Dwight Longenecker. Ar gali geras katalikas nepritarti Laudato Si'?

Autorius yra katalikų kunigas, publicistas, knygų autorius.

Popiežiaus Pranciškaus enciklika aplinkosaugos tema, kaip ir buvo galima tikėtis, sužadino milžinišką katalikų genčių karo būgnų dundėjimą.

Chrisas Jacksonas, rašydamas dienraščiui „The Remnant‘‘, savo straipsnį pavadina „Kodėl aš nepritariu Laudato Si' ir kodėl jūs taip pat privalėtumėte taip elgtis.“ Jacksonas su pasimėgavimu neria į enciklikos temą, teigdamas:

„Daugiažodžiavimu pasižyminti popiežiaus enciklika, kurioje: išsakomas nerimas dėl globalinio atšilimo, tarptautinės organizacijos raginamos įgyvendinti klimato kaitos politiką ir poetiškai postringaujama apie žmones, Dievo link vedančius gyvūniją. Trumpai tariant, atrodo, tarsi encikliką būtų parašę Al Gore`as, Karlas Marksas ir Teilhardas de Chardinas. Blogiausia yra tai – tik todėl, kad tai popiežiaus tekstas, šiaip jau protingi ir racionalūs žmonės jį vertina rimtai."

Jacksono daugiažodžiaujanti kritika yra aštri, nepagarbi ir prajuokinanti skaitytoją. Popiežių Pranciškų jis pristato tarsi putlų, gera kitų savijauta besirūpinantį jėzuitą, nenusimanantį, apie ką kalba. Savo analizę autorius užbaigia popiežiaus mokymą apibūdindamas kaip „daugiau nei 100 psl. neaiškių frazių, aliarmo dėl klimato kaitos, heterodoksinės teologijos, klaidinančių biblinių citatų ir oro kondicionierių pasmerkimo mišrainė, tuo tarpu, kai Kristaus Bažnyčia, kurią jis sergi, slysta į ereziją, apostaziją, šventvagystę ir moralinį nuosmukį.“

Jacksonas nėra vienintelis konservatyvių pažiūrų autorius, garsiai suabejojęs popiežiaus išmintimi. Daug solidesnis yra Williamo Oddie`o balsas. Rašydamas Jungtinėje Karalystėje leidžiamam „Catholic Herald“,Oddie`as nerimauja, kad popiežius leidosi įtraukiamas į politinę darbotvarkę, kuri pateikiama kaip mokslas, o klimato kaitos temos tik pridengia pasaulio gyventojų kontrolę ir ekonominę priespaudą. Oddie`o nepritarimas enciklikai yra gerai argumentuotas ir įtikinantis. Jis nepatikliai žiūri į gamtosaugininko Hanso Joachimo Schellnhuberio iš JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pasirinkimą. „The New York Times“ šį mokslininką apibūdino kaip „gerai žinomą dėl agresyvios pozicijos klimato politikos klausimu“ ir kurį popiežius neseniai paskyrė Popiežiškosios mokslų akademijos nariu. Būdamas ateistas, Oddie`as teisingai vertina, kad Schellnhuberis „vargiai yra katalikų mąstytojas“.

Oddie`as daro išvadą:

„Taigi, kai Šventasis Tėvas man sako, ką jis ir padaro savo enciklikoje, kad Laudato Si dabar turi būti laikoma socialinio Bažnyčios mokymo dalimi... Aš manau, kad mes visi privalome pagarbiai atsisakyti priimti tai, ką jis sako. Tiesa, tai yra savos rūšies socialinis mokymas, tačiau atsižvelgdami į jo turinį ir atvirai pripažįstamus intelektinius šaltinius, turime pasakyti, kad jis nėra nuosekliai „katalikiškas“.“

Tuo tarpu „The Catholic Herald“ rašantis kun. Ashley Beckas teigia:

„Joks katalikas nėra laisvas nepritarti Laudato Si'" Beckas pabrėžia, kad tai nėra tiesiog Popiežius Pranciškaus asmeninių įsitikinimų kompiliacija: „Ši enciklika, gili ir įžvalgi daugeliu atžvilgiu, nėra veikalas aplinkos ar ekonomikos, arba politinės teorijos tema, o greičiau – teologija. Bažnyčia moko, kad Katalikų socialinis mokymas yra moralinės teologijos šaka: popiežiaus socialinės enciklikos, tokios kaip Laudato Si' yra įprastinio Bažnyčios Magisteriumo dalis.“ (n. 25 ).

Kaip ir buvo galima tikėtis, Tony Magliano iš „National Catholic Reporter“ trykšta entuziazmu, kalbėdamas apie popiežiaus mokymą:

„Tai drąsu, pranašiška, reiklu, visapusiška, nuostabu – štai ką aš galvoju apie popiežiaus Pranciškaus gamtosauginę encikliką... Popiežius įteikė pasauliui puikią dovaną. Išmintingomis įžvalgomis jis pateikė tiesą apie mūsų tarpusavio sąryšį su visa kūrinija – mus sieja ne tik ekologinis gyvybės tinklas, bet ir visiems žmonėms bendra prigimtis, o dvasiškai esame broliai ir seserys, susivieniję su Dievu, visų Tėvu."

Ar galima būti geru kataliku ir nepritarti Laudato Si'? Klausimas apima ne vien pakaušius krapštančius žurnalistus. Neseniai gavau laišką iš skaitytojo, kuriame rašoma: „Esu paprastas ūkininkas ir ruošiuosi būti priimtas į Katalikų Bažnyčią. Aš be galo džiaugiuosi žengdamas šį žingsnį, tačiau nežinau ką daryti dėl popiežiaus pasaulinio atšilimo idėjų. Manau, kad jis neteisus. Ar tai reiškia, kad neturėčiau tapti kataliku?“ Parašiau šiam vyrui, užtikrindamas jį, kad popiežiaus enciklika nėra neklystantis mokymas ir paaiškinau, kad tam, jog mokymas būtų neklystantis, turi būti įvykdytos šios trys sąlygos:

• Mokymas liečia tikėjimą ir moralę

• Popiežius kalba kaip visos Bažnyčios ganytojas

• Jis privalo aiškiai pareikšti, kad šis mokymas yra neklaidingas

Laudato Si' atveju, popiežius Pranciškus nekalba tikintiesiems tikėjimo ir moralės klausimais, o teigia, kad kreipiasi į kiekvieną planetos žmogų. Jo enciklika yra diskusinis dokumentas. Jis siūlo, o ne primeta. Visa enciklikos leksika yra atsargi ir nedogmatiška ir jis aiškiai kviečia diskusijai bei dialogui. 188 paragrafe skaitome:

„Tam tikrais aplinkos apsaugos klausimais nėra lengva rasti platų pritarimą. Čia noriu dar kartą pareikšti, kad Bažnyčia nesiekia spręsti mokslinių klausimų ar užimti politikos vietą. Trokštu vien paskatinti sąžiningus ir atvirus debatus, idant daliniai interesai arba ideologijos nepakenktų bendrajam gėriui.“

Mano asmeninis požiūris į Laudato Si' yra kritiškas entuziazmas. Aš manau, kad popiežius galėjo pasitelkti gerą redaktorių. Enciklika pernelyg žodinga ir neretai pritrūksta aiškumo. Pritariu Williamo Oddie`o išsakytoms abejonėms dėl popiežiaus pasirinktų patarėjų ir dėl jo rodomo entuziazmo itin politizuotai darbotvarkei. Kai kurie skyriai pernelyg sentimentalūs, o dalis, kurioje aptariami galimi sprendimai, pateikia pernelyg daug detalių. Kyla klausimas, ar tikrai popiežiaus enciklika yra tinkamas kanalas šiems pasiūlymams pristatyti.

Kita vertus, man atrodo be galo vertinga popiežiaus kritika godumui ir reliatyvizmui, kurie sukelia užterštumą ir aplinkosaugines katastrofas. Man patinka ši pranašiška pozicija, kritikuojanti individualizmą ir neapgalvotą žmonijos dominavimą kūrinijos atžvilgiu. Jis yra teisus mesdamas iššūkį mūsų įsitikinimui, jog visa technologinė pažanga yra savaime gera. Jo primygtinis priminimas, kad neįmanoma vienu metu rūpintis aplinka, o tuo pačiu – skersti negimusius, prekiauti žmonėmis, likimo valiai palikti neįgaliuosius ir imigrantus – yra puiki įžvalga, o visos kūrinijos tarpusavio susietumo pabrėžimas ir jo lyriškas misticizmas yra įkvepiantis ir patrauklus.

Ar gali geras katalikas nesutikti su Laudato Si'? Žinoma, jei tai daroma pozityviai ir kūrybingai. Abejoti popiežiaus mokymo dalimi, išlaikant klusnumo laikyseną ir troškimą daugiau sužinoti ir pilniau suprasti yra visiškai priimtinas dalykas. Nepriimtina būtų paprasčiausiai nurašyti viską, pasišaipyti iš popiežiaus ir nueiti savo keliu. Mes turime diskutuoti dėl detalių, pritardami mokymo visumai.

Jeigu „nepritarimas“ reiškia piktą ir paklusti atsisakantį maištą, Jūs negalite būti geras katalikas ir nepritarti. Tačiau jeigu „nepritarti“ reiškia sąžiningai ir protingai kelti klausimus, trokštant pilniau suprasti ir paklusti, tuomet nepritarimas ne tik leistinas, bet net turėtų būti skatinamas.

Iš „Crux“ išvertė S. Žiugždaitė