Marcus Roberts. Kaip padidinti gimstamumo rodiklius?

Daugelyje išsivysčiusių valstybių galime pastebėti ypač žemus gimstamumo rodiklius ir senėjančias visuomenes.  Vyriausybės stengiasi įva...


Daugelyje išsivysčiusių valstybių galime pastebėti ypač žemus gimstamumo rodiklius ir senėjančias visuomenes.  Vyriausybės stengiasi įvairiais būdais spręsti šias problemas ir užtikrinti, kad ateityje vis dar bus pakankamai dirbančių asmenų, kurių mokesčiai leidžia išlaikyti pensininkus bei sveikatos apsaugą. Žurnalas „The Economist“ aprašo skirtingas priemones, kurių valstybės imasi siekdamos paskatinti gimstamumą.  Pavyzdžiui:

„Singapūre šeimoms už pirmąjį vaiką sumokama 4000 eurų vienkartinė išmoka, taip pat ir už antrą, o už trečią – valstybė moka 5300 eurų. Taip pat šeimos laukiančios socialinio būsto gimus vaikui atsiduria eilės priekyje. Pietų Korėjos valdžia primena būsimiems jaunavedžiams, kad nebūtina taupyti prabangioms vestuvėms – galima puikiai susituokti ekonomiškai.  Tuo tarpu Rusijoje šeimos skatinamos gimdyti vaikus vardan Motinos Tėvynės; tam ypač tarnauja oficialios akcijos, vadinamos „vaisingumo dienos“: patriotiška mama, pagimdžiusi lygiai po 9 mėnesių nuo tokios dienos, gali būti įrašyta į loteriją automobiliui laimėti.“

Mažėjantis gimstamumas taip pat verčia valstybes ieškoti naujos darbo jėgos. Daugelis jų atsiveria pigiai imigrantų darbo jėgai, tuo pačiu susidurdamos su rasinėmis/kultūrinėmis problemomis: sėkmingas imigrantų įsiliejimas į visuomenę gali nemažai kainuoti, dėl to vyriausybės dažniau griebiasi programų vietinių gyventojų gimstamumui didinti.

Ši politika susiduria su viena didele kliūtimi – brangiu vaikų išlaikymu. Nuo pat kūdikio gimimo tėvai turi daug išlaidų: apranga, papildomi poreikiai bei baldai, maistas, mokykla, būreliai ir kt. Europoje vienas vaikas vidutiniškai kainuoja 20-30 proc. šeimos ūkio įplaukų. Kokia iš to ekonominė nauda? Galbūt gausių šeimų tėvai gali tikėtis daugiau paramos senatvėje, bet retai kur iš vaikų yra teisiškai reikalaujama pasirūpinti savo senstančiais tėvais.  Akivaizdu, kad didžiausią ekonominę naudą gimus vaikams gauna valstybė – visuomenę papildo jaunas narys, kuris mokės mokesčius bei dirbs jos labui.  Kaip rašo „The Economist“:

„Daugelis gimstamumą skatinančių strategijų stengiasi palengvinti šį nemalonų scenarijų valstybei dotuojant tėvų išlaidas. Dažniausiai tai būna vienkartinis arba nuolatinis vaiko pašalpos mokestis. Tai gali būti dosnios tiesioginės išmokos ar subsidijuojami darželiai – Šiaurės šalys, pavyzdžiui, taiko abi priemones. Taip pat taikomi mažesni mokesčiai bei kitos mokestinės lengvatos, nors jos naudingesnės turtingiems tėvams ir dėl to sunkiau politiškai įgyvendinamos.  Antai Prancūzijoje prezidento Francois Hollande'o vyriausybė gerokai apgenėjo mokestines lengvatas už naujagimius.“

Vis dėlto išleisti pinigai ar subsidijos nebūtinai užtikrins pakankamą gimstamumo šuolį. Pasak Olivierio Thevenono – gimstamumo skatinimo politikos eksperto – ilgesnės motinystės ar tėvystės atostogos nebūtinai skatina gimstamumą. Taip pat vienkartinės išmokos skatina kūdikių susilaukti greičiau, bet ne daugiau nei poros turėtų priešingu atveju. Atrodo, kad vienas geriausių būdų skatinti gimstamumą naudojant valstybės pinigus yra vaikų priežiūros finansavimas, leidžiant moterims derinti motinystę ir darbą.  Tačiau ir tokia priemonė ne visur vienodai efektyvi.

„Rytų Azijos valstybėse, kaip antai Japonijoje ar Pietų Korėjoje, […] darbo valandos yra tokios ilgos, kad po jų tiesiog nelieka laiko, kurį būtų galima skirti vaikų auginimui.  Taip pat brangiai kainuoja vaikų privatus ruošimas gyvenimo sėkmę nulemsiantiems mokykliniams egzaminams.“

Gimstamumo skatinimo politika susiduria su netikėtais iššūkiais ir Vakaruose. „The Economist“ pateikia įdomų faktą – gyvenimas miestuose tapo pernelyg malonus, kad poros jį apsunkintų vaikų gimdymu ir auginimu.

„Daugelyje šalių gimstamumas yra didžiausias kaimiškose vietovėse, vidutiniškas miesteliuose ir itin mažas dideliuose miestuose.  Nors stebint daugybę vaikiškų prekių parduotuvių bei perpildytas pradines mokyklas sunku tuo patikėti, bet Londono centre gimstamumo rodiklis yra tik 1,5 vaiko moteriai, o užmiestyje – 2 vaikai.  Žinoma, daugelis susilaukę vaikų kraustosi gyventi į priemiesčius, bet vaisingumo skirtumas išlieka net kontroliuojant šią migraciją. Galimas paaiškinimas, jog centrinėje miesto dalyje būsto kainos kur kas didesnės, tad miestiečiai jaučiasi negalį savo gyvenimuose rasti vietos vaikams.  Gali būti, kad miestietiškas gyvenimas tapo toks malonus, kad vaikų gimdymas ir auginimas kainuoja per brangiai praleistų vakarienių jaukiuose restoranuose prasme.  Taip pat panašu, kad šios tendencijos save palaiko: vaisingi priemiesčių gyventojai skatina savo kaimynus turėti daugiau vaikų; poros bevaikiuose didmiesčiuose gali jaustis skatinami elgtis atvirkščiai.“

Japonijos vyriausybė netgi skatina jaunas poras nevykti gyventi į didelius miestus, tikėdamasi paskatinti gimstamumą. Vargu ar tokios priemonės bent kiek pagerins tragišką Japonijos demografinę perspektyvą.

Apibendrinant verta paklausti: ar vyriausybės gali ką nors iš esmės pakeisti šioje srityje? Išskyrus drakoniškas Kinijos valdžios priemones, panašu, kad bet kokie bandymai daryti įtaką gimstamumui atsiremia į žmonių įsivaizdavimą apie darbą, šeimą ir idealų vaikų skaičių. Kitaip sakant, ką pakeis valstybės politika, jei žmonės nenorės turėti vaikų?  Daugiausia, ką valdžia gali padaryti, yra pašalinti kai kurias kliūtis, apsunkinančias vaikų auginimą; vis dėlto didesniam gimstamumui reikalingas vertybinis požiūrio į vaikus pokytis.

Versta iš Mercatornet.com

Susiję straipsniai

Šeimos politika 7562417726476330474

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item