plauko ekspertams ir žinovams karštai besiginčijant, pačių nevaisingų porų balso beveik negirdėti. Mūsų tylėjimas yra suprantamas ir dėl to, jog nevaisingų porų nesieja vieningos religinės ar politinės pažiūros, bet ypač dėl gilaus nevaisingumo skausmo privatumo. Su kiekvienu nauju medicininiu testu ateina tik gilesnė širdgėla, kuria retai dalijamasi viešai. Aplinkiniai, kuriems įdomu, ar pora neturi vaikų dėl intencionalaus modernių medicinos technologijų taikymo, ar dėl savo ribotumo, retai būna tokie netaktiški, kad garsiai užduotų šį klausimą.

Taigi mudu su žmona tyloje išgyvename savo rūpesčio, vilties, širdgėlos ir susitaikymo ciklus. Mes visuomet norėjome vaikų ir buvome pasiryžę priimti visus su jų auginimu susijusius iššūkius, nepaisydami savo studentiškos skolos ir darbo valandų. Niekada nenaudojome kontracepcijos, susituokėme vos įžengę į savo dvidešimtuosius metus. Po kurio laiko tapo aišku, jog kažkas negerai, todėl ėmėmės daugybės sunkių ir skausmingų medicininių testų. Nei vienas jų neatskleidė diagnozės, o bėgantys santuokos metai buvo pažymėti negalėjimu susilaukti vaiko. Negelbėjo nei skirtingi vaisingumo vaistai, nei operacija. Dėl etinių priežasčių mes nebandėme apvaisinimo mėgintuvėlyje ar surogatinės motinystės.

Dabar mes įžengiame į savo trisdešimtuosius, taip ir nežinodami, kodėl negalime susilaukti vaiko ir neturėdami tikros vilties kada nors tą padaryti natūraliu būdu. Nežinau, ar galutinė diagnozė būtų lengviau ar sunkiau nei šis nežinojimas – ar tai atneštų tam tikrą susitaikymą, ar tik atvertų naujų žaizdų. Tačiau tvirtai žinau, jog ši skausminga patirtis išryškina skirtumus tarp mūsų santuokos ir homoseksualių santykių.

Nevaisingumas kaip netektis

Nevaisingumas nepadaro mūsų santuokos negaliojančios, bet mes nuolat patiriame jį kaip negalėjimą pilnutinai išgyventi santuokos esmės. Mes patiriame šį praradimą tokiu būdu, kokiu jo niekada nepatirs tos pačios lyties pora, nuo pradžių negalėjusi tikėtis vaisingumo kartu. Mūsų santykiai yra nukreipti į vaikų turėjimą, net jei išgyvename nusivylimą, negalėdami pasiekti santykių pilnumos.

Grįžtant prie Platono – meilė trokšta būti vaisinga. Meilė nori turėti vaikų su Mylimuoju. Nors Platono Puota duoda pradžią idėjai, jog egzistuoja ir žmogaus sielos vaikai, fizinis gyvybės davimas turi vietą net jo sistemoje. Ši vieta buvo dar labiau pabrėžta krikščioniškos minties indėlio į Vakarų tradiciją. Net senovės graikai, nepaisant jų dažnos tolerancijos (kartais netgi entuziazmo) tam tikriems homoseksualiems santykiams, niekada nesiejo tokių santykių su santuoka.

Meilė tarp dviejų vyrų – erotinė ar dvasinė – niekada negali būti vaisinga fiziškai, kaip ji gali būti vaisinga tarp vyro ir moters. Fizinis bergždumas homoseksualioms poroms yra natūralus, diktuojamas jų lytinių polinkių, kurie yra tiesiogiai priešingi galimybei natūraliai susilaukti vaikų.

Yra aiški skirtis (nesvarbu – žvelgsime ontologiškai, teleologiškai ar tiesiog patyrimiškai) tarp homoseksualių porų ir nevaisingų heteroseksualių porų. Pastariesiems bevaikiškumas nėra savybė, kylanti iš jų santykių prigimties. Verčiau, dėl ligos, amžiaus ar tikslingų veiksmų, tai yra praradimas tos pilnatvės, kokią jų santuoka turėtų pasiekti. Tuo tarpu savanoriškas nevaisingumas yra sąmoningas pilnutinės santuokos vengimas – nuo seno toks pasirinkimas buvo smerkiamas. Tos pačios lyties poroms toks klausimas net nekyla, nes vaisingumas niekada nebuvo natūralus jų santykių atbaigimas. Nesvarbu, ką medicina pasieks, įveikdama amžiaus, ligos ar sužeidimo lemtą nevaisingumą, homoseksualūs santykiai visuomet liks iš prigimties nevaisingi.

Santuokos ir vaikų ryšys

Į naują santuokos apibrėžimą įtraukiant tos pačios lyties sąjungas, santuokos susietumas su vaikais pažeidžiamas taip, kaip to niekuomet nepažeidė bevaikių heteroseksualių porų santuokų pripažinimas. Galimybė ir net troškimas kartu turėti vaikų šiuo atveju turi būti išbraukti iš anksto išbraukti iš apibrėžimo. Užuot laikius tai svarbiu santuokinės meilės aspektu, kurio kai kurios poros dėl nelemties ar amžiaus negali išpildyti, vaikų gimdymas ir auginimas kartu tampa visiškai neprivalomas, netgi labiau nei taip yra savanoriškai apsisprendusių neturėti vaikų porų atveju.

Dėl vis dar nežinomų priežasčių mums – nevaisingoms poroms – tekusi lemtis yra kasdien aštriai jaučiamas trūkumas. Mes tikriausiai jau niekuomet nesužinosime, kas gimtų, susijungus mūsų genetikai – kokius bruožus ir savybes mes būtume perdavę savo vaikui. Nesvarbu, kaip labai bemylėtume savo keturkojus bičiulius, jie niekada nepasakys mums: „Myliu tave“. Lego kaladėlės, kurias išsaugojau iš savo vaikystės, taip ir liks gulėti dėžėje.

Tačiau dėl nevaisingumo mūsų santykiai nėra lygiaverčiai su tais, kuriuose vaikų neturėjimas niekada negali būti išgyvenamas kaip netektis – nes ten niekada nebuvo ir net negalėjo būti vaisingumo galimybės. Kaip dažnai pastebima, būtų absurdiška ir virš jų kompetencijos ribų, jei vyriausybės atsisakytų suteikti santuokos liudijimus nevaisingoms heteroseksualioms poroms. Absurdiškumas dar labiau išryškėja, atsižvelgus į taip gerai mudviem su žmona pažįstamų vaisingumo testų nepatikimumą. Iš kitos pusės, galima patikimai numatyti, jog jokia homoseksuali pora niekada negalės susilaukti vaikų natūraliai.

Įsivaikinimas, žinoma, yra galimybė, bet jis paprastai susijęs su nemenkomis papildomomis išlaidomis bei rūpesčiais, be ir taip svaraus tėvystės iššūkio. Kol kas mes stokojame karjeros ir finansinio stabilumo, kad galėtume sau leisti dešimtis tūkstančių dolerių, reikalingų įvaikinti vaiką. Dar daugiau, nors dažniausiai įsivaikinimas yra meilingas ir kilnus įsipareigojimas, jis vis tiek apima kokią nors traumą, bent jau tiek, kiek yra reikalingas abiejų biologinių tėvų mirties, netinkamumo ar atsisakymo auginti vaiką. Mes viliamės, jog vieną dieną ir nevaisingumo, ir našlaitystės blogis – abu bus atpirkti įvaikinimo gėriu, bet kol kas tai nėra mums.

Kai mes įsivaikinsime, pasiūlysime vaikui ir motiną, ir tėvą, taip suteikdami aplinką, panašiausią į natūralią šeimą, kurios jis neteko. Todėl net įsivaikindamos heteroseksualios santuokos esmingai skiriasi nuo homoseksualių porų, kurios įvaikindamos darsyk atima iš vaiko motiną arba tėvą.

Gėjų „santuokų“ klausimas gali būti remiamas įvairiais kitais argumentais, kurie nesusiję su tariamu homoseksualių porų ir bevaikių heteroseksualių porų lygiavertiškumu. Šiame straipsnyje nėra siekiama išspręsti visos tos pačios lyties „santuokų“ diskusijos.  Vis dėlto turėtų paaiškėti, jog įprastas homoseksualių porų ir nevaisingų heteroseksualių santuokų palyginimas yra ne tik paviršutiniškas ir kvailas – jis taip pat žeidžiantis ir beširdiškai nepaisantis nevaisingų porų tikrosios patirties.

Nei tos pačios lyties pora, nei nevaisinga skirtingų lyčių pora negali susilaukti vaiko natūraliai. Vis dėlto vienai šių porų tai yra numatoma ir netgi esminė jų santykių savybė. Kitai gi – tai skausmingas ir dažniausiai netikėtas jų santuokos prigimties sužeidimas.

Oliveris Olivarezas yra G. K. Chestertono pjesės „The Surprise“ veikėjas. Autorius, pasirinkęs šį pseudonimą, yra politikos teorijos mokslų daktaras, nekantriai laukiąs dienos, kai jauni akademikai galės laisvai dėstyti savo poziciją, nebijodami pakenkti karjerai.