Giedra Radvilavičiūtė. Nu, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko...

D. Subačiūtės nuotrauka Pradėsiu nuo žiniasklaidos antraščių, nes, kaip jau kadaise rašiau, pripratimas blogiau prigimimo. Paskutinė, ...


D. Subačiūtės nuotrauka
Pradėsiu nuo žiniasklaidos antraščių, nes, kaip jau kadaise rašiau, pripratimas blogiau prigimimo. Paskutinė, kurią nusiunčiau ta pačia liga užsikrėtusiam bičiuliui, buvo tokia: Užjūryje dirbantis lietuvis mokslininkas aptiko vėžio Achilo kulną. Vėžio Achilo kulnas savaime įdomi anatomija, bet man dar smalsiau sužinoti, kur yra užjūris. Tarsi ir norėčiau, kad bepročiams būtų uždrausta galvoti antraštes, bet jei galiu, tai esu prieš draudimus ir, be to, kaip aš tada pasilinksminčiau – pigiai, greitai ir nuolatos? Valstybė kiša nosį į mobiliojo ryšio rinką. Milžinai dreba. Jaučiu, kada nors imsiu tapyti verbalinius antraščių galvotojų portretus, nenutoldama nuo redakcijose dirbančių originalų. Skaitytojams ši virtuvė turėtų būti įdomi. Na, juk negali būti taip, kad skirtingi, turintys įvairų išsilavinimą, protingi autoriai virstų idiotais vien dėl kažkokio kvailio (-ės) sugalvotų antraščių. Juste juntama vieno ar dviejų ypatingai gamtos apdovanotų ranka: Klastingoji W pervėrė patriotų širdį; Neatsiprašinėjantis S. Skvernelis su šlepetėmis grįš namo?; Kremlius ruošiasi ledo žvaigždės ir Putino tarno vestuvėms. Geriau būtų rašyti aiškiau, pamaniau, kad Ramzanas Kadyrovas veda Aleksandrą Ovečkiną.

Rašybos ir korektūros klaidos lietuviškuose tekstuose tapo norma, tai apie jas nekalbėsiu, nors bendrame sraute viena kita klaida vis dar pribloškia: „Žana Nemcova, anksčiau dirbusi Rusijos televizijoje, penktadienį paskelbė pareiškimą, kuriame nurodo, kad susilaukė grasinimų, kai pareikalavo tęsti jos tėvo nužudymą.“ Kai kurių portalų redaktoriai iš feisbuko draugų net išbraukia pastabą dėl klaidos antraštėje atsiuntusius skaitytojus ir siūlo nesiknaisioti smulkmenose, o žiūrėti į straipsnio esmę. Šiame straipsnyje taip ir pasistengsiu – nuo smulkmenų pereiti prie esmės.

Dabar keletas apibendrinančių antraščių (nuosprendžių) apie Lietuvą. Straipsnių antraštes specialiai rinkau įvairių autorių, skirtingomis temomis, nuo užsienio iki orų. Tekstų autoriai, be abejo, dėl pavadinimų nekalti. Apie juos mąsto etatiniai redaktorių mentalitetui tinkantys darbuotojai, tikriausiai siekiantys pritraukti kuo daugiau skaitytojų. Redaktoriai, matyt, įsivaizduoja, kad straipsnius skaito jų lygio skaitytojai, ir taip sklandžiai ugdoma vieni kitus gerbianti mirusių smegenų draugija. Na, pavyzdžiui, jei skyriaus redaktoriui ar vyriausiajam redaktoriui yra vidurio amžiaus krizė, tai tikėtina, kad šalia rimtą informaciją pateikiančių žinučių pasirodys antraštė „Tai įkaitina moteris iki raudonumo“. Moteris iki raudonumo įkaitina tik rinktiniai Lenino raštai.

„Facebook“ norėjo kaip geriau, o lietuviai elgėsi kaip visada

Populiariausi Vilniaus laiptai – iš antkapių, vestuvės – ant liuteronų kapų

Lietuviai geriau bus stumdomi svetur, nei liks tėvynėje

Moteris nelaukė, kol užmuš: trenkė atgal karnizu ir tapo laisva

Protu sunkiai paaiškinamas lietuvių elgesys su pinigais

Galvų kapoti nereikėjo – jos pačios nusirito

Emigrantės vestuvės Lietuvoje: eurai, pyktis ir kirmėlės mėsoje

Lietus kankins kasdien

Orai: žiauru

Vasara persivertė į antrą pusę, žvilgterkime į kurortus:

Šventojoje – smirdanti pramoga (rašoma apie gintarų rinkimą dumbliuose)

Pasaulį išmaišiusi lietuvė Nidoje atrado didelį trūkumą

A. Užkalnis. Nuosprendis Palangai. Aleliuja (delfi.lt)

Na, garbės žodis, jei gyvenčiau tokioje šalyje, apie kurią rašo kai kuri žiniasklaida, raučiau iš jos kuo greičiau, nes pasaulis yra atviras. Tokioje aplinkoje pasirinkti vegetuoti gali mazochistai ar išprotėję, kurie už patirtas kančias tikisi kada nors būti paskelbti šventaisiais. Ir todėl nesuprantu, kaip skaitomiausiu Lietuvos rašytoju save vadinantis Andrius Užkalnis, jis – ir žymus Lietuvos kultūros veikėjas (taip jį vertina delfi.lt redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė), laisvalaikį leidžia jau kelintą kartą fiksuodamas Palangos bėdas, užuot „aplikavęs“ į atostogas Belgijos „Passa Porta“ rezidencijoje, Ajovoje, Vienoje, Berlyne, Visbyje ar bent Ventspilyje… Rašydamas kelintą straipsnį apie nekenčiamą Palangą, jis skelbia nuosprendžius, žinoma, tik kaip nuomonę ar įspūdį automobiliams, žmonėms, keliams, sankryžoms, patiekalams, restoranams, lietuviams, spūstims keliuose (patupdykite tikrai talentingą rašytoją į spūstį, tai jis parašys „Pietų plentą“) etc. Keisčiausias dalykas: rašytojas, kuris rašo apie tai, ką valgo, dažnai už kelis šimtus eurų, ir daro tai ne už honorarą, kelintąkart važiuoja į kurortą, kur pagrindine gatve vaikšto svečiai, besidžiaugiantys, kad pamato joje baisesnių už save. Be to, įvažiuoti į kurortą reikia per Sudmantus, kuriuos A. Užkalnis pervadina Šūdmantais. Dėl šios infantiliškos banalybės autorius gelbėjasi pridurdamas, kad taip miestelį vadina kai kurie vilniečiai. Kiekvieno kauniečio – savi vilniečių ratai.

Tik naivuolis gali manyti, kad A. Užkalniui svarbu tai, apie ką jis rašo. Tokių autorių interesas, kad į juos reaguotų. Pamatinė skandalo vadybos taisyklė – daryk bet ką, kad būtum matomas. Kad apie tave būtų kalbama. Nesvarbu, kad didesnė pusė internautų tave vadins kiaule ir kitais, su mėsainiais jau nesusijusiais, vardais. A. Užkalnis atvirame laiške („Nustosiu rašyti apie Palangą“, delfi.lt) prisistatydamas Palangos merui rašo, kad tapti skaitomiausiu šalies autoriumi jam buvo nelengva, reikėjo labai pasistengti… Manau, kad ne taip jau ir sunku. Tereikia nuosekliai laikytis keleto taisyklių. Kas nori, gali pabandyti. Pateikiu trumpą creative writing vadovėlį už dyką.


● Iš aprašomos aplinkos (temos) pasirinkite karikatūriškiausią objektą (detalę), sutirštinkite spalvas ir pateikite jį kaip reprezentuojantį. „Groteskas visuomet yra patogi priemonė norintiems viską subanalinti“ (M. Haneke).

● Įvairiausius oponentus naikinkite vieninteliu teiginiu – tie, kas manęs nekenčia, tekste atpažįsta save.

● Kartu su priešininkais stenkitės palaikyti aktyvų ir agresyvų dialogą – tinklaraštyje, feisbuke. Liekitės ten be skrupulų, nes: a) kai kurie portalai jūsų neva privačias nuomones perspausdins, – jūs esate tik prekė, toks ir turite norėti būti, o kuriamas poreikis jus parduoti – taip pat yra prekė; b) chamiškos, niekinančios, ekspresyvios, užgaulios nuomonės labiau pastebimos nei objektyvios ir analitinės, kiekybiniu požiūriu laimėsit ir jūs, ir portalas; c) kai kuriems autoriams auditorijos pykčio sukėlimas pakelia savivertę, tai padeda nugalėti su publikacija nesusijusius asmeninio gyvenimo nesklandumus.

● Konkrečiam oponentui, jei vis dėlto toks atsirastų (nes juk niekas nenori užgauliojančiame tekste „atpažinti savęs“), atsakykite atviru laišku. Kai į kritiką kreipiamasi asmeniškai, tyčiojantis, dėmesio sulaukiama daugiau nei tiesiog analizuojant problemą. Į oponentą kreipkitės kaip sovietinis pedagogas į mokinius, visažinio tonu, pavyzdžiui: „prisipažinkite, kad jus užgavo ne…, o…“; „sutikite, kad…“; „patikėkite…“; „nesakykite man, kad…“ ir pan. Kritikuodamas savo kritiką nepamirškite intarpų: „labai džiaugiuosi jūsų dėmesiu savo tekstui“; „esu laimingas, kad duodate mane į teismą“; „nesisielokite“. Pabaigoje palinkėkite oponentui geros dienos ar net geros vasaros. Jūsų kritikas pamanys, kad jūs tvirtas, nepajudinamas, šaltas kaip Kastytis aistringoje Palangos skulptūroje, ir galbūt atsitrauks.

● Pati problema jums neturi rūpėti. Jūsų pašaukimas, kaip ir portalo, kuris jus perka, yra reitingai. Objektyvumas dar niekada nedavė didžiausių dividendų. Nei šeimoje, nei kare, nei turguje, nei žiniasklaidoje.

● Rašydamas aplenkite įtakingus ir turtingus. Kritikuokite negalinčius ir nemokančius viešai pasipriešinti. Geriausia – padugnes. Taip pasirodysite galingesnis. Temų nepristigsite, nes marozų pilnas pasaulis. Niekinančia kritika susiremti su lygiaverčiu oponentu kiek rizikinga. Jei rašysite apie Palangą, tai kritikos strėles kreipkite į J. Basanavičiaus gatvės kavinių savininkus, kurie savo virtuvėse patiekia vištieną, įdarytą ananasais ir sūriu, o ne į Lietuvos elito atstovus, kurie su taure rankoje Palangoje aptarinėja savo pačių nosį, padarytą iš smėlio. Turčius jus gali paduoti į teismą ir tada jūs mažiausiai pusmetį valgysite pietus, vertus ne vienos žąsies, bet jos snapo.

● Stenkitės pateikti kuo daugiau (buduliams reprezentacinių) faktų apie save ir savo gyvenimą. Pavyzdžiui, kad jūs gyvenate ar įsikraustote į butą Vilniaus senamiestyje, Londono pakrašty, na, bent jau sukate aplink smilių buto raktus. Kad pro savo miegamojo langą matote bažnyčią. Girdite itališkai kalbančius balsus, skambančius varpus. Kad nepusryčiaujate namie, bet einate valgyti (kiaušinienės) į šalia esantį keturių žvaigždučių viešbutį. Nuolat publikuokite savo kelionių akimirkas. Fotografuokite lėkštę, iš kurios valgėte, puodelį, iš kurio gėrėte. Batelį, kurį avėjote. Bangą, kurią perplaukėte. Žmonėms, kurių gyvenimo kelias yra nuo TV iki WC, tai palieka įspūdį. Stenkitės patekti į kadrą ir plačiąja prasme – restoranų ar butikų atidarymuose. Galbūt kas nors net patikės jums pasakyti sveikinimo kalbą atverdamas savo naujo viešbučio ar sveikatingumo klubo duris. Tapsite geidžiamiausias. Jus ims vaikyte vaikytis. Kaip kai kuriems amerikiečiams šventi yra JAV vėliava, motina ir obuolių pyragas, taip kai kuriems šventi yra „Žmonės“, „Stilius“ ir golfo aikštynas (fotografijoje).

● Iš visų jėgų pasistenkite patekti į televiziją. Jei trukdo vizualiniai duomenys, tai, po velnių, pasisamdykite trenerį. Būtinai aprašykite, kaip jis tirpdo jūsų „tikrąjį jus“. Bet TV nesiautėkite prie pašnekovo taip, kaip leidžiate sau daryti socialiniuose tinkluose ar tinklaraštyje, nes pokalbio dalyviai išeis iš laidos, liksite rampų šviesų antarktidoje, lūzeris. Dingti iš eterio – turėtų būti jūsų košmaras. Jei vis dėlto dėl force majeure taip atsitiktų, spausdinkite bet kur bet ką, nors ir „Šiaurės Atėnuose“, pavyzdžiui, „Septynios pasaulio vietos, kurias jums būtina pamatyti“; „Pica – kurios privalote paragauti“; „Kaip aš Australijos Antalijoje sutikau Naujuosius metus“; „Stebuklinga košelė: per vieną savaitę – išėjo pasivaikščioti devyni kilogramai“ ir pan.

● Pasiekęs tam tikrą populiarumo lygį, kuriam laikui pakeiskite veiklos sritį. Jei rašėte, imkite fotografuoti. Jei fotografavote, tapkite dizaineriu. Pasiūkite vardinę šluostę indams, numegzkite kojinę Kalėdų dovanoms, ištapykite majonezo indelį alui gerti. Išlankstykite kokį krepšelį. Sužaiskite sąmonėje įtvirtintais brendais, pavyzdžiui, yra juk mokinio krepšelis. Kodėl negali būti Žilvino krepšelio? Skirto susidėti E(g)lės klumpėms ir vyriškiems sportbačiams?

● Paskutinė sąlyga – jūs dar turite turėti svarbiausius dalykus: stilių, sąmojį, humorą, pasakojimo dinamiką, aktualią nesudėtingą temą, kurią vienu puslapiu išgvildenate nuo–iki, turite būti pastabus, smalsus, aktyvus, įkyrus. Tik nesijaudinkite dėl etinių nuostatų. Su gabumais jos gali neturėti nieko bendra. (Adolfas garsėjo milijonus užburiančia iškalba.)

Paisydamas šitų taisyklių netapsite geru Lietuvos rašytoju, netapsite net vidutiniu. Bet žinomu ir skaitomu – tikrai. Po kiekvienu jūsų straipsniu knibždės bent pusė tūkstančio oponentų ir sekėjų. Apie jus asmeniškai kalbės Kauno zoologijos sodo žvėrys ir gyvuliai, ir ne tik Kūčių naktį. Jus sekios lygintuvas, šaldytuvas ir sklandytuvas.

Iš tikrųjų toji riba, kai žiniasklaida legalizavo patyčias, kartu komjaunuoliškai selektyviai kovodama prieš jas tam tikromis temomis, peržengta seniai, patraukliai ir be-veik nepastebimai. Šis mano straipsnis yra ne apie viešai išsiliejančius ekscentrikus. Jų yra ir bus visur – nuo buvusio Vilniaus savivaldybės tarybos nario brito („fuck you, Lithuania“) iki ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoto dizainerio (lietuviai, „ačiū Dievui, nykstanti tauta“). Silpni žmonės, ką nors suerzindami, nusiramina. Apie tai rašė ir Sigmundas, ir Freudas. Gulinčių niekas nemuša. Jie patys sau ir iššūkiai, ir nuosprendžiai. Ir laivas, ir jūra. Ir klausimai, ir atsakymai: „Ar Užkalnis didesnis, įtakingesnis ir galingesnis už jūsų kurortą? Ačiū, kad taip vertinate.“

Bet kai perskaičiau, kad delfi.lt redaktorė, komentuodama konfliktą, kilusį dėl A. Užkalnio straipsnio „Nuosprendis Palangai. Aleliuja“, ėmė ginti autorių, sakydama, kad jis mėgstamas skaitytojų ir kad žymūs kultūros veikėjai turi teisę reikšti savo nuomonę, o Palangos valdžios, norinčios paduoti žurnalistą į teismą, reakciją pavadino kvaila, iš karto prisiminiau vieną savo klasioką iš pradinės mokyklos… Paskutiniame suole sėdėjo tamsiaplaukis Vidas. Norėjo tapti kosmonautu. Per pamoką jis įkišdavo keliasdešimties centimetrų siūlą į nosį ir ištraukdavo per kitą šnervę. O gal per burną? Tada, kaip žvejys meškerę brėkštant, apžiūrėdavo ant siūlo užsikabinusius „ubagus“. Triukas buvo įtaigus. Vieni vaikai jo nemokėjo pakartoti, kiti, dėl suprantamų priežasčių, nenorėjo. Bet koks penktadalis klasės atidžiai sekė Vido, įsivaizduojančio save kosmonautu, veiklą. Ir, kas įdomiausia, to penktadalio vis daugėjo. Manau, kad jei šitas triukas būtų nufilmuotas ir paskelbtas delfi.lt, tai skaitytojai dabar pasiskirstytų panašiai. Kaip sako mano bičiulis eseistas (iš Palangos…), kokie laikai, tokie ir laikai.

Palangos meras ir valdžia pareiškė A. Užkalniui kelsiantys bylą. Geriau būtų nevargti. Ir ne tik todėl, kad nelaimės. Kiekvienai valdžiai linkėčiau tokio solidarumo, kokį pa-rodo žurnalistai, kai puolamas jų narys, nes užsipuldami žurnalistą mes juk visada gniaužiame laisvę. Tai yra aksioma. Žurnalistas gali nebaudžiamas apkaltinti bet kokį žmogų bet kuo, pridėdamas žodelius neva arba galimai, ir šmeižtą teisiškai paversti nuomone. Be to, iš tiesų negalima persekio-ti už literatūros kūrinį. Nesvarbu, kad jo autorius beviltiškai painiojasi, atvirame laiške merui vienais sakiniais teigdamas, kad jis bus duodamas į teismą už savo „vaizduotės demonus“ ir sapnus, o kitais – kad miesto vadovai įsiuto dėl to, jog žmonės atpažino realijas.

Laimėti šį bei tą gal galėtų tas žmogus, kuris A. Užkalnio straipsnyje yra įvardijamas kaip radijo vakaro laidos „skirtukas“, ištariantis Muzika… dviems, toliau cituoju – „prasigėrusio iškrypėlio-donžuano balsu, viliojančiu kaip pedofilas prie vaikų ikimokyklinio auklėjimo įstaigos“. Bet „Laukinių vakarų salūno“ savininkai neįrodys, kad lietus prie restorano šaligatvio neplauna kasryt emigrantų vėmalų masių. Boksininkas prieš kriaušę – nelaimi niekada. A. Užkalnis, senas, žavus, akiplėšiškas tokios pat akiplėšiškos žiniasklaidos dalies liūtas, žino, kad kiekvienas J. Basanavičiaus gatvės praeivis, pavadintas deklasuotu marozu, yra daugiskaita. Į teismą paduodama vienaskaita. Daugelis lietuvių jo nepaduos į teismą, nors straipsnyje rašoma, kad „daugelis iš jų pagaliau atkišo Palangai vidurinįjį pirštą ir pasakė: „gana, f*ck you, gyvenkit patys savo cepeliniškėse“. Daugelis lietuvių neįrodys, kad nevažiuoja į Palangą grabais ir nėra psichikos ligoniai.

Antra vertus, kaip buvusi itin negabi Sunday driver Čikagoje, galiu autorių ir užjausti. Na, nepasitaikė tą savaitgalį bilietų į Ispaniją, Kroatiją, į Italiją prie Gardos ar Komo, Arabų Emyratus, Islandiją. Beno nėra, Nidos nėra. Važiuoji ten, kur „konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika“. Prie Klaipėdos žiedo – spūstis. Nemalonus siurprizas. Jos būti neturėjo, nes lietuviams jau nušvito paskutiniai proto likučiai ir poilsiauti jie turėjo skristi kitur… Šalia galbūt sėdi surūgusi žmona. Moterys nemėgsta, jei mašina, vairuojama vyro, neslysta plentu kaip austrė gomuriu. Galbūt ji net ima specialiai tuščiu žvilgsniu apžiūrinėti medžius pro langą, gal net ištaria frazę – „taip ir maniau…“, bet kokį vyrą net kurorte paverčiančią impotentu. Po galais, imi ir pratrūksti ties Šūdmantais – traukitės iš kelio, grabai budulių, sulįsk, mėsa, atgal į kiaules, tešla – į miltus, miltai – į varpas, aliejau – į sėmečkas, kad dingtų pajūryje visi čeburekai…

Nežinau, ar Palangos vadovai, ketinantys penkių žvaigždučių, t. y. penkių knygų, autorių, labiausiai skaitomą Lietuvos rašytoją, žymų kultūros veikėją, populiarių televizijos ir radijo laidų vedėją, buvusį BBC darbuotoją paduoti į teismą, matė austrų režisieriaus M. Hanekės psichologinį trilerį „Smagūs žaidimėliai“. Du iš pažiūros inteligentiški jaunuoliai ateina į vasarnamį, kuriame savaitgalį poilsiauja pora su sūnumi, neva pasiskolinti kiaušinių. Psichologinio ir vėliau – fizinio smurto jie imasi juokaudami, su šypsena. Golfo lazda sutrupina vyrui kelį. Berniuką nušauna. Moterį surištomis rankomis ir lipniąja juosta užklijuota burna įsodina į valtį ir nuplaukę į ežero vidurį lyg tarp kitko stukteli pečiu. Ji nulekia už borto. Atsisveikindamas vienas vaikinas jai dar pakšteli į skruostą, na, tipo, „geros tau likusios vasaros“. Sveikas ir sportiškas nužudytosios vyras galėjo tuos mandagius ir inteligentiškus iškrypėlius sutvarkyti iš pat pradžių. Nebūtų buvę artimųjų aukų. Bet yra vienas „bet“: jis privalėjo veikti tomis pačiomis priemonėmis. O laužyti kelio kaulus ir šaudyti vaikus sugeba ne kiekvienas. Jis būtų išgelbėjęs du artimuosius, bet pralaimėjęs pats, kaip žmogus. Būtent dėl to taip ilgai smagius žaidimėlius žaidžia Putinas su europiečiais ir amerikiečiais, užsukęs į Ukrainą pasiskolinti kiaušinių… Tiesa, filmo pabaiga su tęsiniu: jaunuoliai, išlipę iš valties auštant, apsidairo, ar jiems niekas negresia, ir pasibeldžia į kito vasarnamio duris. M. Haneke sako: „Stengiuosi žiūrovui įdiegti nepasitikėjimą susidūrus su medijos įtikimumu. Filmų kūrimas susijęs su moraline atsakomybe. Mes žinome, kad pasitelkus vaizdus galima prastumti bet ką – jau turime tokios patirties politikoje.“ Žodžiais galima prastumti mažiau, bet daug ką.

Todėl kartais įspūdžiu knieti reaguoti į mūsų spaudoje reiškiamus įspūdžius. Kitaip sau galiu tapti panaši į budulį iš anekdoto. Kalbasi du degradai. Vienas sako: „Nu kas pasakė, kad nėščių bobų mušt negalima? Va, vienąkart girtas tėvas mano nėščiai mamai kai dėjo patefonu per galvą! Nu, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko…“

Susiję straipsniai

Politika 386104893123535917

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-08-18 18:23

    Ačiū autorei. Pagaliau nors vienas, normalus žmogus ryžosi teptis rankas su šituo š.... Kaip bebūtų liūdna bet toks riebus, primityvus šlykštukas yra aukštinamas ir įsileidžiamas į portalus, spaudą, televiziją.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-08-18 18:33

    Būtent, tokia ir yra teisybė...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-08-18 19:48

    Apie Uzkalni jau keleta metu sakiau - lietuviskos medijos veidas - infantilas, dvasios ubagas, intelekto skurdzius. Aciu autorei uz izsamia analize. Belieka tiketis kad nors keleta lietuviu pagaliau ims suprasti kas cia is tikro su tuo vargsu vyksta...Is kitos puses...gal jis tiesiog serga, Na zmogus...negerai jauciasi. Jei tai teisybe tada nuosirdziai atsiprasau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano galva, komentatoriai truputį ne tai akcentuoja: matote, dvasios ubagų buvo, yra ir bus - čia visiškai nieko naujo. O va tai, kad tokie veikėjai tapo POPULIARŪS (tskant, "žvaigždės"), rodo ne tiek jų pačių, kiek visuomenės problemą - t.y. jos bendrą kultūros lygį.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-08-19 19:59

      Pritariu ir sutinku su Pikc komentaru. Labai teisingai pastebeta. Manu sis jusu komentarais taikliai rodo gilesne ir kur kas komplikuotesne visuomenes situacija. Juk tikrai, kaip tokie tampa POPULIARUS? Bet manau autores straipsnyje yra nuoroda i si klausima - LT medija generuoja populiaruma tokiems davasioms ubagams kaip Uzkalnis ir kit. Manau sociologiskai pazvelgus, Uzkalnis tera Lietuviskos medijos auka. Vargsui zmogui yra suteiktos israiskos platformos kuriu pagalba tas jo idiotizmas tampa labai akivaizdus. Na kodel dabar is ligonio reikia visai saliai juoktis? Demokratija yra puiku. Kiekvienas turi teise (ir privalo) issakyti savo nuomone, tada ir palikime tokias israiskas tokiom plaformom kaip Facebook'as, Twitter, ir t.t. Taciau kada net ir liguistos asmenybes gauna NACIONALINI eteri skelbti savo "putones" tada kyla klausimas kokius profesionalius, intelektualius ir kokybes reikalavimus sau kelia tokie kanalai? Uzdaras ratas - medija sukuria zavaigzdes is tokiu ligoniu ir po kurio laiko pati juos "suvalgo." Medija Lietuvoje turi visiska laisve daryti ka nori todel kad LT pilieciai su esamu kulturos ir intelekto lygiu nesugeba jos kontroliuoti, kaip turetu is tikro buti demokratijoje. Netoli tenuejome - nuo zagres iki facebook'o ir mobilaus telefono. Atrodo didelis zingsnis bet ar tikrai?

      Panaikinti
    3. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės - taip, iškrypusios MIP mėgsta paimti kokį ligonėlį, padaryti iš jo "žvaigždę" (o realiai - patyčių objektą), o paskui "išspjauti", kai atsibosta. čia puikus pavyzdys būtų vargšo Minedo atvejis. Antra vertus, dvasios ubagas ir ligonis nėra tapačios sąvokos - bent jau vien dėl to, kad dvasios ubagas SUPRANTA, ką jis daro. Todėl visokių užkalnių, valatkų, algių greitai ir pan nestatyčiau į vieną lentyną su Minedu. Vis dėlto, apskritai, pažiūrėjus, KAS yra "einama prekė" (čia abiem - ir ligonių, ir dvasios ubagų - atvejais), optimizmas neima...

      Panaikinti

emo-but-icon

item