Kun. Aldo Rossi. Marijos ėmimo į Dangų dogma - mūsų amžiaus kelrodė

Šis tėvo Aldo Rossi straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas 2001 metų gegužės mėn. „Angelus“ žurnale. „Dėl šios priežasties ne kar...


Šis tėvo Aldo Rossi straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas 2001 metų gegužės mėn. „Angelus“ žurnale.

„Dėl šios priežasties ne kartą išlieję Dievui maldaujančius prašymus ir šaukęsi Tiesos Dvasios apšvietimo, dėl ypatinga meile Mergelę Mariją apipylusio visagalio Dievo šlovės, dėl jos Sūnaus, nemirtingojo Amžių Karaliaus ir nuodėmės bei mirties Nugalėtojo garbės, dėl didesnės tos pačios kilniosios Motinos šlovės ir dėl visos Bažnyčios džiaugsmo bei linksmybės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei savo pačių autoritetu Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą: kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“ (Pijus XII, Munificentissimus Deus (§44), 1950 m. lapkričio 1 d.)

Jubiliejinių 1950 metų lapkričio 1 d. Dievo Motinai buvo suteikta nauja garbė, popiežiui Pijui XII paskelbus Ėmimo į dangų dogmą. Beveik prieš šimtą metų (1854 m.) popiežius Pijus IX buvo paskelbęs jos Nekaltąjį Prasidėjimą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma yra garbė, primenanti didelę žvaigždę, apšviečiančią XX amžiaus „jūrą“, panašiai kaip Nekaltojo Prasidėjimo dogma apšvietė XIX amžių. Ėmimo į dangų dogminis apibrėžimas prideda dar vieną karūną Švenčiausiajai Mergelei, ir tai dar vienas pamaldumą jai stiprinantis motyvas. Dogma, skelbianti, kad Dievo Motina su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, yra Dievo apreikšta tiesa, kuria krikščionys tikėjo nuo ankstyvųjų Katalikų Bažnyčios amžių. Ši dogma – tai dar vienas iš daugelio Švč. Mergelės paraginimų savo vaikams, kad šie nepatektų į jos amžinojo priešo, iki pat pasaulio pabaigos besistengiančio savo piktais kėslais persmelkti Petro laivą ir jį paskandinti, gniaužtus. Velnias sušaukia savo sąjungininkus, norėdamas pasiekti savo tikslus.

Labai svarbu nepamiršti, kad pamaldumas į Mariją yra motinos pagalba vaikams. Be to, pamaldumas Marijai įeina į Dievo Apvaizdos pagrindinį planą dėl amžinojo žmonijos išganymo. Netrukus po Adomo ir Ievos nupuolimo Dievas, kreipdamasis į velnią, pažadėjo atsiųsti Atpirkėją (naująjį Adomą) per Švč. Mergelę (naująją Ievą):

„Ir Viešpats pasakė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei.. aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių: ji kirs tau į galvą, o tu kirsi jai į kulną.“ (Pr 3, 14–15).

Šis didingas sakinys yra tarsi orientyras ir „kompasas“ krikščionių religijos ir Mariologijos istorijoje. Ši ištrauka iš Pradžios knygos taip aiškiai rodo svarbų Mergelės Marijos vaidmenį žmonijos atpirkimo plane, kad neįmanoma galvoti apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimą tuo pačiu negalvojant apie Dievo Motinos vaidmenį. Kardinolas Billot (sk. Bijo) remiasi šia pranašyste aiškindamas Marijos vaidmenį:

„Atsiteisimo plane Švenčiausioji Mergelė užima tą pačią vietą, kurią nuopuolio tvarkoje užėmė Ieva. Kitaip tariant, Pradžios knygos pranašystė mus moko, kad visas Atpirkimo darbas yra tam tikra pergalė prieš velnią ir visa, ką šėtonas buvo suplanavęs mūsų nupuolimui. Dievas pakreipė jo kėslus taip, kad laimėtų mums išganymą: šalia naujojo Adomo, t. y. Kristaus, turėjo būti ir naujoji Ieva, t. y. Marija, ir ji turėjo būti neatskiriamai sujungta su Kristumi, kad būtų sugriauti velnio planai.“

Marijos Krikščionių Pagalbos titulas (lot. Auxilium Christianorum) nuostabiai išreiškia Švč. Mergelės vaidmenį padedant krikščionims nugalėti žalčio kėslus. Šv. Jonas Boskas teigia:

„Remdamiesi užrašytais Marijos gyvenimo liudijimais, galime įvertinti jos nuolatinį uolumą dėl pasaulio išganymo ir didesnės Šventosios Bažnyčios garbės. Ji vadovavo ir davė patarimų apaštalams bei Viešpaties mokiniams; ragino kiekvieną ir visus išlaikyti Tikėjimą ir išsaugoti malonę... Tačiau iš tiesų padėti krikščionims Švenčiausioji Marija pradėjo po savo šlovingojo paėmimo dangų.

Marijos, kaip krikščionių pagalbos, vaidmuo ne kartą buvo patvirtintas po jos paėmimo į dangų sekusiais amžiais, tačiau atrodo, kad Švč. Mergelė labiau nori įsikišti tada, kai puolamos Bažnyčios tikėjimo tiesos, kad apgintų ją nuo priešo ginklų.“

Marija nekartą įsikišo ir palaikė Bažnyčią: tai ir pergalė prieš turkus Lepante (1571) valdant popiežiui Pijui V, ir Vienos išvadavimas iš musulmonų (1683) popiežiaus Inocento XI laikais, ir Pijaus VII  išvadavimas iš Napoleono nelaisvės (1814 m. gegužės 24 d.). Pastarasis įvykis įkvėpė Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, šventės paskelbimą. Ji kasmet švenčiama gegužės 24 d. kaip popiežiaus išlaisvinimo sukaktis.

Ėmimo į dangų dogma įeina į dieviškąjį planą, numatantį, kad Švč. Mergelė turi būti ne tik velnio įkvėptų klaidų ir erezijų nugalėtoja, bet ir motiniškos pagalbos šaltinis savo dvasiniams vaikams pavojingais laikais.

Dogmų apie Švč. Mergelę paskelbimai, kaip ir jos apsireiškimai Lurde, Prancūzijoje, ir Fatimoje, Portugalijoje, sutapo su laikotarpiais, kai Bažnyčia buvo atsidūrusi pavojuje. 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, kad būtų pasipriešinta tiems, kurie neigė antgamtinę tikrovę. Popiežius Pijus XII paskelbė Švč. Mergelės Ėmimą į dangų, siekdamas paskatinti žmoniją sutelkti dėmesį į dangiškuosius dalykus, o ne į žemiškuosius. Jis panaudojo Ėmimo į dangų dogmą kovai su visų formų materializmu, ypač su komunizmu.

Dėl modernistinio mąstymo ir iš to išplaukiančio „atsivėrimo“ pasauliui, dabar Marijos dogma drauge su kitomis Bažnyčios dogmomis suprantamos kaip pasikėsinimas į katalikų sąžinę ir neekumeninis „spaudimas“, atstumiantis „atsiskyrusius brolius“ – protestantus ir stačiatikius – nuo „Bažnyčios vienybės“. Pagal šią ekumeninę viziją, dogma tampa perdėjimu, trukdančiu dialogui su tais, kurie ja netiki. Naujoji, klaidą toleruojanti nuostata reiškia, kad Marija nebėra ta, kuri sutriuškina žalčio galvą, bet, priešingai, ji yra toji, kuri pradeda dialogą su velniu. (Ar ji yra Ieva, ar Naujoji Ieva?!) Švenčiausioji Mergelė jau nebėra pagalbininkė, padedanti savo vaikams, bet „švelni taikdarė“, atidaranti duris priešui! Taip veiksmingai paneigiama jos motiniška globa, duota Dieviškosios Apvaizdos, nes jai patiko, kad Marija būtų velnio nugalėtoja ir gintų savo vaikus nuo katalikų tikėjimo priešų.

Argi netiesa, kad nuo Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios hierarchija yra praktiškai persmelkta šios naujosios mariologijos? Ar negalėjo Vatikano II Susirinkimas pasiūlyti mums galimybę geriau suprasti Dievo Motiną, galbūt dogmiškai aiškiau apibrėždamas jos privilegijas? O ką jis padarė? Argi dogmos yra sienos, kurios atskiria? Ar tiesa, kad „perdėdami“ Naujosios Ievos privilegijas mes rizikuojame nuvertinti mūsų „vienintelio Tarpininko“, Viešpaties Jėzaus Kristaus, vaidmenį, ir atstumiame mūsų „atsiskyrusius brolius“ nuo Bažnyčios“? Prieš atsakydami į šiuos klausimus, pasvarstykime, kas yra dogma ir kaip buvo dogmiškai apibrėžtas Marijos Ėmimas į dangų.

Palaiminimas iš dangaus

Dogma yra tiesa, kurią neklaidingas Bažnyčios magisteriumas tiesiogiai pateikia mums tikėti kaip dieviškojo apreiškimo dalyką. Dogma tik paaiškina tai, kas yra tikėjimo lobyne. Tikėjimo lobynas užsivėrė mirus paskutiniam apaštalui.

Taip elgdamasi, Bažnyčia vadovaujasi vidiniu jos mokymo vystymosi dėsniu. Šį mokymą įkvėpia ir jam vadovauja Šventoji Dvasia, idant maitintų ir vestų Bažnyčios „kaimenę“ į „amžinąsias ganyklas“. Kaip moko Vatikano I Susirinkimas, popiežiškojo magisteriumo vaidmuo yra saugoti, aiškinti ir perduoti Dieviškojo Apreiškimo lobyną.

Kai šventoji Bažnyčia skelbia tokią dogmą kaip Ėmimas į dangų, ji aiškiai išdėsto tai, kuo krikščionys, tikėjimu saugantys apreiškimo lobyną, visada numanomai tikėjo. Tai reiškia, kad ankstyvieji krikščionys, kurie tikėjo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumu, taip pat neaiškiai (bet objektyviai) tikėjo Ėmimo į dangų tiesa, nors jos tiksliai ir nežinojo. Kai Ėmimo į dangų dogma buvo paskelbta šv. Petro aikštėje 1950 m. lapkričio 1 d., visi katalikai įgijo aiškų (asmeniškai, subjektyviai) tikėjimą.

Tiek ankstyvieji krikščionys, tiek 1950 metų krikščionys turi tą patį tikėjimą, bet 1950 metų tikinčiųjų tikėjimą praturtino Romos popiežiaus neklaidingas „paaiškinimas“. Popiežius Pijus XII, paskelbęs šią dogmą, objektyviai sustiprino tikėjimą ir padidino tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei. Be to, popiežiaus paskelbimas paskatino katalikus šią tiesą, esančią Tikėjimo lobyne, laikyti tikru palaiminimu iš dangaus, tarsi čia pats Dievas būtų kalbėjęs!

Tikėjimo mūsų Švč. Mergelės paėmimu į dangų istorija

Kaip pribrendo šis „paaiškinimas“?

Pirmuosius keturis šimtmečius nebuvo atvirai mokoma apie Marijos paėmimą su kūnu į dangų, bet ši tiesa tikrai buvo pateikiama netiesiogiai. Nuo V iki XIII amžiaus jau esama daug aiškaus šios tiesos mokymo įrodymų. VII a. pabaigoje ir VIII a. pradžioje Bažnyčios Tėvai turėjo tam tikrą aiškų tikėjimą Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimu į dangų. Vakaruose popiežius Sergijus I (687-701) nusprendė, kad Marijos Užmigimo šventė turi prasidėti iškilminga procesija. Panaši taisyklė buvo taikoma Apreiškimo Marijai, Kristaus Gimimo ir Marijos Apsivalymo šventėms. Nuo XIII a. Švč. Mergelės ėmimas su kūnu į dangų buvo laikomas tikru faktu, o šios tiesos neigimas buvo laikomas „lengvabūdišku“.

Rimtų Ėmimo į dangų dogminio apibrėžimo pageidavimų atsirado XVII a. viduryje. 1849 m. kardinolas Sterkas, Mecheleno (Belgija) arkivyskupas, ir vyskupas Sanchezas iš Osmano (Ispanija) paprašė Romos dogmiškai apibrėžti tiek Nekaltąjį Prasidėjimą, tiek Ėmimą į dangų.

1863 m. Ispanijos karalienė Izabelė II (1833–1868), paskatinta šv. Antano Marijos Klareto, paprašė popiežiaus Pijaus IX paskelbti dogma Ėmimo į dangų paslaptį. Tuo metu Jo Šventenybė gilinosi į Nekaltojo Prasidėjimo paslaptį ir manė, kad Ėmimo į dangų dogmatizavimui dar neatėjo laikas, nors atsakė esąs įsitikinęs, kad ateityje tai būtų galima padaryti. Štai Pijaus IX atsakymas į karalienės Izabelės laišką (1864 m. vasario 13 d.):

„Nėra abejonės, katalikų tikėjimas Marijos Ėmimu į dangų kyla iš Nekaltojo Prasidėjimo dogmos; tačiau, viskas įvyks tinkamu laiku, ir aš nelaikau savęs vertu paskelbti dogma šią antrąją paslaptį. Ateis laikas, kai šventi mūsų Karališkosios Didenybės norai išsipildys. Dabar turime ir toliau melstis.“

Ėmimo į dangų dogmatizavimo eigą nutraukė Vatikano I Susirinkimas (1870 m. spalio mėn.). Parengiamoji komisija, sudaryta iš 204 vyskupų ir teologų, prašė dogmos apibrėžimo. Tačiau Dievo Apvaizda nusprendė, kad laikas paskelbti šią tiesą ateis vėliau.

Ėmimo į dangų dogmos istorikai tvirtina, kad po popiežiaus Pijaus IX laiško prasidėjo tikras judėjimas už šios tiesos dogmatizavimą, ir jo kulminacija įvyko 1950 m., kai Ėmimo į dangų dogma ir buvo paskelbta. Šį judėjimą galima suskirstyti į tris etapus:

1.        1863–1900 m.
2.        1900–1920 m.
3.        1921–1950 m.

Pirmasis etapas buvo gana ramus. Antrasis, po geros pradžios, patyrė sąstingį 1902–1906 m. dėl tuo metu labai aktyviai prieš dogmos apibrėžimą veikusių modernistų. Tačiau 1917 m. senosios Austrijos imperijos vyskupai, atstovaujantys 24 milijonams katalikų, pateikė kolektyvinę peticiją, reikalaudami dogminio apibrėžimo.

Trečiajame etape, ir ypač valdant popiežiui Pijui XI, judėjimas už Ėmimą į dangų tapo labai stiprus ir įvairių tarptautinių komitetų buvo išplatintas visame pasaulyje. Tarp įvairių reikšmingų akcijų svarbią vietą užėmė Veronoje, Italijoje, įvykęs plebiscitas (1929–1937), surinkęs daugybę tikinčiųjų ir dvasininkų parašų. Organizatoriai užtikrintai teigė, kad „renginys tapo vienu iš svarbiausių tikėjimo į Mariją patvirtinimų“.

Popiežiaus Pijaus XII enciklikoje „Mystici Corporis“ (1943 m.) aiškiai minimas Švč. Mergelės paėmimas su kūnu ir siela į dangų. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo išleisti du dideli tomai Dogmą palaikančių peticijų. Judėjimas už Marijos Ėmimo į dangų dogmą netrukus pasiekė viršūnę, įvykį, kuris, kaip išvakarėse teigė popiežius Pijus XII, „sukels didelį džiaugsmą.“

Ilgai lauktoji dogma buvo iškilmingai paskelbta bule „Munificentissimus Deus“ 1950 m. lapkričio 1 d. Tai atmintina data Bažnyčios istorijoje. Katalikų pasaulis nėra buvęs tokio džiugaus įvykio liudininku nuo pat 1870 m., kai Vatikano I Susirinkimas paskelbė Popiežiaus neklystamumo dogmą.

Susiję straipsniai

Straipsniai 7040732084276126044

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item