Nuo 2006 m. savižudybių Lietuvoje nemažėja

Lietuva jau seniai pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių. Šiandien visi supranta, kad jas lemia toli gražu ne vien medicinos problemos, tačiau specialistai tvirtina, kad Lietuvoje, mėginant sumažinti savižudžių skaičių, remiamasi didelėmis psichiatrijos įstaigomis ir medikamentiniu gydymu, t. y. vyrauja sovietinis modelis. Kita vertus, galima teigti, kad apskritai neskiriamas deramas dėmesys savižudybių prevencijai. Tai šią savaitę, beje, pripažino ir sveikatos apsaugos ministrė.

Pripažįsta, kad dėmesys prevencijai nebuvo didelis

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iš gyvenimo pasitraukė lygiai tiek žmonių, kiek šiandien gyvena Jonavoje, devintame pagal dydį šalies mieste, – apie 30 tūkstančių. Pernai netekome 930-ies.

Valdininkai šią savaitę suskubo džiaugtis, kad Lietuvoje savižudybių mažėja, lygindami 2014-uosius su 10 metų senumo duomenis, kai per metus iš gyvenimo pasitraukdavo apie 1,5 tūkst. žmonių.

„Nuo 2006 m. iki dabar jokio sumažėjimo nėra. Jei kurie nors politikai norėtų prisiimti sau laurus, kad savižudybių skaičius mažėja, tai jie turėtų grįžti į 2004 metus. Galima galvoti, kad užtenka to sumažėjimo, bet dabar Lietuvoje 100-ui tūkst. gyventojų tenka per 30 savižudybių.

Šis skaičius tris kartus viršija ES vidurkį ir yra vienas didžiausių Europoje ir pasaulyje. Tai čia tikrai ne tas atvejis, kai reikia sakyti, kad viskas puiku ir nieko daryti nereikia, sistema veikia“, – teigia Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas dr. Paulius Skruibis.

„Dėmesys savižudybėms ir prevencijai nebuvo didelis ir išskirtinis. Tą pripažįstu. Bet tiek nevyriausybininkai, tiek specialistai gali pasakyti, kad šios vyriausybės dėmesys psichologinės-psichiatrinės pagalbos sričiai stipriai išaugo. Trūkumų buvo daug. Darbą, kuris buvo daromas per lėtai ar gal kur nors visai nedaromas, padaryti per dvejus metus, pakeisti situaciją tikrai nėra lengva“, – sako sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.

Vyriausybės per dešimtmetį parengė bent kelias programas, turėjusias užtikrinti savižudybių mažėjimą. Nevyriausybinės organizacijos tikros, kad iki šiol šios pastangos – bergždžios, skiriami pinigai naudojami neveiksmingai. Pasigendama ir šių programų veiksmingumo vertinimo.

„Valdininkai turėtų daugiau kūrybiškumo rodyti ir nebijoti pripažinti, kad kažkas buvo blogai. Programos vertinamos kas kelerius metus, tai gal pirmais metais buvo efektyvu, po to jau nebe. Atsirado naujų iššūkių, reikia greitai koreguoti, nebijoti keisti“, – teigia Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė.

Rezultatų nežada nei po metų, nei po trejų

Sveikatos apsaugos ministerijai sunkiai sekasi dėlioti ir naująją strategiją ateinantiems keturiems metams. Suburta beveik 40 įvairių organizacijų specialistų grupė darbą turėjo baigti balandžio pabaigoje, tačiau programos nėra iki šiol.

Sveikatos apsaugos ministrė ją žada patvirtinti dar šiemet, joje esą bus skiriamas deramas finansavimas, žmogui bus užtikrinta ne tik pirminė, bet kompleksinė medicininė pagalba. Žadama stiprinti ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis.

„Iš tiesų aš susidūriau su kai kurių darbuotojų neveiksnumu, nenoru dirbti, operatyviai spręsti iškilusias problemas. Iš mūsų sistemos darbuotojų pusės buvo tam tikras nevyriausybinių organizacijų atstovų ignoravimas. Tačiau tą problemą mes išsprendėme sukvietę visus ir išklausę. Ir pripažindami, kad jų indėlis teikiant paslaugas turintiems psichikos sutrikimų yra svarus, sudarėme naują grupę, ta grupė dirba“, – pasakoja R. Šalaševičiūtė.

„Mes matome, kaip vyksta darbas toje grupėje, – sunku kažko tikėtis. Grupės įgaliojimai oficialiai jau pasibaigė, ji nieko nesukūrė, dar susitikimai vyksta, bet jie net nelabai teisėti“, – teigia P. Skruibis.

Iki šiol socialinė reklama, kuri, anot specialistų, duoda daug daugiau naudos nei programos popieriuje, daugiausia finansuojama iš įvairių fondų.

Tuo metu vyriausybė pinigus skiria, pavyzdžiui, Savižudybių prevencijos biurui steigti.

„Savižudybių prevencija – ilgalaikis procesas. Rezultatų tikrai nebus po metų ar po trijų. Bet reikia tikėti ir viltis, kad šito biuro įkūrimas bus gera prevencinė priemonė. Šiuo metu biure dirba 6 darbuotojai. Jie atlieka įvairius darbus – renka informaciją, ją analizuoja, renka rizikos veiksnius, domisi, kaip pasiskirsto savižudybės Lietuvoje pagal regionus“, – pasakoja laikinasis Savižudybių prevencijos biuro vadovas Vaidotas Markevičius.

Trukdo skirtingi požiūriai į pagalbą

„Aš nematau aiškių tikslų. Rinkti informaciją, analizuoti, koordinuoti – tai tokios frazės, kad mes ir po 5 metų nepasakysim, ar pakankamai informacijos surinkta, ar ji išanalizuota, sukoordinuota. Kol kas tikslų nekelia – nei jie patys, nei jiems kažkas kitas. Viena didžiausių problemų yra ta, kad ir tos programos, ir darbo grupės lieka abstrakčiomis frazėmis“, – tvirtina Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas dr. P. Skruibis.

„Krizių centrą įsteigė, steigia centrus regionuose, bet jei nėra patvirtinta metodikos, kaip padėti pirmą kartą bandžiusiam žudytis, tai tu nors auksinius rūmus pastatyk – ar žmogus juose jausis laimingas, jei jaučiasi vienišas“, – sako D. Mikutienė.

Specialistai pabrėžia, kad padėtis Lietuvoje keistųsi, jei pavyktų įveikti du skirtingus požiūrius į savižudybes, tai yra, sujungti medicinos modelį su nevyriausybinių organizacijų teikiama pagalba.

„Tai skirtumas tarp vaistų ir vaistų plius psichologinės pagalbos. Čia požiūriai išsiskiria. Tada ir politikams nelengva. Jie sako – jūs susitarkite. Bet kaip gali susitarti, jei turi skirtingus požiūrius. Čia politikų atsakomybės klausimas, ar sakyti – gerai, tegul būna medicininis modelis. Bet jis yra jau daugelį metų ir niekas nesikeičia. Vadinasi, reikia bandyti kitus būdus, imtis kito modelio, ieškoti pusiausvyros“, – teigia P. Skruibis.