James Kalb. Ar doktrina svarbi?

Žmogus yra protingas gyvūnas. Tai nereiškia, kad jis visada elgiasi protingai, bet tai parodo, jog jo veiksmai kyla iš požiūrio į pasaulį. Realybė jam svarbiausia. Ar bent jau turėtų taip būti. Tai yra viena iš priežasčių meilės Dievui – pačiai realiausiai būtybei. Tai yra ir vienas iš dviejų didžiųjų įsakymų.

Mylėti Dievą – reiškia suvokti pasaulį tokį, koks jis yra. Gėris ir tiesa eina kartu, todėl buvimas su tiesa niekada neprieštarauja teisingam santykiui su artimu. Elgdamasis blogai su kitais, žmogus ignoruoja realią savo situaciją. Kai leidžiame veikti neteisingumui, ignoruojame realybę.

Bažnyčia – gailestingoji motina – negali būti atsieta nuo Bažnyčios – mokytojos ir teisingo tikėjimo saugotojos. Kadangi atsiskyrimas nuo tiesos yra atsiskyrimas nuo Dievo, taip pat nuo gailestingumo ir  išgelbėjimo, Bažnyčia turi atlikti abu šiuos vaidmenis. Tačiau gailestingumo ir tiesos vienybė mums nėra visada akivaizdi. Bažnyčia kartais mums sako dalykų, kurių mes nenorime girdėti, taip kaip mama mums liepia daryti namų darbus, valgyti Briuselio kopūstus, būti pilietiškiems ir eiti pas dantistą. Taip yra todėl, kad mama pažįsta tikrovę ir nori, jog mes gyventume kaip ir ji, net ir tada, kai patys to nenorime. Kartais ji leis vienur ar kitur atsipalaiduoti, bet vėliau, jei gerai atlieka savo darbą, susigriebs.

Žinoma, ji ne visada tai padarys. Pasaulis nėra tobulas, ir mama nėra vien tik mama, ji kartu ir klystanti moteris, kuri leido mums gimti. Taip pat ir Bažnyčia yra Kristaus kūnas, ir išgelbėjimo ženklas, bet kartu ji yra valdoma ir sudaryta iš klystančių žmonių, kurie kartais daro tai, ko neturėtų.

Mums reikia, kad mus vestų, patys nesame tobuli, mūsų vadovai kartais pamato dalykų, kurių patys nepastebime. Turėtume juos gerbti, nepaisydami jų silpnumo. Paklusti nereikia aklai, taip pat nereikia tylėti pastebėjus problemų. Taip pat ir vaikams leidžiama diskutuoti su mama svarbiais klausimais. Kitaip neįmanomas protingas bendradarbiavimas. Mamai taip pat kartais reikia išgirsti nuomonę iš šalies, kaip ir bet kam kitam. Ne mažiau nei mamos vaikams, tai tinka ir Bažnyčios sūnums bei dukterims. Ir dabar Bažnyčia ypač linkusi klausti kitų nuomonių. Galima pastebėti, kad pastarųjų dešimtmečių tendencijos mus nuvedė į suirusios avidės, išblaškytos bandos ir grupelių gerai pamaitintų vilkų situaciją. Kurį laiką polinkis kurti kai kurias iš šių tendencijų buvo akivaizdus, bet gana greitai atsirado gan stiprus pasipriešinimas joms.

Turint visa tai omenyje, tie, kurie mano, kad pastarosios tendencijos egzistuojančias problemas didina, turėtų išsakyti, ką jie galvoja. Pasaulietis be specialaus išsilavinimo turėtų kalbėti tik už save, bet man ir daugeliui kitų atrodo, kad didžiulė pastarųjų dešimtmečių problema yra doktrinos sumenkinimas. Pirmenybę teikiant subjektyviai patirčiai ir tarpasmeniniams ryšiams yra iškreipiama realybė.

Tiesa kartais gali būti trikdanti, ir kai kuriuos dalykus kartais naudinga sušvelninti, bet gražinimas neturi tapti mūsų svarbiausiu tikslu. Tendencija taip daryti Bažnyčioje vis dėlto stiprėja. Visai neseniai aukšti Vatikano pareigūnai laikė svarbiu dalyku įspėti Vyskupų konferencijas dėl pavojaus sielovados rūpestį suformuluoti, remiantis fundamentalia tiesa apie svarstomą situaciją (pažodžiui, meramente applicativa della dottrina – paprasčiausiai pritaikant doktriną). Kodėl situacijos sprendimas, siejant ją su realybe, laikomas blogu? Jei jaudinamasi dėl kokios specifinės problemos, jie galėjo iškelti problemą, neįspėdami dėl tiesos akcentavimo. Paulius sakė Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu.“

Šis patarimas visada buvo laikomas ganytojišku. O dabar jis laikomas nebeganytojišku? Jei taip, tai kodėl? Visomis aplinkybėmis sumenkinta tiesa kelia vis didesnių ganytojiškų problemų, o avys vis labiau sulaukėja. Pasakymas, jog Bažnyčia ras jas ten, kur jos yra, ir lydės jų kelionėje, kad ir kur ji vestų, neatrodo pakankamas. Labai aukšti Bažnyčios dvasininkai pradėjo manyti, kad pusė katalikiškų santuokų yra negaliojančios, nes nuotakos ir jaunikiai nesusiprato arba atmetė tai, kas yra santuoka. Jei taip, Katalikų Bažnyčios nesugebėjimas pamokyti paskatino dešimtis milijonų katalikiškų porų, dažnai nesąmoningai, gyventi kartu nesusituokus. Jei Santuokos sakramentas – ir tai, kaip poros supranta savo ryšio prasmę – iš tiesų svarbus aukštiems Bažnyčios dvasininkams, tuomet sunku suprasti, kodėl jų pagrindiniai pasiūlymai, kaip spręsti situaciją, paskatino pakeisti doktriną ir procedūras taip, kad santuokos galiojimas turi mažai pasekmių ir lengviau ignoruoti santuokas, kurios gali būti negaliojančios.

Tai yra skaudesnė problema nei vadinamasis „degantis reikalas“. Bažnyčia teigia turinti tikėjimo pilnatvę. Tai svarbu, nes svarbus yra Dievas. Tikras tikėjimas kartu su galiojančiais sakramentais padeda mums eiti Jo link. Iš tiesų Katekizmas ir Antrasis Vatikano susirinkimas mums sako, kad „negalės būti išgelbėti tie, kurie, žinodami, kad Katalikų Bažnyčia buvo įkurta Dievo per Kristų,  atsisako ateiti į ją arba joje pasilikti“. Aukšto rango Bažnyčios žmonės vis dėlto sumenkino ėjimo į Bažnyčią svarbą ir kartais netgi atvėsindavo atsivertimus. Kuo toks požiūris gali būti pagrįstas ir kaip jį suprasti?

Kai kas kartais pamano, kad tiesa nėra Bažnyčios gyvenimo centras ir pagrindinė jos atsakomybė. Jei aš būčiau aukštas Bažnyčios žmogus, tikėjimo mokytojas, ir manęs kas nors paklaustų, kuri problema dabar aktualesnė – homoseksualumas ar moterų kunigystė, aš greičiausiai atsakyčiau, kad asmeniškai nepalaikau liberalių pasaulietinių pažiūrų, bet mano rankos yra švarios, nes esu Bažnyčios sūnus. Dar iki tapdamas tikėjimo mokytoju, ilgai galvočiau, kuriose vietose katalikiška doktrina prieštarauja pasaulietiniam požiūriui, ir jei pamatyčiau, kad nesugebu su giliu tikėjimu, pagarba ir iš esmės žmogiškai diskutuoti dėl to, suabejočiau savo tinkamumu šiai pozicijai.

Žinoma, norint sumenkinti doktriną, gali būti siūloma įvairių pateisinimų. Dauguma žmonių jos nesupranta, nemato prasmės arba mano, kad jos atskleidimas atstumtų tuos, kurie galbūt galėtų susidomėti tuo, ką Katalikų Bažnyčia gali pasiūlyti. Nors ir akivaizdu, kad tokie argumentai kertasi su realybe. Žmonės ateina į Bažnyčią, nes sekuliarus mąstymas nepatenkina jų poreikių. Jei norime patraukti tokius žmones, atmesti tikėjimo sistemą, kurios jie trokšta, būtų klaida. Protestantų grupės, kurios nužemino doktriną, siekdamos pritraukti žmonių ar išsiplėsti, subyrėjo. Kažkas panašaus gali būti pastebima ir tarp katalikų: Katalikų Bažnyčia Lotynų Amerikoje, įsijautusi į socialines temas, labiau artimas sekuliariems žmonėms, prarado savo tikinčiuosius, kurie patraukė į griežtesnes protestantų Bažnyčias. Vėliausios apklausos atskleidžia, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės savo gyvenime nori Dievo, yra šventumas gyvenime, ir jie nemano, kad tai gali gauti katalikybėje. Manau, kad šis žmonių šauksmas yra svarbus. Kodėl jo nesiklausome?

Pagal tekstą The Crisis Magasine parengė Vaiva Lanskoronskytė