Kun. John Echert. Kaip amorali mažuma galiausiai tampa dauguma

Kun. Johno Echerto pamokslas, sakytas liepos pradžioje. Kun. Echertas kaip kariuomenės kapelionas tarnavo Irake ir kitose pavojingose Ar...


Kun. Johno Echerto pamokslas, sakytas liepos pradžioje. Kun. Echertas kaip kariuomenės kapelionas tarnavo Irake ir kitose pavojingose Artimųjų Rytų vietose. Dabar jis tarnauja Sent Polo mieste Minesotoje, kur aukoja tradicines šv. Mišias ir savo nuolatiniu tiesos sakymu bei veikla visiems, kurie nusivyle Bažnyčios dvasininkais teigia, kad jiems visiems rūpi tik savanaudiški interesai, įrodo, kad Bažnyčioje dar yra ir daug tiesos sakyti ir kovoti nebijančių dvasininkų.

Praėjo jau viena savaitė nuo tada, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė šėtonišką sprendimą, tos pačios lyties „santuokas“ pavertusį universalia amerikiečių teise. Kaip ironiška, kad šis sprendimas, kuris buvo priimtas prieš pat Jungtinių Amerikos Valtijų Nepriklausomybės dieną, žymi Aukščiausiojo Teismo piktnaudžiavimą galia paneigiant tikrąją žmogiškąją laisvę ir mums Dievo duotas teises.

Šis sprendimas neturėtų mūsų stebinti, nes jis yra tik nuosekli tąsa jau dešimtmečius daromų įvairių sąvokų perrašymų, tiek Amerikoje, tiek ir kitose šalyse.

Nors homoseksualai aktyvistai gatvėse švenčia savo „užtarnautą“ pergalę, o Baltieji rūmai nudažyti moralinio iškrypimo spalvomis, mes esame kaip niekada blaivūs ir suprantame, jog šį savaitgalį negalime švęsti savo tautos gimimo, kai tenka stebėti tokią lėtą ir galbūt galutinę jos mirtį. Su šiuo paskutiniu sprendimu dabar jau tvirtai ir formaliai savo nacionaline politika saugome dvi iš keturių Dangaus keršto besišaukiančių nuodėmių: nekaltųjų žudymą (abortais) ir kūnišką nuodėmę prieš prigimtį (sodomiją).

Tiems, kurie šiepdamiesi sakys, jog „dvi iš keturių dar nėra taip blogai“, verta priminti, kad ši tauta yra kalta ir dėl likusių dviejų Dangaus keršto besišaukiančių nuodėmių: vargšų engimo ir apgavystės mokant užmokestį už darbą. Kaip tikroji religija ir izraelitai buvo engiami senovės Egipte, taip tikroji religija ir katalikai patiria vis stipresnį engimą šių laikų Amerikoje. Dėl dirbančiųjų apgavystės, paklauskite kepėjų, fotografų ar floristų, kurie buvo priversti mokėti baudas ir uždaryti savo parduotuves, taip prarandant pragyvenimo šaltinį, dėl savo pažiūrų vienalyčių „santuokų“ atžvilgiu.

Praėjusią savaitę, dar laukiant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, buvo įvykdyta nacionalinė apklausa dėl to pačios lyties „santuokų“. Nors ir nesu apklausų fanas, tačiau ši yra labai daug pasakanti. Ji atskleidžia, kad tos pačios lyties asmenų „teisę į santuoką“ palaikančiųjų skaičius jau perkopė 50% ribą. Identiška apklausa prieš metus rodė, kad tokia pati trapi dauguma dar nepritarė tos pačios lyties „santuokoms“.

Taigi, vos per vienerius metus dauguma staiga atsirado nebe opozicijos moraliniui iškrypimui, o paramos jam pusėje. Jeigu laiku nusikeltume dar toliau į praeitį, pamatytume, jog prieš dešimt metų panašios apklausos rodė, kad tik sąlyginai maža dalis amerikiečių pritarė tos pačios lyties partnerystėms ar „santuokoms“. Tai kaip atsitiko, kad nedidelė mažuma virto dauguma, ir dar per tokį trumpą laiką? Apaštalas šv. Paulius krikščionis Korinte perspėjo, jog palaikymas moraliniams iškrypimams vieną dieną gali tapti masinis, sakydamas, kad mažas lašas raugo galiausiai užraugina visą kepalą duonos. Korintas, beje, buvo žinomas kaip senovės pasaulio „nuodėmių miestas“ su plačiai paplitusiu amoraliu elgesiu. Modernioji Amerika nusipelno to paties vardo.

Tačiau mums nereikia keliauti viso kelio atgal į senovės Korintą, kad rastume mažumos, kuri staiga tampa dauguma, pavyzdį. Galime pažvelgti į prieš 500 metų katalikišką Angliją valdžiusį karalių Henriką VIII. Protestantų sukilimo prieš Bažnyčią gaisre, apėmusiame didelę dalį Europos, akivaizdoje karalius Henrikas tvirtai stovėjo su Bažnyčia ir popiežius Leonas X jam net suteikė „Tikėjimo gynėjo“ titulą. Bet, kaip žinome, Tikėjimo gynėjas dėl savo santuokos reikalų galiausiai tapo Bažnyčios priešu. Anglijos parlamentas jį pripažino esant „vieninteliu žemėje Anglijos bažnyčios vadovu“.

Henrikas niekada savęs nestatė šalia protestantų eretikų, tačiau galiausiai jis vis tiek įvykdė schizmą nuo Katalikų Bažnyčios ir kartu su savimi į ją nusitempė didžiąją dalį savo karališkojo dvaro. Taigi, vieno asmens mažuma - šiuo atveju monarcho - buvo pajėgi visiškai apversti daugumos savo karalystės žmonių likimą.

Nors ir nesame monarchija, dabar regime tą patį - per ilgą laiko tarpą be priežiūros palikta iškrypusi ir amorali mažuma anksčiau ar vėliau tampa dauguma. Šiuo metu vienalytėms „santuokoms“ pritaria 52% amerikiečių, tačiau jau kitais metais tai gali būti 62%, o dar kitais - 72%, ir taip iki tol, kol mes liksime tik visiškai susitraukusi mažuma, nepritarianti visiems likusiems.

Taip pat turėtume tikėtis, kad kaip korumpuotas monarchas išnaudojo savo galią savanaudiškiems tikslams, nekreipdamas dėmesio į savo paties žmones, taip ir respublika, kurios jau visos trys valdžios šakos yra korumpuotos, darys tą patį su savo žmonėmis, ir vis su didesne jėga bei skaudesnėmis pasekmėmis.

Taigi ką mums, kaip šios valstybės piliečiams ir Bažnyčios nariams, reikėtų daryti? Sekime Šv. Tomo Moro, mirusio nuo karaliaus Henriko VIII rankos, pavyzdžiu ir principais. Istorikams žinomas ne tik Šv. Tomo Moro gyvenimas ir jo metu padaryti didūs darbai, bet ir jo paskutiniai žodžiai prieš mirtį. Padėjęs galvą po kirvio ašmenimis, šis drąsus ir kilnus valstybės vyras pareiškė: „Mirštu būdamas ištikimas karaliaus tarnas, tačiau visų pirma Dievo tarnas“.

Šioje šalyje nesame įpratę vadinti savęs vyriausybės ar valstybės lyderių tarnais, tačiau principas vis tiek išlieka tas pats: turėtume siekti būti gerais šios šalies piliečiais, tačiau visų pirma mes esame Dangaus piliečiai. Jei ir kai šios dvi pilietybės susikerta, kaip yra dabar, mūsų Dangiškosios pilietybės pareigos turėtų eiti pirmiau žemiškosios.

Šv. Tomas Moras karaliaus rūmuose užėmė labai aukštą lordo kanclerio poziciją, tačiau kai aplinkybės pasikeitė ir jis nebegalėjo tarnauti žemiškajam karaliui nenusižengdamas savo sąžinei, jis savo gyvenimu ir mirtimi parodė, kad pirmiau už viską yra Dievo tarnas. Kad ir kokias pareigas mes šiuo metu užimtume ir kad ir kokios būtų aplinkybės, esame pašaukti daryti tą patį: pirmiau už viską būti Dievo tarnais.

Versta iš The Remnant

Susiję

Religija 2900488390685725511
item